Kada valstybės įsikišimas yra būtinas?

Tomas S.

Paskutiniame savo įraše kalbėjau apie progresinių mokesčių įvedimo pranašumus Lietuvoje. Tenka skaityti, kad Lietuvoje yra labai daug „analitikų“, kurie su tokiu požiūriu nesutinka. Be to, labai aktyviai progresiniai mokesčiai vadinami neva „pavydo“ mokesčiais. Nežinau, kur jie vadinami pavydo mokesčiais, nes man neteko girdėti, kad kokioje šalyje progresiniai mokesčiai – pavydo mokesčiai. Bet ne apie tai norėčiau pašnekėti šiandien.

Europos sąjungos ekonomikos po truputį atsigauna po pasaulį sukrėtusios pasaulinės krizės, tuo pačiu ir Lietuviškas ekonomikos traukinukas po truputį įsibėgėja. Eksportas auga, premjeras „trina rankas“, kad ekonomika atsigauna, bet paprasti Lietuvos gyventojai to nejaučia. Aišku, kaip ir po kiekvienos krizės ekonomikos atsigavimas yra juntamas tik po tam tikro laiko, kai bizniai „teoriškai“ pradeda dalintis savo darbo vaisiais. Ar tai atsitiks ir Lietuvoje be valstybės koordinavimo? Nemanau.

Pirmiausia, daugelis pasaulio analitikų aptarinėjo centrinių bankų veiklą, tačiau daugelio analizėje trūko vieno esminio „tiesos“ atskleidimo. Centrinis bankas kaip turbūt jau daugelis žino valstybėje administruoja monetarinę politiką. Kaip centriniai bankai reagavo į staigų ūkio augimo sulėtėjimą? Pirmiausia turbūt agresyviausias Federalinis Rezervas iškart sumažino iki minimumo trumpalaikių palūkanų normą. Federalinis Rezervas privalo būti agresyviausias, kadangi jis atsakingas ne tik už kainų tvarumą ir stabilumą ekonomikoje, bet ir už ūkio „atvedimą“ į vadinamąjį „full-employment“, tai reiškia, kad tame taške ekonomika „dirba“ ties savo galiybių riba. Daugelio analitikų nuomonę tokia centrinių bankų reakciją į krizę buvo būtina. Su tuo sutinku ir aš. Tas pats Federalinis rezervas naudoja vadinamąjį monetarinį stimulą, kai valstybinė skola yra monetizuojama, tai yra nauji skolos vertybiniai popieriai yra perkami centrinio banko naujai išspausdintais pinigais. Tai kažkiek primena ir fiskalinę politiką, o ir Federalinio rezervo priklausomybę nuo politikos, kadangi prievolė išlaikyti ekonomiką „full-employment“ taške priverčia FED reaguoti į ekonomikos nuosmukius ir t.t. ECB – Europos Centrinis bankas turbūt yra labiau nepriklausomas, todėl skolos monetizavimas nedaro didelio įspūdžio ECB atstovams.

Ką centrinis bankas įtakoja sumažindamas trumpalaikes palūkanų normas? Na pirmiausia pačias palūkanas, o ir rinkos trumpalaikes palūkanas. Svarbiausia, kad sumažinus trumpalaikes palūkanų normas turtas yra atimamas iš tų, kurie neišlaidavo, bet taupė, tiems, kurie išlaidavo. Tai lyg mokestis, kurį centrinis bankas gali panaudoti, norėdamas atgaivinti ekonomiką. Sumažinus trumpalaikes palūkanų normas indėlininkų „risk-free interest rate“ sumažėja. Palūkanos, kurias moka bankai indėlininkams dažnai galima vadinti nerizikingomis, ir tų palūkanų sumažinimas, vėlgi „atima“ turtą iš taupančiųjų ir atiduoda netaupiesiems. Labai puikus pavyzdis, kaip ekonomikoje centrinis bankas lyg ir įveda mokestį, kurias perskirsto turto pyragą kitaip. Po šio Federalinio Rezervo sprendimo, nebuvo daug žmonių, kurie prieštaravo centrinio banko politikai, tik tada, kai finansinis sektorius ir investuotojai buvo išgelbėti, atsirado „rinkos guru“, kurie pradėjo kritikuoti FED dėl monetarinės politikos laisvumo, kadangi atsigavus finansinėm rinkom, investuotojų kapitalas išaugo, todėl dabar tie investuotojai reikalavo šitą tylų turto perskirtymą iš taupiųjų netaupiems pabaigti. Juokinga, bet taip visada elgiasi suinteresuotos grupuotės.

Be to, pati valstybė taip pat gali įvesti vadinamąjį infliacijos mokestį – seignorage. Valstybė paprasčiausiai pradeda laisvinti monetarinę politiką tam, kad sukurtų infliaciją, o infliacijos sukūrimas vėlgi mažina valiutos vertę ir taip atima perkamąją galią iš valstybės popierinių pinigų tūrėtojų. Tokia politika gali būti pragaištinga. Zimbabvėje valstybė nesugebėjo surinkti mokesčių „paprastuoju“ būdu, todėl „įjungė“ spausdinimo presą ir taip bandė susirinkti mokesčius iš mokesčių mokėtojų – nepavyko :).

Kaip matome monetarinė politika yra naudojama įvairiai ir jos įtaka gali būti įvairi. Yra taip vadinami monetarinės politikos transmisijos mechanizmai, kurių pagalba viena ar kita rinkos žaidėjų dalis gali būti įtakota. Jų neanalizuosiu, nes jau analizavau :), bet tiems kam įdomu galiu patarti kokią literaturą šiais klausimais skaityti. Paskutinius 40 metų ekonomikos moksle įsivyravo Chikagos mokyklos propaguojama ekonomikos valdymo strategija, paremta monetarinės politikos instrumentų kontroliavimu. Lietuva kaip visi žinome tokių instrumentų neturi. Ar tai gerai? Na jeigu Lietuva turėtų nepriklausoma monetarinę politiką, tam reikalingi ir ekspertai, kurie ją galėtų kontroliuoti, vėlgi mes jų neturime, todėl „politikieriams“ žaisti su monetarinė politika geriau neleisti, ką ir padarė Lietuva perduodama monetarinės politikos vadeles ECB.

Kitas ginklas, kuriuo gali pasiremti valstybė, bandydama pagyvinti ekonomiką, fiskalinė politika. Keynes būtent buvo tokios politikos propoguotojas. Ar Lietuva gali stimuliuoti ekonomiką fiskalinės politikos pagalba? Ne, todėl, kad Lietuva – neturtinga, neturinti gamtinių išteklių valstybė, kurios skolinimosi galimybės ribotos, o mokesčių surinkimas – tragiškas. Tai kaip Lietuvai stimuliuoti ekonomiką?

Turbūt vienintelis rimtas instrumentas stimuliuoti vietinę ekonomiką – fiskalinė politika, paremta mokesčių mažinimu. Dabar daugkas nusistebės, jog aš progresinių mokesčių šalinimas šneku apie mokesčių mažinimą. Taip Lietuvai reikia „protingai“ mažinti mokesčius. Progresinių mokesčių įvedimas – būtinas. Sutinku su analitikais, kurie teigia, jog mokesčių nominali vertė nepadidės, bet ne mokesčių pyrago dydije esmė, o to pyrago paskirstyme. Jeigu yra galimybė pagerinti neturtingųjų gyvenimą – puiku, bet nepamirškime, kad tai nėra vienintelė priemonė kaip ekonomiką stimuliuoti.

Mano pasiūlymas – aktyviai didinti minimalų darbo užmokestį. Rinkos žaidėjai pasaulyje dažnai būna prieš mokesčių didinimus, tačiau, ką rinkos dalyviai vertina labiausiai – prognozuojamumą. Jeigu valstybė nustato ilgalaikį planą kaip ji veiks, kaip ji mažins deficitą, kokie mokesčiai ir kada kils, tada tie rinkos dalyviai turi laiko prisitaikyti ir tai nereiškia būtinai, kad slėpti mokesčius, ne, jie gali perorientuoti savo investicijas taip, kad pagal esamą situaciją jos būtų realios. Lietuva eilę metų „tušuoja“ savas problemas ir niekada nepradeda statyti namo pamatų. 20 metų, o tų pamatų visdar nėra. Šiuo metu Lietuva atlieka perdaug funkcijų ir pagal dabartinę mokestinę sistemą kai kurios funkcijos turi būti paprasčiausiai privatizuotas. Man kartais netelpa galvoje, kaip žmonės nori nemokamos sveikatos priežiūros, nemokamo mokslo ir aukštų pensijų, bet nenori mokėti mokesčių ir didelė dalis sutinka mokestį gauti vokeliais. Vėlgi nepermeskime visos problemos ant mokesčio mokėtojo pečių.

Lietuva šiuo metu išgyveną periodą, kurį galima paaiškinti žaidimų teorijos pagalba, kai pranašumas rinkoje yra to rankose, kuris turi galimybė reaguoti į situaciją antras. Tarkime, jeigu turime rinką, kaip, kad vadinamųjų „tablet computers“, tai Apple kompanija kaip tik pirma įžengė į rinką, tai labai rizikinga, bet šiuo atveju pasiteisino. Tokios kompanijos kaip Samsung pasirinko taktiką laukti ir stebėti ar naujasis produktas prigis. Yra daug atvejų, kai galimybė įžengti į rinką pirmam – nėra pelninga ir sukelia nuostolius. Vėlgi yra daromi tyrimai, ar klientams nauji produktai patiks ir ar jie jų ištikrųjų nori. Šiuo atveju kažkoks rinkos signalizavimas iš pirkėjų pusės – būtinas. Lietuvos darbo rinkoje verslai kaip tik susiduria su problema arba tiksliau jiems naudinga, kad nėra kompanijų, kurios jau dabar pradėtų stabiliai didinti algas. Visi priedai kolkas sėkmingai mokami vokeliuose ir signalizavimas rinkoje nevyksta. Kaip sumažinti vokelių įtaką ekonomikai? Pirmiausia, valstybė turi pradėti didinti minimalią algą ir ne tik „patrupinti“, bet stabiliai didinti. Vieša paslaptis, kad už minimalią algą žmonės nepragyventų, tačiau didžioji dalis pragyvena. Kodėl nepradėti mažinti vokelių ir tuo tarpu verslininkų įtaką ekonomikai? Padidinus minimalią algą, verslai privalės mokėti daugiau mokesčių, o ir išlaidos darbuotojų algoms turėtų išaugti. Vieša paslaptis, kad visas Lietuvos ekonominis augimas paremtas pigia ir pakankamai kvalifikuota darbo jėga. Tai lyg koks kartelinis susitarimas tarp valdžios ir stambiojo kapitalo, kuris leidžia stambiajam kapitalui mokėti žemesnę nei rinkos kainą darbuotojam ir skirtumą įsidėti į kišenę. Juokinga, kai „ekonomikos ekspertai“ Lietuvoje „pavarto“ darbuotojų našumo skaičiukus. Bet kuris „rimtas“ ekonomistas pasijuoktų iš dabartinių verslininkų/analitikų teiginių, jog Lietuviai matai nenašiai dirba ir yra teiginiai. Paprastas klausimas – kodėl tie patys nenašiai dirbantys Lietuviai susiranda darbus be vargo užsienyje? Darbuotojo našumas nėra apibrėžtas tik jo fizinėm galimybėm, bet ir technika ir technologijom, kuriomis pasiremdamas darbuotojas gali dirbti. Jeigu kompanijoje yra 3 kvalifikuoti buhalteriai ir vienas kompiuteris, tai koks bus darbo našumas? Arba statybose yra vienas kastuvas ir trys statybininkai, tai koks bus darbo našumas? Verslai Lietuvoje neinvestavo krizės metais į naujas technologijas, ko pasekoje senosios dar labiau nusidėvėjo, todėl reikia daugiau darbininkų, kad tam tikra kiekis darbo būtų atliktas, aišku šis procesas popieriuje bus pažymėtas kaip sumažėjas darbuotojų našumas.

Tai kaip stambusis kapitalas sugeba įtakoti darbo rinkos atlygį? Na yra daug priežasčių, kodėl žmonės nenori arba negali išvykti, bet esminė apgavystė Lietuvoje – aukštojo mokslo diplomas. Aukštasis mokslas buvo eilę metų nemokamas studentams, už jį mokėdavo mokesčių mokėtojai. Sukuriant „armiją“ diplomuotų darbuotojų (Diplomas dar nepasako ar tu protingas, ar ne, tačiau, ką jis gali parodyti tai žmogaus motyvaciją. Vien noras tą diplomą gauti parodo žmogaus motyvaciją, o motyvuoti žmonės verslams reikalingi 🙂 ), kurie neturi galimybės išvykti dirbti į užsienį pagal specialybę, kadangi jų diplomas nėra pripažįstamas. Tada kyla esminis klausimas, kodėl valstybė, kuri prisiima atsakomybę tiekti aukštąjį mokslą nėra suinteresuota diplomų pripažinimo klausimu? Gal paliekam aukštojo mokslo rinką privačiam kapitalui, kuris sugebės pritraukti geresnių profesorių, o gal net ir universitetų, kurių diplomai bus pripažįstami visame pasaulyje? Pats mokslas galėtų būti ir brangesnis, bet kas nesutiktų mokėti daugiau už galimybę šalia namų įgytį išsilavinimą, kuris suteiktų galimybę keliauti ir dirbti visame pasaulyje? Kam dirba valstybė ir aukštojo mokslo institucijos įtakotos valstybės institucijų? Aš matau paprasčiausią susitarimą ir apgavystę, kurios aukos – studentai. Turime situaciją, kai studentai išvykti negali, vėlgi didesnė galia kontroliuoti rinkos užmokestį atitenka verslam. Daugelis modernių ekonomikos modelių modeliuoja darbo rinkos santykius ne per individualaus darbuotoj/kompanijos prizmę, bet per profsąjungų/kompanijų prizmę. Manoma, kad progsąjungos turi galimybę išsiderėti geresnes sąlygas iš verslų nei individualus darbuotojas. Vėlgi Lietuvoje stiprių profsąjungų nėra, kurios galėtų kovoti dėl algų didinimo, jeigu ir yra žmonių, kurie nori pakovoti, jie dažnai paperkami ir tas noras dingsta. Šiuo atveju Lietuvoje valstybė turėtų užimti profsąjungos poziciją ir ir didinti minimalią algą iki „normalaus“ lygio. Ar valstybė pasiruošusi tai daryti???

Pakėlus minimalią algą ir ją keliants patoviai, atsigautų ekonomikos vidaus vartojimas, kas tik sustiprintų pačią ekonomiką. Be to, galima būtų padidinti mokesčių surinkimą, kas būtų gerai tiek daugiau uždirbantiems, tiek mažiau. Lietuvoje kaip pastebėjau „analitikai“ nelabai suvokia esminio dalyko, jog progresinių mokesčių įvedimas, minimalios algos didinimas būtų ne tik pozityvus ankstinas ekonomikai, bet ir jiems patiems. Kadangi Lietuvoje susidariusi situacija, kai nekvalifikuoti darbuotojai uždirba mažiau nei turėtų uždirbti, tai įtakoja ir daugiau uždirbančiųjų pajamas – jie užidrba mažiau nei galėtų uždirbti, kadangi tiek vidaus vartojimas yra depresuotas, kas mažina kompanijų pelnus, tiek nedarbo lygis yra aukštas, kas tik dar labiau mažina rinkos darbo valandos kainą, kadangi ne visi piliečiai sutinka dirbti už vadinąmąją rinkos valandos kainą. Valstybė šiuo atveju privalo signalizuoti rinkos žaidėjams verslams, kad jeigu nebus susitarimu didinti algas mažiausiai uždirbantiems – valstybė padarys tai už juos jų sąskaitą. Daugelis mane kritikuos, kadangi ekonomikoje, o ir laisvosios rinkos šalininkai dažnai teigia, kad rinkos valandos kainą atspindi žmogaus produktyvumą. Dėm jau minėtojų priežasčių – tai nėra teisinga. Be to, situacija, kai žmogus dirbdamas 40 valandų per savaitę negali apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis – gėdinga ir neetiška.

Ir galiausiai norėčiau pasakyti, jog tauta neturėtų persiskirstyti į daugiau uždirbančius ir mažiau uždirbančius. Visi pasakymai, kad progresiniai mokesčiai yra „pavydo“ mokesčiai yra tik žibalo pilimas į ugnį, tai yra suinteresuotos grupės bando sukiršinti tautą tam, jog ir vėl progresiniai, o ir kiti mokesčiai nebūtų įvesti. Kas laimi? Kaip visada – stambusis kapitalas. Pyragas yra toks koks jis yra, šiuo atveju jo paskirstymas visiškai neadekvatus ir sukurtas tam, kad gerinti stambaus kapitalo interesus dėl jau minėtojų priežasčių. Jeigu pyrago paskirstymas būtų geresnis – jo užtektų visiems. Be to, pati visuomenė turi pradėti suprasti, kad tiek mažiau uždirbantys, tiek daugiau uždirbanty įtakoja vieni kitus, tai yra, jeigu mažiau uždirbantys pradeda uždirbti daugiau, tai galiausiai ir daugiau uždirbantys uždirba daugiau. Jeigu kiekvienas elgsimės racionaliai individualiai turėsime savame mažame pasaulyje tiek kiek galime, bet tai nereiškia, kad mūsų racionalumas sutaps su bendros valstybės racionalumu. Galimas atvejis, kad rinkos racionalumas valstybinių mąstu mums atneš daugiau nei mūsų invdividualus racionalumas. Kaip pavyzdį galime panagrinėti nekilnojamojo turto rinką? Kas įtakoja nekilnojamojo turto rinkos kainas? Daug veiksnių. Esminis – pasiūlos/paklausos dėsniai. Kodėl nekilnojamojo turto kainos pradėjo kristi? Todėl, kad visi elgiamės racionaliai (visi turiu omenyje bankai) ir nenorėjome derėtis su žmonėmis, kurie nesugeba išsimokėti paskolų, todėl prasideda staigus būsto pardavimas, kai tokių pardavimų daug automatiškai nekilnojamojo turto kaina krenta greičiau. Mes kiekvienas įtakojame tiek savo kaimynų tiek savo būsto rinkos kainą. Užsienyje dažnai net negalima skelbti viešai, kad namai yra parduodami, tarkime kabinti pardavimo ženklus, kadangi tokių ženklų gausa viename regione tik dar labiau mažina nekilnojamojo turto paklausą tame regione. Jeigu valstybiniu mastu nekilnojamojo turto kainos yra depresuotos yra racijos padėti tiems, kurie dėl vienų ir kitų priežasčių turi atsisakyti savo būsto. Nekilnojamojo turto rinka – tik pavyzdys. Nesakau, kad kainų lygį reikia palaikyti, bet kviečiu pačią visuomenę pradėti tobulėti ir suvokti, kad tai, kas yra racionalu „mano mažame pasaulyje“ nėra racionalu valstybiniu mąstu ir ilguoju periodu tas valstybinis neracionalumas sukelia problemų mūsų racionaliam pasauliui. Aišku, idėjos idealistinės, tačiau norint, kad Lietuva taptų tikrą vakarų valstybe turime pradėti mąstyti vakarietiškai 🙂

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai