Bankas Snoras ir indėlininkų ABC

Tomas S.

Labai liūdna, bet Lietuva jau dabar susidūrė su problemomis bankinėje rinkoje. Ne paslaptis, kad vakar bankas Snoras buvo nacionalizuotas. Nesivelsiu į politiką ir neagituosiu už vieną ar už kitą pusę, kadangi kažkokių interesų šitame reikale neturiu. Svarbu suprasti Snoro banko klientų, indėlininkų ir skolos vertybinių popierių turėtojų interesus.

Save skaitau žmogumi, kuris šiektiek nusimano finansuose ir ekonomikoje. Per kelias dienas teko girdėti pasisakymų iš Lietuvos vyriausybės, Lietuvos respublikos prezidentės ir centrinio banko vadovo. Ar tai padėjo man situaciją suprasti geriau? Tikrai ne.

Kažkokios ypatingesnės informacijos nei kiekvienas mirtingasis Lietuvos pilietis galėtų rasti internete – neturiu. Savo įžvalgas susidariau pasiremdamas tuo, kaip šį įvykį nušviečia Lietuvos žiniasklaida (Tikrai ne Lietuvos Rytas :)). Taigi, gali būti, kad mūsų valdžios atstovai šneka teisingai, bet žiniasklaida Lietuvos gyventojus nušviečia klaidingai, bet gali būti ir atvirkščiai. Svarbiausia, manyčiau, ne tai, kas šioje situacijoje teisingesnis, bet kaip šią informaciją supras indėlininkai. Vidutinis indėlininkas turi tikrai mažiau ekonominių/finansinių žinių nei tarkim žmogus, studijavęs šiuos dalykus, todėl man nesugebant suprasti to, ką man bando „parduoti“ Lietuvos valdžia. Klausimas – ką iš viso šito supranta vidutinis indėlininkas?

O abejonės pirmiausia kyla dėl to, kaip reguliuojami komerciniai bankai, veikiantys Lietuvos rinkoje. Jeigu tikėsime, ką sako Lietuvos banko vadovas (Delfi.lt žiniomis), tai su banku Snoru šnekėta apie kapitalo nepakankamumą jau vasarą (O mes jau be penkių minučių turim žiemą). Be to, centrinio banko vadovas teigia, kad buvo paprašyta Snoro pateikti investicinius vienetus, kuriuos jis registravo kaip turtą. Snoras to nepadarė, centrinio banko vadovo teigimu. Klausimas – tai kodėl Snoro veikla nebuvo sustabdyta būtent vasara?

Ilgai tarptautinių precedentų tokios situacijos ieškoti nereikia – MF Global investicinis bankas prieš kelias savaitės buvo uždarytas. Kodėl? Todėl, kad nesugebėjo pateikti užstato savo rizinkingiems investiciniams portfeliams. Skirtumas tas, kad MF Global tą užstatą turėjo pateikti privačioms institucijoms, ne centriniam bankui, todėl nesugebėjimas to padaryti reiškia, jog bankas yra nelikvidus ir jo veikla automatiškai stabdoma. Tas pats atsitiktų ir investuotojui, kuris prekiauja akcijų biržoje, kur sąskaitoje jis gali laikyti tik tam tikrą kiekį pinigų „maržą“, tai tokia situacija, kai investuotojas savo investicinėje sąskaitoje laiko mažiau pinigų kaip kapitalą nei jo investicinio portfelio vertė. Investicijų vertei krentant, investuotojui tenka didinti kapitalą tam, kad atstatyti pradinę „maržą“. Taigi, jeigu investuotojas nesugeba dienos pabaigoje to padaryti – jo sąskaita irgi įšaldoma.

Aš neteigiu, kad centrinis bankas būtent taip ir padarė, kadangi nelabai galima suprasti iš to ką „patrupina“ centrinio banko vadovas, kas ištikrųjų šioje situacijoje vyko. Taip aš šią situaciją suprantu iš to, ką mums skelbia žiniasklaida.

Einam toliau į mišką ir tame miške darosi vis linksmiau. Tas pats centrinio banko vadovas jau teigia, kad savaitės pradžioje iš Lietuvos pasitraukė Snoro banko aktyvų dalis. Normalus procesas rinkos ekonomikoje – kapitalas turėtojas gali tuo kapitalu disponuoti taip kaip nori. Šioje situacijoje aš vėlgi nesakau, kad nėra kitų priežasčių, kodėl tas kapitalas pasitraukė. Klausimas tik toks – kodėl niekas tų priežasčių neatskleidžia? Pasakymas, kad Lietuvos bankinė sistema kažkas „užpuolė“ iš esmės nieko nepasako. Neaišku nei kas puolė, nei su kokiu tikslu puolė.

Taigi, man kyla klausimas – ar šitas neva pasitraukęs kapitalas sukėlė grėsmę bankinei sistemai ar tai, kad Snoras neturėjo pakankamai kapitalo operuoti jau vasarą?

Šitoje situacijoje man nieko neaišku ir manau, kad kažko valdžios institucijos mums nepapasakoja. Gali būti ir taip, kad mūsų reguliatoriai miegojo jau ilgą laiką. Įdomu, kodėl centrinis bankas negalėjo paprašyti institucijų, kur neva Snoras laikė vertybinius popierius, informacijos, ar tie popieriai ištikrųjų yra ten, o jeigu jų nėra, tai kapitalo nepakankamumas turėjo privesti prie nacionalizacijos jau tada, kai apie šitą situaciją sužinojo centrinis bankas.

Dabar norėčiau grįžti prie indėlininkų. Kaip jau minėjo valdžios institucijos indėlininkų indėliai yra pilnai draudžiami iki 100 tūkstančių eurų sumos. Taigi, dėl savo indėlių žmonėms, kurie turi indėlį iki tokios sumos, problemų neturėtų kilti. Lieka tik vienas klausimas – o kada tie indėliai bus grąžinti?

Dabar pasistengsiu šiektiek paedukuoti Lietuvos indėlininkus. Pirmiausia, negalvokite, kad bankas tokia institucija, kur pats bankas sprendžia, kiek už indėlį jis jums gali duoti. Nėra nei „gerų“ bankų, kurie va nepagaili ir už indėlius moka daugiau. Nėra ir „blogų“ bankų, kurie jums už indėlį duoda mažiau. Viskas priklauso nuo to – kiek bankui kainuoja pasiskolinti, administravimo išlaidos, rinkos palūkanų finansinėse rinkose, šalies infliacijos lygio, valiutos kurso ir svarbiausia – už kiek bankas tuos jūsų indėlius gali perskolinti. (esminiai rodikliai)

Juokingiausia yra tai, kad žmonės šitų esminių dalykų nelabai supranta, o turbūt ir nenori suprasti. Labai paprastas klausimas – kodėl vakarų bankų filialai už indėlius Lietuvoje moka mažiau? Ekonominė logika sako, jog tie bankai, vakarų, kurie yra didesni už Lietuviško kapitalo bankus, galėtų už indėlius mokėti daugiau, kadangi jie yra didesni, tai administravimo išlaidos jiems yra mažesnės. Jie turi stiprius motininius bankus, kurie turi užsitarnavę reputaciją pasaulio finansų rinkose, todėl skolintis iš rinkų jie taip pat gali pigiau ir t.t., tačiau jeigu tikėsime manoindelis.lt informacija – Lietuvos kapitalo bankai už indėlius visomis valiutomis (terminuotus) moka didesnes palūkanas nei vakarų bankai, kurie teoriškai turėtų ir galėtų siūlyti aukštesnes palūkanas. Kodėl? Na aš teigčiau, jog vakarų bankai moka mažesnes palūkanas todėl, kad tokios yra rinkos palūkanos. Lietuviškojo kapitalo bankai tuo tarpu, būdami teoriškai blogesnėje situacijoje, sugeba mokėti aukštes palūkanas nei vakarų todėl, kad jie atitinkamai rizikuoja daugiau. Tai yra, tam, kad kompensuoti aukštesnes indėlių palūkanas, šitie bankai privalo investuoti rizikiniau (teikti rizikingesnes paskolas, investuoti į rizikingesnius regionus). Aš neteigiu, kad visi Lietuviško kapitalo bankai rizikuoja daugiau. Aš jums tik parodau modelį pagal, kurį būtų galima modeliuoti susiklosčiusią situaciją. Kuris ar kurie bankai yra rizikingesni – jau kiekvieno indėlininko/investuotojo reikalas. Norėjau parodyti, jog aukštesnės palūkanos „iš dangaus“ neatsiranda, todėl reiktų suvokti, jog norint didesnių palūkanų dažnai tenka prisiimti ir didesnę riziką.

Taigi indėlininko ABC:

  1.  Prieš dėdami indėlį perskaitykite sąlygos (ko turbūt nedaro 90% visų indėlininkų)
  2. Pasikonsultuokite – kokios yra rinkos palūkanos ir pasižiūrėkite ar skirtumas tarp rinkos palūkanų ir to ką siūlo bankai yra neperdidelis. Dažnai tai, kas atrodo neįmanoma, dažniausiai ir yra neįmanoma.
  3. Pirmoji kiekvieno investuotojo taisyklė – nedėkite visų kiaušinių į vieną lizdą, tai yra, turėdami santaupas, pasistenkite tas santaupas laikyti keliose bankuose. Nuo sisteminės krizės tai jūsų neišgelbės, bet nuo tokios, kokia atsitiko dabar – tikrai taip.
  4. Be to, tie, kurie turi dideles santaupas ir indėlius, kurie siekia daugiau nei 100 tūkstančių eurų – jums iškart patartina aktyvus laikyti skirtinguose bankuose, kadangi jūsų indėliai – apdrausti. Palųkanų abejais atvejais gausite mažiau, tačiau rizika susimažinsite.
  5. Žinokite, kodėl pasirinkote vieną ar kitą valiutą indėliui. Skirtingos palūkanos skirtingų valiutų indėliams nėra iš piršto laužtos, tam yra priežastys, todėl būtina žinoti, kokia valiuta ir kodėl taupote. Dabartiniu atveju saugiausia pinigus buvo laikyti ne litais, o tarkim doleriais, Šveicarijos frankais ar svarais.
  6. Labai svarbu kokiam laikui jūs aktyvus skolinate bankui. Todėl reikia žiūrėti ne tik į rinkos indėlių palūkanas, bet ir ateities rinkos indėlių palūkanas.
  7. Aišku, dedant indėlį visada svarbu įvertinti šiandienos ir ateities infliaciją. Dažnai rinkos palūkanos jums parodys, kokią „realią“ grąžą galima uždirbti rinkoje.
  8. Stebekėti tarpbankines palūkanas, nes jos dažnai veikia kaip sisteminės rizikos bankiniame sektoriuje signalas.

Tai turbūt būtų svarbiausi klausimai į kuriuos reikėtų atsakyti kiekvienam indėlininkui.

#bankas Snoras #Bankinė krizė #centrinis bankas #Lietuvos valstybė

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • admin

    Dariau,
    Taip. Tik vienas yra neterminuotas (sąskaitoj padėti pinigai), o kitas terminuotas („indėlis“).
    Taip greitis atgavimo taip yra toks pat.

    O į dolerį galima žiūrėti iš kelių perspektyvų. Jeigu žiūrėsime į dolerį ilguoju laikotarpiu (1-1.5m ir daugiau), tai JAV Federalinis rezervas yra suinteresuotas dolerio kurso kritimu, todėl ilguoju laikotarpiu dolerio vertė turėtų kristi, bet tai nereiškia, kad ji kris.
    Trumpuoju laikotarpiu (iki 1 metų) veikia kita dinamika – dėl esamos krizės eurozonoje, investuotojai vengia rizikos ir investuoja į tas obligacijas/valiutą, kurios yra mažiausiai rizikingos – JAV, Šveicarijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos. Vėlgi, kaip mes apibūdinsime šią riziką. Visų šitų šalių valiutos yra išleidžiamos jų centrinių bankų, tai yra jos nėra prie kažko pririštos, todėl šios šalys teoriškai negali bankrutuoti, kadangi visada gali išleisti daugiau valiutos tam, kad grąžinti savo skolas. (Gali atsitikti politinių problemų, kurios priverstų šalį bankrutuoti).
    Be to, kaip jau minėjau, Federalinis Rezervas netiesiogiai yra užsiminęs, kad jis norėtų, jog dolerio kursas nukristų ateityje. Federalinis Rezervas signalizuoja ir įspėja rinkos žaidėjus apie šį savo norą, tai daro JAV monetarinę politiką skaidresne ir labiau nuspėjama, kas vėlgi sumažina riziką investuojant į valiutą, kurios monetarinė politika yra nuspėjama.
    Pabaigai, kodėl doleris? Šveicarija ir Japonija vykdo intervencijas valiutų rinkose, kas neleidžia kiekvienam investuotojui turėti pozytivią ar neutralią grąžą – kai, kurie investuotojai primoka už tai, jog gali laikyti Šveicarijos frankus (negatyvi grąža). Dėl šitų Šveicarijos ir Japonijos intervencijų valiutų rinkose, investuotojams yra siunčiamas signalas, kad jenų ir frankų pasiūla yra ribota ir bet koks nukrypimas valiutų rinkose bus „taisomas“, todėl renkamasi dolerį, kadangi tai didelė, likvidi rinka, kur galima trumpam laikui praktiškai be rizikos laikyti savo kapitalą.
    Dėl visų krizinių dinamikų, matome, jog dolerio kursas dabar kyla.

  • Darius

    Norėjau pasitikslinti, sąskaitoje gulintis pinigai ir bankui perduoti pinigai kaip indėlis yra tas pats? Tokiu atveju atgavimo greitis vienos, eilė ta pati?

    5. patarimas, kodėl $? Ar šiuo metu $ patikima valiuta?

  • Palukanu norma

    Dabar supratau teisingai tavo mintį 🙂 dėkui už atsakymą ir puikų straipsnį.

    Sėkmės.

  • admin

    Tai aš ir parašiau, kad Skandinavijos bankai teoriškai, turėdami kaštų ir to pačio „spread’o“ pranašumus, galėtų mokėti, bet ne turėtų, kas yra du skirtingi dalykai. O nemoka didesnių palūkanų, nes tam yra priežastys.
    Na kompanijos operavimo kaštai visada yra. Kuo jie žemesni, tuo pigesnes paslaugas galima pasiūlyti. Jeigu jau šnekam apie „spread’ą“, tai turint kaštų pranašumą, galima, reikalui esant, prisitrauktį daugiau indėlių per aukštesnes palūkanas.
    Viską teisingai rašai, bet ne taip interpretuoja tai, ką aš parašiau.
    Aš norėjau pažymėti, kad skirtingos indėlių palūkanos parodo skirtingas rizikas ir tai, jog yra priežastys, kodėl tos indėlių palūkanos yra skirtingos.

  • Palukanu norma

    Nesuprantu prie ko čia tie kaštai?
    Tarkim LT bankai moka už 1y term depozit’ą 3%. Tam, kad padengtų savo išlaidas, jis turi investuoti į rizikingesnius instrumentus, t.y. spread’as turi buti didesnis tarp pasiskolinimo ir investavimo/skolinimo nei skandinavų atveju.

    Svarbu paminėti tai, kad norint pritraukti didesnius pinigų srautus, turi mokėti ir didesnes palūkanas. Aišku palūkanų normas taip pat lemia bankų rizikingumo lygis, šalies makro situacija ir t.t. Lietuvos atveju, didesnė LT bankų rizika lemia term deposit’ų aukštesnes palūkanų normas.

    Vėlgi grįžtant prie Skandinavijos bankų didesnių palūkanų… Kokia prasmė jiems mokėti didesnes palūkanas, žiūrint per teorinę prizmę? Tik siekiant pritraukti daugiau kapitalo?

  • admin

    Aš teigiu, kad Skandinavų bankai galėtų teoriškai mokėti didesnes palūkanas nei Lietuvos kapitalo bankai, kadangi Skandinavų bankai turi geresnę prieigą prie finansinių rinkų, didesnį indėlių skaičių ne tik Lietuvoje, bet ir tarkim Švedijoje. Be to, už Skandinavų bankų stovi Švedija ne Lietuva, kas vėlgi sumažina Skandinavų bankų rizikos profilį ir atitinkamai mažesnius kaštus. Be to, administravimo/informacijos išlaidos Skandinavų bankų taip pat turėtų mažesnės, kadangi jie aptarnauja didesnį kiekį klientų (jeigu imsime visas šalis, kuriuose jie operuoja), kai tuo tarpu Lietuvos kapitalo bankams tenka Lietuvos rinka, o administaciniaia kaštai mažesnės įmonės yra dažniausiai didesni.
    Šitas kaštų pranašumas leistų Skandinavų bankams siūlyti aukštesnes palūkanas, tačiau jie jų nesiūlo – o čia jau jų reikalas ir priežastys. Nesiūlo, aš manyčiau todėl, kad neranda patrauklių rizikos/grąžos sandorių. Tuo tarpu, Lietuviško kapitalo bankams, kurie turi teoriškai aukštesnius kaštus, eina mokėti už palūkanas mokėti daugiau? Klausimas – kodėl?
    Čia pristačiau teorinį modelį, kaip į šitą situaciją reikėtų žiūrėti. Skirtingi bankai taip pat turi skirtingų specifikų, tai yra, jie nėra vienodi, tačiau, jeigu sutartume, kad tam tikros bankų specifikos yra vienodos – šis modelis tinka situacijos analizei.

  • Palukanu norma

    „jeigu tikėsime manoindelis.lt informacija – Lietuvos kapitalo bankai už indėlius visomis valiutomis (terminuotus) moka didesnes palūkanas nei vakarų bankai, kurie teoriškai turėtų ir galėtų siūlyti aukštesnes palūkanas.“

    Tu teigi, kad skandinavu bankai turetu moketi didesnes palukanas uz term deposit’us. Gali placiau paaiskinti savo teigini, nes nelabai suprantu logikos.

    Dekuj.