Apie „emerging markets“ šalių rizikos neįvertinimą

Tomas S.

FT.com Alphaville, pasiremdami kitų analitikų analize diskutuoja apie tai, kaip rinka neadekvačiai verina \“emerging markets\“ šalių riziką. Jau keletą paskutiniu savaičių tenka skaityti ir stebėti, kaip kai kurių eurozonos šalių bankroto rizikos draudimo kaštai credit defaul swaps rinkoje yra aukštesni negu, kai kurių „emerging markets“ šalių. Aišku, mano manymu tik į credit default rinkos draudimo kainos signalus negalima atsižvelgti, kadangi eurozonos kapitalo rinkos yra daug labiau išsivysčiusios nei tarkim „emerging markets“ šalių, todėl eurozonos kapitalo rinkoje yra daug daugiau egzotiškesnių investicinių produktų, kurių negalim apdrausti, todėl daugelis investicinių portfelių vadovų perka elementarų šalies banrkroto arba didžiųjų eurozonos įmonių bankroto draudimą, taip minimizuodami savo egzotiškesnių pozicijų riziką. Tokia netiesioginė paklausa credit default swaps produktams, padidina šalių bankroto druaudimo kainą, kuri ištikrųjų neatitinka tikrosios paklausos ir kainos, kuri nusistovėtų, jeigu būtų draudžiamas būtent kiekvienos šalies bankrotas. Tačiau rizikos „mispricing“ tikrai matomas. Jau ne kartą ir savo įrašuose, o ir komentaruose rašiau, jog „emerging markets“ šalys kenčia nuo netvarių politinių sistemų. Investuotojai dažnai tai pamiršta. Kinija, kuri yra tas „emerging markets“ ekonominis varikliukas yra valdoma vienos partijos ir galime stebėti kaip tokie pat režimai Tunise ir Egipte – griūva. Neaišku, ar nebus dar daugiau pokyčių tame regione. Aišku, Kinija yra užsitikrinusi daugelio žaliavų fizinius išteklius, o tai labai svarbu. Kinija taip pat yra suakumuliavosi didžiulius užsienio valiutų rezervus, tačiau kitų šalių padėtis visiškai skiriasi, todėl, kas tinka vienai šaliai, neprideda jokio patikimumo kitai šaliai, nors jos investuotojų skaitomos kaip tos pačios grupės narės. Ypatingai, kai dabar žaliavų kainų infliacija didina gaminamųjų prekių ir paslaugų kainas, tai „emerging markets“ šalims, kurios nėra užsitikrinusios fizinių žaliavų išteklių – konkurencinės sąlygos su kitomis tiek „emerging markets“, tiek industrinėmis šalimis labai sudėtingos. Kaip teisingai įrašo autoriai klausia, ar tikrai manome, kad Egipto bankrotas yra mažiau tikėtinas negu tarkim Ispanijos ar Portugalijos?

Aišku, „emerging markets“ šalys turi pranašumų prieš vakarų šalis – pigus žmogiškasis kapitalas, tačiau svarbiausia, kas yra valstybėje – tai institucijos. Nesvarbu, kokia turtinga yra šalis, jeigu nėra stiprių institucijų, kurios vykdytų racionalią ekonominę politiką, jokio progreso net negalima tikėtis. Ypatingai, Afrikoje pavyzdžių apstu, kai turtingos žaliavomis šalys, dažniausiai kenčia nuo pilietinių karų ir korumpuotos valdžios.

Skirtingų finansinių vienetų vertė priklauso nuo įvairios rizikos, dabar aš jų nevardinsiu, tačiau pastaraisiais metais investuotojai yra susikoncentravę ties „buhalterine“ rizika ir politinės rizikos neįvertina. Pasaulyje paplitus naujausiom technologijom, žmonės tampa labiau apsišvietę ir prisitaiko prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, neprisitaiko tik kai kurių valstybių diktatoriai, kadangi kaip matome represinės priemonės tiek Egipto, tiek Tuniso atvejais nebuvo suplanuotos. Buvusi pasaulio politinė santvarka tikrai pasikeis per keletą ateinančių metų, o tai tik pridės dar daugiau politinės rizikos investuotojams. Įdomu, kad tiek Egipte, tiek Tunise žmonės reikalauja demokratijos, tik demokratija – tikrai ne atsakymas visoms problemoms. Demokratija blogose rankose gali būti dar baisesnis ginklas negu diktatūra. Demokratija dar nereiškia, jog šalyje bus užtikrintas stabilus ekonominis augimas. Jeigu nėra stiprių institucijų – nėra ir valstybės. Nuvertus diktatorius – politinė rizika tikrai nesumažės, mano manymu, ji tik padidės, nes tokie regionai, kurie po trisdešimt metų buvo valdomi vienos šeimos ar vieno asmens, gali neatrasti atsakymų į demokratinės santvarkos iššūkius. Baisiausia, kad tokie sukilimai nepasikartotų tarkim Kinijoje, kuri dabar yra ne tik „emerging markets“ šalių ekonominis varikliukas, bet ir pasaulio. Kas būtų, jeigu sukiltų milijardas Kinijos piliečių? Jeigu komunistinė partija palaipsniui neatlaisvins vadelių, kuriomis dabar yra supančiojusi Kiniją, tai artėjantis sukilimas – tik laiko klausimas, visada atsiranda žmonių, kurie yra nepatenkinti, ypatingai, kai Kinijoje didėja praraja tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Mano manymu, dabartinė situacija Šiaurės Afrikoje – tik repeticija prieš rimtesnes revoliucijas ir judėjimus, kurie tikrai palies pasaulines kapitalo rinkas, o ir ištaisys dalį esamų rizikos „mispricing“ atvejų.

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai