Euro projekto pabaiga?

Tomas S.

Nuolatiniai skaitytojai turbūt pastebėjo, jog metų pradžioje pakankamai daug dėmesio skyriau euro zonos krizei, tačiau laikui bėgant mano dėmesys šiam reiškiniui išblėso ir daugiau šios temos nebegvildenau. Taip jau išėjo, kad šiandien kreditų reitingų agentūros sumažino Graikijos skolinimosi reitingą iki „žemiausio“ pasaulyje arba tiksliau Graikija yra pati rizikingiausia skolininkė pasaulyje kredito reitingų agentūru nuomone. Be to, šiandien Nouriel Roubini parašė neblogą įrašą apie tai, kad euro zonos griūtis praktiškai neišvengiama. Jeigų žiūrėtume iš teorinės pusės tai ši griūtis turėtų būti ne neišvengiama, nors monetarinės politikos pagalba jos bandoma išvengti.

Turbūt daugelis supranta, kad dabartinė euro zonos krizė kilo ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl politinių, dėl tų pačių politinių priežasčių aš dar duočiau laiko eurui, nors kaip jau minėjau teoriškai, o ir turbūt praktiškai, euro projektas – žlugęs reikalas.

Metų pradžioje buvau vienas iš tų, kuris tikėjo ramia Graikijos skolos restrukturizacija ir tolimesniu „ligonio“ atgaivinimu, tačiau euro zonos politikų finansinių rinkų neišmanymas privedė prie to, kad ne tik Graikija tapo ligoniu, bet ir Airija kartu su Portugalija. Aišku, Airijos bėda – privataus sektoriaus arba tiksliau bankinio sektoriaus griūtis po kurios įsiskolinimus prisiėmė Airijos vyriausybė ir Airijos mokesčių mokėtojai. Ar tai racionalu? Diskutuotina, nors aš nepritariu privataus sektoriaus gelbėjimui. Tai kaip ta krizė įsibėgėjo? O ji įsibėgėjo po euro zonos politikų neveiklumo ir ne laiku ir ne vietoje palaido liežuvio, kurio pasekmės – išaugę skolinimosi kaštai euro zonos šalims.

Finansų rinkos yra trumpalaikės, ypatingai analitikai, kuriems svarbiausias laiko tarpas ketvirčio rezultatai, jeigu turėsime omenyje kompanijas, arba įvairių makroekonominių rodiklių paskelbimo laikotarpis, jeigu turėsime omenyje šalis. Senai buvo aišku, kad Graikijai sumažinus fiskalinę politiką ir neturint galimybės monetarinės politikos pagalba, ypatingai valiutos kurso pagalba, tapti labiau konkurencinga, ekonomika buvo pasmerkta smukimui. Be to, ar protinga šalį, kuri ir taip nekonkurencinga apkrauti dar didesnėm skolom ir regresyvine fiskaline politika? Juk tam, kad šalis sugebėtų atiduoti pasiskolintas lėšas ji turi uždirbti, bet kaip uždirbti, kai ekonomikos augimas sulėtėja dėl paminėtųjų priežasčių? Neįmanoma. Didžiausia problema ta, kad politikai, kaip visada turėdami įvairių interesų nesugebėjo priimti optimalaus sprendimo – Graikijos skolos ankstyvos restruktūrizacijos ar pasitraukimo iš euro zonos. Kodėl? Todėl, kad ir taip sunki padėtis Europos bankiniame sektoriuje būtų paaštrėjus dėl to, jog daugelis Europos bankų yra suinvestavę lėšas į įvairius Graikijos investicinius vienetus. Kai į šitą piešinį dar pridėsime įvairių kitų sudėtingesnių kontraktų, tokių kaip „credit default swaps“ veiksnį, tai šis ankstyvas Graikijos restruktūrizavimas būtų sudrebinęs rinkas, kadangi ne tik graikiški vertybiniai popieriai būtų nuvertėję, bet ir draudimo „credit default swaps“ rinka būtų pareikalavusi aukų, kadangi daugelis bankų, turinčių su Graikija susijusių vertybinių popierių, taip pat parduodavo draudimą investuotojams, kas suduotų turbūt lemiamą smūgį Europos, o ir turbūt pasaulio finansų rinkai po vadinamųjų „credit events“ paskelbimo. Kaip matome, skolos restruktūrizavimo procesas turėjo ir kažkokio pozityvaus prieskonio, tačiau ar problemos vilkinimas padeda išspręsti pačią problemą? Turbūt, kad ne.

Šiuo metu esame situacijoje, kai Graikijai lėšas reikia dovanoti, kadangi po viso restruktūrizavimo proceso vilkinimo finansų rinkos Graikijai bus nepasiekiamos dar ilgai. Be to, Graikijai tapus euro zonos našta atsiranda galimybė Graikijai nebevykdyti tam tikrų susitartų kontrakto sąlygų. Kodėl? Todėl, kad Graikija žino, jog jai bus padėta, o bet kokia restruktūrizacija sukels krizę Europos bankinėje sistemoje, pasitraukimas iš euro zonos sugriaus visą euro zonos ir Europos sąjungos projektą. Neveltui tiek Suomijos, tiek Olandijos, tiek Vokietijos rinkėjai reikalauja, kad kritiškoje padėtyje atsidūrusiom euro zonos šalim padėta nebūtų. Be to, pamiršau paminėti, kad Europos Centrinis bankas ECB, bet kokiais būdais stengiasi išvengti bet kokio skolos restruktūrizavimo, kadangi jis vienas iš pagrindinių investuotojų ir vertybinių popierių vertės sumažėjimas sumažintų ir ECB investiciją bei reikštų tiesioginį euro zonos šalių pinigų perdavimą Graikijai. Vėlgi, tai turbūt daugiau politiniai žaidimai ir ECB nenori prarasti savo gero vardo. Bet ar verta dėl autoriteto toliau griauti ne tik ekonomikas, bet ir kai kurių žmonių likimus? Kaip teisingai pastebėjo The Economist skolų restruktūrizavimas yra būtinas ir kiekviena diena tik pabrangina ateities skolų restruktūrizavimą.

Tai kodėl visgi euras – blogas projektas? Kaip ne kartą minėjau, fiskalinės politikos bei politinė sistema nėra vieninga euro zonoje. Nors ir priėmus kažkokius susitarimus dėl fiskalinių ar biudžeto deficito rodiklių, pasikeitus valdžiai šalyje šios sutartys tampa niekinėm arba tiksliau skirtingos partijos jas gali interpretuoti skirtingai. Be to, naujai partijai atėjus į valdžią būtų optimalu išlaidauti populistiniais motyvais, kadangi vėlgi Graikijos pavyzdys parodo, kad galimas biudžeto skyles galima užtušuoti ilgam laikui, tuo tarpu joms išaiškėjus atsiras kitos šalys, kurios padės išvengti bankroto. Tai sukelia „moral hazard“ problemą, kai paramos gavėjęs gali tikrai neoptimaliai panaudoti paramą, nors teoriškai turėtų ją panaudoti racionaliai. Partijoms yra optimalu šiuo atveju išlaidauti tam, kad išsilaikyti valdžioje, kadangi pirmiausia skolų išaiškėjimas užtrunka laiko, o galiausiai atsiras gerieji samariečiai su kibiru pinigų.

Teorinėje ekonomikoje fiskalinė politika daugiau įrankis valdyti šalies ekonomiką po krizės. Kai paklausa sumažėja prasidėjus krizei yra patartina turėti atsargų tam, kad valstybė savo išlaidomis (fiskaline politika) galėtų kompensuoti šį nepriteklių. In general, fiskalinė politika yra infliacinė ir dažnai sukelia eksporto sumažėjimą ir importo padidėjimą, kas padidina einamosios sąskaitos deficitą. Tuo tarpu monetarinė politika teorinėje ekonomikoje yra sutverta normaliam ekonomikos valdymui, kai krizių grėsmė maža. Vėlgi aiškinu labai paprastai, turėkite omenyje, kad tai tik apibendrinimas dažnai ekonominių šokų būna įvairių ir kiekvienam iš jų reikia skirtingų priemonių, tačiau in general mano apibendrinimas nėra toli tiesos. Monetarinės politikos svarba yra didžiulė, todėl man nelabai suprantama, kaip šalys su skirtingais makroekonominiais rodikliais turi tokią pačią arba vieno centrinio banko kontroliuojama monetarinę politiką, tai yra netvaru. Kiekviena šalis turi savus poreikius, todėl ta pati valiuta, šiuo atveju euras ir tokia pati palūkanų norma kiekvienai šaliai nėra optimali. Tai turbūt tas pats kaip vieno dydžio batus dėti visai aibei žmonių su skirtingai batų dydžiais.

Ką tai reiškia Lietuvai? Na jau ne kartą minėjau, kad Lietuvai būtent dėl makroekonominių rodiklių ir pačios šalies nebrandumo brandžių šalių monetarinės politikos nereikia. Tai būtų tas pats kaip ant Lietuviškos pėdos uždėti keliomis išmėromis mažesnius batus. Kodėl? Todėl, kad eurozonos šalių infliacijos norimas rodiklis arba norima infliacija yra per žema Lietuvai ir monetarinė politika per daug agresyvi šiuo atveju (ji regresinė). Lietuva yra stadijoje, kai ji toleruoja aukštesnę infliaciją, todėl ir infliacijos rodiklis turėtų būti aukštesnis, o ir pati infliacija neturėtų būti iškart mažinama per aukštesnes palūkanų normas, kadangi vadinamasis output gapas ir potencialus ekonomikos lygis būtų žemesnis. Be to, Lietuva yra kitoje augimo stadijoje – mes norime augti ir augti sparčiai, kai tuo tarpu eurozonos šalys (stipriosios) jau nebeauga taip sparčiai, kadangi jų kapitalo bazė ir ūkio lygis yra daug aukštesniame taške nei Lietuvos. Lietuvai šiuo atveju reikia daug laisvesnės monetarinės politikos, kad būtų įmanoma per valiutos kurso svyravymus dar labiau atpiginti eksportą, sumažinti importą ir pagerinti einamosios sąskaitos balansą akumuliuojant užsienio valiutą, ką daro tokios šalys kaip Kinija ir t.t. Kodėl? Todėl, kad mūsų verslai šiuo atveju konkuruoja ne aukštos pridėtinės vertės sektoriuje, bet pigių prekių sektoriuje, todėl esant pigiai darbo jėgai vienintelė galimybė nukonkuruoti kitas šalis prekių kaina, o akomodacinis valiutos kursas viena iš priemonių tai pasiekti. Rumunija ir dar kelios Rytų Europos šalys jau pradeda suprasti, kad euras ne joms. Kodėl? Dėl mano jau minėtųjų priežasčių, kaip Rumunijos premjeras pasakė – tiem biudžeto deficito, tiek infliacijos rodikliai yra pasiekiami (ypatingai Rumunijoje, kadangi ji turi savą monetarinę politiką), tačiau pačio ūkio būklė yra svarbesnė. Viena iš problemų kodėl Lietuvai sunkiai seksis atitikti Mastrichto kriterijus – nevaldoma monetarinė politika, tai yra, mes negalime pasirinki tokių rodiklių, kurie mus tenkintų, už mus tai daro ECB, kas kaip minėjau mūsų atveju tikrai nevisada yra optimalu.

Ar euro projektas turi žlugti? Privalėtų, kadangi jis pastatytas ant utopinių idėjų ir su racionalia ekonomika kolkas neturi nieko bendra. Idėja įdomi, tačiau realybėje turime tai ką turime, tačiau, kaip jau minėjau, yra daug politinių priežasčių kodėl euro sistemos žlugimas bus atidėliojimas ir turbūt pamirštas, o euro zona tuo tarpu turės utopinę ir neoptimalią monetarinę sistemą. Patarimas Lietuvai, žinant visus už ir prieš, neprisijungti prie projekto tokio, koks jis yra dabar.

#ekonomika #euro zona #euro zonos krizė #fiskalinė politika #Graikijos ekonomika #monetarinė politika #Valiutos kursas

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai