Ar reikia baimintis Kinijos ekonomikos sulėtėjimo?

Tomas S.
  • 18 Komentarai

Mano atsakymas į šį klausimą – tikrai ne. Kodėl?

Vakarų pasauliui kovojant su Eurozonos šalių krize, augančiu nedarbu ir skolom, buvo manyta, kad Kinija ir kitos Rytų Azijos šalys perims pasaulio ekonomikos augimo naštą. Būtent tokios šalys kaip Kinija, Indija, Brazilija, Rusija ir kitos turėtų augti ekonomiškai greičiau nei vakarų šalys ir taip kompensuoti vakarų šalių ekonominio pyrago pasaulinės ekonomikos kontekste stygių. Ar tai vyksta?

Dalinai taip. Mano minėtosios šalys ir toliau auga pakankamai įspūdingais greičiais, tačiau dabar jos susiduria su aukštesne infliacija, kas „teoriškai“ salygotų „emerging markets“ šalių centrinių bankų trumpalaikių palūkanų kėlimo stadiją, tai yra centriniai bankai turėtų su infliacija kovoti brangindami skolinimąsi ekonomikoje. Kolkas tik Kinija aktyviai naudoja kontraktinę monetarinę politiką ir stengiasi „užgęsinti“ infliacijos ugnį. Tarkim Brazilija, Indonezija, šalys kenčiančios nuo aukštos infliacijos, trumpalaikes palūkanas sumažino. Apie Brazilijos trumpalaikių palūkanų sumažinimą viename iš savo įrašų jau šnekėjau. Šių šalių monetarinė politika prieštarauja teorinei ekonominei logikai, tačiau sprendimas trumpalaikes palūkanas mažinti, esant aukštai infliacijai, yra paremtas tuo, kad pasaulinė ekonomika lėtėja, todėl tam, kad išgyventi šį sulėtėjimą reikalingos stimuliacinės priemonės vidaus ekonomikoje, ką būtent ir daro Brazilija, Indonezija ir dalinai Indija.

Vidurkiai dažnai paslėpia labai įdomius faktus apie įvairių problemų priežastis, todėl pasitikėti vidurkiais – negalima. Tarkim, ne viena pasaulinė ekonominė institucija teigia, kad pasaulinės ekonomikos normalus augimo greitis turėtų būti apie 4%. Kaip ir neblogai. Tačiau pasižiūrėjus, kad vienos šalys auga 1%, o kitos 8% ir daugiau, mums vidurkis visiškai nieko nepasako apie ekonominius disbalansus nuo kurių šiuo metu kenčia pasaulio ekonomika.

Jau anekdotais tampa istorijos apie Kinijos ekonominį augimo modelį. Šiandien Financial Times publikavo puikų straipsnį apie Kinijos dabartinio ekonominio modelio išlikimo perspektyvas. Jeigu kas nežino, tai Kinijos ekonomika yra paremta labai primityviu modeliu – gaminama pigiai ir pagaminta produkcija eksportuojama. Be to, ši „pigi“ gamyba yra subsidijuojama. Kaip? Praeitame savo įraše minėjau, kad ekonomikoje nebūna „free lunch“ situacijų, tai yra, kiekvienas veiksmas turi tiesioginį ar netiesioginį atoveiksmį. Kinijos ekonomika šiuo metu paremta kapitalo investicijomis į fizinį turtą, infrastruktūrą ir t.t. Tarkim, šiuo metu 50% generuojamo BVP ateina iš kapitalo investicijų. Tai yra beprotiškai aukštas skaičius. Kaip tokia investicijas pasiekti, kai kapitalo rinkos yra uždaros? Na paprasčiausiai subsidijuoti verslus per pigų skolinimąsi vidaus rinkoje. Ne paslaptis, kad indėlininkai Kinijoje „mėgaujasi“ neigiama investicine grąža, laikydami kapitalą Kinijos bankuose. Vėliau šis kapitalas, pigių paskolų pavidalu atsiduria įvairių valstybinių ir privačių kompanijų rankose, kurios vėliau jį investuoja į abejotinos grąžos fizinį kapitalą. Rinkoje esant netobulai konkurencijai arba tiksliau konkurencijai, kai rinkos žaidėjai nėra suinteresuoti investuoti į projektus pasiremdami „tikrąja“ kaštų/naudos analize, tai šitų projektų grąža tampa labai klaustina. Prie ko tai priveda? Tai priveda prie neoptimalaus išteklių panaudojimo.

Jeigu į rinkas žiūrėsime iš teorinės pusės, tai įvairių išteklių kainos turėtų atspindėti natūralias paklausos/pasiūlos problemas. Aišku, kiekvienoje rinkoje būna trumapalaikių kainos dislokacijų, tačiau vidutiniškai kainos turėtų atspindėti rinkoje vyraujančias paklausos/pasiūlos jėgas. Kai tokia šalis kaip Kinija žaliavas naudoja neoptimaliai, tai yra finansuojami projektai, kurių pozityvi grąžą abejotina, tai žaliavų rinkos nebeatspindi optimalių žaliavų kainų rinkoje. Rinkos kainos dislokuojasi.

Ekonomikos mokslas ir logika yra apibrėžta labai paprastu teiginiu, kad ekonominiai agentai nori optimaliai panaudoti ribotus išteklius, kitais žodžiais tariant, projektai, kurie turi pozytivų kaštų/naudos balansą yra atliekami, kadangi jie sukuria pridėtinę vertė, tie, kurie nesukuria pridėtinės vertės nėra atliekami.

Dar vienas ekonomikos dėsnis arba pastebėjimas – „diminishing returns“, tai yra investicijų grąžą turi ribas. Mes negalime vis daugiau investuodami į vieną industriją, produktą ir t.t. didinti to produkto nešamą grąžą tokiu pačiu lygiu, ta grąža mažės, didinant investicijas. Ateis metas, kai didinant investicijas į vieną ar kitą produktą/industriją, nebeatneš jokios naudos ekonomikai, o atvirkščiai, turės neigiamos įtakos, pvz. dėl to, kad produkto/industrijos skatinimas pigiomis paskolomis sumažins pigių paskolų pasiūlą kitiems produktams/industrijoms, kurios galėtų atnešti ekonomikai pozityvią pridėtinę vertę. Tarkim, Kinijos BVP augimas paskutinius 30 metų buvo apie 10% augimas per metus. 1990 metais Kinijos 25% Kinijos BVP buvo sudaryta iš mano minėtų kapitalo investicijų, tai jų dalis Kinijos ekonomikos pyrage. Šiuo metu Kinijos ekonomika auga panašiu greičiu kaip ir prieš 20 metų, tačiau kapitalo investicijos sudaro nebe 25% nuo BVP, bet 50% nuo BVP. Taigi „diminishing returns“ taisyklė tikrai veikia. Kinijos ekonomikai, norint išlaikyti panašų augimo greitį, reikia vis didesnių kapitalo investicijų, ką ir matome statistikoje.

Kinijos ekonomika privalo keistis ir turbūt netolimoje ateityje tai padarys, nes jau dabar matome kažkiek pozytivių postūmių. Tačiau, vakarų gyventojams įdomi ne ateitis, bet jų gerbūvis šiuo metu.  O šiuo metu, kaip jau minėjau, ekonominė situacija nėra tokia gera. Taigi, pasaulio ekonominės institucijos (Pasaulio bankas, TVF, OECD) bijo Kinijos ekonomikos sulėtėjimo, kadangi tai sumažins pasaulio ekonomikos greitį ir turės dar daugiau neigiamų pasekmių pasaulio gyventojų gerbūviui (Bent jau tokia logika). Tačiau, ar ekonominis modelis, kai resursai, o ir resursų kainos yra nenatūralios, turi ateitį? Ar tikrai tokio ekonominio augimo reikia pasauliui?

Manyčiau, kad tikrai ne. Kinijos ekonomikos sulėtėjimas prisidėtų prie sumažėjusios žaliavų paklausos, kas turėtų prielaidų žaliavų kainoms nukristi, jeigu pasiūla išliktų nepakitusi. Žinant, kad yra žaliavų rinkose yra kartelių, tokių kaip OPEC (nafta), tai pasiūla taip pat turėtų sumažėti, kas galėtų įtakoti žaliavų kainų kilimą. Tačiau, ne viename ekonominiame tyrime, o ir pats OPEC teigia, kad naftos kaina, kuri siekia 100 dolerių už barelį yra solidi, tai yra OPEC tokia kaina patenkinta, o ekonomistai teigia, kad didesnė kaina prisideda prie pasaulio ekonomikos augimo nuosmukio. Ir panašios situacijos yra ne tik naftos rinkose, bet ir metalų, tarkim vario, maisto produktų ir t.t. „Nereikalingos“ paklausos likvidavimas turėtų prielaidų žaliavų kainų augimo sulėtėjimui, o ir infliacijos realizacijos ateityje sumažėjimui. Taigi, namų ūkių perkamoji galia arba tiksliau pirkinių krepšelis turėtų tikimybę išaugti. Kompanijų pelnai dar labiau išaugti dėl sumažėjusių kaštų, kas vėlgi galėtų turėti pozytyvų poveikį darbo vietų kūrimui per papildomų paslaugų užsakymus ir ekspansiją in general. Be to, „barriers to entry“ kai kuriose industrijose sumažėtų dėl mažėjančių gamybos kaštų, kas vėlgi leistų susikurti naujiems verslams Tai būtų pakankamai natūralus pasaulio ekonomikos disbalansų sumažėjimas. Aišku, šis poveikis nebūtų gigantiškas, tačiau tikrai, mano manymu, turėtų pozityvų poveikį vakarų ekonomikų perspektyvoms.

Šiuo metu, pasaulio ekonomikos augimas, ypatingai vakarų pasaulio man primena kelione automobiliu kelyje su daug šviesoforų, kur šviesoforai turi tokią pat įtaką automobilio greičiui, kaip ir žaliavų kainos ekonomikoms. Trumpuoju laikotarpiu vakarų ekonomikos įsibėgėjant, finansų rinkos reaguoja į šį pozityvų poveikį pabrangindamos žaliavas, kurios veikia, kaip stabdys ekonomikų kelionėje. Išėmus viena iš pagrindinių žaidėjų žaliavų rinkoje arba sumažinus to žaidėjo žaliavų paklausa galėtų sudaryti vakarų ekonomikoms prielaidas kelionei su mažiau šviesoforų, taip leidžiant „užrakinti“ ekonomikas aukštesniame arba labiau pozytiviame optimaliame lygyje.

Aišku, mano pamąstymų išsipildymo tikimybė priklauso nuo daugelio prielaidų. Aišku viena – pasaulis turėtų skatinti Kinijos ekonomikos sulėtėjimą, norėdamas labiau balansuoto augimo visame pasaulyje, o ne tik kai kuriuose regionuose.

#ekonominis augimas #Eurozonos krizė #Kinijos ekonomika

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Matyt, vėlgi, ne visai susikalbėjom. Taip, žiūrint iš tavo perspektyvos, tai tas tiesa. Jei yra pasiekiama kažkokia tai kredito riba, iki kurios didžiąją dalį paskolų gavo didesni ir svarbesni verslai, o po to skolinimo standartai paaukštinami(dirbtinai ar ne), tai žinoma, tokiu atveju bus nuskriausti mažesnieji verslai t.y. tie, kurie iki tos ribos gavo santykinai ir/ar sąlyginai nedaug paskolų.

    Mano point’as buvo toks, kad ekonomikoje paskolų pasiūla nėra kažkoks labai ribotas dalykas, kuriam mažėjant jo kaina pradeda kilti.

    Bet čia vėlgi, galim paimti tą pačią JAV. Šiuo metu paskolų teikimo standartai ten labai griežti, t.y. mažesni verslai sunkiai gauna paskolas, nors tų paskolų tikrai yra(jei kalbėt limituotos paskolų pasiūlos standartais). Tai čia klausimas ar tie standartai griežtesni dėl ekonominės situacijos ar dėl to, jog ten „sumažėjo“ paskolų pasiūla?

    Kas liečia empirinius tyrimus, tai aš pilnai tikiu, kad esi susidaręs blogą vaizdą apie mane(prisiimu kaltę :)). Tikrai nėra taip, kad aš kažką perskaitau, pagalvoju „o, cool“, susirandu per google keletą tyrimų, kad patvirtintų hipotezę ir einu skelbdamas kokia čia didi tiesa. Tikrai taip nėra. Tu jau esi sakęs tai prieš tai ir tikrai ne tu vienas ir tuo aš aklai netikiu. Šiuo atveju tu tiesiog paklausei ar esu skaitęs empirinių tyrimų tuo klausimų ir aš atsakiau(ar kažkaip taip buvo). Bet tai nereiškia, kad aš tikiu jais kaip krikščionis biblija.

  • admin

    Dabar kas liečia „crowding out“ efektą. Aš niekur neteigiu, kad „crowding out“ efektas yra pastovus – kažkur jis gali būti, kažkur jo nėra, viskas priklauso pagal kokį parametrą (etaloną) mes tą „crowding out“ efektą matuojame.
    Yra labai geras Joseph Stiglitz video mano bloge, kur jis šneka apie ekonomikos mokslą ir pažymi, kad daug naujų empirinių studijų neatspindi „tikrojo“ vaizdo. Taip pat jis teigia, kad šiuo metu ir „crowding out“ efekto tarkim JAV nebūtų, jeigu šalis padidintų fiskalinį stimulą, viskas priklauso nuo situacijos ir ekonomikos padėties.
    Dabar maža paslaptėlė, kurią man išdavė keletas mano departamento profesorių – problema su empyriniais tyrimais in general ta, kad mokslininkai pirmiausia atranda idėją, kuri logiškai turi pagrindo ir tik tada ieško duomenų selektyviai, kad tą idėją patviirtintų, dėl to kiekvieną empyrinį tyrimą ir nežinomųjų bei ekonometrinių modelių konstravimą reikia įvertinti labai kritiškai. Kartais to ko nenorime pastebėti, galime praleisti pro akis ir tai aš tau sakau iš savo patirties 🙂
    Kas liečia Kinijos pavyzdį – tai, taip sutinku, centrinis bankas Kinijoje turi labai didelę galią įtakoti ne tik „policy rate“, bet ir oficialias rinkos palūkanas, kadangi kapitalo rinkos uždaros, o ir „komerciniai“ bankai veikia kaip centrinio banko agentai, prižiūrintys kredito tekėjimo kanalą. Dabar, kas yra „rinkos“ palūkanos Kinijoje vėlgi labai įdomus klausimas, būtent dėl tos priežasties, kad centrinis bankas turi didžiulią galią jas įtakoti. Taip, palūkanos galbūt ir nepasikeitė, tačiau, Kinijoje kaip ir visame pasaulyje prasidėjo „secured-lending“ bumas, „unsecured-lending“ praktiškai pasibaigė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kompanijos, norinčios pasiskolinti turi turėti pakankamą užstatą tai padaryti. Mažosios kompanijos to užstato nelabai turi – tai viena. Antra, Kinija nori sumažinti kredito augimo tempus, todėl bankai yra informuoti skolinti mažiau ir „secured lending“ principu, todėl didžioji dalis paskolų nueina į tas kompanijas, kurios yra valstybės palaikomi industrijos čempionai.
    Kinijoje šiuo metu matomas kitas fenomenas – stipriai auganti „shadow banking“ sistema, kai bizniai skolinasi iš kompanijų, asmenų už labai dideles palūkanas ne bankinėje sistemoje. Ne tik vakarų, bet ir Kinijos ekonomistai apie šį fenomeną šneka, kad jis plinta ir kad bizniai, negalintys pasiskolinti iš bankų, skolinasi iš tokių institucijų už labai dideles palūkanas.
    Dabar klausimas – ar tai nėra mažųjų biznių „crowding-out“? Oficialios palūkanos gal ir nesikeičia, čia panašiai kaip Baltarusijoj oficialus valiutos keitimo kursas nesikeisdavo, bet niekas iš užsieniečių valstybiniame sektoriue pinigų ir nesikeisdavo, taip ir Kinijoje, palūkanos gal ir mažos, tačiau kompanijos, neturinčios politinės, o ir ekonominės galios/vertės pasiskolinti negali. Gaunasi, kad kompanijos skolinasi „shadow banking“ sistemoje, kur palūkanos labai aukštos, kas implikuotų, kad paskolų neprieinamumas turi kažkokį efektą mažųjų skolinimosi kaštams. Esant kažkokiam pastoviai ar kintančiai paskolų pasiūlai ir nesant subsidijuotų kompanijų, kurios gauna paskolas vien todėl, kad valstybė yra suinteresuota jiems skolinti, mažujų kompanijų paskolų pasiūla logiškai sumažėja, kaštai turėtų padidėti, o matant kaip auga „shadow banking“ industrija ir padidėja.
    Siulyčiau į betkokią problemą žiūrėti iš įvairių pusių, kaip jau ne kartą sakiau „free lunch“ situacijų nėra, menas yra tame, kas pastebės kaip tiesioginiai ekonominiai sprendimai įtakoja ekonomiką ten, kur nebuvo tikėtąsi jokio efekto.

  • Tomai, ačiū, kad paaiškinai ką turėjai omeny sakydamas „Kinijos augimo modelis paremtas eksportu“. Ne taip tave interpretavau, atsiprašau už sutrukdymą. Nepiktybiškai, tiesiog ne taip tave supratau, kitą kartą pabandysiu labiau įsigilint į kontekstą. 🙂

    Kas liečia crowding out, tai aš tau patarčiau labiau pasigilint į priešingą nuomonę ir ką nors tokio iš jos perspektyvos paskaityt. O dar geriau jei pats pamąstytum apie tai. Bet čia tavo reikalas.

    Ačiū už kantrybę ir dar kartelį sorry. 😉

    P.S. Blogą pradėjau rašyt ne dėl populiarumo ar pan., truputį kitokie kriterijai ir prioritetai pas mane, bet tiek to, ne ta tema čia. 🙂

  • Sakiau, kad nebeatsakysiu, bet tu mane stulbini savo nenorėjimu, o gal negalėjimu suprasti.
    Paklausyk, Kinijos ekonomikos modelis yra paremtas eksportu, jeigu ne, prašau atsakyk į šį klausimą:
    1. Kaip neturtingai šaliai importuoti naujas technologijas, kai šalyje pagrindinis gyventojų užimtumas – žemės ūkis? Technologija iš niekur neatsiranda – reikalingos investicijos. Gyvename atvirose ekonomikose, todėl kiniečiai šalies viduje keisdami pamidorus į agurkus, naujos technologijos nesukuria. Ją reikia kažkai įsigyti. Klausimas kaip? Negi tu teigsi, kad šalis tokia kaip Kinija, turėjusi silpną kapitalo bazę ėmė paprastai ir technologijas sukūrė? Tam, kad technologijas nusipirkti reikalingi ne kinietiški, bet užsienio pinigai, kadangi šalyje, esantys pinigai, nepadengti nei stipria kapitalo baze, nei žemės resursais užsienio investuotojams neįdomūs, o užauginti pamidorai ir agurkai užstatu nebus. Vienintelė galimybė ant to užstato užsidirbti – kaip nors gauti užsienio valiutos. Neturint nei didelių iškasenų nei kapitalo bazės vienintelė galimybė pritraukti kapitalą ir užsienio valiutą – pigus žmogiškasis kapitalas, kurio Kinijoje buvo daug tuo metu. Taigi, ne vien Kinija ir kitos šalys, gamindamos pigiai (skolindamos korporacijoms pigią darbo jėgą) užsidirbo užsienio resursų, kuriuos vėliau galima investuoti į technologijas, infrastruktūrą ir t.t. Argi neaišku? Ar tau reikia nupiešti? Ar dar kažkaip paaiškinti? Kadangi vidinėje rinkoje darbininkai iš žemės ūkio perėjo į industrines gamyklas, vidaus vartojimas nebuvo pakankamas tam, kad pagamintas prekes suvartoti viduje, hence, eksportas. Ar tu manai, kad prekes buvo galima išsikeisti į agurkus ir pomidorus???
    Na, jeigu jau remiames logika, tai tavo „geniali“ logika, kad „crowding out“ efekto išvis nėra mane iškart pribloškia, turbūt ne viena mane. Turbūt pradėsi rašyti ekonomikos vadovėlius ir ne tik. Aš nežinau, ką tu ten skaitai, bet aiškiai kažką tokio, ko kitiems nerekomenduočiau.
    Apie ekonometriją su tavim „logiškai“ išvis nėra ką šnekėti, kadangi tu jos net nesupranti :/.
    Matau pradėjai rašyti blogą, tai linkiu sėkmės ir manyčiau, savo kvailais komentarais čia savo blogui pliusų tikrai neužsidirbsi.

    P.S. man patinka žmonės su kritiniu mąstymu, kurie gali užduoti įdomių klausimų, bet kartais tas „kritinis“ mąstymas ir toks „oro gadinimas“ parodo ne žmogaus suvokimą, o stačiokišką kvailumą.
    Man labai būtų įdomu išgirsti – kuo paremtas Kinijos ekonominis augimas per paskutinius 30 metų? Gal ištikrųjų, kokie ufonautai atėjo ir tą ekonomiką pastatė nuo nulio, todėl mano paaiškinimas, o ir kitų, tau atrodo nelogiškas.
    Čia buvo tikrai paskutinis mano pasisakymas šia tema tavo atžvilgiu, kitaip tau padėti aš jau nebemoku.

  • Labai jau ironiškai tavo paskutinė komentaro eilutė nuskambėjo. 🙂 Na čia tavo reikalas. Tik nereikia pykt, jei pačiam neišeina apgint savo nuomonės realiais ir logiškais faktais.

    Sėkmės.

  • admin

    Aš tai matau, kad tu pasiklydai bekomentuodamas ir tavo loginė grandinė tapo man, o ir turbūt tau pačiam, nelabai suprantama. Siūlyčiau kitą kartą nustoti „gadinti orą, ten kur to oro gadinti nereikėtų – tada galbūt ir nepasiklysi.
    Atsimenu, kokiais pasvaisčiojimais švaisteisi prieš gerus pusę metų – pats sakei, kad jie tau dabar juokingi, galbūt po kitų pusės metu išmoksi dar daugiau :).
    Ir taupydamas savo laiką (nes aš oro be reikalo negadinu) šia tema nebekomentuosiu 🙂

  • Na, tai kad assuminau ir veikia. Jei kalbi apie eksportu paremtą augimą, bet nematai skirtumo ar jame yra „trade balance“ surplus ar deficit’as, tai čia jau tavo problemas, reikėtų naudot kitokias sąvokas tuomet. Jei tavo numylėtas laikraštis ar dar kas parašo n kartų, kad Kinijos augimo modelis pastaruosius 30 metų yra paremtas eksportu ir nuo čia tau jau viskas „akivaizdu“, tai aš irgi nebematau reikalo ties čia diskutuot.

    Jei sakai, kad koreliaciją nereiškia causation, tai tu čia dabar už mano pusę diskutuoji, ar kaip? Koreliacija gali būt ir tarp mano pusryčių dydžio ir kažkokios akcijos kainos…

    Ir reikėtų truputį skirti sąvokas, kai sakoma tokio efekto nėra ir, kad kažkur, kažkas turi su juo nežymią koreliaciją. Jei ir čia nematai skirtumo, tai čia tikrai ne mano problemos. 🙂

    Palūkanų normas nustato centrinis bankas, ekonomikoj nėra kažkokio riboto savings pool’o. Sėkmės mąstant kitaip. Taupydamas savo ir mano laiką, gali neatsakyt. 😉

  • Ačiū už paaiškinimą.
    Dėl tų administravimo kaštų ir palūkanų paklausiau dėl to, kad tenka skaityti „o skolos administravimo kaštams ir palūkanoms kitąmet valstybė išleis…“ tai ir norėjau sužinoti, ar šios sąvokos yra vienodos ir reiškia tą patį.

  • admin

    Nebejuokink žmogau :))))
    Matai, kažkur tu „assumini“, kažkur „assuminimai“ neveikia. Ties Kinijos modelio aš nebeturiu ką tau pridėti – tai akivaizdu, o tu dar kažką atsiprašant „skiedi“.
    Bet kokį modelį galima paneigti dėl „assumptions violations“ – čia kažokios tiesos vėlgi neišradai.
    Gal nepastebi, kad visur stengiuosi parašyti „teoriškai“ ir „galėtų“, „turėtų“, kas nereiškia „gali“ ir „turi“. Neimk kiekvieno žodžio už „gryną pinigą“.
    Vėlgi tu man parodai, kad neturi jokio ekonometrinio išprūsimo. Dar kartą sakau, kad koreliacija nereiškia „causation“. Skirtingais laikotarpiais skirtingi ir „crowding out“ efektai. Tu tuo tarpu pasakai, kad tokio efekto nėra. Poto pasakai, kad kažkokia koreliacija yra, tačiau ji maža, tai tavo logika remiantis visdėlto kažkoks efektas yra?
    Dabar dar iš ekonometrinės pusės – maža koreliacija dar nereiškia, kad ji ekonomiškai ir statistiškai nėra svarbi. Aš matau, kad tu nesi daręs ar net skaitęs nei vieno ekonometrinio darbo, o jeigu ir skaitei, tai turbūt ne ką ir supratai, nes tavo pasisakmymai ekonometrinėmis temomis – juokingi 🙂
    In general, noriu tavęs paklausti, kur tu esi matęs efektą, kuris 100% yra paveiktas kito efekto??? Be to, dabartinės „cross-asset“ koreliacijos taip pat pasakytų labai įdomių dalykų. Tarkim, atsigaunant akcijų rinkoms, auga ir aukso kaina, kaip ir nelogiška? Koreliacija tarp jų būtų pozityvi? Tai pagal tave implikuoja pozytivų sąryšį tarp aukso ir akcijų rinkų???
    Manyčiau, kvaila ginčytinis yra ten, kur neturi pakankamai žinių ir patirties 🙂

  • Na tu sakei, kad jų augimo modelis yra gaminti pigiai ir eksportuoti brangiau. Assuminau, kad augimas, šiuo atveju, galimas tada, kai trade balance > 0.

    Kas liečia crowding out, tai ne, yra žmonės, kurie išvedė už mane. Teorijoj assumption’as yra, kad uždaroj ekonomikoj egzistuoja kažkoks „finite pool of savings“, o kai teorijos pagrindinis assumption’as yra nevalidus, galima spjaut ir į visos teorijos teisumą, kai ji būtent ant to assumption’o pastatyta.

    Aš prašiau tavęs parodyt man empirinių pavyzdžių – sakei nesi ekonomikos mokytojas. Gal nebūkim hipokritais? As a matter of fact, mačiau bent porą darbų paremtų empiriniais pavyzdžiais, kurie rezultate rado labai žemą koreliaciją tarp didelio skolinimosi(jie tyrė public spendingą) ir interest rate. Koreliacija buvo kažkas apie porą šimtųjų procento dalių.

  • admin

    „Crowding out“ neegzistuoja, čia tu pats išvedei? Paieškok empirinių darbų :))))

    Na, kur buvo pasakyta, kad 30 metų Kinija mėgavosi pozytiviu trade balansu? Ar ekonomika pasikeičia per vienerius metus? Ar prieš tai buvę žemdirbiai tampa gamyklų darbuotojais per vienus metus, ar net per penkerius, dešimt metų? Ar technologijas reikia įsigyti ir pradedant nuo 0 taško, jų įsigyti reikia vis daugiau ir naujesnių??? Kiekvienas verslas iškart uždirba pelną? Ar būna atveju, kai pelnas uždirbamas po 5-7 metų?
    Šnekama apie tai, kad Kinijos ekonomika paskutinius 30 metų tranformavosi iš agricultural į industrial ekonomiką, paremta eksportu. Kai kompanijos/šalys turi stabilią kapitalo bazę – tada galima uždirbti pelną/turėti pozytivų trade balance. Kai tos pastovios kapitalo bazės nėra – vyksta aktyvus naujų technologijų importas, kas paveikia trade balance. Ar ne taip? Ar aš kažko nesuprantu?
    In general, šnekėjau apie Fixed direct investment įtaką Kinijos ekonomikai ir žaliavų kainoms. Apie Kinijos modelį žino visi, taip jis keičiasi po truputį, tačiau nematau prasmės ginčytis, kad jis ne eksportu paremtas paskutinius 30 metų. :))

  • Ką aš turėjau omeny yra tai, kad jie panašus skaičių atžvilgiu. Galim ir apie trade balance pakalbėt kaip ne rodiklį, o kaip skaičių, nors nelabai suprantu kur tavo point’as šitoj vietoj. Tiesiog 30 metų laikotarpį nėra kažko ypatingai išskirtinio su Kinijos trade balance. Pats pažiūrėk.

    Mano klausimo tikslas buvo parodyt tau, kad crowding out, kaip toks efektas, neegzistuoja. Bet jei jau kiekvienas už save, tai aš nematau reikalo toliau „diskutuot“.

    Sėkmės rašant. 😉

  • admin

    Aš nematau reikalo mąstyti už tave, todėl palieku šitas detales tau. Šnekame apie trade balance ne apie trade balance to GDP rodiklius.
    Na jeigu tau current account ir trade balance yra iš esmės panašūs, tai ties čia diskusija ir baigiam 🙂
    O apie „crowding out“ efektą, tai siulyčiau pasiskaityti vėlgi pačiam, aš ne ekonomikos mokytojas, kad kiekvienam po pavyzdį rasčiau, ieškome visko patys 🙂

  • 1. Na tai, kad balance of trade iš esmės labai panašius rodiklius rodo kaip ir current account balance. Ir jei jau kalbi apie 30 metų laikotarpį, tai užmesk akį koks tas trade balance Kinijoj buvo per pastaruosius 30 metų ir kaip jis keitėsi. Arba mano akys meluoja, arba ten tikrai nėra kažkokių įspūdingų ir išskirtinių „trade balance to GDP“ santykių paskutiniam trisdešimties metų laikotarpį. Kita vertus, gerą pastarąjį penkmetį galima gražių skaičių pamatyti. 🙂

    2. Crowding out efektas? 🙂 Iš tavo atsakymų spėju, kad nelabai atsakysi, bet ar gali kokį nors konkretų pavyzdį iš realios ekonomikos duoti kuomet jis pasireiškė? T.y. kada realios palūkanos paaugo dėl šito efekto prieš CB valią.

    3. Uh, tavo reikalas. 😉

  • Kodėl šalis su ~5% current account surplus skaitosi turinti augimo eksportu modelį?

    „produkto/industrijos skatinimas pigiomis paskolomis sumažins pigių paskolų pasiūlą kitiems produktams/industrijoms“

    Gali paaiškinti mechanizmą, per kurį pigių paskolų pasiūla gali būti sumažinta?

    Siūlyčiau perskaityt straipsnį beveik identiška tema šitai: http://bilbo.economicoutlook.net/blog/?p=16523

    • admin

      1. O tai ką tau pasako „current account“? Aš tai žiūriu į trade balance, o ne į „current account“. Kinijos „current account“ parodo taip ir financial inflows/outflows – kas iškreipia vaizdą. Vėlgi šneku apie 30 metų vykstančią politiką, ne apie paskutinius „headline figures“. Ties šia vieta nebesiplėsiu.
      2. Pasiūla uždaroje sistemoje sumažinama per „crowding out“ efektą. Pasinaudok fantazija ir susigalvok, kaip tai gali įvykti.
      3. Visko neperskaitysi :), bet ačiū.

  • Sveikas,
    truputį ne į temą, bet gal gali pakomentuoti Lietuvos situaciją su skolinimusi, konkrečiai: ar teisingai buvo pasirinktis ne TVF paskolos, o skolinimasis rinkose?
    Stasio Jakeliūno komentarą paskaičiau apie kitų metų biudžetą, tai pabaigoje rašo: „Pabaigai lieka paminėti, kad kitų metų biudžeto projekte numatytos išlaidos palūkanoms už skolą mokėti siekia 2,1 mlrd. litų. Tai kiekvienam šalies gyventojui, įskaitant kūdikius, neįgaliuosius ir pensininkus kainuos maždaug po 700 litų. Šios išlaidos šalies biudžete per ketverius metus išaugo daugiau kaip 160 procentų.
    Tai lyg ir neliudija didelio valstybės finansų valdymo racionalumo, ypatingai turint omenyje galimybę du ar tris kartus pigiau skolintis iš TVF.“

    Ar tikrai mes tiek daug praradome, t.y. prarasime apmokėdami paskolos administravimo išlaidas ir palūkanas.
    P.s. gal kada esi detaliau nagrinėjęs „paskolų administravimo išlaidos“ sąvoką? Kaip sudaromos tos administravimo išlaidos, ar čia palūkanos pavadintos kitaip?

    Ačiū.

    • admin

      Mindaugai,

      Paskolų administravimo išlaidos – palūkanos. Dabar kiek administravimas kainuoja Lietuvai tiksliai nežinau, bet girdėjau, kad apie pora milijardų litų, tai padalink iš 3mln žmonių Lietuvoje ir gausi apie 700 litų per žmogų.
      Aišku, kad skolintasi buvo neracionaliai. Pirmiausia, reikia prisiminti, kad partijos ateina ir išeina, todėl jos suinteresuotos trumpalaikiais rezultatais tam, kad kituose rinkimuose ir vėl būtų perrinktos, todėl valdančioji partija turi du tikslus – valdyti ekonomiką (gerai/blogai – čia jau kitas klausimas) ir būti perrinktai kituose rinkimuose.
      Dabar problema Lietuvoje, kad žmonės nelabai supranta kodėl yra skolinamąsi, kaip skolinamąsi ir kokie tų paskolų kaštai. Trūksta finansinio išprūsimo ne tik tarp „paprastų“ žmonių, bet ir politikų.
      Labai labai senai, skolinimąsis iš TVF parodė šalies ekonominę impotenciją, neva tik šalys, kurios neturi stiprių institucijų ir t.t., negalinčios susitvarkyti su savo ekonomika iš ten skolinasi. Automatiškai, tokios žinios perduodamos nelabai situaciją suprantantiems Lietuvos gyventojams. Kaštai, skolinantis iš TVF mažesni, bet kokia žala padaryta politiniam įvaizdžiui? Juk socialdemokratai pirštais užbadys ir pasakys, kad vienintelė vyriausybė, kuri Lietuvos istorijoje skolinosi iš TVF, konservatorių. Problema, kad rinkėjai nelabai supranta, kodėl tokia „baisi“ krizė Lietuvoje nuvilnijo, kokios priežastys ir t.t. Rinkėjai – trumparegiai. Automatiškai, partija, norinti būti perrinkta prisiderina prie tokių rinkėjų ir skolinasi nevisada naudingai Lietuvai, kadangi kaip jau minėjau – kiekviena partija nori būti perrinkta.
      Be to, skolinantis iš TVF, TVF gali pareikalauti, kad vyriausybė turi pasiekti tam tikrus biudžeto deficito duomenis, skolos lygį ir t.t., taigi TVF pradeda kištis į suverenios valstybės ekonominį gyvenimą (tame, beje, aš nematau nieko blogo). TVF – pragmatikai, jiems įdomūs ekonominiai rodikliai, šalies ekonomikos augimo potencialas ir galimybė skolas grąžinti. Jiems neįdomu, ar konservatorių vyriausybė bus perrinkta kituose rinkimuose. Tuo tarpu, politinei partijai nemalonu, kai į valstybės reikalus kišasi trečioji pusė – TVF. Be to, valdančioji partija gali būti suvaržyta ir neturėti galimybės „numesti kaulo“ prieš rinkimus savo rinkėjams. Kiek pamenu, TVF yra pakankamai skeptiškas pensijų grąžinimui į prieškrizinį lygį, tačiau konservatoriai mano visai kitaip ir nėra įpareigoti TVF klausyti, todėl prieš rinkimus tas „kaulas“ tikrai bus numestas tam, kad paveikti trumpąją rinkėjų atmintį ir turėti didesnes galimybes būti perrinktiems.
      Kas liečia skolinimąsi iš TVF, tai skolintis ir reikėjo iš TVF, ir poreikiui esant, reikėtų skolintis ir dabar, kaip, kad padarė Lenkija, kuri susitarė su TVF dėl galimybės problemoms esant pasiskolinti.
      Eurozonoj būtent ir šnekama, kad yra šalys, kurios bakrutavo – Graikija, ir šalys, kurios yra mokios, tačiau dėl rinkoje susidariusių aplinkybių negali pasiskolinti „reikalingomis“ palūkanomis (Italija, Ispanija), todėl tiek Eurozonos šalys, tiek TVF tokioms šalims gali padėti, skolindami mažesnėmis nei rinkos palūkanomis. Tuo pačiu keliu turėtų žengti ir Lietuva.
      Beje, nelabai gilinausi, nors mačiau, kad Lietuvos statistikos departamentas pametėjo nemažai naujų duomenų (reikės padaryti Lietuvos makroekonominę apžvalgėlę), ar Lietuva skolinsis papildomai finansuoti biudžeto deficitą, ar paprasčiausiai refinansuoti esamą skolą, kas yra visiškai du skirtingi dalykai. Bet kokiu atveju, skolintis reikėtų iš TVF, kadangi papildomos paskolos būtų pigesnės.
      Pabaigai, ekonominė logika teigia, kad skolintis reikėtų ten, kur skolinama pigiau. Tarkim, namų ūkis, norėdamas pasiskolinti, žiūri į palūkanas, o ne į banko pavadinimą, taip pat turėtų elgtis ir valstybė. Kaip jau minėjau ne viena kartą – politika ir ekonomika eina koja kojon, gaila, kad dažnai prioritetai būna skirtingi 🙂