Ką Lietuvai daryti su ekonominiu prieaugiu?

Tomas S.

Tai ką daryti Lietuvai su tuo ekonominiu prieaugiu? Trumpas atsakymas – minimalus pragyvenimo lygis turi būti didinamas.

Turbūt kiekvienas, besidomintis Lietuvos politika ir ekonomika, girdi, kad viena ar kita suinteresuota grupė neva reikalaus lėšų iš vyriausybės. Verslai reikalauja žemesnių mokesčių, darbuotojai aukštesnių algų, pensininkai – pensijų, studentai – galimybės išgyventi. Visi šitie prašyai įdomus, tačiau kažkokios vienos panacėjos šitam klausimui turbūt nerasim, nors pasvarstę ir pasvėrę visus už ir prieš galime prieiti prie pakankamai protingo plano, ką Lietuvai daryti su ekonominiu prieaugiu ir svarbiausia kaip jį išlaikyti. Pasistengsiu pateikti mano aiškų pasiūlymą kaip ir ką reikėtų daryti arba tiksliau nuo ko pradėti.

Kiek teko skaityti Lietuviškos spaudos (internete), tai finansų ministerija teigia, kad ekonominį prieaugį reiktų panaudoti Lietuvos užsienio skolos mažinimui, juk skolos metiniai administravimo kaštai siekia apie 4mlrd. litų. Tokio dydžio valstybei kaip Lietuva, kuri dar neturi nei reikalingos žmogiškojo bei „sunkaus“ kapitalo bazės, tokios administravimo išlaidos tikrai skaudžios.

Ar reikėtų pradėti mažinti Lietuvos užsienio skolą ir tuo pačiu metu administravimo išlaidas? Na man ne kartą į šitą klausimą buvo atsakę keletas profesorių (tik neminėjau Lietuvos), atsakymas pakankamai paprastas – daug kas priklauso nuo to, ar dabartinė skola nekenkia ekonomikos augimui. Aš pats tyriau finansų rinkas, ypatingai JAV kompanijų pasirinkimą tarp akcinio kapitalo (equity) ir skolos kapitalo (debt). Nepamirškime, kad ir akcinis kapitalas kompanijai – skolos kapitalas, tačiau kadangi finansiniai instrumentai fundamentaliai skiriasi, galime sugrupuoti kapitalą į „equity“ ir „debt“. Taigi, ką daro kompanijos?

Finansų teorija teigia, kad skolos kapitalas kompanijoms yra naudingas iki tol, kol kompanijoms negresia bankrtotas, paprasčiau, kol kompanijos veikla nėra labai įtakota skolos finansavimo, tol skola nėra neigiamas veiksnys kompanijos finansinei būklei. Be to, kompanijos, ypatingai šiuo metu, skaičiuoja, kuri finansavimo priemonė yra brangesnė – akcijų išleidimas (akcinis kapitalas) ar obligacijų išleidimas (skolos kapitalas). Daugelis šiuo metu išleidžia obligacijas, ir šias lėšas panaudoja savų akcijų supirkimui, kadangi skolos kapitalas yra pigesnis rinkose. Jeigu pamąstysime valstybiniu mąstu, tai galime teigti, kad akcinis valstybės kapitalas – dar neprivatizuotos valstybinės įmonės (kurių liko mažai), skolos kapitalas – obligacijos. Aišku, yra toks dalykas kaip žmogiškasis kapitalas, tačiau šiuo atveju mes į jį nekreipsime dėmesio. Kadangi įmonių privatizuojamų Lietuvoje mažai, valstybė pasirenka turbūt vienintelį būdą prisitraukti kapitalą – skolos vertybiniai popieriai (obligacijos).

Tai kas yra skola? Šiuo atveju, jeigu skola ilgalaikė, tai šita skola yra ateities kartų apmokęstinimas, kadangi ilgalaikę skolą turės grąžinti ateities kartos. Ateities kartos dažniausiai gyvendavo daug geriau negu praeities kartos, todėl galime teigti, kad ateities kartų apmokęstinimas didesne užsienio skola neturėtų būti didelė problema, kadangi ateities kartos dažnai gyvena geriau nei praeities. Tai reiškia, jog dabartinės skolos grąžinimas neturėtų būti valstybės prioritetas, jeigu pasiremsime istorine informacija. Atrodo lyg ir viskas pakankamai logiška, turime daugiau daiktų, gyvename ilgiau, valgome skaniau ir t.t. – ateityje turėtume gyventi dar geriau. Tai turbūt vienas iš pagrindinių klaidų, kurias daro ne tik „paprasti“ žmonės, bet ir finansinių rinkų atstovai – ateities spėjimas pasiremiant praeities informaciją. Aš nustembu, kai solidžios tarptautinės institucijos paremia savo argumentus praeities istorine informacija.

Turime visiškai kitokį ekonominį vaizdą – ekonomikos nebeatsigauna po krizės taip, kaip tai darydavo seniau, populiacija pasaulyje auga pakankamai dideliais tempais ir ji tik augs ir tarkim The Economist teigia, kad populiacijos augimas turėtų sustoti ties 10mlrd. žmonių pasaulyje ir atsiranda nauji ekonominiai žaidėjai – Kinija, Indija ir vėliau – Afrikos žemynas. Ką tai reiškia vakariečiams?

Na turbūt mažesnis kiekis darbų, daugiau nepriteklių, ypatingai socialinės sistemos turės būti kardinaliai pertvarkytos ir t.t. (Susigalvokite ateities scenarijų tiek, kiek jums leidžia jūsų fantaziją).Pasaulis keičiasi ir kaip minėjau dažnai autoritetingos institucijos pasiremia praeities informacija ir įvykiais, kurie kažkada kažką įtakojo, nors mano manymu tai yra neteisinga.

Kas liečia tarptautines institucijas, tai vakar teko skaityti BIS (Bank for International Settlements) ekonomisto rekomendaciją, kad pasaulio centriniai bankai turėtų pradėti kelti trumpalaikes palūkanų normas. Kas šioje analizėje patiko – banko ekonomistas labai teisingai, mano manymu, teigė, kad dabartiniai centriniai bankai, o ir valstybinės institucijos, atsakingos už ekonominių reformų vykdymą, neteisingai interpretuoja savų šalių ekonominius rodiklius, lygindamos dabartinį ekonomikų dydį su prieš kelis metus buvusiu dydžiu, kadangi prieš kelis metus (prieš krizę) buvęs ekonomikos dydis – nebuvo tvarus, tai yra ekonomikos buvo paremtos nekilnojamojo turto ir finansų industrijų bumais, kurie nebesugrįš, kadangi turbūt daugelis sutaria, jog būtent šios dvi industrijos buvo vadinami burbulai, kurie subliuško, todėl paremti dabartinę ekonominę strategiją, praeities ekonominiais rodikliais yra pakankamai nelogiška.

Tai ar Lietuvai reiktų mažinti užsienio skolą? Manyčiau taip, kadangi ateities ekonominis augimas neatrodo toks gražus, kaip prieš kokius 5-7 metus, todėl skolos mažinimas ir administravimo kaštų mažinimas būtų, mano manymu, pakankamai protinga valstybinė politika. Tai ties tuo ir turėtume nustoti skatinti ar keisti Lietuvos ekonominį modelį? Tikrai ne.

Kaip jau minėjau, esant šiokiam tokiam ekonomikos bumui (kaip suprantu dabartiniai ekonomikos augimo skaičiai – nominalūs, todėl pakankamai išpūsti infliacijos, kuri Lietuvoje pakankamai aukšta, todėl realus ekonominis augimas, kuris turėtų rūpėti kiekvienam Lietuvos gyventojui ir, kuris turėtų paliesti kiekvieną – nėra toks didelis, kaip rodo nominalūs skaičiai – gal aš klystu 🙂 ), atsiranda įvairios ekonominės grupės – namų ūkiai, verslai ir t.t., kurios siekia sau vienokios ar kitokios fiskalinės naudos (valstybinių išlaidų didinimo per socialinių išmokų didinimą arba mokesčių mažinimą). Ką šiuo atveju daryti valstybei?

Na pirmiausia, kas mane ištikrųjų stebina Lietuvoje – tai mūsų „analitikų“ nesugebėjimas matyti problemos ir tik pastebėjus ir išsprendus šią problemą, būtų galima šnekėti apie kažkokių prioritetinių industrijų ar grupių rėmimą. Buvusi ekonominė politika man primena skirtingų grupuočių bandymą sulipdyti kažkokį neaiškų objektą, kai kiekvieną grupuotė išsireikalauja savo plastelino ir dalies ir turime 20 menininkų, kurie turi paruošti vieną meno kūrinį. Rezultatas kaip ir aiškus.

Tai kokia ta paslaptinga problema? Paprasčiausiai, Lietuvoje nėra apibrėžtas minimalus pragyvenimo lygis. Gal jis toks ir paskaičiuotas, tiesiog tais skaičiais niekas nesiremia, o tai turėtų būti valstybės prioritetas. Kodėl?

Na pirmiausia daugelis analitikų teigia, kad valstybei reikia stabilios mokestinės sistemos, kad verslai galėtų investuoti, kad ateitų užsienio kapitalas (kas vėlgi labai diskutuotina), tačiau esmė – reikia stabilumo. Kaip pasiekti stabilumą mokestinį, fiskalinį ar dar kokį, kai valstybė neturi apibrėžtų skaičių, kuriuos ji norėtų pasiekti. Toks rodiklis kaip metinis BVP augimas „paprastam“ žmogui nelabai ką sako, ypatingai, kai tiek BVP, tiek kainos auga tokiu pačiu dydžiu. Tarkim, jeigu BVP auga, kad ir 100%, tai kainų metinis augimas arba metinė infliacija, kuri siekia 100%, plius/minus panaikina visą realų ekonomikos augimą tame periode. Valstybė šiuo atveju turi užsibrėžti tam tikrą realų minimalų pragyvenimo lygį, ne minimalios algos dydį, kur kiekvienas politikas sutinka ir tie patys analitikai sutinka, kad už minimalią algą pragyventi neįmanoma, ypatingai mieste. Man labai juokinga, kai visi žino apie šią problemą arba šią mažą valstybės pareigūnų ir analitikų/verslų apgaulę, bet neatsiranda, kas šią problemą norėtų ir turbūt galėtų išspręsti.

Tai ką šiuo atveju daryti? Kaip jau minėjau turi būti apspręstas vienas ar kitas minimalus pragyvenimo lygis (ne minimali alga), kuris vėliau turi būti koreguojamas (nieko nėra amžino, ypatingai esant infliacijai) pasiremiant vienu iš infliacijos indeksų, tarkim CPI. Kiekvienais metais tas minimalus pragyvenimo lygis turi būti koreguojamas infliacijai, tai yra realus minimalus pragyvenimo lygis neturi keistis. Be to, jeigu ekonomiką paveikia kažkoks paklausos ar pasiūlos šokas, kaip, kad eksporto rinkų susitraukimas, krizė ir t.t., tai minimalus pragyvenimo lygis vienaip ar kitaip turėtų būti koreguojamas. Tarkim valstybė galėtų nuspręsti, kad per 3-4 metus kiekvieno Lietuvos gyventojo minimalios pajamos ( ne alga) turėtų siekti 1500 litų (nesakau, kad toks mano pasiūlymas, paprasčiausiai pirmas šovęs į galvą skaičius) ir taip signalizuoti tiek šalies tiek užsienio verslams, kad valstybė savo mokestinę politiką naudos taip, kad šis lygis būtų pasiektas. Puikus signalizavimo mechanizmas, kuris leidžia tiek verslams planuoti į priekį, tiek užsienio kapitalui nuspręsti ar aukštesnis apmokęstinas ar aukštesnės ateities algos – pakeliama našta. Be to, nesuprantu visuomenės ir turbūt vakaruose daug kas nesupranta, kai valstybė nesiekia, kad jos skurdžiausia visuomenės dalis galėtų išgyventi. Minimalus pragyvenimo lygis turi būti prioritetas ir jį galima pasiekti per minimalios algos didinimą, kadangi šiuo atveju Lietuvoje neveikia signalivazimo mechanizmas darbo rinkoje ir kaip jau minėjau daugelis verslų ir ypatingai didelių verslų yra subsidijuojami valstybės per įvairias darbuotojams teikiamas lengvatas, tarkim už šildymą, kas leidžia verslams mokėti mažesnę nominalią algą darbuotojams. Valstybė turi užtikrinti rinkos veikimą, kai rinkos mechanizmas neveikia, pasakymas tarkim LLRI, kad jaunas žmogus gali dirbti už 500lt per mėnesį – man visiškai su logika nesuderinamas dalykas. Žmogus, skleidžiantis tokias nesąmones, kitaip aš jų nepavadinčiau, turbūt kažką mokės, bet tikrai ne ekonomikos.

Kas liečia minimalų piliečio pragyvenimo lygį Lietuvoje, tai vėlgi, šeimoms gali būti taikomos vienos ar kitos lengvatos arba tiksliau ne lengvatos, bet įvairūs pataisymai, kurie gali reikšti ir mažesnes socialines išmokas ir t.t. Be to, būtina minimalų pragyvenimo lygį pritaikyti gyvenamajai vietai, kadangi pragyventi mieste yra tikrai brangiau negu tarkim kaime ir t.t.

Brandžios visuomenės ir turbūt valstybės pagrindinis bruožas – rūpinimąsis socialiniu sluoksniu, kuris negali pasirūpinti pats savimi. Sakysit, kad yra daug veltėdžių, kurie nedirba, o aš jums pasakysiu, kad man gėda už valstybę, kurioje dirbančiam žmogui dirbant dažnai neįmanoma uždirbti ir tai tikrai neliečia tik sunkiausiai besiverčiančius socialinius sluoksnius, tai liečia ir ką tik baigusius studentus bei jaunus profesionalūs, kurie dažnai neuždirba tiek, kiek galėtų arba tiksliau turėtų. Ir vėlgi nesakau, kad tai tik valstybės problema, tikrai ne, su planine ekonomika jau baigėm prieš dvidešim metų (ir ačiū dievui), bet manyčiau galima sukurti iniciatyvas verslui, kad jis būtų suintersuotas elgtis taip, kad gerėtų ne tik verslo, bet ir visuomenės gerove (To tuo tarpu siekia tokios šalys kaip Jav, vadinama šalimi, kur turbūt lengviausia ir palankiausia pradėti verslą). Turime nepamiršti, kad „buhalterinis“ pelnas dar nelabai ką pasako, jeigu paskaičiuosime kiek žalos vienokia ar kitokia veikla padaro, kuri dar dažnai gali būti subsidijuojama valstybės ir gyventojų, tai tie „buhalteriniai“ pelnai praras visą patrauklumą. Svarbiausia, kad visuomenė, valstybė ir verslai suprastų, kad jie nėra priešai ir vieni kitus įtakoja, tiek namų ūkiai yra priklausomi nuo verslų, kadangi jiems suteikiami darbai, tiek verslai nuo namų ųkių, kadangi namų ūkiai sudaro verslo produktų paklausą. Ir taip, tam, kad Lietuvoje atsirastų tvari ir subrendusi visuomenė reikalingi progresiniai mokesčiai, visas šitas „briedas“ ypatingai analitikų, tik „free-market“ demagogija, kuri turbūt dar niekur neveikė apart ekonominius vadovėlius, kurių aš jau perskaičiau labai daug :), o kai kurie „analitikai“ jų perskaitė gal ne mažiau, bet išvadų nesugebėjo padaryti – gaila…

#ekonomika #ekonominis prieaugis #finansų rinkos #Lietuvos ekonomika #minimalus pragyvenimo lygis #obligacijos #Pasaulio ekonomika #skolos vertybiniai popieriai #verslai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai