Kaip išgelbėti Eurozoną?

Tomas S.

Atsakymo aš nežinau, tačiau daug protingų žmonių pasiūlė daug variantų, kaip tą Eurozoną gelbėti būtų galima. Aš viename iš savo įrašų jau rašiau apie galimus Eurozonos problemų sprendimo scenarijus. Kaip ir niekas nesikeičia – visi žino, kad Graikija bankrutavo, politikieriai rengia jau n-tąjį susirinkimą, kuris pakeičia rinkos sentimentą kelioms dienoms ir vėliau situacija tik pablogėja.

Anksčiau rašiau ir apie Šveicarijos centrinio banko sprendimą palaikyti tam tikrą franko valiutos kursą valiutų rinkose. Sakiau, kad sprendimas – protingas, kadangi ne tik fundamentalios priežastys įtakojo aukštą Šveicarijos franko kursą, todėl centrinis bankas turėtų tą „neteisingą“ kursą įtakoti monetarinės politikos pagalba. Taigi, norint sumažinti savos valiutos kursą valiutų rinkose, reikia paprasčiausiai akumuliuoti užsienio valiutos rezervus, spausdinant vietinę valiutą ir perkant užsienio investicinius vienetus. Taigi, kitaip sakant – didiname pinigų pasiūlą ekonomikoje. Iškart atsirado žmonių, kurie teigė, jog tokia politika sukels infliaciją, kadangi iš labai paprasto teorinio modelio „quantity theory of money“ – padidėjusi pinigų pasiūla turi įtakos infliacijai ir infliacija turėtų išaugti. Šis modelis neskiria dėmesio žmonių lūkesčiams, tačiau tų lūkesčių inkorporacija į šį modelį, modelio rezultato labai nepakeistų. Rezultatas paprastas – aukštesnė infliacija, visiems kitiems nežinomiesiems, kurie galėtų turėti įtakos ekonomikai esant pastoviems.

Daugelis „tokių“ komentatorių, kurie tarkim Šveicarijos centrinio sprendime mato infliacijos grėsmę, nelabai supranta kaip veikia monetarinė politika arba tiksliau kaip centrinis bankas ją komunikuoja. Jau ne kartą sakiau, kad anekdotais tampa žurnalistų bandymas interpretuoti vieną ar kitą centrinio banko vadovo žodį, kadangi centrinių bankų vadovai stengiasi nešnekėti be reikalo, jie pasako tik tiek, kiek mano, kad yra būtina. Kadangi daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių centriniai bankai yra nepriklausomi, tai yra jie yra nepriklausomi nuo šalyje valdančios partijos ar prezidento, todėl centriniais bankais idealiame pasaulyje turėtų būti pasitikima ir yra pasitikima. Centrinis bankas, tiksliai komunikuodamas savo požiūrį ekonomikos ir monetarinės politikos atžvilgiais, stengiasi „neapgauti“ ekonominių agentų, tai yra jis stengiasi „užsidirbti“ patikimumą. Tarkim, jeigu centrinis bankas teigia, kad kitą mėnesį trumpalaikių palūkanų norma bus pakelta, tai idealiame pasaulyje, centrinis bankas nori, kad ekonominiai agentai pasiremtu šiuo teiginiu ir konstruotų savo lūkesčius būtent pasiremdami šia centrinio banko komunikuota naujiena. Man teko modeliuoti situacijas, kai centrinis bankas, pasakęs viena naujieną – jos vėliau nesilaiko, tai yra jis paprasčiausiai „apgauna“ ekonominius agentus ir tuo pačiu metu rezultatas ekonomikai trumpuoju laikotarpiu būna pozytivesnis, nei remiantis kita alternatyva – laikantis komunikuoto pažado. Tačiau, ši „apgavystė“ turi ir kaštus ir jie pakankamai brangūs – ilguoju laikotarpiu centrinis bankas praranda visišką ekonominių agentų pasitikėjimą ir komunikuodamas savo ateities politiką nebegali paveikti ekonominių agentų lūkesčių taip, kaip galėjo tai padaryti prieš tai, todėl ekonominiai agentai nebesielgia taip, kaip centrinis bankas norėtų, kas pagal modelį parodo, jog ekonomikos augimas yra įtakotas neigiamai.

Taigi, kaip jau galėjot suprasti centrinio banko patikimumas – pagrindinė centrinio banko savybė. Taigi, Šveicarijos atveju, centrinis bankas rinkos komunikavo tokią naujieną – centrinis bankas bus pasiruošęs palaikyti tam tikrą Šveicarijos franko kursą, todėl bet kokie valiutos kurso nukrypimai bus „taisomi“ tol, kol valiutos kursas pasieks reikiamą lygį. Šveicarijos atveju, centrinis bankas prižadėjo tiekti tiek Šveicarijos frankų, kiek rinkai jų reikia, neva vėliau toks procesas sukels infliaciją.

Kaip šiuo metu „laikosi“ Šveicarijos centrinis bankas? Puikiai. Kodėl? Todėlm kad centrinis bankas, eilę metų dirbęs ties savo patikimumu, jį užsitarnavo, todėl centrinio banko sprendimas tiekti tiek frankų, kiek jų rinkai reikės paprasčiausiai išgąsdino investuotojus ir po šio sprendimo paskelbimo, centrinis bankas neturėjo nei vienos intervencijos valiutų rinkose. Šveicarijos centrinis bankas įtikino rinkos žaidėjus, kad bet koks franko kurso nukrypimas bus „ištaisytas“. To išsigandę rinkos žaidėjai net nebandė patikrinti centrinio banko patikimumo ir nebeinvestuoja į frankus tokiais kiekiais, kokie jie buvo prieš šios žinutės komunikavimą. Taigi, patikimas centrinis bankas gali įtikinti rinkos žaidėjus ir svarbiausia – tai nieko nekainuoja :).

Jeigu iš centrinio banko perspektyvos žiūrėsime į eurozonos politikų trypčiojimą, tai beabėjonės galime teigti, kad rinkos pasitikėjimą jie yra praradę ir bet koks bandymas situaciją taisyti – neturės norimo rezultato. Kodėl pasitikėjimas prarastas? Todėl, kad per dvejus metus „žaidimo taisyklės“ buvo keičiamo keletą kartų. Tarkim, Graikijai suteikta antra paskola, komercinių bankų „streso“ testai tapo anekdotu ir t.t. Rinkos žaidėjai suprato, jog politikai nelabai supranta situacijos svarbos ir bando racionalius rinkos žaidėjus „suvylioti“ ir apgauti :). Taigi, mano manymu, politikierių darbas ties šiuo klausimu yra baigtas.

Kas galėtų tą Eurozoną išgelbėti? Atsakymas paprastas – ECB (Europos Centrinis Bankas). Vėlgi, ECB neprarado savo patikimumo krizės metu ir ECB komunikacijos politika pasitikima, todėl tik ECB gali patikimai komunikuoti ir padėti išspręsti eurozonos krizę. Kaip? Na kaip ir Šveicarijos centrinis bankas, ECB turi būti pasirengęs pirkti Italijos, Ispanijos ir kitų šalių obligacijas tol, kol jaučiamas rinkos spaudimas ir stresas. Vėlgi, jeigu ECB komunikuotų tokią idėją – tai taip pat gali nieko nekainuoti. Manyčiau, tai būtų pakankamai naivus tikėjimas, todėl atsirastų rinkos žaidėjų, kurie ECB tvirtumą norėtų patikrinti. Kadangi ECB yra eurozonos centrinis bankas, o eurozonos politikai tą pasitikėjimą prarado, tai tikėtina, kad ECB patikimumas taip pat būtų patikrintas. Taigi, ECB turėtų pradėti spausdinti naujus eurus ir pirkti rinkoje paklausos, nesulaukiančias obligacijas. Vėlgi, baimė ta pati – ateities infliacija. Kaip ne vienas komentatorius teigė – ateities infliacija (klausimas ar ji tokia atsirastų) yra geriau nei eurozonos žlugimas. Be to, kaip jau minėjau, atlaikius pirmą spaudimo bangą ir įrodžius rinkoms, kad ECB yra pasiruošęs „apginti“ silpnąsias šalis – tai neturėtų daug kainuoti. Pabaigai, ECB ir taip jau gyvybiškai palaiko visą eurozonos bankinę sistemą, kur kiekvienos šalies atskiri bankai yra palaikomi šalies, kurioje jie operuoja, kredito reitingu. Taigi, ECB jau ir dabar netiesiogiai palaiko visą eurozonos projektą. Kitas protingas žvilgsnis pradėti jį „palaikyti“ tiesiogiai.

Beto, mano manymu, su Graikija taip pat turėtų būti atsisveikinta. Kodėl? Todėl, kad Graikija prarado savo patikimumą ne tik privataus sektoriaus arba rinkos akyse, bet ir kitų eurozonos partnerių akyse. Politiniai žaidimai, kuriais užsiima Graikija visos eurozonos sąskaita (ir ne tik ji) yra paprasčiausiai nepateisinami, todėl išprašimas iš eurozonos būtų sveikintinas. Jeigu ECB būtų pasirengęs padėti kitoms eurozonos šalims, tai Graikijos bankrotas ir eurozonos palikimas būtų netoks skausmingas, kaip įsivaizduoja kai kurie analitikai. Problema tik ta, kad Graikijoje prasidėtų tikras chaosas ir iš žmogiškosios pusės tai tikrai nėra norimas rezultatas.

#ECB #Eurozona #Eurozonis krizė #finansų krizė

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai