Ką mums „sako“ pasaulio obligacijų rinkos?

Tomas S.

Pirmiausia, aš tikiuosi, kad skaitantys mano blogą žino, kas yra obligacija. Šiuo atveju šnekesiu apie nacionalinių šalių obligacijų rinkas, kadangi tų šalių obligacijų grąžą įtakoja ir privataus sektoriaus kompanijų obligacijų grąžą.

Obligacija – tai skolos vertybinis popierius, kurį išleidžia šalys, kompanijos tam, kad pasiskolinti pinigų iš pasaulio finansinių rinkų ar vietos gyventojų. Obligacijų būna įvairių rūšių, tačiau finansinėje analizėje dažniausiai naudojamos „zero-coupon“ ir „coupon-paying“ obligacijos. Pirmoji rūšis obligacijų obligacijos turėtojai „nemoka“ jokių palūkanų, nes įsigyjant šias obligacijas pirminėje rinkoje, ateities palūkanos jau yra įskaičiuotos į obligacijos kainą, kuri yra žemesnė nei obligacijos oficiali vertė, kurią gauna obligacijos turėtojas tada, kai skola privalo būti grąžinta. Kita obligacijų rūšis išsiskiria tuo, kad  kiekvienais metais, o dažniausiai kiekvieną pusmetį obligacija moka jos turėtojui tam tikrą procentą arba neša grąžą. Vėlgi esminio skirtumo tarp šių dviejų obligacijų nėra, kadangi iš šių neva skirtingų instrumentų galima paversti vieną į kitą.

Šiandien 10 metų JAV skolos vertybinių popierių (obligacijų) grąžą pirma kartą per paskutinius 60 metų tapo mažesnė nei 2%. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad JAV, išleisdama 10 metų obligacijas gali skolintis dešimtčiai metų, mokėdama mažesnes nei 2% palūkanas. Įdomesnė situacija yra trumpesnio laikomojo laikotarpio (maturity) obligacijose – ten palūkanų normos yra šiektiek aukštesnės nei 0%. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad investuotojai skolina JAV praktiškai veltui. Jeigu pažiūrėsime į Šveicarijos 2 metų laikomojo laikotarpio obligacijos, tai palūkanos yra neigiamos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad investuotojai patys sumoka Šveicarijai už galimybę investuoti į Šveicarijos obligacijas. Eurozonos probleminių šalių obligacijų grąžą yra aukšta, kas parodo jų atitinkamą rizinkingumą dėl galimo neišgalėjimo grąžinti skolas – pakankamai suprantamas reiškinys. Tai ką mums sako ekonomiškai neva stipresnių šalių obligacijų rinkos?

Na pirmiausia, kaip viename iš savo įrašų minėjau, kad pasaulyje yra nepriteklius aukštos kokybės investicinių vienetų, todėl obligacijų rinkos pakankamai išsikreipia ir nebeparodo teorinės šalies kredito kokybės. Vėlgi nesivelsiu į didesles diskusijas šiuo klausimu, kadangi nesename savo įraše apie tai šneku, todėl viskas turėtų šiuo klausimu būti aišku :). Įdomesnė šiuo atveju yra kita obligacijų rinkų mums teikiama informacija.

Antra, obligacijų rinkos parodo šalies skolinimosi kaštus. Šiuo atveju, jeigu žiūrėsime iš asmens perspektyvos ir šalių monetarinės politikos stabilizavimo svertus, tai teorinėje ekonomikoje manoma, kad sumažinus trumpalaikes palūkanas (ekspansinė monetarinė politika), žmogus arba ekonominiai agentai gali skolintis pigiau ir turėtų tai daryti (toks yra ekspansinės monetarinės politikos tikslas). Šiuo atveju, monetarinės politikos svertai – išnaudoti, palūkanų normos ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse jau dabar siekia 0-0.5%. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad monetarinė politika praktiškai nebeturi galios, kadangi centriniai bankai negali nustatyti teoriškai negatyvių palūkanų (praktiškai tai galima padaryti), norint panaudoti monetarinės politikos svertus ekonomikos gaivinimui. Šiuo atveju žiūrint iš Keynes standartinio IS-LM ekonominio modelio – esame „liquidity trap“ situacijoje. Žinau, žinau apie šią situaciją jau šnekama gerus 5 metus, tačiau tam, kad būtų aiškiau – paaiškinsiu. „Liquidity-trap“ – tokia situacija, kai monetarinė politika yra pasiekusi savo galimybių ribą, jos teoriškai negalima panaudoti tam, kad skatinti ekonominį šalių augimą. Kaip šiuo atveju yra skatinama ekonomika? Na labai paprastai – fiskalinės politikos pagalba. Padidinus fiskalines išlaidas, šio modelio pavyzdžiu, galima išjudinti ekonomiką teoriškai. Be to, viskas teorijoje priklauso nuo to kaip ekonominiai agentai formuoja savo lūkesčius. Jeigu jie yra racionalūs, tai mane mokė, jog spausdinant vis daugiau pinigų (ekspansinė monetarinė politika) ir neva didinant ekonominių agentų inflicijos lūkesčius ir tikimybę, ekonominiai agentai pradės leisti pinigus šiandien, kadangi neva bus įtikinti, jog už savaitės panašūs produktai kainuos daugiau, todėl dabar puiki galimybė įsigyti pigiau. Ar tai veikia? Gal, bet pinigų spausdinimas „liquidity trap“ situacijoje gali sukelti hyperinfliaciją, vėlgi teoriškai. Daug kas pasakys, kad vadinamieji „QE1“ ir „QE2“ monetariniai stimulai – pinigų ekspansinis spausdinimas, o jo sėkmė šiuo atveju pakankamai abejotina. Sutiksiu su tuo, kad sėkmė labai abejotina, bet nesutiksiu su tuo, kad tai tokia monetarinė ekspansija, kuri naudojama ekonominiuose vadovėliuose. Pirmiausia, „quantitative-easing“ veikia per finansų rinkas, o kaip ne kartą minėjau, bankai, kurie yra atsakingi už kredito paskirstymą ekonomikoje, bet to jie šiuo metu nedaro, todėl tie papildomi pinigai nenukeliauja ten, kur jie turėtų (Apie tą ne viename įraše šneku, paskaitykit :)). Todėl teoriškai sutvarkius kredito kanalus ekspansinė monetarinė politika galbūt galėtų išjudinti pasaulio ekonomikos augimą, galbūt, bet aš to labai abejoju dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai yra infliacija, kuri yra mokestis, kurį sumoka vartotojai, o mes idealiai norėtume mažesnių mokesčių (infliacijos) tam, kad politika būtų ekspansinė ir turėtų realų poveikį. Antra, ne viename savo įraše šneku, kad šalių ekspansinė ekonominė politika bus paremta ne GDP stabilizavimu, bet nedarbo lygio stabilizavimu arba nedarbo lygio minimizavimu. Šiuo atveju pigesni skolinimosi kaštai neįpatingai skatina investavimą į naujas darbo vietas, kadangi kaip jau ne kartą teko įsitikinti – makro ir mikro ekonominiai tikslai nesutampa. Kompanijos (mikro ekonomikos lygis) stengiasi investuoti į naujas technologijas, kurios didina kompanijų produktyvumą, bet tas produktyvumas yra labai dažnai didinamas darbuotojų mažėjimo sąskaita ir tai dažnai asocijuojama su to pačio darbo atlikimu greičiau ir efektyviau ir dažnai su mažesniu kiekiu rankų. Labai juokinga, bet technologija, kuri yra žmonijos ekonomikos variklis, paprastam žmogui dažnai neatneša tiek gero, kiek neva turėtų, jeigu šnekėsime apie naujų darbo vietų kūrimą. Vėlgi, tai ką aš dabar parašiau – labai ginčytina. Kodėl? Todėl, kad mes niekada nežinome, kas nutinka ilguoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu nauja technologija, kaip tik gali padidinti naujų darbo vietų skaičių, kadangi, tarkim, ji yra populiaresnė ir ją dėl didelio kiekio užsakymų galima pritaikyti pigiau ir t.t. Vėlgi tai tik mano dabartinis pastebėjimas – kompanijos šiuo metu, trumpuoju laikotarpiu nėra suinteresuotos didinti naujų darbo vietų, jos jeigu ir kažką didina, tai produktyvumą, kas dažnai reiškia darbo vietų mažinamą ir kiek galima didesnį operacijų mechanizavimą. Jeigu žiūrėsime iš skirtingų perspektyvų į šį reiškinį – pasidarysime skirtingas išvadas, šiuo atveju aš kalbu šalies makroekonomiką, ir nedarbo lygio minimizaciją. Nedarbo lygis – makroekonominis rodiklis. Kaip matome makro ir mikro tikslai nevisada sutampa, nors „naujoje“ teorinėje makroekonomikoje makroekonominiai modeliai yra paremti mikroekonomine maksimizacija/minimizacija (microfoundations). Makroekonominiai modeliai yra paremti ekonominių agentų elgesio arba naudos maksimizacija. Šiuo atveju, jeigu žiūrėsime, kas vyksta pasaulyje, tai kaip minėjau, mano giliu įsitikinimu, makro ir mikro tikslai teoriškai turėtų lydėti prie tarpusavio sąveikos ir harmonijos, tačiau realiame gyvenime, mano pastebėjimu, to nevyksta, ypatingai šiuo pokriziniu laikotarpiu. Tai kaip išjudinti pasaulio ekonomikas trumpuoju laikotarpiu?

Labai paprasta, kaip jau minėjau iš Keynes makroekonominio modelio – fiskalinės politikos pagalba. Ir vėlgi šiuolaikinėje ekonomikoje dažnai stebimimas neva pats svarbiausias rodiklis – GDP, kuris dažnai neparodo viso vaizdo, nors tiek GDP augimas, tiek nedarbo mažėjimas koreliuoja, todėl neva GDP augimas sukelia nedarbo sumažėjimą arba atvirkščiai (koreliacija dar nereiškia, kad vienas ar kitas procesas sukelia viena ar kitą procesą). Manyčiau, kad turime pereiti prie nedarbo lygio minimizacijos rodiklio/tikslo, kuris labiau atspindėtų, mano manymu, realios ekonomikos būklę. (Vėlgi, aš pats turiu daug kritikos šiam rodikliui ir tokiai ekonominei politikai, tačiau manyčiau tai yra geriausias pasirinkimas iš esamos padėties.) Taigi kaip tai pasiekti?

Na vėlgi teorinėje ekonomikoje manoma, kad valstybės nėra pakankamai patyrusios tam, kad atliktų investuotojų vaidmenį, todėl  neva privatus sektorius turėtų atlikti šias funkcijas. Viskas lyg ir gražu ir gera, bet obligacijų rinkas (jeigu jomis galima tikėti) mums sako, kad trumpuoju laikotarpiu vyksta kapitalo destrukcija, dėl negatyvios trumpalaikių obligacijų grąžos, kas sukelia defliaciją (kainų mažėjimą) ir t.t. Kapitalo destrukcija sumažina ir biznio norą investuoti vėlgi teoriškai, nes finansinis kapitalas neša negatyvią grąžą. Ką daryti? Investuoti valstybės turėtų į produktyvų kapitalą, tarkim infrastruktūrą, toke pasiūlymai JAV jau buvo, tačiau esant dideliai biudžetų deficitų baimei – dingo. Obligacijų rinkos mums sako, kad valstybės turėtų skolintis ir investuoti, ne privatus sektorius, kadangi valstybės šiuo metu gali pasiskolinti istoriškai labai maž0mis palūkanomis. Žinant, kad tie patys žemi skolinimosi kaštai yra ankstinas paskatinti ekonomiką per namų ūkių didesnį skolinimąsi, kodėl tokio pat signalo nematome valstybių atžvilgiu? Juk žemi valstybių skolinimosi kaštai gali būti panaudoti tam, jog paskatinti ekonomiką tik ne privataus, o valstybinio sektoriaus pagalba, aišku idealiausiai investuojant į produktyvųjį kapitalą – infrastruktūrą, kurią daugelyje šalių ir ypatingai JAV reikia keisti. Tai būtų stiprus stimulas tiek rinkoms, tiek gyventojam, kurie teoriškai turėtų gauti daugiau darbo vietų.

P.S. labiau ekonomiškai išsivystęs pasaulis šiuo metu kenčia nuo emerging markets šalių ekonominės ekspancijos ir kaštų pranašumo, per didelio įsiskolinimo ir technologijos, kuri skatina produktyvumą, bet mažina darbo vietų skaičių ekonomiškai labiau išsivysčiusiose šalyse. Obligacijų rinkos mums sako, jog vadovėliniai sprendimai bei standartinis mąstymas ekonomikų neišjudins.

#centrinis bankas #ekonomika #Eurozona #Obligacija #obligacijų rinka

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai