Ar centriniai bankai turi reaguoti į besiformuojančius finansinius burbulus?

Tomas S.

Dažnai skaitome/girdime, jog vienoje ar kitoje rinkoje formuojasi finansiniai burbulai. Kas yra vertės vertybinių popierių burbulas?

Dažnai su burbulu yra asocijuojama greita tam tikros rūšies vertybinių popierių kainų kaita, kaip taisyklė, tų vertybinių popierių kainos auga. Aktyvų kainų augimas yra įtakotas fundamentalių ir nefundamentalių priežasčių.

Fundamentalios priežastys, kodėl tam tikrų vertybinių popierių vertė auga – paprasčiausi paklausos/pasiūlos dėsniai, šalies/industrijos/kompanijos ekonominės gerovės augimas ir t.t.

Nefundamentalios priežastys, tai tos priežastys, mano manymu, kurios negali būti paaiškinamos fundamentalinėmis priežastimis. Tarkim, kažkokia išgalvota istorija, psichologinės investuotojų būsenos, įvairių „ekspertų/guru“ pareiškimai ir t.t.

Galiausiai, tam, kad būtų įmanoma įvertinti, ar aktyvų grupė yra kainų burbulo stadijoje, reikalingas ekonominis/finansinis modelis. Skirtingi ekonominiai/finansiniai modeliai gali privesti prie skirtingų išvadų finansinių burbulų klausimu.

Žinant, kad aktyvų kainos yra įtakojamos tiek fundamentalių, tiek nefundamentalių faktorių, tampa aišku, jog investuotojai turėtų būti suinteresuoti, augančiomis aktyvų kainomis, kurios nėra paaiškinamos fundamentaliomis priežastimis. Būtent, mano manymu, esminis vertybinių popierių burbulų apibrėžimas – fundamentaliais faktoriais nepaaiškinamas vertybinių popierių kainų augimas normaliomis ekonominėmis sąlygomis.

Kyla natūralus klausimas – ar valstybinės institucijos turėtų padėti investuotojams ir gyventojams identifikuoti besiformuojančius finansinius burbulus? Be to, jeigu tokie finansiniai burbulai yra identifikuoti, ką tokiu atveju turėtų daryti valstybinės institucijos? Ar jos turėtų leisti tokiems finansiniams burbulams plisti nekontroliuojamai? O galbūt identifikavus, pasinaudoti turimomis priemonėmis tam, jog tuos burbulus „išleisti“?

Kaip jau ne kartą minėjau savo įrašuose, šiuolaikinės ekonomikos yra valdomos monetarinės politikos, už kurią yra atsakingi centriniai bankai. Kyla klausimas, ar centriniai bankai turėtų įsikišti į besiformuojančius finansinius burbulus?

Prieš gerus penketą metų atsakymas į šį klausimą, „vadovėlinės ekonomikos pagalba“ arba tiksliau vyraujančios ekonominės ideologijos pagalba – ne, centriniai bankai neturėtų kištis į besiformuojančius vertybinių popierių burbulus, tačiau, finansinėms burbulams pasiekus epogėjų ir subliūškant, centriniai bankai turėtų padėti rinkoms, naudodami ekspansinę monetarinę politiką, tam, kad burbulo subliuškimo efektas nebūtų toks „skaudus“ ekonomikai. Taigi, centriniai bankai neturėtų burbulų stabdyti monetarinės politikos pagalba, tačiau jiems subliūškus, monetarinė politika naudojama tam, kad sumažinti šį negatyvų efektą ekonomikai.

Paskutinė finansinė krizė ir keletas krizių prieš ją, mums leidžia įsitikinti, jog galbūt ši ekonominė ideologija nėra visai teisinga. Į šį sudėtingą klausimą mums padės atsakyti Nouriel Roubini 2005 metų darbas: „Why Central Banks Should Burst Bubbles“. Kaip jau anksčiau minėjau, būtent monetarinės politikos pagalba yra kontroliuojamos/įtakojamos ekonomikos.

Kaip jau minėjau savo ankstesniuose įrašuose – centriniai bankai dažniausiai naudoja „inflation targeting“ monetarinį režimą, tai yra, centrinių bankų pagrindinis tikslas – užtikrinti kainų stabilumą ekonomikoje, monetarinės politikos priemonėmis.

Vėlgi, labai svarbu žinoti kokiais metodais vienas ar kitas centrinis bankas identifikuoja infliaciją, kaip ji skaičiuojama ir kas į infliacijos skaičiavimo metodiką yra įtraukiama. Tarkim, centriniai bankai vengia pasirinkti infliacijos skaičiavimo metodiką, kurioje yra prekių/paslaugų, kurių kainos kaitaliojasi gana dažnai, tarkime kuro ir maisto. Centrinis bankas infliacijos rodiklius ir monetarines priemones pasirenka taip, jog infliacija būtų stabili ilguoju laikotarpiu, tai yra, centrinis bankas negali kaitalioti savo monetarinės politikos taip, jog reaguotų į kiekvieną kainų nuokrypį nuo pasirinkto rodiklio, todėl prekių/paslaugų kainos, kurios keičiasi dažnai, nėra įtraukiamos į infliacijos skaičiavimo metodikas, kuriomis vadovaujasi centriniai bankai. (Tai beje nereiškia, jog centriniai bankai neatsižvelgia į maisto ir kuro kainas pasirinkdami infliacijos rodiklį ir monetarines priemones jį pasiekti).

Dažnai pasigirsta pasiūlymų, jog vertybinių popierių kainos, ypatingai finansinių aktyvų kainų pokytis, galėtų būti įtrauktas į infliacijos skaičiavimo metodikas. Jeigu finansiniai aktyvai figuruotų infliacijos rodiklyje, tai centrinis bankas, naudodamas dabar esančias monetarines priemones, galėtų įtakoti teoriškai infliacija tiek realioje ekonomikoje, tiek finansų rinkose. Gaila, bet finansinių instrumentų vertės svyruoja dažniau nei tarkim kuro ir maisto prekių, todėl įtraukti finansinių instrumenų kainų pokytį į infliacijos skaičiavimo metodiką nebūtų patartina, remiantis vyraujančia ekonomine ideologija.

Nouriel Roubini savo darbe teigia, jog centriniai bankai turėtų identifikuoti besiformuojančius vertybinių popierių kainų burbulus ir stengtis įtakoti jų plitimą bei minimizuoti jų įtaką realiai ekonomikai. Profesorius Roubini teigia, jog yra dvi kainų burbulų rūšys – „exogenous bubble“ ir „endogenous bubble“. „Exogenous bubble“ – tai toks vertybinių popierių burbulas, kuris nėra įtakotas monetarinės politikos, tai yra, monetarinė politika nesukėlė šio burbulo. „Endogenous bubble“ – tai vertybinių popierių burbulas, sukeltas monetarinio stimulo pagalba. „Exogenous“ burbulai, neįtakoti monetarinės politikos pagalba, galėtų būti kontroliuojami arba jų efektas minimizuotas netiesiogiai monetarinės politikos priemonėmis. „Endogenous“ burbulai būtų tiesiogiai įtakojami monetarinėmis priemonėmis.

Kodėl vyraujanti ekonominė ideologija prieštarauja centrinių bankų intervencijai, kontroliuojant vertybinių popierių kainas?

Pirmiausia, centriniams bankams yra sudėtinga identifikuoti aktyvų vertybinių popierių burbulus kaip ir kitiems investuotojams. Teigiama, kad tiek centriniai bankai, tiek investuotojai neturi pakankamai priemonių tuos burbulus identifikuoti. Tačiau centriniai bankai dažniausiai samdo profesionalius ekonomistus ir jų ten – ne vienas. Be to, centriniai bankai turi daugiau informacijos apie ekonominę padėtį šalyje nei vidutinis investuotojas, todėl teigti, jog ir vieni ir kiti turi panašius sunkumus identifikuojant burbulus – juokinga.

Antra, atsiranda tokių ekonomistų, kurie teigia, kad burbulų subliuškimas neturi jokio poveikio ekonomikoms, todėl nereikėtų į šiuos burbulus reaguoti. Tuo pačiu metu, tie patys ekonomistai, teigia, jog burbulams subliuškus, norint pagyvinti ekonominį šalies augimą, reikalingas monetarinis stimulas. Tada kyla natūralus klausimas – ar tikrai burbulai neturi jokio poveikio realiai šalies ekonomikai?

Trečia, manoma, jog norint burbulo augimą sustabdyti, reikalingas ypatingai „stiprus“ monetarinės politikos instrumentas, tarkim greitas ir keletos ar kelesdešimties procentų palūkanų normos pakėlimas ekonomikoje, jog šis veiksmas turės pražūtingas pasekmes realiai ekonomikai.

Ketvirta, dėl to centriniams bankams yra patogiau „padėti“ ekonomikai, naudojant ekspansines monetarines priemonės, po burbulo subliuškimo, nei prieš burbului formuojantis.

Nourie Roubini pateikia šias priežastis, kodėl centriniai bankai turėtų kištis į burbulų formavimąsi:

  1. Daugelis centrinių bankų ekonominių modelių naudoja vertybinių popierių kainų pokyčius nustatant infliaciją ir šie modeliai sutampa su optimaliomis monetarinės politikos priemonėmis, norint sustabdyti burbulų formavimąsi. (Vėlgi, viskas priklauso nuo modelių)
  2. Vertybinių popierių burbulus yra sunku identifikuoti, tačiau nežinomybė visada išlieka priimant betkokį sprendimą ekonominiai agentai, o ir ekonomistai, dažnai neturi visos galimos informacijos ir nežino norimo proceso rezultato, tačiau net ir esant šitai nežinomybei, priimami ekonominiai sprendimai. Kodėl aktyvų burbulų formavimąsis turėtų būti išskirtinis reiškinys?
  3. Vertybinių popierių burbulas turi neigiamą pasekmę ekonomikai. Kodėl tada reikėtų ekonomikas „gaivinti“ po burbulų subliuškimų? (Šis argumentas taip pat yra paremtas empyriniais tyrimais)
  4. Jeigu vertybinių popierių burbulas yra „endogenous“, tai centrinis bankas turi visas priemones, jog tą burbulą sugebėtų sukontroliuoti.
  5. Empyriniai tyrimai rodo, kad norint burbulo augimą sustbadyti – staigus ir drąstiškas palūkanų normos pakėlimas nėra būtinas (Vėlgi, viskas priklauso nuo tyrimo metodologijos ir ekonominių kondicijų tuo metu)
  6. Centriniai bankai į burbulus reaguoja asimetriškai, tai yra, burbulų augimas nėra įtakojamas, tačiau jų subliuškimas reikalauja monetarinio stimulo. Centriniai bankai sukuria vadinamąsias „moral hazard“ problemas finansų rinkose, kai investuotojai žino, jog subliuškus burbului, centriniai bankai šio burbulo efektą pasistengs „ištaisyti“, todėl rizikos įvertinimo ir geresnė disciplina finansų rinkose – tampa iškreipta. (Labai įtikinamas argumentas, mano manymu)

Pridėsiu, pasiremdamas Nouriel Roubini šeštąja priežastimi, jog disciplina finansinėse rinkose yra iškreipta. Kodėl?

Jeigu žiūrėsime į tam tikrą aktyvų klasę, kaip minėjau yra fundamentalios priežastys ir nefunadamentalios, kurios įtakoja aktyvų vertę. Fundamentalias priežastis/rizikas galime išskirstyti į dvi rūšis – sistemines ir nesisteminės. Jeigu kaip pavyzdį paimsime kokią nors kompaniją ir jos akcijas, tai šios kompanijos ekonominės perspektyvos priklauso nuo sisteminių (bendros rinkos/ekonomikos padeties šalyje) ir nesisteminių, kompanijos specifinių priežasčių (kompanijos skolos lygis, našumas ir t.t.). Taigi, rinkoms krentant po burbulo subliuškimo, teoriškai sisteminė kompanijos akcijų vertės dalis turėtų sumažėti ir akcijų kaina nukristi, tuo tarpu, nesisteminė neturėtų keistis. Aišku, jog ekonomikai krentant, sisteminei faktoriai turės įtakos nesisteminiams kompanijos faktoriams, tačiau trumpuoju laikotarpiu, tai neturėtų įvykti (Nepamirškime, kad akcijų/aktyvų kainos, dar yra įtakotos ir nefundamentalių priežasčių). Taigi, trumpuoju laikotarpiu, kompanijos akcijų kritimas turėtų teoriškai būti asocijuotas su sistemine rinkos dalimi, kurią vėliau, kaip minėjo profesorius Roubini, centriniai bankai pataiso monetariniais stimulais. Kodėl tai svarbu žinoti kiekvienam investuotojui? Todėl, jog pasirinkus „stiprias“ kompanijas, jų akcijų kainų kritimas nebūtinai yra asocijuotas su pačios kompanijos problemomis, bet su sisteminėmis problemomis, todėl likviduoti šių akcijų nevertėtų, žinant, jog centriniai bankai sisteminę akcijų kainos dalį dažnai pataiso. Klausimas – ar visada galima centriniais bankais ir jų monetariniais stimulais pasitikėti?

Galiausiai, sutikčiau su Nouriel Roubini, jog centriniai bankai turėtų stengtis kuo efektyviau identifikuoti besiformuojančius vertybinių popierių burbulus. Tai nebūtinai turėtų būti kažkoks, monetarinės politikos priemonėmis, paremtas burbulo augimo stabdymas. Paprasčiausiai, visuomenė turėtų būti informuojama, jog pagal vieną ar kitą ekonominį/finansinį modelį vienos ar kitos aktyvų kainos pakito neįprastai.

Vėlgi, grįžtame prie mano minėtojo investuotojų išprūsimo. Viskas prasideda nuo to, kaip mes suprantame ekonomiką ir rinkas. Labai sudėtinga investuoti ir suprasti, kokios rizikos gali paveikti jūsų investicjas, jums neturint pakankamai ekonominių ir finansinių žinių. Vertybinių popierių burbulas gali prasidėti bet kada, todėl reikia išlikti budriems.

Aktyvų kainų burbulai kaip ir vadinamosios „Ponzi finansinės piramidės“ gali tęstis ilgą laiką, ir ne vienas racionalus investuotojas tuose reiškiniuose dalyvauja. Tačiau tie žmonės suvokia, kada jie yra burbulo stadijoje ir menkiausiai progai pasitaikius iš šios burbulo stadijos dingsta, o su nuostoliais lieka tie, kurie to burbulo neidentifikavo.

#centriniai bankai #Finansiniai burbulai #monetarinė politika #vertybiniai popieriai #vertybinių popierių burbulai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai