EKONOMIKA | 2012 metų ekonomikos Nobelio premijos laureatai ir jų darbai

Tomas S.
A. Nobel

A. Nobel (im-an-economist.blogspot.nl)

Dažnai žmonės, kurie nėra susipažinę su ekonomikos mokslu, teigia, kad tai nėra mokslas, kadangi ekonomistai negali nuspėti ateities nei vidutinis žmogus (kas yra tiesa). Kaip jums toks juokelis apie ekonomistus:

Kam Dievas sukūrė ekonomistus? …Tam, jog pataisytų orų prognozuotojų reputaciją.

Tiesa, jog ekonomistai nėra labai geri prognozuotojai, bet ekonomikos mokslas nėra vien tik apie prognozes. Ekonomikos mokslas tiria įvairių sričių problemas, kartais su žmonių supratimu ekonomika nesusijusiais klausimais. Tarkim, universitete, kuriama mokiausi aš, keletas profesorių tyrė vedybų rinką: kodėl žmonės veda, kada, kokie faktoriai lemia, kad vieni yra labiau geidžiami nei kiti ir t.t.

2012 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatais tapo Alvin E. Roth ir Lloyd S. Shapley, kurie tyrė arba tiksliau prisidėjo prie rinkų, kuriose kainos neapsprendžia optimalaus rezultato tarp dviejų skirtingų pusių, optimalaus rezultato atsiradimo tarp dviejų skirtingų pusių. Žinau, jog skamba sudėtingai ir neaiškiai, todėl pabandysiu paaiškinti.

Standartiniuose ekonomikos modeliuose ir apskritai ekonomikos moksle, kuris yra dėstomas studentams teigiam, kad rinkoje atsiranda pusiausvyra (pirkėjai ir pardavėjai apsikeičia visomis esamomis prekėmis ir paslaugomis) kainų pagalba, tai yra, esant aukštai kainai perka vieno tipo pirkėjai, kainai nukritus – perka kiti, ir tai vyksta tol, kol tiek pirkėjai, tiek pardavėjai lieka patenkinti.

Toks pat procesas vyksta ir darbo rinkoje tik kainą pakeičia darbo užmokestis, kuris yra ta pati kaina tik mokama darbdavio.

Alvin E. Roth ir Lloyd S. Shapley tyrė rinkas įvairių žaidimų teorijų pagalba, kuriose kainos nevaidina esminio vaidmens, arba tiksliau – jos nepadeda rinkoje atsirasti optimaliam rezultatui. Tokių rinkų pavyzdžiai: JAV medicinos rezidentų rinka, moksleivių/studentų, pretenduojančių papulti į mokyklas/universitetus rinkos, vedybų rinka bei inkstų donorų rinka.

Pati idėja tirti šias rinkas ir optimalių rezultatų atsiradimą šiose rinkose pastūmėjo JAV medicinos studentų/rezidentų darbo rinka. JAV dvidešimtojo amžiaus viduryje būsimi rezidentai gaudavo pasiūlymus dirbti vienoje ar kitoje ligoninėje. Ligoninės žinodavo, jog kokio tipo rezidentų joms reikia, tuo tarpu studentai žinojo, kokio tipo ligoninėse jie norėtų dirbti. Viena iš esminių prielaidų tiriant šią rinką – studentui yra visada geriau dirbti kažkurioje ligoninėje nei išvis nedirbti (Žinome, kad Lietuvoje ir turbūt ne tik Lietuvoje, jauni gydytojai nenori dirbti kaimuose ir t.t.). Taigi, ligoninės būdavo suinteresuotos gauti pačius geriausius studentus todėl pradėdavo siūlyti studentams darbo pasiūlymus, tiems studentams dar nebaigus mokslų ir nežinant, kokius pažymius jie gavo savo baigiamuosiuose egzaminuose (Toks pat procesas, praktikų alokacijos Didžiojoje Britanijoje, gauti bet kokio tipo darbus vyksta ir dabar). Konkurencijai įsibėgėjant, ligoninės pradėjo siūlyti studentams darbo pasiūlymus vis anksčiau ir anksčiau, kol buvo prieita iki to, jog studentui buvo siūlomas darbas ne paskutinių metų pabaigoje/viduryje, bet priešpaskutinių metų pradžioje. Dažnai studentai gaudavo daug skirtingų darbo pasiūlymų ir užvilkindavo procesą iki to, kad ligoninės nebespėdavo prisitraukti kitų studentų, jeigu norimas studentas atsisakydavo, kurie jų sąrašuose užėmė šiektiek žemesnę vietą nei studentas jau gavęs pasiūlymą. Taigi, rinka kaip ir nustojo veikti, kadangi ligoninės, o ir studentai, nebegaudavo darbo vietų institucijose, kurios jų sąrašuose nebuvo pirmoje vietoje, bet tarkim antroje, nes apsidrausdamos ligoninės galėjo bandyti pritraukti keletą studentų, tame tarpe ir labiausiai norimą studentą. Kažkas turėjo keistis.

Pirmiausia, buvo įvestas reikalavimas, jog tam tikrą paskirtą datą studentai gavę darbo pasiūlymus, turėjo priimti sprendimą dirbti vienoje ar kitoje ligoninėje. Vėlgi, atsirasdavo įvairių išimčių, kurios neleido rinkai funkcionuoti. Taigi, galiausiai buvo prieita prie sprendimo turėti logoritmą, kuris apsisprestų studentams bei ligoninėms nežinant, kur kokie studentai dirbs. Vienintelis prašymas tiek iš studentų, tiek iš ligoninių buvo surašyti tam tikrą skaičių norimų studentų/ligoninių eiliškumo tvarka, kur numeris 1 reiškė jog studentas/institucija yra pats norimiausias.

Algortitmui pradėjus veikti atsirado kitų problemų. Algoritmas veikė tokiu principu: pirmiausia jis siekdavo priskirti studentus į ligonines, kuriose studentas yra numeris 1 tos ligoninės sąraše, o ligoninė – studento sąraše. Praėjus šį etapą buvo ieškoma studentų, kurie priskyrė ligoninę 1 vietai, tačiau ligoninė juos priskyrė 2 vietai. Be to studentai privalėjo priimti suteiktą darbą pasiūlymą. Vėliau studentai, kurie ligoninei priskyrė 2 vietą, o ligoninė priskyrė jiems 1 vietą, ir t.t. Buvo pastebėta, kad studentai, kurie nepatekdavo į savo pasirinktą pirmu numeriu darbovietę nebegaudavo galimybės dirbti savo antroje vietoje esančioje darbovietėje, kadangi joje paprasčiausiai nebelikdavo vietų dėl algoritmo veiklos sekos (kadangi antrame etape ligoninės rinkdavosi iš studentų, kuriuos jos pasirinko antru numeriu, o ne iš studentų, kuriuos jos pasirinko pirmu numeriu). Taigi, studentams atsirado galimybę pradėti slėpti savo tikruosius pasirinkimus ir pradėti aplikuoti tik į tas ligoninės, kurios jiems buvo realiausios (play it safe strategija).

Ši spraga sistemoje buvo ištaisyta, kai algoritmo veikla buvo patasyta. Dabar rezidentai neprivalėjo priimti jiems suteikto pasiūlymo, jie jį turėdavo tūrėti/saugoti tol, kol algoritmas nebaigadavo veiklos ir neperskirstydavo darbo vietų. Tarkime, studentas nuojauju atveju, kad ir nepatekęs į savo pirmu numeriu pažymėtą instituciją, kitame etape galėjo patekti į instituciją pažymėtą antru numerio (kai ta institucija tą studentą buvo pažymėjus pirmu numeriu). Tarkime, antrame etape ligoninė pasirenka studentus, kurie jų sąraše buvo antroje vietoje, tačiau dar yra laisvų studentų, kurie buvo ligoninės 1 vietoje, tai tokiu atveju algoritmas dar kartą patikrintų sistemą, ir sukeistų antroje vietoje esančius studentus su pirmoje vietoje esančiu studentu/studentais.

Taigi, mano minėtieji mosklininkai matematiškai įrodė, kad toks atrinkimo mechanizmas yra optimaliausias rinkoje, kurioje kaina neapsprendžia rinkos optimalių rezultatų.

Be to toks pat algoritmas buvo pritaikytas ir moksleivių/studentų mokyklų pasirinkimams.

Įdomu ir tai, jog ši metodika yra naudinga inkstų donorų ir gavėjų rinkoje. Tarkime, atėjo jūsų eilė gauti inkstą, atsirado inkstas, tačiau jis jums netinka, todėl pirmojo algoritmo veikimo metodika, šis inkstas atitektų antroje vietoje esančiam žmogui, jeigu tam žmogui jis netinka – trečioje vietoje esančiam ir t.t. Tačiau tokioje situacijoje teoriškai ilgiausiai laukęs ir pagaliau sulaukęs praranda galimybę gauti inkstą. Naujojo algoritmo pavyzdžiu pirmoje vietoje esantis žmogus galėtų turėti inkstą ir ji iškeisti į kitą inkstą (galbūt antroje vietoje esantis žmogus, turi donorą, kurio inkstas jam netinka, bet jis tinka pirmoje vietoje esančiam žmogui ir t.t.) Taigi, atsiranda galimybė ir mechanizmai, kaip didesniam kiekiui žmonių tapti sveikesniems, gaunant organus, kurių jiems reikia.

Šių mokslininkų darbas puikus pavyzdys, jog ekonomika nėra mokslas tik apie spėjimus, šalių biudžeto deficitus bei mokesčius.

Norintiems perskaityti originalius šių mokslininkų darbus (Aš juos radau internete) pateikiu tuos, kuriuos skaičiau aš:

  • „College Admissions and the Stability of Marriage“
  • „The Evolution of the Labor Market for Medical Interns and Residents: A Case Study in Game Theory“

Gero skaitymo!

#ekonomika #inkstu donoru rinka #medicinos studentu rinkos #moksleiviu rinka #Nobelio premija #vedybu rinka #zaidimu teorija

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai