Kai studentai, universitetai ir verslai nesusikalba …

Tomas S.

Pasaulio žiniasklaida vėl mirga pranešimais apie Kipro bankinę krizę ir kaip ji paveiks Eurozoną. Taip, tai yra svarbi makroekonominė problema, bet vargu ar ji paveiks paprastus pasaulio piliečius, nebent jie – Kipro piliečiai.

Jau pastaruosius keletą metų ta pati žiniasklaida nenustoja d0mėtis šalių skolos dydžiais, biudžeto, einamosios sąskaitos deficitais, valiutų kursais, bendrojo vidaus produkto dydžiu ir t.t. Taip, tai įdomūs ekonominiai rodikliai ir ekonominės temos, tačiau vidutiniam piliečiui tai nėra ypatingai aktualu. Jam aktualu kaip užsidirbti tiek, kad laimingai ir be problemų gyventi, o visos ekonominės problemos lai lieka ekonomistų ir kitų suinteresuotų asmenų galvos skausmu.

Taigi, vidutinis pilietis yra suinteresuotas kaip įgyti tokį išsilavinimą, kuris jam garantuotų pakankamas pajamas sočiai gyventi ir susitaupyti senatvei. Šiandien ir bandysiu paliesti viena iš vidutiniam piliečiui aktualių temų – išsilavinimo ir nedarbo sąveika Lietuvos bei pasaulio ekonomikoje.

Tik pradėjęs rašyti blogą rašiau apie tai, kaip Lietuvoje įgavęs bakalauro laipsnį nesugebėsi gauti darbo. (Šį straipnį galite rasti čia) Tai viena iš opių Lietuvos ir viso pasaulio problemų – jaunimas investuoja laiką ir pinigus tam, kad gautų išsilavinimą, kuris jiems padėtų gauti išsvajotąjį darbo pasiūlymą, tačiau mokslų pabaigoje išsvajotojo darbo gauti nepavyksta.

Į šią problemą aktyviau pradėtą žiūrėti tik po nesenai praūžusios ekonominės krizės, kai daug žmonių neteko darbo visame pasaulyje, o labiausiai nukentėjo ir kenčia tie, kurie turi mažiausiai patirties – jaunimas nesenai baigęs mokslus universitete.

Man ši problema taip pat aktuali, kadangi baigus mokslus taip pat teko daug padirbėti tam, jog gauti norimą darbą.

Mąstant apie šią problemą po ranka pasitaikė vienos iš garsiausių pasaulyje konsultacinių bendrovių Mckinsey darbas pavadinimu „Education to Employment: Designing a System that Works“. Darbas ilgas (105 psl.), bet visame darbe man įstrigo studentų, darbdavių bei universitetų atstovų atsakymas į tą patį klausimą:

– Kaip ką tik universitetus baigusių studentų įgūdžiai yra reikalingi/pritaikomi darbo rinkai?

45% studentų mano, jog jų įgūdžiai yra pakankami po universiteto tam, jog būti konkurencingiems darbo rinkoje.

Tuo tarpu tik 42% darbdavių mano, jog studentų įgūdžiai yra pakankami.

Bet labiausiai stebina universitetų atstovų nuomonė: net 72% mano, jog studentai yra pasiruošę darbo rinkai.

Čia mano nuomonė ir yra pagrindinė problema, kodėl investavę laiką ir pinigus studentai negauna to išsvajotojo darbo.

Šiuo atveju kiekviena suinteresuota grupė turi savo paskatas, kurios nebūtinai siejasi su kitos grupės paskatomis. Dauguma studentų siekia pabaigti mokslus ir gauti darbą, darbdaviai – gauti gerai parengtus darbuotojus už mažiausią galimą kainą, universitetai – pritraukti pakankamai studentų tam, jog universitetas ir jame esantis personalas gyvuotų.

Šioje paskatų grandinėje matau tik vieną sąsają – studentai nori darbo, darbdaviai – darbuotojų. Kur šioje grandinėje universitetai?

Tikrai nesakau (to beto nesako ir Mckinsey), kad universitetai yra patys kalčiausi šioje sistemoje.

Iš ekonominės teorijos žinome, kad kiekvienas ekonominis agentas/grupė arba kiekvienas iš mūsų siekiame, jog gautume maksimalią gerovę iš visko, ką mes darome, todėl neturime nustebti, jog kiekviena iš suinteresuotų grupių elgiasi savanaudiškai.

Studentai mažai laiko skiria tam, kad pagalvoti ar verta investuoti kapitalą ir laiką tam, kad studijuoti, ką studijuoti, ar ši profesija bus populiari, ar galėsiu ją baigęs gauti darbą ar pragyventi.

Darbdaviai dažnai nori gauti jau paruoštą produktą pačia pigiausia kaina. Jie nenori investuoti į darbuotoją kvalifikaciją ir patirtį, nes tos investicijos gali neatsipirkti, nes studentas gali pereiti dirbti pas konkurentus.

Tuo tarpu universitetams svarbu, jog būtų eilė norinčių studijuoti ir pripildyti auditorijas, kaip jiems sekasi po to  nėra universitetų reikalas. Taip, teoriškai studentai norėtų eiti studijuoti ten, kur baigus būtų galima gauti darbą, tačiau sistemoje, kurioje praktiškai kiekvienas gali eiti ir studijuoti bei užpildyti kiekvieno universiteto auditoriją, nebelieka paskatos stengtis tam, kad pritraukti tą studentų bei rūpinti jo konkurencingumu darbo rinkoje.

Nepamirškime ir valstybės, kuri eilė metų suteikė galimybės studijuoti visiems – ir gabiems ir mažiau gabiems. Racionalūs žmonės turi suprasti savo galimybės ir tai, jog darbo rinkai reikalingi ir geri statybininkai, autotechnikai, siuvėjai, ne tik ekonomistai ir vadybininkai.

Kaip šias problemas siūlo spręsti Mckinsey?

Nieko ypatingo ar originalaus jie nesiūlo.

Kompanijos tyrimas parodo, jog darbdaviai, kurie rūpinasi savo darbuotojais ir juos verbuoja jau universiteto metu – yra patenkinti tais darbuotojais, taigi investicijos į darbuotojus atsiperka.

Siūloma, kad studentai prieš studijuodami domėtųsi darbo rinka, profesijomis bei universitetais, kurie sugeba suteikti studentams tokius įgūdžius, kurie yra vertinami darbo rinkoje. (Beje, girdėjau, jog konsultacinė kompanija Ernst&Young Lietuvoje pradės stebėti kaip sekasi darbo rinkoje studentams, paruoštiems Lietuvos universitetų – einame teisinga linkme).

Universitetams bei darbdaviams yra patariama pradėti bendradarbiauti bei kurti tokias programas, kur studentai išmoktų tiek teorinių žinių, tiek galėtų jų mokytis praktikos metu kompanijose.

Be to, mano nuomonė, ypatingai Lietuvoje universitetinis išsilavinimas turi būti siaurinamas, tai yra, studentų pasirinkta studijų kryptis turi atspindėti tą kryptį ir daugumą studijuojamų dalykų turi būti tos srities dalykai. Tokios paskaitos kaip lietuvių kalba ar fizinis išsilavinimas neturėtų varginti studentų. Nežinau, kaip į universitetą patekęs studentas dar turi būti mokomas lietuvių kalbos. Tai ką mes priimame į universitetus?

Dažnai į tokį argumentą sakoma, jog universitetą baigęs žmogus turi žinoti apie viską, ne tik apie tam tikrą sritį. Mano nuomonė visiškai kitokia: į universitetą atėjęs žmogus ir pasirinkęs tam tikrą specialybę nori būtent išmokti tos profesijos subtilybių bei įgūdžių, kurie jį padarytų konkurencingu darbo rinkoje. Universitetas neturėtų kištis į tai kuo stojantysis tūrėtų domėtis su profesija nesusijusiais dalykais. Apie tai kas jį domina, jis gali pasiskaityti pats nuo paskaitų laisvų laiku.

Išvada

Tobulame pasaulyje studentai būtų suinteresuoti studijuoti reikalingas profesijas, darbdaviai investuotų į darbuotojų apmokymus, o universitetai rūpintųsi studentų galimybėmis pabaigus studijas gauti darbą.

Aišku jog gyvename netobulame pasaulyje, todėl kiekviena iš grupių turi kritiškiau pasižiūrėti į savo atliekamą darbą.

P.S. pratęsiant mano pirmojo įrašo tema apie tai, jog visiems turint diplomus labai sunku išsiskirti darbo rinkoje, tai patarimas būtų tiems, kurie iš tikrųjų nori išsiskirti – pradėkite ruošis įgyti kvalifikacijas pripažįstamas visame pasaulyje ir tai ne tik užsienio universitetų diplomai.

Buhalteriai, finansininkai auditoriai  turi specialias kvalifikacijas, kurios yra žinomos ir pripažįstamos visame pasaulyje. Man šios profesijos aktualiausios, tačiau neabejoju, kad ir kitų profesijų atstovai turi kvalifikacijas ir standartus, kurios išlaikius/įgijus susirasti darbą taptų paprasčiau.

Sėkmės visiems siekiant ir kopiant karjeros laiptais!

#aukštojo mokslo diplomas #darbo rinka #išsilavinimas #Karjera #McKinsey #universitetai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai