Graikija ir euro klubas

Tomas S.

Nerašiau apie Eurozonos krizę specialiai, kadangi kiekvieną dieną skirtinguose portaluose galima prisiskaityti skirtingų nuomonių apie tai, kas atsitiks su Eurozona ateityje. Prisipažinsiu, paskutiniu metu situaciją Eurozonoje stebiu tik viena akim, kadangi susikoncentruoti ties kiekvieną dieną kintančia situacija ir politiniu štiliumi – sudėtinga. Buvau paprašytas parašyti savo nuomonę šiuo klausimu – pabandysiu tai ir padaryti.

Taigi turime situaciją, kai Graikijai prireikė ne vienos, bet ir antros finansinės injekcijos, kuri turėtų „padėti“ Graikijai pastatyti savo ekonomiką ant kojų ir grąžinti įsipareigojimus kreditoriams. Ar tikrai?

Jau ne kartą minėjau, kad politika ir ekonomika šiuolaikiniame pasaulyje eina koja kojon, tačiau politiniai ir ekonominiai tikslai dažnai nėra suderinami, iš to seka problemos, kai ekonomiškai logiški sprendimai nėra priimami, kadangi vienai ar kitai politiniai jėgai tai nėra naudinga. Tada atsiranda, kaip Nouriel Roubini įvardijo – „kicking a can down the road“ situacija, kai kiekvieną mėnesį ar ketvirtį susiburia politinės jėgos ir atideda svarbių sprendimų priėmimą kitam ketvirčiui ir t.t. Šiuo atveju eurozonos šalys pasaulinės krizės metu neadresavo tokių svarbių klausimų kaip eurozonos bankinio sektoriaus ateities ir svarbiausia, kaip kovoti su bankais, kurie yra neva per daug svarbūs tam, kad bankrutuotų. Taip, kitos šalys taip pat ypatingai daug nenuveikė šiuo klausimu, tačiau Didžiojoje Britanijoje prieš keletą dienų jau atsirado pasiūlymas, kaip riboti tokių bankų vieklą, JAV taip pat aktyviai dirba ties tuo. Europa miega ir baisiausia, kad ji ant savo galvos dar prisitraukė ir nemokių šalių problemas.

Taigi, pirmoji eurozonos šalių klubo klaida – neįvardijamas tikslios problemos, tai yra kiek ištikrųjų Graikija turėjo skolų. Eurozonos politikų patikimumas buvo apjuodintas tada, kai Graikija po pirmos finansinės injekcijos nesugebėjo atsitiesti ir paprašė antros finansinės injekcijos. Eurozonos šalių politikai turėjo du pasirinkimus – neskirti Graikijai papildomų lėšų ir leisti jai su situacija kovoti pačiai, arba skirti papildomas lėšas ir šiuo atveju suteikti Graikijai pranašumą kitų eurozonos šalių atžvilgiu, kadangi įdėjus vis daugiau pinigų į bankrutuojančią šalį kelias atgal ilgėja ir atsukti laiką atgal ir grįžti į pradinę stadiją yra tiek ekonomiškai, tiek politiškai sunkiau su kiekviena papildoma pinigine injekcija. Ekonomikoje mane žavi keletas sričių – kontrakto teorija (contract theory) ir žaidimo teorija (game theory). Jeigu pažiūrėsime, kodėl vieni žmonės iš ryto keliasi į darbą, kiti eina ir studijuoja, treti daro dar kaiką, ketvirti tik krapšto nosį ir gyvena iš valstybinių pašalpų, suprasime, kad viena grupė turi motyvaciją, kita grupė jos neturi. Be to, tą motyvaciją galima sužadinti arba paskatinti, jeigu sukursime kažkokias iniciatyvas, kad žmogus taptų motyvuotas dirbti, kad jo varyti į bulvių lauką nereikia, jis ten eina pats. Čia ir atsiranda klausimas – kaip sukurti optimalų kontraktą žmogui, valstybei, kad tas žmogus ar valstybė būtų suinteresuotas elgtis taip, kad ne tik jam būtų naudinga, bet ir kompanijai ar valstybei kuriai jis dirba. Šiuo atveju, eurozonos šalių tuščių čekių pasirašinėjimas sukuria visiškai nekokias paskatas imti ir kovoti su esančia krize, geriau laukti ilgiau ir vėlgi gauti naują finansinę injekciją. Jeigu pažiūrėsime, kaip kolkas buvo neva kovojama su Graikijos krize, tai suprasime, kad ir patiems graikams pats optimaliausias variantas – nieko nedaryti, o tik laukti. Kodėl? Todėl, kad jau pradinėje stadijoje kitos eurozonos šalys nesugebėjo tiksliai įvardinti problemos ir tuo labiau surasti teisingus sprendimo būdus kaip tas problemas spręsti. Kokios tos problemos?

Tam, kad bet kuri šalis sugebėtų grąžinti skolas, ta šalis paprastai tariant turėtų uždirbti daugiau nei suvartoti. Šiuo atveju Graikijoje buvo imtąsi visai kitokio problemos sprendimo būdo. Jau esant krizei, Graikija ir toliau turėjo skolintis iš rinkų už palūkanas, kurių ji negalėjo finansuoti, taip didindama finansinę duobę. Be to, „protingieji“ eurozonos šalių politikai sugalvojo, kad Graikija turėtų pakelti mokesčius. Klausimas – ką tai pakeis, kai šalyje ir taip mokesčių surinkimas vienas mažiausių eurozonoje? Nemanau, kad didesni mokesčiai mokesčiai paskatins gyventojus mokėti daugiau mokesčių, tai paprasčiausia neoptimalu. Ir paskutinė priemonė kaip „damušti“ Graikijos ekonomika – išlaidų mažinimas. Ar išlaidas reikia mažinti? Taip. O ką daryti sumažinus išlaidas? Vėlgi kaip ne kartą minėjau ant popieriaus visi planai buvo visai gražūs, bet kai politikai praranda kredibilumą – visi šitie planai, planeliai tampa tik popieriais. Taip, sumažinus valstybines išlaidas ir atlaisvinus darbo rinkas, sumažinus „ypatingų“ profesijų skaičių ir taip sumažinus jų surenkamas rentas, kurių Graikijoje aibė, galbūt ilgesniuoju laikotarpiu ekonomiką būtų galimas pastatyti ant kojų (bent jau apie tai kalba ekonominė teorija ir logika). Ką pamatė eurozonos  šalių atstovai praėjus metams po pirmos finansinės injekcijos – nelabai kas pasikeitė. Tam, kad šiuo atveju padidinti sutarto kontrakto kredibilumą, eurozona šalys turėjo leisti Graikijai spręsti savas problemas kaip ji nori pati ir turbūt leisti išeiti ir eurozonos. Tačiau ne, eurozonos šalių „protingosios“ galvos sugalvojo dar pasidusinti ir skyrė dar vieną finansinę injekciją. Klausimas ar tai paskatina Graikija keistis?

Šiuo atveju visi labai pyksta ant didžiųjų bankų, kurie naudojasi tuo, kad jie yra per dideli tam, kad bankrutuotų, todėl rizikos valdymu neperdaugiausiai užsiima. Tokia pat padėtį šiuo metu užima ir Graikija eurozonos šalių kontekste. Visiškai nesuinteresuota kažką keisti, kadangi šitoje situacijoje Graikija elgiasi optimaliai, kad ir koks tas optimalumas būtų iškreiptas.

Kodėl prašnekau apie bankus? Na pirmiausia viena iš priežasčių kodėl su Graikija nėra susitvarkoma čia ir dabar – eurozonos šalių bankų rizika dėl per didelio kiekio Graikijos investicinių vienetų turėjimo savo balanse. Šitą problemą galima būtų išspręsti labai paprastai – leidus Graikijai bankrutuoti šalys galėtų palaikyti bankinį sektorių, skolindamos jam papildomą kapitalą. Bet vėlgi bėgant nuo vilko pakliūvam ant meškos. Vėlgi tie patys mokesčių mokėtojai, kurie nesutinka padėti Graikijai, turės padėti privatiems bankams savais pinigais. Aišku, kiekvienam mokesčių mokėtojai tai nebūtų kažkokia didelė suma, tačiau čia kaip tokiam paprastam anekdote – norint tapti milijonierium, reikia pasiskolinti po vieną litą milijono žmonių (logika suprantat). Kodėl atsiranda šalys ir sektoriai, kurie praktiškai nepralaimi – jiems neįmanoma bankrutuoti. Atsiranda klausimas – tai, kas geriau maitinti Graikija ar bankus? Manęs, tiesa pasakius netenkina, nei vienas, nei kitas problemos sprendimo būdas. Bankai, kurie teoriškai turėtų atlikti rizikos valdymą to visiškai nesuinteresuoti daryti. Jie neva turi labai daug talento, kuriam reikia mokėti labai didelias algas tam, kad galiausiai už to „talento“ žygdarbius sumokėtų paprasti mokesčių mokėtojai. Dabar, kai krizė pačiame įkarštyje tie „talentingi“ bankininkai rimtu veidu mato visas problemas, kritiškai analizuoja visas finansines detales ir net dabar žino, kad Graikija ir kelios kitos eurozonos šalys yra nemokios – eureka, turime pasaulio ekonomikoje ypatinga sektorių, kur „talentingi“ žmonės gauna užmokestį ne tik iš savo kompanijos, bet ir mokesčių mokėtojai karts nuo karto susimeta tam, kad atsidėkoti už „puikiai“ atliktą darbą. Sistemoje, kur rizikos valdymas nevykdomas, niekada nebus „normalaus“ ekonominio augimo, todėl tokias institucijas ardyti ir leisti joms bankrutuoti reikia kuo galima greičiau.

Taigi, grįžtam prie Graikijos ir euro klubo problemų. Yra turbūt trys realiausi scenrijai kaip tolimesnė Graikijos ir euro problema gali spręstis:

  1. Graikija palieka eurozoną
  2. Vokietija ir kitos Šiaurės europos šalys palieka eurozoną, pietų šalys liekam tame pačiame bloke
  3. Situacija nesikeičia

Turime būtinai prisiminti, kad Europos sąjungos gyvavimas yra paremtas tuo, kad joje funkcijonuos vieninga valiuta, todėl euro bloko problema tampa ir Europos sąjungos problema, kas vėlgi turi efektą ne tik eurozonos šalims, bet ir tarkim Lietuvai.

Taigi, kuris iš scenarijų realiausiais? Kaip minėjau pirmas scenrajus turėjo būti įgyvendintas iškart, arba tik poto, kai Graikija praktiškai nepasikeitė po pirmos finansinės injekcijos. Kas atsitikų su Graikija? Na nemanau, kad kažkas labai baisaus. Šiuo atveju tinka posakis – kaip šauksi, taip atsilieps. Aišku, šalis įsivestų naują valiutą, kažkokiu kursu ją su kažkuo pririštų, jeigu nepririštų, kas labai tikėtina, kadangi užsienio valiutos rezervų nėra, tai aišku turėtume aukšta infliaciją Graikijoje ir iš to sekantį politinį bei ekonominį nestabilumą. Svarbiausia, kad Graikija galėtų pati spręsti savo problemas taip, kaip nori ir sugeba, ir tai turbūt motyvacijos prasme būtų pats tvirčiausias stimulas keistis. Graikijos BVP eurozonos šalių kontekste nėra didelis, todėl kažkoks ekonominis eurozonoje galbūt būtų, o galbūt ir ne, kadangi Graikijos problema būtų dalinai išspręsta arba pagaliau realiai pradėtą ją spręsti. Aišku, finasinis sektorius nukentėtų, kaip jau minėjau, bet vėlgi rinkėjai turėtų nuspręsti ką paremti – bankus ar Graikiją.

Antras scenraijus, kai Vokietija atsiskirtų nuo eurozonos vėlgi ypatingai vokiečiams būtų labai nesmagus, kadangi Vokietijos ekonomika eurozonoje yra vienintelė, kuri turi augimo potencialą. Be to, ji paremta eksportu. Žinant, kaip investuotojai reaguoja į esančią riziką finansų rinkose ir kaip Šveicarijos franko vertė kilo dėl to, Vokietijos markės vertė taip pakiltų stipriai (turėtume tikrai dideli exchange rate overshooting) trumpuoju laikotarpiu, kas labai neigiamai atsilieptų Vokietijos eksporto kainoms, kadangi eksportas pabrangtų, kas vėliau turėtų neigiamos įtakos realiai ekonomikai. Norint suvaldyti valiutos stiprėjimą, reikėtų kaip Šveicarijai pririšti valiutą tam tikru peg’u prie kažko ir spausdnti markes nelimituotai, taip, kaip pasižadėjo Šveicarija, kas vėliau galėtų turėti įtakos infliacijos lūkesčiams Vokietijoje. Žinant, kaip vokiečiai nemėgsta infliacijos, nes turi patirties su hyperinfliacija, šitas scenarijus manyčiau taip pat neturi didelės ateities.

Trečias scenarijus realiausias, bet politiškai sunkiausias ir brangiausias. Norint, kad Graikija tikrai kažką kažkam sugrąžintų, reikia, kad Graikijos ekonomika pradėtų augti. Tam, kad užfiksuoti žemas skolinimosi palūkanas, eurozonos šalys turėtų išleisti obligacijas, kurių riziką dengia visos euro klubo šalys. Nesakau, kad tai mano pageidautinas scenarijus, bet labai tikėtina, kad būtent vienaip ar kitaip šitas scenarijus įsivyraus, nors su eurozonos atstovais nieko negali žinoti. Vėlgi, tik skolinimąsis problemų neišspręs, kadangi Graikija vėlgi nėra suinteresuota keistis. Vienas ekonomistas buvo pasiūlęs man labai patikusią idėją – Graikijos skola turėtų būti sudarytą iš dviejų dalių – viena dalis – sveika, AAA, reitingą turinčios obligacijos, kita dalis – nesveika. Pasaulyje daugmaž nuspręsta, kad šalies skolos dydis 80% nuo BVP yra pakankamai pakeliamas, kas virš jo – jau nepakeliama. Ekonomistas siūlo būtent iki 80% nuo BVP skolos denominuoti „sveikom“ obligacijom, kurios turėtų žemas palūkanas, dalį virš šios ribos – aukštom palūkanom. Tai turėtų teoriškai suinteresuoti Graikija keistis, kadangi atidavus skolą greičiau, skolinimosi kaštai mažėtų. Čia tik vienas iš pasiūlymų ir man jis pasirodė teoriškai logiškas. Galima sugalvoti turbūt ir dar daugiau įdomių iniciatyvų. Vėlgi, nesakau, kad man šitie sprendimo būdai patinka.

Įrašo pradžioje minėjau, kad mane žavi ekonomikoje žaidimo teorija. Šiuo atveju, Adam Smith, ekonomikos tėvas, teigė, kad kiekvienai šaliai, individui elgiantis taip, kaip jis nori ir kaip jam naudinga, bus optimaliausias variantas ne tik jam, bet ir ekonomikai, kadangi kiekvienas maksimizuos savo vertę arba pastangų grąžą ir tai turėtų, jo manymu, maksimizuoti, šalies ekonomikos gerovę. Pakankamai logiškai, bet kaip John Nash sakė – visiškai neteisinga. Žaidimo teorijoje yra toks terminas – „Nash Equilibrium“. Būtent John Nash teigė, kad ne tik savanaudiškai besielgiantys individai gali maksimizuoti šalies ekonominę gerovę, bet mes turėtume žiūrėti kaip tie individai saveikauja tarpusavyje ir kokią gerovę sukurtų jų grupinės pastangos, tai yra ne tik individualus savanaudiškumas turi įtakos ekonominei (optimaliai) gerovei, bet ir tų savanaudiškumų sąveiką tarpusavyje turi didelės įtakos bendrai ekonomikos (optimaliai) gerovei. Paprasčiau, tai kas yra naudinga tik jums, ne visada yra naudinga bendrai sistemai. Koordinuojant ekonominių agentų sąveiką būtų galima pasiekti tokį optimalų lygį, kur tiek jūsų, tiek ir kitų gerovė pagerėtų. Šiuo atveju eurozona ir Graikija ir yra šitoje „Nash Equilibrium“ dilemoje, kai kiekvienos šalies optimali veiksmų strategija neatneša optimalaus rezultato bendrai sistemai, todėl norint pasiekti optimalų sprendimą vieningos valiutos sistemoje – veiksmai turėtų būti koordinuoti, kas aišku turėtų aukštą politinę kainą kai kuriuose eurozonos šalyse, ypatingai Vokietijoje. Aišku, eurozonos šalių atstovai, jeigu jie tikrai siekia euro tvarumo ir stabilumo, turėtų pradėti ruošti savo rinkėjus ir informuoti apie esamus pasirinkimus. Iš šitos krizės išeiti su tvaria vieningos valiutos sistema be vienokio ar kitokio „skausmo“ tikrai neišeis. Klausimas tik vienas – kurį kelią pasirinks Europos sąjungos ir eurozons šalių rinkėjai.

Eurozonos griūtis turėtų įtakos ir Europos sąjungos griūčiai ir bendrai Europos sąjungos ekonomikos griūčiai, todėl iš visų scenarijų manyčiau šitas yra mažiausiai tikėtinas, nes turėtų didžiausius ekonominius kaštus. Aš manau, kad liksime prie trečio scenarijaus, mano manymu, geriausias būtų pirmas, su daliniu Graikijos bankrotu, su sąlyga, kad mes pasiruošę padėti bankinei sistemai, kadangin griūnant eurozonos šalių bankams, jie paskui save pradės tempti ir likusius pasaulio bankus ir pačią finansų sistemą – pasekmės nekoordinuotų veiksmų būtų tikrai brangesnės nei per Lehman krizę.

#ekonomika #Eurozona #Graikija #Graikijos ekonomika #Graikijos krizė

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • admin

    Na nežinau nuo ko pradėti 🙂
    Pirmiausia, čia mano pamąstymas kodėl vienas ar kitas scenarijus yra mažiau realus. Aš scenarijų tikimybę vertinu pinigine prasme, todėl, jeigu to scenarijaus tikimybė maža – pateik savo. Krizių niekas neplanuoja, tačiau Graikijos bankroto galimybė svarstoma ir skaičiuojama kokie galėtų būti ekonominiai kaštai, kurie nėra tas pats, kas „buhalteriniai“.
    Kas liečia išorinius faktorius ir „netiesinę“ sistemą, tai vėlgi „you state the obvious“, nežinau ką ir komentuoti. Tas pats Japonijos žemės drebėjimas – išorės šokas, sukėlęs sąmyšį. Šokai atsitinka 🙂
    Galiausiai, matau, kad kiekvienam klausimui turi universalų atsakymą – pinigų sistemą neveikia ir skolos per didelės. Eureka! Tą visi žinome, tačiau, ar gali paaiškinti kaip būtent ji neveikia ir kokios pasekmės šiuo atveju būtų Graikijai?

  • „Eurozonos griūtis turėtų įtakos ir Europos sąjungos griūčiai ir bendrai Europos sąjungos ekonomikos griūčiai, todėl iš visų scenarijų manyčiau šitas yra mažiausiai tikėtinas, nes turėtų didžiausius ekonominius kaštus.“
    Sakyčiau argumentas silpnas(mažai tikėtina griūtis, nes brangu). Visumoj griūties niekas neplanuoja, bet griūčiai įvykti planas nereikalingas ir jei ji prasideda, tai būna pasekmė, o ne suplanuotas įvykis. Mes gyvename ne tiesiniame pasaulyje, ekonomikos dinamika irgi yra ne tiesinė. Todėl išorinis veiksmas nors palyginti nedidelis gali sukelti griūtį. Pavyzdys 2008 JAV apsibankrotino stambi firma(bankas) ir prasidėjo PASAULINĖ!krizė!Didžiausia rizika yra pinigų sistemos negalėjimas veikti esant recesijai.Jei recesija, nuosmukis ar antroji krizės banga(nesvarbu kaip vadinsim) užsitęs, eurozonos griūtis bus natūralus dalykas, ieškant nors kokios išeities.
    Tarp kitko, gal žiūrėjai Chris Martenson filmą „Crash Course“?

  • admin

    Kas liečia faktorius, kuriuos kontroliuoja pati Lietuva, tai manyčiau tvarkomes visai neblogai, nes kiek man žinoma neišlaidaujam (fiskaliai) neapgalvotai. Blogi scenarijai turbūt budu du – vienas, kuris priklauso nuo mūsų pačių ir kitas nuo mūsų nepriklausantis:
    1. Lietuvoje pasikeičia valdžia ir atsiranda populistinė fiskalinė politika, kuri tarkim paremia dar kelių Valdovų rumų statybas (logika suprantama).
    2. Antra pasaulinė ekonominė/finansinė krizė, kuri smogia mūsų eksportuotojams.
    Turbūt tik du galimi būdai, kaip mes galėtume atsidurti Graikijos padėtyje. Be to, Lietuva už Graikiją konkurencingesnė žmogiškojo kapitalo atžvilgiu, kadangi Lietuvoje darbo jėga pakankamai kvalifikuota ir pakankamai pigi, kai tuo tarpu Graikijoje atvirkščiai, todėl Lietuva bet kokį ekonominį šoką priimtų daug lanksčiau.
    Tų problemų yra ir Lietuvoje, bet apie jas kokiame kitame įraše 🙂

  • Kada Lietuva atsidurs Graikijos pozoje?