ETF’ai ir su jais susijusi rizika

Tomas S.

2011 metais įvairūs finansinių rinkų reguliatoriai identifikavo vieną iš investicinių produktų kaip ypatingai pavojinga, kadangi tam produktui reguliuoti seniau nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Etf’ai ir etf’ų paklausa tarp investuotojų taip padidėjo, jog reguliatoriai nusprendė skirti jiems papildomą dėmesį.

Tai ETF’ai (exchange-traded funds) arba fondai, kuriais prekiaujama įvairiuose finansinėse biržose. Dažniausiai ETF’as replikuoja arba imituoja tam tikro akcijų/obligacijų/žaliavų indekso pokytį. Tarkim, norėdami investuoti į S&P500 akcijų indeksą turėtumėte įsigyti visų kompanijų, kurios sudaro tą indeksą, akcijas bei įsigyti jų tik tam tikrais kiekiais, kadangi kiekvienos kompanijos akcijos kainos poveikis bendram indeksui – skirtingas. Taigi, „paprastam“ investuotojui, norinčiam investuoti į tam tikrą indeksą, reikėtų išleisti daugybė lėšų finansinių transakcijų mokesčiams, kadangi perkamos skirtingos akcijos ir skirtingais kiekiais. Tam, jog investuotojams taptų paprasčiau investuoti į tokį indeksą, didieji investiciniai bankai ir kitos didelės investicinės kompanijos sugalvojo sukurti investicinius vienetus (fondus), kurie leistų investuotojui investuoti į indeksą sumokėjus fondo valdytojui vieną mokestį. Taigi, investuotojams buvo pasiūlytas produktas, kuris leido jiems džiaugtis padidėjusią diversifikaciją, kadangi indekse yra daug kompanijų, ir mažesniais transakcijų kaštais. Kaip ir viskas paprasta ir gražu.

Kodėl investiciniai bankai ir kitos finansinės bendrovės tokias paslaugas teikia? Na pirmiausia jie gauna iš investuotojų užmokestį už tam tikro fondo administravimą ir valdymą. Be to, kiekvienas fondas, ypatingai vadinamieji „plain vanilla“ fondai, turi akcijų portfelius, kurie replikuoja vadinamąjį indeksą. Tas akcijų portfelis yra kaip užstatas ir jis „plain vanilla“ atveju turi būti toks pat kaip ir indekso, kurį fondas replikuoja. Šitos akcijos nėra paslėptos kažkokiame seife, jas fondų valdytojai skolina investuotojams ir tokiu būdu taip pat gauna papildomų pajamų.

Jau paminėjau, jog yra vadinamieji „plain vanilla“ fondai, kurie identiškai replikuoja tam tikro indekso vertės svyravymus. Be to, atsirado ir vadinamieji „synthetic“ arba sintetiniai fondai, kurie naudoja išvestinius produktus (derivatives) tam, jog garantuoti tam tikro indekso vertės svyravymus.

Tie patys sintetiniai fondai gali būti suskirstyti dar į keletą grupių. Tarkim, sintetinis fondas, kuris replikuoja S&P500 indeksą, gali būti toks, S&P500 indekso vertei padidėjus 1%, jūsų fondo vertė padidės 2%, tai yra dvigubai, ir toks fondas gali būti pavadintas – S&P500X2, tai yra fondo vertės kitimas yra padvigubinamas. Tai dažniausiai rizikingesnis fonda, kadangi kainų svyravymo poveikis jūsų investiciniam portfeliui yra padidinamas. Toks fondas taip pat turi turėti užstatą – portfelį akcijų, kurios replikuotų norimą indeksą. Šiuo atveju tai gali būti portfelis tam tikrų akcijų ir išvestinių produktų, kurie leidžia fondo vadovui pasiūlyti tokį indeksą.

Galiausiai, sintetinis fondas gali būti toks, jog jo užstatas neatitinka jums siūlomo indekso sudėties. Tarkim, investicinis bankas ar investicinė kompanija pasiūlo jums investuoti į S&P 500 indeksą, tačiau šio fondo užstatas nėra kompanijų, kurios įeina į šį indeksą akcijos, o tarkim Japonijos kompanijų akcijos ir JAV korporacijų obligacijos. Kaip tokie fondai atsiranda? Paprasčiausiai, fondo valdytojas yra atsakingas už fonde esantį užstatą ir jums parduodamas vieną fondo akciją su šiuo kapitalu gali daryti ką nori. Tarkim, turėdamas nelikvidžius finansinius instrumentus, jis suorganizuoja „SWAP“ operaciją arba lietuviškai turbūt apmainymo operaciją su kita finansine institucija, kuri turi reikiamo indekso ingridientus – akcijas. Aišku viena, jog dėl šių produktų mažos priežiūros gali atsitikti ir taip, jog jums parduoto ETF’o vertė yra dengta visiškai kitais investiciniais popieriais, tais, kuriuos tuo metu turi fondo valdytojas.

Taigi, į mano rankas jau senokai papuolė pakankamai trumpa Didžiosios Britanijos reguliatoriaus (Financial Stability Board) šių inveticinių produktų rinkos apžvalga ir galimos rizikos.

Pirmiausiai, kaip jau minėjau ypatingą riziką finasinės sistemos stabilumui kelią sintetiniai fondai, kadangi investuotojai nelabai supranta, kaip tas fondas veikia, todėl fondo verčių pokyčiai gali neigiamai įtakoti investuotojo kapitalą. Be to, kaip jau minėjau, finansinės institucijos gali „atsikratyti“ nelikvidaus finansinio kapitalo kaip užstato ETF’ų kūrimui.

Tarkim, jeigu investicinis bankas turi kažkokių paskolų, kurių rinkoje jis parduoti negali, tai jos pasiliks banko balanse ir bankas, norėdamas jas finansuoti, turės skolintis iš rinkų. Tuo tarpu, jeigu bankas siūlo klientams ETF’us, tai iš kliento yra gaunami grynieji pinigai ir šis nelikvidus turtas yra panaudojamas, norimo ETF’o užstato pavidalo. Taigi, „miręs“ kapitalas pradeda nešti grąžą.

Be to, ETF’ais galima laisvai prekiauti rinkoje. Tarkim, investuotojai, norėdami atsisakyti savo ETF’o, gali tai dažnai padaryti akimirksniu, ir fondo valdytojas privalo grąžinti kapitalą investuotojui. Jeigu atsitinka situacija, kai tokių investuotojų yra daug, o ETF’o užstatas nėra dengtas reikalingais vertybiniais popieriais, tai ETF’o valdytojas susiduria su didelėm problemom, kurios vėliau paveikia visą finansų sistemą. Pamiršau paminėti, jog ETF’o „išgryninimas“ gali kartais vykty indeksą replikuojančiais finansiniais produktais arba tiesiog grynaisiais pinigais. Vienas ar kitas būdas vistiek sukeltų problemų ETF’o valdytojui.

Galiausiai, kaip jau minėjau, ETF’ų valdytojai skolina užstatę, esančius vertybinius popierius kitiems rinkos žaidėjams, todėl kažkokie finansiniai sutrikimai tų vertybinių popierių pirkėjų ar pardavėjų institucijose sukeltų didelių problemų visai finansiniai sistemai.

Nesenai per pasaulį nuskriejo žinia, jog vienas iš UBS banko darbuotojų padarė didelių nuostolių UBS bankui. Tas žmogus būtent buvo įsivėlęs į prekybą ETF’ais, o tiksliau ETF’ų užstato valdymu ir skolinimu. Investiciniai bankai buvo ir turbūt yra pamėgę naudoti šiuos finansinius produktus tam, jog atsikratytų nelikvidaus kapitalo ir tai viena iš didžiausių problemų, kuri kelia nerimą finansinių rinkų reguliatoriams.

Ką daryti finansinių rinkų reguliatoriams?

Akivaizdu – geriau prižiūrėti rinką. Be to, priversti ETF’ų tiekėjus teikti kuo daugiau informacijos apie tam tikro produkto užstatą ir to su tuo užstatu susijusias operacijas. Edukuoti ne tik kompanijas, kurios siūlo šį investicinį produktą, bet ir pačius investuotojus, kurie galėtų kritiškiau į šį produktą pažvelgti.

Nesakau, kad tai blogas finansinis produktas. Tikrai ne. Paprasčiausiai, investuotojams nereikėtų dėti pinigų į tokius fondus, kurių jie nesupranta, šiuo atveju – sintetinius. Paprastieji arba „plain vanilla“ fondai yra labai naudingi ir reikalingi investuotojams, kurie nori investuoti į tam tikrą suprantamą finansinį indeksą. Tai leidžia ne tik diversifikuoti jūsų esamą investicinį portfelį, bet ir tai pasiekti mažesniais kaštais.

#bankai #ETF #indeksas #investavimas #prekyba akcijomis #S&P500 #uzstatas

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai