Emerging markets propoganda valiutų kare

Tomas S.
  • 0 Komentarai

FT.com puikus komentaras apie vadinamųjų \“emerging markets\“ šalių manipuliaciją skaičiais. Prieš keletą dienų Brazilijos finansų ministras pareiškė neva pasaulyje atsiranda valiutos karas. Natūralu Brazilijos valiuta – realas sparčiai „stiprėja“ kitų valiutų atžvilgiu. FT.com analitikas parodo, jog dabartinis realo kursas yra praktiškai nesiskiria nuo realo kurso, kuris buvo prieš finansų krizę. Aišku – manipuliacija. Analitikas labai tiksliai įvardija receptą „emerging markets“ šalim – valiutos kurso stiprėjimas. Aš norėčiau papildyti analitiko komentarą. Man paprasčiausiai nesuvokiama kaip šalys, kurios nori aukšto ekonominio prieaugio, „verkia“ neva blogasis Federalinis Rezervas bando sumažinti dolerio kursą ir įtakoti (sumažinti) „emerging markets“ šalių eksportą. Papraščiausiai – juokinga. Taip, Federalinis Rezervas toleruotų žemesnį dolerio kursą, tačiau QE2 tikslas – ne dolerio kurso sumažinimas. Šią savaitę prie tokių „versknių“ prisijungė ir Čilė, kuri nepaprastai gerai varijuoja monetarine politika, o ir organizuoja ekonomiką. Šios šalys, „emerging markets“, visada reikalavo laisvų prekių ir paslaugų judėjimo. Dabar jis praktiškai galimas (man rodos, kai kurios šalys, o ir ES saugo savo gamintojus, todėl kažkuriom prekių grupėm galioja tarifai), bet šios šalys nenori laisvo kapitalo judėjimo. Susidaro situacija, kai šalys nori tik eksportuoti, bet kapitalo, kuris naturaliai keliauja į ekonomiškai augančias šalis, jos nenori. Tai yra vėl susidaro „disequilibrium“, kai rinka nebegali „naturaliai“ paskirstyti kapitalo ir prekių ir paslaugų ten, kur jos labiausiai reikalingos. Rinkos negali normaliai funkcionuoti, kai vienas iš esminių veiksnių – kapitalo rinka – nefunkcijonuoja taip, kaip ji turėtų. Brazilija tarkim taiko kapitalo kontrolės priemones – tarkim apmokestina užsienio kapitalą, kuris investuoja į Brazilijos obligacijas. Be to, ir vietiniai bankai, o ir investuotojai, kurie „shortina“ dolerius, tai yra parduoda dolerius (dolerio kursas teoriškai turėtų pinigų rinkoje nukristi, nes padidėja dolerių pasiūla), tada už gautus pinigus jie perka Brazilijos valiutą – realą, kurio paklausa padidėja, jeigu pasiūla tokia pat, realo kursas auga. Susidaro pakankamai geras „spreadas“ tarp dolerio ir realo vertės – pelnas investuotojam. Brazilijoje buvo padidinti maržų reikalavimai, todėl tokie „treidai“ tapo brangesni. Viskas normalu ir paaiškinama – Pietų Amerika eilę metų kenčia nuo „karšto kapitalo“, kuris ateina tada, kai ekonomikos auga ir palieka šalis labai greitai, kai ekonomikos „ataušta“. Nesuprantamas tik norėjimas augti kiekvienais metais. Ekonomikoje yra vadinamieji biznio ciklai, tai yra ekonomikos kartais auga, kartais ataušta ir vėl auga. Kodėl norima eksportuoti kiek galima daugiau, bet bandyti kovoti su naturaliai ateinančiu kapitalu? Sprendimas – reikia rinkai leisti apspręsti normaliai eksporto kiekius. Tarkim, jeigu realo kursas išaugs kitų valiutų atžvilgiu, eksportas taps brangesnis, o ir eksporto kiekiai turėtų sumažėti, kas naturaliai sumažintų ekonomikos augimą, bet ir „karšto kapitalo“ kiekiai sumažėtų. To nenorima. Kai to nenorima – praktiškai neįmanoma turėti normalios pinigų sistemos ir tada turime didžiulius ne tik pasaulio prekių ir paslaugų disbalansus, bet ir pinigų rinkos disbalansus. Tarkim, ta pati Kinija „karksi“ paskutinius keletą mėnesių apie Jav QE2, tačiau šiandien pranešta, jog išaugo Kinijos užsienio valiutos rezervai.Be to, šitos šalys ne tik, kad stengiasi apmokęstinti ateinantį užsienio kapitalą, bet ir pačios aktyviai dalyvauja valiutos „sterilizavimo“ procese, tai yra šalys naudoja savo užsienio valiutų rezervus tam, kad kontroliuoti savo valiutos kursą. Atliekant tokius veiksmus pinigų rinkoje, šitie veiksmai atsiliepia ir realiai ekonomikai.

Pasaulis kenčia nuo infliacijos. Aišku, labiausiai kenčia „emerging markets“ šalys. Bandoma vėl kaltinti Jav QE2, kuri, aš manau, turi labai mažą įtaką tu šalių infliacijai. Būtent „emerging markets“ kapitalo kontrolė ir valiutos dirbtinis devalvavimas kapitalo rinkose įtakoja ir infliaciją, kadangi, jeigu valiutos kursas neauga, o kapitalo rinkoje didėja pinigų pasiūla, tai aišku turės efektą kainoms šalių viduje, kadangi  didesnis kiekis pinigų „persekioja“ mažesnį kiekį prekių, kas automatiškai reiškia – infliaciją (jeigu nėra kainų kontrolės, kas maisto sektoriuje vyksta Kinijoje. Aišku, maisto produktų infliacija šiuo metu yra paveikta sutrikusios  maisto produktų pasiūlos dėl blogo šių metų derliaus. Aš neįsivaizduoju kaip „emerging market“ šalys planuoja kovoti su infliacija, jeigu neleis laisvo kapitalo judėjimo, nedidins palūkanų normų ir nedidins bankinių rezervų reikalavimų. Tarkim Kinija kontroliuoja šalies bankus ir jų paskolų išdavimo kiekius, kas leidžia įtakoti pinigų kiekį ekonomikoje, tačiau patys bankai suranda būdų kaip „apeiti“ valdžios kvotas, todėl vadinamasis „managed capitalism“ ilguoju laikotarpiu bus netvarus, aišku, jeigu šalys nori išvengti didelių problemų su infliacija. Kartais atrodo, jog „emerging markets“ įsivaizduoja, kad gali pragyventi „užsisėdę ant ekonomiškai stipresnių šalių nugaros“, kaltindami jas visokiais nebūtais dalykais. Mes vakaruose, juk išgyvename krizę ir taip – pas mus aukštas nedarbo lygis, tačiau politikai nepuola kaltint Kinijos ir kitų šalių dėl dingusių darbo vietų, o visa šitą nepriteklių finansuoja skolomis. (Aš tikrai neginu ekonomiškai stipresnių šalių ekonominės politikos ir problemų, kadangi mes patys dėl to esame kalti, bet ir Kinija ir visos kitos šalys yra kaltos dėl esamos padėties ir ne kitaip, todėl turime pradėti vadinti daiktus savais vardais).

Patarimas Kinijai, Brazilijai ir kitoms – suaugti ir baigti šituos „pigius“ politinius triukus, kurie jų šalyse sulaukia pritarimų tarp rinkėjų. Trumpuoju laikotarpiu galima užsiimti šita „pigia“ spekuliacija, ilguoju laikotarpiu tai prives prie ekonominio kracho ir absoliučiai netvarios ekonominės sistemos pasaulyje.

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai