Kaip ECB tiesia pagalbos ranką Eurozonai?

Tomas S.
  • 3 Komentarai

Ne paslaptis, jog jau kelerius metus finansinėje krizėje, esančios Eurozonos šalių padėtis nesikeičia, o turbūt tik blogėja. Jeigu pasižiūrėsime, ką prognozuoja didžiausių pasaulio investicinių bankų ekonomistai – Eurozonos ekonomika ketvirtajame praeitų metų ketvirtyje turbūt susitraukė (neigiamas augimas), o pirmajam šių metų ketvirčiui prognozuojamas taip pat neigiamas augimas.

Šios prognozės tikrai nėra stebuklingos ar kažkaip pribloškiančios. Kodėl? Todėl, jog valstybėms mažinant valstybines išlaidas, o kitiems ekonominiams faktoriams išliekant nepakitusiems, visuotinė paklausa ekonomikoje sumažėja. Kad ta paklausa nesikeistų, reikalingas privataus sektoriaus įsikišimas – verslai ir namų ūkiai turėtų išleisti daugiau ir taip „užlopyti skylę“ visuotinėje paklausoje. Problema ta, jog valstybės savo išlaidas mažina ne iš gero gyvenimo. Tai matydami namų ūkiai ir verslai neskuba investuoti ir vartoti, todėl susikuria situacija, kai visuotinė pakausa susitraukė.

Prie viso šito vaizdo pridėjus tai, jog bankai euro zonos viduje neskolina dėl savų specfinių problemų, tikimybė, jog Eurozonos ekonomika pradės augti – menka. Ekonomikai neaugant, o traukiantis, pasiskolinti iš rinkų tam, jog finansuoti praeityje akumuliuotas skolas – taip pat bus sudėtinga ir brangu.

Galiausiai atsiduriame į dugną vedančioje dinamikoje, kai šalių ekonomikos susitraukia (dažnai tai reiškia ir sumažėjusį mokesčių surinkimą, padidėjusias socialines išlaidas) ir augantys valstybės skolinimosi kaštai sudaro vis didesnę dalį šalies vidaus bendrojo produkto.

Skolinimosi kaštų padengimas nekuria jokios pridėtinės vertės. Aišku, galime modeliuoti situacija taip, jog skolos finansavimas gali turėti netiosiginių teigiamų aspektų ekonomikai, tačiau, jeigu apie skolą mąstysime „paprastai“, tai šalies ekonomika netenka kapitalo, kuris galėtų būti panaudotas šalies produktyvumo didinimui. (Vėlgi, kaip ir minėjau, į skolą šiuo atveju žiūriu „paprastai“, kadangi šalies skola, kurią finansuoja vietiniai gyventojai, yra kitokia. Pinigai šiuo atveju vidaus ekonomikos gali ir nepalikti, bet dabar ne apie tai).

Taigi, tokioje situacijoje tiek namų ūkių, tiek verslų lūkesčiai tampa pesimistiniais. Kyla naturalus klausimas – kaip ir kas tokią neigiamą dinamiką galėtų pakeisti?

Ne vienas ekonomistas ir analitikas sutinka su nuomone, jog šią dinamiką gali pakeisti Europos Centrinis Bankas (ECB). Kaip?

Jau turbūt ne kartą rašiau, nagrinėdamas šią temą, jog ECB gali panaudoti „quantitative easing“ monetarinį stimulą, kai centrinis bankas, kuria naujus pinigus ir tais pinigais perka šalies arba šalių obligacijas antrinėje obligacijų rinkoje. ECB tokiu atveju iš rinkos „iššima“ perteklinį obligacijų kiekį ir turi galimybę sumažinti šalies arba grupės šalių skolinimosi kaštus obligacijų rinkoje. Kai šie kaštai yra sumažinami, dažnai atsitinka taip, jog žemesni šalies skolinimosi kaštai leidžia šalies gyventojams taip pat pigiau skolintis iš bankų ir t.t. Taigi, kredito kaina šalyje taip pat gali nukristi.

Problema ta, jog ECB dėl daugybės priežasčių, kurių aš čia jau nevardinsių, kadangi jos daugiausiai politinės, nesiryžta šio monetarinio „ginklo“ panaudoti. Pagrindinė ekonominė priežastis – galima infliacija (Pagal vadovėlinę ekonominę logiką). Aišku, finansuojant šalių skolas susikuria ir „moral hazard“ problema, kai šalys gali pradėti skolintis nelimituotai, žinodamos, jog ECB visą perteklinę skolą monetizuos (supirks). Galiausiai, norint naudoti „quantitative easing“ programą reikia apsispręsti, ypatingai euro zonos atveju, kokių šalių ir kokiais kiekiais obligacijas pirkti. Norint paveikti euro zonos kaip visumos šalių skolinimosi kaštus, tektų pirkti ir Vokietijos obligacijos, Olandijos, Suomijos obligacijas, šalių, kurios ir dabar nesiskundžia savo skolinimosi kaštais, todėl toks stimulas joms nėra reikalingas. Perkant tik Italijos, Ispanijos, dabartinę rinkų nemalonę užsitraukusių šalių obligacijas, tai tik sustiprintų „moral hazard“ problemą, kai šalys teoriškai nebūtų suinteresuotos mažinti savo išlaidas.

Kokį kelią pasirinko ECB?

ECB pasirinko labai gudrų kelią ir prieš pat Kalėdas pasiūlė visiems Eurozonoje esantiems bankams pasiskolinti iš ECB nelimituotus kiekius aktyvų trims metams už 1% metines palūkanas. Žodį nelimituotas reikėtų vertinti atsargiai, kadangi bankai, norintys pasiskolinti, privalo pristatyti užstatą ECB. Vėlgi ECB jau ne kartą mažino savo užstato kokybės reikalavimus, kad daugiau bankų galėtų pasiskolinti daugiau lėšų. Vėlgi, tai teoriškai gali reikšti, jog užstatas, kurį palieka bankai yra labiau rizikingas.

Kokį poveikį šios operacijos turi Eurozonos šalių skolinimosi kaštams?

Tie skolinimosi kaštai pradėjo sparčiai mažėti. Vėlgi, ypatingai sumažėja trumpalaikių obligacijų grąžą (šalių skolinimosi kaštai) ir ypatingai tų obligacijų, kurių apmokėjimo trukmė tęsiasi iki 3 metų, dėl ECB paskolų termino, kuris yra 3 metai. Ilgailaikiai skolinimosi kaštai taip pat sumažėjo, bet ne taip žymiai kaip trumpalaikiai dėl akivaizdžių veiksnių. ECB likvidumo operacijos nesitęsia daugiau nei 3 metus.

Pamiršau paaiškinti kaip tie šalių skolinimosi kaštai yra paveikti. Pirmiausia, bankai turi finansuoti savo aktyvus ir tai dažnai daro tiek ilgalaikėmis paskolomis iš rinkų, tiek trumpalaikėmis. Problema ta, jog šiuo metu bankai negali pasiskolinti iš rinkų už priimtinas palūkanas be užstato. Investuotojai jiems nebeskolina taip, kaip skolindavo iki pasaulinės finansų krizės. Taigi, skolinimosi kaštai bankams išaugo. Išaugus bankų skolinimosi kaštams, teoriškai turėtų brangti ir kreditas ekonomikose arba kredito kraneliai turėtų užsisukti, ką ir matome šiuo metu ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje.

ECB šiuo atveju leidžia bankams pasikolinti už 1% metinių palūkanų. Bankai normaliomis rinkų sąlygomis ieško, kur šiuos aktyvus perskolinti brangiau. Normaliomis sąlygomis, tai gali būti paskolos namų ūkiams įsigyti būstą, automobilius ir t.t. Šios paskolos dažniausiai yra pačios pelningiausios, kadangi skolininkai moka didžiausius procentus. Uždirbamas procentas – kapitalo kaina = banko pelnas arba banko pelno spread“as.

Šiuo metu ne tik pelningumas arba pelno maksimizavimas yra pagrindinis rinkų variklis, bet ir kapitalo saugumas, tai yra, investuotojų, o tame tarpe ir bankų investiciniuose portfeliuose vis daugiau dėmesio yra skiriama aktyvų apasaugojimui. Taigi, rizikingų paskolų namų ūkiams nėra tiek daug. ECB tuo tarpu tikisi, jog bankai šiuos sąlyginai pigius aktyvus panaudos, investuodami į šalių obligacijas.

Teoriškai, šalys visada yra mažiau rizikingesnės nei namų ūkiai ar verslai, kadangi šalys teoriškai turi monopolinę galimybę tiek ir nustatyti mokesčius bei kai kurios šalys gali spausdinti piniginius aktyvus tam, jog kompensuoti savo įsipareigojimus.

Šiuo metu, tuo tarpu, kai kurių kompanijų balansai yra daug „sveikesni“ nei šalių, kuriuose jie veikia, todėl tokios kompanijos rinkose gali skolintis pigiau nei šalys.

Taigi, ECB tikisi, jog bankai Eurozonoje investuos šiuos aktyvus į šalių obligacijas, kadangi aktyvų neinvestuodami, jie turės grąžinti ECB 1% metinių palūkanų, tai kaip ir būtų jų nuostolis. Jeigu pažiūrėsime į trumpalaikius šalių skolinmosi kaštus, ypatingai Ispanijos ir Italijos, tai ECB šiomis operacijomis pozityviai įtakoja šalių skolinimosi kaštus.

Be to, praeitą penktadienį, o ir šiandien viena iš kredito reitingų agenturų S&P sumažino aukščiausią kredito reitingą turinčių šalių Eurozonoje, ypatingai Prancuzijos ir Austrijos bei bendro euro zonos gelbėjimo obligacijų reitingus, tačiau rinka į tai ypatingai negatyviai nesureagavo. Tikėtina, jog būtent gruodžio mėnesio ir jau paskelbta tokia pat operacija vasario pabaigai, turi įtakos tokiai rinkų reakcijai.

Be to, kaip ne vienas „rimtas“ rinkų žaidėjas teigia – kreditų reitingų agentūromis ir jų rekomendacijomis nėra pasitikima ir tiek investiciniai fondai, tiek bankai, naudoja savo metodikas tam, jog apspręsti kokio rizikingumo yra skirtingos šalys.

Kuo skiriasi ši ECB monetarinė operacija nuo „quantitative easing“?

ECB šiuo atveju pati šalių obligacijų neperka, tai daro bankai ECB kapitalu. Problema ta, jog ECB prisiima galbūt net didesnę kredito riziką, kadangi ECB priima įvairesnį užstatą paskoloms suteikti, tačiau toks ECB žingsnis politiškai yra mažiau kensmingas „stipriosioms“ Eurozonos šalių vadovams.

Tai tiek.

#ECB #Europos Centrinis Bankas #Eurozonoje #Eurozonos ekonomika

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai