Ar Lietuvai reikia valstybinio banko?

Tomas S.
  • 2 Komentarai

Į Lietuvą ir vėl atėjo bankinė krizė. Atrodo ne taip senai teko spręsti problemas susijusias su Snoru, kai kaip koks „Pilypas iš kanapių“ išlindo Ūkio bankas. Nors Ūkio banko problemos man tapo naujiena (apie bendrą Lietuviškojo kapitalo bankų „sveikatą“ buvo galima susidaryti įspūdį“), tačiau prasidėjus problemoms su kredito unijomis buvo galima spėti, kad Lietuvos bankinė sistema yra kamuojama krizės ir Snoro atvejis dar ne paskutinis.

Prieš prasidedant Snoro krizei rašiau, jog esant bankinėms problemos eurozonoje jų neišvengs ir Lietuvoje esantys bankai, ir ypatingai Lietuviškojo kapitalo bankai. Dažnai žmonės nesupranta esminio skirtumo tarp skirtingų Lietuvoje veiklą vykdančių bankų. Be to, daugelis gyvena kažkokiame išgalvotame pasaulyje ir mano, jog jie yra gudresni nei ištikrųjų yra – kokie kvaili kai kurie bankai, kurie siūlo mažas palūkanas už indėlius, aš gudresnis ir padėsiu savo santaupas į Lietuviško kapitalo bankus ir taip uždirbsiu aukštesnes palūkanas. Kaip taisyklė būtent Lietuviško kapitalo bankai siūlė aukštesnes palūkanas nei Skandinavų bankai,  todėl ne tik paprasti piliečiai, bet ir viešojo sektoriaus organizacijos laikė indėlius Lietuviškojo kapitalo bankuose.

Snoro patirtis padėjo ir žmonės turbūt jau ramiau reaguoja į bankų griūtis. Jie žino, jog už didžiają dalį indėlių garantuoja valstybė ir t.t. Taigi, natūraliai kyla klausimas, jeigu valstybė ir šiaip garantuoja indėlius, kodėl nereikėtų įsteigti valstybinio banko?

Ši idėja pakankamai įdomi (Kinijoje labai panaši bankinė sistema – ten bankai nors ir su skirtingais pavadinimais, bet daugelis iš jų vykdo komunistų partijos nurodymus), tačiau nepritaikoma nei rinkos sistemai, nei tuo labiau Lietuvai. Kodėl?

Pirmiausia, tokį banką įsteigus, kiti rinkos dalyviai – Skandinavų bankai, neliktų patenkinti. Taip, valstybės tikslas nėra Skandinavų bankų norų tenkinimas, o Lietuvos gyventojų norių ir lūkesčių vykdymas, tačiau dingus konkurencijai (kas turbūt galima, bet nelabai tikėtina), valstybinis bankas nebebūtų paveiktas rinkos jėgų – indėlių palūkanos nenustatomos rinkos, mokesčiai už paslaugas nekontroliuojami, skolinama ne geriausiems projektams, o pažystamiems, nekuriami nauji finansiniai produktai ir t.t. Taigi, nemažai problemų susijusių su konkurencijos stoka.

Tačiau, mano manymu, yra didesnė problema – esant valstybiniam bankui rizika bankinėje sistemoje nesumažėtų, o padidėtų. Kodėl?

Matome, jog Lietuvoje bankų reguliatoriai (institucijos atsakingos už bankų stabilumo prižiūrėjimą ir veiklą) neatlieka savo darbo pakankamai gerai: man susidaro įspūdis, kad reguliatoriai vėluoja, poto skuba, nepateikia kažkokių tikslių skaičių ar priežasčių, o viskas paremta tik kažkokiai anekdotine informacija ir įvairių asmenų asmeninėmis nuomonėmis.

Norint sustabdyti banko veiklą turėtų būti kažkokios griežtos taisyklės, kapitalo reikalavimai ir t.t. Dabar atrodo, jog kažkieno nuomonė nulemia sprendimą uždaryti tam tikrą instituciją ir t.t. – gal tai prasta komunikacija su Lietuvos žmonėmis, o gal tiesiog patys nelabai suprantame kaip tuos bankus reguliuoti. Išvada – mano manymu, Lietuvos finansinės sistemos prižiūrėtojais negalima pasitikėti, todėl įkurti banką, kuris be to dar yra ir prižiūrimas vietinių reguliatorių – labai rizikinga, bet tai ne pagrindinė problema įkūrus valstybinį banką.

Pagrindinė problema ta, jog Lietuvoje atsirastų ir turbūt yra politinių jėgų, kurios naudodamos valstybinį banką bandytų finansuoti įvairius valstybinius projektus, kurių nauda šaliai – klaustina. Kai tokius projektus finansuoja privatūs bankai, tai bankui atsidūrus bėdoje, kenčia pirmiausia akcininkai ir to banko motininės įmonės, tai yra kažkokia galimybė dalį blogai išskolintų lėšų atgauti. Kai tokius projektus finansuotų valstybinis bankas Lietuvos piliečiai kapitalo nebeatgautų kadangi motininės įmonės kaip ir nėra, tai tik valstybė. Be to, niekas nėra apdraustas nuo to, jog esant valstybiniam bankui, politikai neimtų dalintis rinkiminiais pažadais ir nesilaikyti fiskalinių taisyklių bei pradėtų subsidijuoti už juos balsavusius rinkėjus kitų piliečių sąskaita bei valstybinio banko pinigais. Tokia lengva galimybė pasinaudoti indėlininkų kapitalu suteiktų galimybę partijai, kuri tuo metu valdžioje, ypatingai įtvirtinti savo valdžią Lietuvoje, ir tik gili ekonominė krizė tokią partiją galėtų pažeisti (apokalipsinės scenarijus, bet kas prieš porą metų galvojo, kad tiek Snoras, tiek Ūkio bankas nutrauks veiklą?) Prie viso šito mišinio pridėjus nekompetetingus Lietuvos finansinės sistemos reguliatorius, kurie dažnai yra puikūs politikų draugai ir statytiniai, turėtume atominį užtaisą Lietuvos bankinėje sistemoje.

Jeigu šitie argumentai jūsų neįtikino, siūlau užduoti sau šioje vietoje labai tinkamą klausimą – ar pasitikite Lietuvos valdžia bei politikais? Nes būtent atsakymas į šį klausimą, yra ir atsakymas į klausimą ar Lietuvai reikia valstybinio banko.

Mano manymu, Lietuvai reikia ne valstybinio banko, o kompetetingų žmonių ir institucijų, kurios prižiūrėtų bankinę sistemą. Man kaip paprastam stebėtojui atrodo, jog Lietuvoje esančios institucijos nesusitvarko su Lietuvos bankinės sistemos prižiūrėjimu. Lietuvoje atsiradęs valstybinis bankas šių problemų neišsprestų, o tik jas pagilintų.

#bankų reguliavimas #Snoras #Ūkio bankas #valstybinis bankas

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Sveiki Vytautai,

    Labai geri klausimai.

    Pirmiausia apie euro ir lito kursą, jeigu Lietuva įsives eurą. Turbūt geriausia sužinoti kaip kursas tarp šių valiutų bus apsprendžiamas ateityje yra pažvelgti į šalių, kurios neseniai įsivedė eurą patirtį. Aš žvilgtelėjau Wikipedijoj ir radau kaip kursas buvo apspręstas Slovėnijoj:

    „On 1 January 2007, the tolar was supplanted by the euro. Slovenia issues its own euro coins, like all other nations in the Eurozone.
    The timescale for conversion from the tolar to the euro operated differently from the first wave of European Monetary Union (EMU). The permanent euro/tolar conversion rate was finalised on 11 July 2006 at 239.640 tolar per euro. During the first wave of EMU, this period was only a day (the conversion rates were fixed on 31 December 1998 and euro non-cash payments were possible from 1 January 1999). Also unlike the first wave of EMU which had a three year transition period (1999–2001), there was no transition period when non-cash payments could be made in both tolar and euro. The tolar was used for all transactions (cash and non-cash) until 31 December 2006 and the euro must be used for all payments (cash and non-cash) from 1 January 2007. However, as with the first wave of EMU, cash payments with the tolar could continue until 14 January 2007, but change had to be given in euro.“

    Dabartinio mechanizmo nežinau, tačiau manau bus paimtas paskutinių dvylikos mėnesių ar pusės metų euro lito vidutinis kursas ir nuspręsta kaip valiutos bus konvertuojamos. Aišku, jog bus ir pereinamas periodas, kai rinkoje vyraus tiek euras, tiek litas.

    Paskolų neturiu, tai negaliu pasakyti kaip bankai apspręs palūkanų normas klientams su įsiskolinimais litais, tačiau paskolos sutartyje tūrėtų būti numatyta kaip bankas apspręs palūkanų normas jeigu valiutos pasikeis.

    Mano nuomonė euras yra mažiau rizikinga valiuta nei litas, todėl palūkanos už paskolas eurais tūrėtų vidutiniškai sumažėti kaip ir palūkanos už indėlius eurais, jeigu šalies ekonominė būklė, o ir kliento rizikingumas nepakis.

    Nemanau, kad kažkas ypatingai pasikeis poto kai Lietuva įsives eurą – tiek palūkanos, tiek lito euro konvertavimo kursas neturėtų ypatingai keistis nuo tuo metu esančio, nebent Lietuvą ištiks nauja ekonominė krizė ir kokia hyperinfliacija, bet tada vėlgi Lietuvai niekas neleis įsivesti euro.

  • Vytautas

    Sveiki,
    2015 bus stengiamasi ivesti eura Lietuvoje. Kaip manote, jei pavyks, kaip elgsis bankai su tais, kurie turi paskolas litais, turiu omenyje busto paskolas. Idomu, koks bus lito ir euro kursas, konvertujant paskolas ir kaip jie perskaiciuos palukanas? Butu idomu, jei pasidalintumete savo nuomone.