Ar įmanoma išmaitinti pasaulį?

Tomas S.
  • 0 Komentarai

Pažadėjau sau, jog kiekvieną savaitę, kai neperskaitysiu nieko įdomaus, su jumis pasidalinsiu knygos aprašymu. Šiandien noriu pristatyti Paul McMahon knygą – Feeding Frenzy: The New Politics of Food. Ši knyga bando atsakyti į klausimą, ar populiacijai augant mes sugebėsime išmaitinti pasaulį.

Žymus aštonioliktojo amžiaus ekonomistas, Thomas Malthus, turėjo teoriją, jog augant pasaulio populiacijai, pritrūks maisto, ir mes nesugebėsime jos išmaitinti. Autorius Paul McMahon savo knygoje bando atsakyti į šį klausimą.

Prisipažinsiu, kad tiek aš, tiek turbūt daugelis iš mūsų neskiria labai daug laiko suprasti, kaip maistas, kurį mes valgome kiekvieną dieną pasiekia mūsų stalą. Be to, valgydami turbūt nesusimąstome, ar maisto pasaulyje yra ir bus pakankamai. Tai yra svarbūs klausimai, tačiau jie tikrai mūsų neokupuoja kiekvieną dieną. Manau, jog ypatingai investuojantiems apie tokius klausimus reikia edukuoti save, kadangi maistas ir jo kaina turi įtaka visam pasauliui.

Man patinka, jog autorius nėra pasirėmęs tam tikra ideologija ir bando parduoti įdėjas. Knygoje parodoma, jog, kaip ir dažniausiai gyvenime, nėra vieno teisingo atsakymo. Tarkime, JAV ūkininkai yra labiausiai produktyvūs ūkininkai pasaulyje. Jie sugeba technikos, chemikalų ir kitų inovacijų pagalba išgauti labai daug maisto. Tuo tarpu, Afrikos ūkininkai yra labai neproduktyvūs, nes neturi nei chemikalų, nei technikos tam, kad pagerinti savo produktyvumą ir išgauti daugiau maisto. Logiška būtų manyti, jog, norint išspręsti šią problemą, reikia tik duoti Afrikos ūkininkams vakarų pasaulio techniką bei žinias. Tai ir bando daryti vakarų pasaulio šalys. Problema ta, jog ūkininkavimo užsiima labai didelė Afrikos žemyno populiacijos dalis. Davus jiems produktyvius įrankius, žemynui tiek daug ūkininkų nebereikės. Maisto galbūt ir bus daugiau, bet galinčių tą maistą įsigyti – ne. Taip galima Afrikoje tik padidinti badą. Ne viskas taip paprasta. Norint tokius regionus, kaip Afrika, „išmokyti“ ūkininkauti, reikia pirmiausia suprasti, kaip nauji metodai paveiks jų gyvenimą.

Jis teigia, jog pasaulyje produktyvios ir lengvai pasiekiamos žemės nėra daug, tačiau yra regionų, tokių kaip Afrika, kurie turi daug žemės, ir pritaikant vakarietiškas inovacijas, sugebėtų padidinti ūkininkų produktyvumą bei pagaminti pakankamai maisto augančiai pasaulio populiacijai.

Kaip jau minėjau, autorius neturi tam tikros ideologijos dėl visų problemų susijusių su maistu. Jis teigia, jog pasaulyje produktyvios ir lengvai pasiekiamos žemės nėra daug, tačiau yra regionų, tokių kaip Afrika, kurie turi daug žemės, ir pritaikant vakarietiškas inovacijas, sugebėtų padidinti ūkininkų produktyvumą bei pagaminti pakankamai maisto augančiai pasaulio populiacijai.

Be to, autorius teigia, jog finansų rinkos šiuo metu padeda daugiau spekuliuotojams nei žemės ūkio rinkai bei ūkininkams.

Nėra vieno būdo, kaip išmaitinti pasaulį, tačiau, taikant skirtingas metodologijas bei inovacijas skirtingiems regionams, didinant ūkių ir ūkininkų našumą bei produktyvumą, galima pasiekti gerų rezultatų. Problema ta, jog ūkių ir ūkininkų produktyvumą reikia didinti neturtinguose regionuose, tarkim Afrikoje. Ūkių produktyvumo didinimas reiškia, jog mašinos pakeis žmones ir mažiau ūkininkų sugebės išgauti daugiau maisto. Ką daryti su likusiais ūkininkais?

Vakaruose, kur yra daug darbo ne žemės ūkio sektoriuose, buvę ūkininkai gali bandyti gauti darbą miestuose. Tai šiuo metu labai sudėtinga įgyvendinti neturtingose regionuose, todėl, norint išmaitinti pasaulį, pasaulis turi pasirūpinti tais, kurie neteks savo dabartinio gerbūvio, kad ir koks jis menkas būtų, dėl naudos viso pasaulio populiacijai.

Labai įdomi knyga, kurią siūlau perskaityti kiekvienam, norinčiam tapti labiau edukuotu žemės ūkio rinkos klausimais. Tai jums leis į žiniasklaidos provokuojančius ir spekuliacinius straipsnius žvelgti blaiviu protu.

#Afrika #išmaitinti pasaulį #pasaulio populiacija #produktyvumas #Žemės ūkis

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai