Kaip išgelbėti Eurozoną?

Tomas S.
  • 6 Komentarai

Atsakymo aš nežinau, tačiau daug protingų žmonių pasiūlė daug variantų, kaip tą Eurozoną gelbėti būtų galima. Aš viename iš savo įrašų jau rašiau apie galimus Eurozonos problemų sprendimo scenarijus. Kaip ir niekas nesikeičia – visi žino, kad Graikija bankrutavo, politikieriai rengia jau n-tąjį susirinkimą, kuris pakeičia rinkos sentimentą kelioms dienoms ir vėliau situacija tik pablogėja.

Anksčiau rašiau ir apie Šveicarijos centrinio banko sprendimą palaikyti tam tikrą franko valiutos kursą valiutų rinkose. Sakiau, kad sprendimas – protingas, kadangi ne tik fundamentalios priežastys įtakojo aukštą Šveicarijos franko kursą, todėl centrinis bankas turėtų tą „neteisingą“ kursą įtakoti monetarinės politikos pagalba. Taigi, norint sumažinti savos valiutos kursą valiutų rinkose, reikia paprasčiausiai akumuliuoti užsienio valiutos rezervus, spausdinant vietinę valiutą ir perkant užsienio investicinius vienetus. Taigi, kitaip sakant – didiname pinigų pasiūlą ekonomikoje. Iškart atsirado žmonių, kurie teigė, jog tokia politika sukels infliaciją, kadangi iš labai paprasto teorinio modelio „quantity theory of money“ – padidėjusi pinigų pasiūla turi įtakos infliacijai ir infliacija turėtų išaugti. Šis modelis neskiria dėmesio žmonių lūkesčiams, tačiau tų lūkesčių inkorporacija į šį modelį, modelio rezultato labai nepakeistų. Rezultatas paprastas – aukštesnė infliacija, visiems kitiems nežinomiesiems, kurie galėtų turėti įtakos ekonomikai esant pastoviems.

Daugelis „tokių“ komentatorių, kurie tarkim Šveicarijos centrinio sprendime mato infliacijos grėsmę, nelabai supranta kaip veikia monetarinė politika arba tiksliau kaip centrinis bankas ją komunikuoja. Jau ne kartą sakiau, kad anekdotais tampa žurnalistų bandymas interpretuoti vieną ar kitą centrinio banko vadovo žodį, kadangi centrinių bankų vadovai stengiasi nešnekėti be reikalo, jie pasako tik tiek, kiek mano, kad yra būtina. Kadangi daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių centriniai bankai yra nepriklausomi, tai yra jie yra nepriklausomi nuo šalyje valdančios partijos ar prezidento, todėl centriniais bankais idealiame pasaulyje turėtų būti pasitikima ir yra pasitikima. Centrinis bankas, tiksliai komunikuodamas savo požiūrį ekonomikos ir monetarinės politikos atžvilgiais, stengiasi „neapgauti“ ekonominių agentų, tai yra jis stengiasi „užsidirbti“ patikimumą. Tarkim, jeigu centrinis bankas teigia, kad kitą mėnesį trumpalaikių palūkanų norma bus pakelta, tai idealiame pasaulyje, centrinis bankas nori, kad ekonominiai agentai pasiremtu šiuo teiginiu ir konstruotų savo lūkesčius būtent pasiremdami šia centrinio banko komunikuota naujiena. Man teko modeliuoti situacijas, kai centrinis bankas, pasakęs viena naujieną – jos vėliau nesilaiko, tai yra jis paprasčiausiai „apgauna“ ekonominius agentus ir tuo pačiu metu rezultatas ekonomikai trumpuoju laikotarpiu būna pozytivesnis, nei remiantis kita alternatyva – laikantis komunikuoto pažado. Tačiau, ši „apgavystė“ turi ir kaštus ir jie pakankamai brangūs – ilguoju laikotarpiu centrinis bankas praranda visišką ekonominių agentų pasitikėjimą ir komunikuodamas savo ateities politiką nebegali paveikti ekonominių agentų lūkesčių taip, kaip galėjo tai padaryti prieš tai, todėl ekonominiai agentai nebesielgia taip, kaip centrinis bankas norėtų, kas pagal modelį parodo, jog ekonomikos augimas yra įtakotas neigiamai.

Taigi, kaip jau galėjot suprasti centrinio banko patikimumas – pagrindinė centrinio banko savybė. Taigi, Šveicarijos atveju, centrinis bankas rinkos komunikavo tokią naujieną – centrinis bankas bus pasiruošęs palaikyti tam tikrą Šveicarijos franko kursą, todėl bet kokie valiutos kurso nukrypimai bus „taisomi“ tol, kol valiutos kursas pasieks reikiamą lygį. Šveicarijos atveju, centrinis bankas prižadėjo tiekti tiek Šveicarijos frankų, kiek rinkai jų reikia, neva vėliau toks procesas sukels infliaciją.

Kaip šiuo metu „laikosi“ Šveicarijos centrinis bankas? Puikiai. Kodėl? Todėlm kad centrinis bankas, eilę metų dirbęs ties savo patikimumu, jį užsitarnavo, todėl centrinio banko sprendimas tiekti tiek frankų, kiek jų rinkai reikės paprasčiausiai išgąsdino investuotojus ir po šio sprendimo paskelbimo, centrinis bankas neturėjo nei vienos intervencijos valiutų rinkose. Šveicarijos centrinis bankas įtikino rinkos žaidėjus, kad bet koks franko kurso nukrypimas bus „ištaisytas“. To išsigandę rinkos žaidėjai net nebandė patikrinti centrinio banko patikimumo ir nebeinvestuoja į frankus tokiais kiekiais, kokie jie buvo prieš šios žinutės komunikavimą. Taigi, patikimas centrinis bankas gali įtikinti rinkos žaidėjus ir svarbiausia – tai nieko nekainuoja :).

Jeigu iš centrinio banko perspektyvos žiūrėsime į eurozonos politikų trypčiojimą, tai beabėjonės galime teigti, kad rinkos pasitikėjimą jie yra praradę ir bet koks bandymas situaciją taisyti – neturės norimo rezultato. Kodėl pasitikėjimas prarastas? Todėl, kad per dvejus metus „žaidimo taisyklės“ buvo keičiamo keletą kartų. Tarkim, Graikijai suteikta antra paskola, komercinių bankų „streso“ testai tapo anekdotu ir t.t. Rinkos žaidėjai suprato, jog politikai nelabai supranta situacijos svarbos ir bando racionalius rinkos žaidėjus „suvylioti“ ir apgauti :). Taigi, mano manymu, politikierių darbas ties šiuo klausimu yra baigtas.

Kas galėtų tą Eurozoną išgelbėti? Atsakymas paprastas – ECB (Europos Centrinis Bankas). Vėlgi, ECB neprarado savo patikimumo krizės metu ir ECB komunikacijos politika pasitikima, todėl tik ECB gali patikimai komunikuoti ir padėti išspręsti eurozonos krizę. Kaip? Na kaip ir Šveicarijos centrinis bankas, ECB turi būti pasirengęs pirkti Italijos, Ispanijos ir kitų šalių obligacijas tol, kol jaučiamas rinkos spaudimas ir stresas. Vėlgi, jeigu ECB komunikuotų tokią idėją – tai taip pat gali nieko nekainuoti. Manyčiau, tai būtų pakankamai naivus tikėjimas, todėl atsirastų rinkos žaidėjų, kurie ECB tvirtumą norėtų patikrinti. Kadangi ECB yra eurozonos centrinis bankas, o eurozonos politikai tą pasitikėjimą prarado, tai tikėtina, kad ECB patikimumas taip pat būtų patikrintas. Taigi, ECB turėtų pradėti spausdinti naujus eurus ir pirkti rinkoje paklausos, nesulaukiančias obligacijas. Vėlgi, baimė ta pati – ateities infliacija. Kaip ne vienas komentatorius teigė – ateities infliacija (klausimas ar ji tokia atsirastų) yra geriau nei eurozonos žlugimas. Be to, kaip jau minėjau, atlaikius pirmą spaudimo bangą ir įrodžius rinkoms, kad ECB yra pasiruošęs „apginti“ silpnąsias šalis – tai neturėtų daug kainuoti. Pabaigai, ECB ir taip jau gyvybiškai palaiko visą eurozonos bankinę sistemą, kur kiekvienos šalies atskiri bankai yra palaikomi šalies, kurioje jie operuoja, kredito reitingu. Taigi, ECB jau ir dabar netiesiogiai palaiko visą eurozonos projektą. Kitas protingas žvilgsnis pradėti jį „palaikyti“ tiesiogiai.

Beto, mano manymu, su Graikija taip pat turėtų būti atsisveikinta. Kodėl? Todėl, kad Graikija prarado savo patikimumą ne tik privataus sektoriaus arba rinkos akyse, bet ir kitų eurozonos partnerių akyse. Politiniai žaidimai, kuriais užsiima Graikija visos eurozonos sąskaita (ir ne tik ji) yra paprasčiausiai nepateisinami, todėl išprašimas iš eurozonos būtų sveikintinas. Jeigu ECB būtų pasirengęs padėti kitoms eurozonos šalims, tai Graikijos bankrotas ir eurozonos palikimas būtų netoks skausmingas, kaip įsivaizduoja kai kurie analitikai. Problema tik ta, kad Graikijoje prasidėtų tikras chaosas ir iš žmogiškosios pusės tai tikrai nėra norimas rezultatas.

#ECB #Eurozona #Eurozonis krizė #finansų krizė

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Būtų protinga atsisveikinti su Graikija, bet man rodos niekas to nedarys, kadangi Graikija, Lietuva ir kitos „kraštinės“ šalys buvo priimtos į Eurozoną tam, kad padėtų vartoto Europos šalių gaminamas prekes. Graikai viena iš tokių, kas gi norės atsikratyti tų kurie perka. Čia aišku kita kalba, kad dabar jie nieko neperka ir artimiausioje ateityje vargu ar pirks.

  • admin

    Na Japonija yra visų galimų ligų maišelis :). Dabartiniu momentu Japonija pati nėra suinteresuota tą kursą ypatingai įtakoti, kai jis „stipriai“ nukrypsta, jie jį „pataiso“ :). Yra turbūt daug priežasčių, kodėl Japonija nenori ir jiems to kursą įtakoti nėra ypatingai naudinga:
    1. Geopolitinės priežastys – Japonija kaiminystėj turi Kinija, kuri nėra ypatingai nuosaikiai nusiteikusi Japonijos atžvilgiu, todėl Japonijai pravartu turėti sąjungininkus – JAV, savo pusėje. O dempinguojant valiutą gerų santykių su JAV nepalaikysi.
    2. Iš to seka pirmoji ekonominė priežastis – niekas nenori tapti JAV laikomu – „currency manipulator“ ir bijo JAV galimų prekybos tarifų tam tikrom prekėm.
    3. Šveicarija šiuo atveju neturi didelės ir likvidžios obligacijų rinkos, todėl vienas iš būdų stimuliuoti „export-based“ ekonominį modelį – įtaką valiutos kursui valiutų rinkose. Vėlgi, Šveicarija nepiknaudžiauja ir nedempinguoja savos valiutos.
    4. Japonija tuo tarpu turi antrą didžiausią obligacijų rinką pasaulyje, todėl ekonomikai gali daryti įtaką per „QE“, ką jie ir bando daryti, todėl „exchange rate“ politika jiems nėra tokia aktuali. Šveicarai tokios privilegijos neturi.
    5. Japonija konkuruoja visai kitame prekių ir paslaugų segmente, todėl kažkokio ypatingo „cost advantage“ manipuliuodami valiuta jie nepasiektų. Jie nekonkuruoja kaina, konkuruoja kokybe.
    6. Dėl Japonijos žemės drebėjimo rinkos „mano“, kad turėjo padidėti yen’os paklausa, kadangi pinigai turėtų gryžti į Japoniją, norint ją atstatyti, vėlgi, išaugusi paklausa turėtų turėti kažkokį efektą.
    7. Kaip jau minėjai Facebook grupėje, kad Japonijos korporacijos ir bankai turi labai daug skolų ir vyksta tų skolų grąžinimas, kažkokio ypatingai didelio kreditavimo nevyksta, Keynes žodžiais tariant – „animal spirits“ Japonijoje dingo. Vėlgi, vidinės ekonomikos priežastys, ne išorinės, todėl „exchange rate“ manipuliacija čia nelabai padės.
    8. Japonija viena iš šalių turinčių daugiausiai užsienio valiutos rezervų, taigi tų rezervų didinimas, tik padidins dabartinius disbalansus pasaulio ekonomikoje. Lazda turi du galus, taip, kad skolininkams, nesugebant tų skolų finansuoti, Japonijos eksporto rinkos galėtų nukentėti, bet čia jau sugrįžtame prie to pačio nenorėjimo turėti konflikto su JAV.
    Vienos iš priežasčių, kurios man šovė į galvą dabar. Be to, ypatingai stimuliacinis monetarinis stimulas, gali pakeisti gyventojų lūkesčius, hyperinfliaciją ir tada valstybinė skola, laikoma vietinių gyventojų nebeatrodys tokia jau saugi :).

    Kas liečia eurozoną ir ECB, tai taip, rinkos nusimestų visą nelikvidą ir ECB viską susiurbtų ir turėtų ant savo balanso nuostolį, tačiau ECB nėra pelno siekianti organizacija, todėl tas nuostolis būtų padalintas tarp visų eurozonos šalių. Be to, laikant obligacijas iki „maturity“, sutvarkius šalis, kurios nori liti eurozonoj ir kurių jau nereikia, galima būtų iš rinkų nesiskolinti, o vėliau išsisprendus problemas, paleisti obligacijas vėl į rinką. ECB atsako už kainų tvarumą, mandatas visai kitas, o „wealth redistribution“ vienaip ar kitaip vyksta ir dabar. Kaip jau minėjau, eurozonos bankai ir dabar skolinasi iš ECB per repo sandorius, be to, ECB su FED pagalba siūlo dolerinius aktyvus ir t.t. Bankai jau ir dabar patys „nebeveikia“, todėl nematau problemų padėti šalims, kurios yra mokios – Airija, Italija, Ispanija.

  • Keletas klausimų iškilo iš teksto:
    o kodėl tada, tavo manymu, BOJ vis nepavyksta numalšinti spaudimo jenai? Kelintą kartą bando, bet bergždžiai devalvuoja tą valiutą. Juk BOJ taip pat užsitikrinęs patikimą savo vardą, ar ne?

    Ir kitas klausymas dėl ECB supirkinėjimo PIIGS šalių obligacijų. Sakai, kad dėl savo užtarnauto vardo ECB gali įjungti spartesnį bodn`ų supirkinėjimą nei iki šiol ir įrodžius savo ketinimų rimtumą situacija normalizuotųsi? Teisingai supratau?
    O nemanai, kad ant ECB balansų rinkos dalyviai sekmingai numesdinėtų nemokumo ar nuvertėjimo rizikas taip vietoje to Š gaudami grynuosius? Kuriuos tarp kitko galėtų taip pat grąžinti atgal į obligacijas, tik jau pirminėje rinkoje ir palankesnėmis sąlygomis.
    Tai racionalus žingsnis, bet iki kokio lygio ECB galėtų leisti padidinti savo balansą – juk PIIGS šalių obligacijų turėtojų laabai daug ir jų portfeliai nemaži 🙂
    hmm, ir dar kilo mintis (reikės pasigilinti) be obligacijų supirkimo programos, atnaujintos rugpjūtį, ECB per kassavaitinius aukcionus priima obligacijas kaip užstatą gryniesiems – gal žinai kokiu tai santykiu būna? Banko pirkimo kaina ar rinkos kaina?

  • admin

    Na ECB kaip tik dabar paskelbė apie trumpalaikių palūkanų normos sumažinimą: „ECB cuts headline interest rate by 25bps to 1.25%“.
    Galbūt ir yra šviesa tunelio gale 🙂