Kaip kompanijų trumparegiškumas paveikia jų kapitalo kainą?

Tomas S.

Jau keletą kartu klausiau blogo skaitytojų, apie kokias temas/reiškinius reikėtų rašyti daugiau, ir kokia informacija yra įdomesnė. Susidariau įspūdį, jog daugiau reikėtų rašyti temomis, susijusiomis su investavimu.

Kiekvienas turbūt investavimą suprantame savaip. Ėjimas į darbą kiekviena dieną – savo laiko investavimas, knygos skaitymas – vėlgi savo laiko investavimas, pasirinkimas siekti aukštojo mokslo – vėlgi savo laiko investavimas ir t.t. Aišku, jog skaitytojai nori daugiau sužinoti apie investavimą į finansinius instrumentus – akcijas, obligacijas ir t.t.

Taigi nusprendžiau pristatyi man patikusius ekonomistų empyrinius darbus, kurie mums padės geriau suprasti kompanijų, rinkos ir rinkos žaidėjų veiksmus finansų rinkose. Dar nenusprendžiau kaip dažnai šia tema rašysiu, tačiau prižadu, jog tokio pobūdžio diskusijų bus daugiau.

Yra daug teorijų, kurios paaiškina kompanijos akcijų kainų svyravymus. Tiems, kurie nori su tom teorijom susipažinti artimiau, siūlau, susirasti internete nemokamų mokslinių darbų, kuriuose visada yra skyrelis „Literature review“, kuriame galima rasti nuorodas su darbais apie jus dominančias teorijas. Perskaitę 3-4 tokius „Literature review“ skyrelius turėsite galimybę susidaryti gerą finansinių rinkų teorijos pagrindą.

Kas įtakoja kompanijos akcijų kainą?

Paprasčiausias atsakymas – daug faktorių. Turbūt lengviausia tuos faktorius būtų skirstyti į fundamentalius (kompanijos finansiniai rodikliai, bendras šalies/rinkų, kuriose veikia kompanija ekonomikos stovis ir t.t.) ir nefundamentalių (įvairiausi psichologiniai faktoriai rinkose, rinkų anomalijos (Sausio mėnesio efektas, saulėtos dienos efektas ir t.t.).

Įrašuose, kuriuos pristatysiu, stengsiuos šnekėti apie fundamentalius faktorius, nors nefundamentalūs faktoriai taip pat yra ypatingai svarbūs. Turbūt daugelis žino tokią finansų/ekonomikos šaką kaip – „behavioral finance“. Vėliau galbūt pabandysime pašnekėti ir apie šios šakos įdomesnius darbus ir vieną iš žinomiausių atstovų – Robert Shiller.

Taigi, kas įtakoja kompanijos akcijų kainą?

Kaip ir minėjau – daug faktorių. Tačiau, dažnai, ypatingai trumpuoju laikotarpiu, investicinių bankų analitikai ir kiti su investavimu susiję profesionalai dideli dėmesį skiria ketvirčio pajamų rezultatams, ir ypatingai pajamų augimo greičiams. Daugelis teigia, jog būtent šis trumpuoju laikotarpiu apsprendžia kompanijos akcijų kainos svyravymus. Taigi, yra sukurta daug modelių, kuriasi pasiremiant skaičiuojamos pajamos ir jų augimo greičiai.

Pradedant domėtis investavimu, būtina susipažinti su standartine savoka finansų/ekonomikos teorijoje – „risk-free rate of return“ – tai tokia grąža gaunama investuojant į finansinius aktyvus, kurie investuotojų manymu neturi rizikos. Prieš finanskrizę, tokia grąža buvo laikoma grąža gaunama, investuojant į trumpalaikes JAV obligacijas. Šiuo metu, kai daugelis šalių yra praradusios aukčiausios „kokybės“ kredito reitingus, terminas „risk-free rate of return“ pakeitė savo prieš tai turėtą reikšmę, kadangi, kaip daugelis įsitikino – nėra nerizikingų investicijų.

Artimesnį susipažinimą su investavimu ir finansinėm rinkom pradėsime Harvard Business School ekonomistų – F. Brochet, M. Loumioti ir G. Serafeim darbu: „Short-termism, Investor Clientele, and Firm Risk“.

Kaip žinia, praūžus nesenai finansų krizei, ir vienai dar beūžiant, politikai ir investuotojai prašneko apie kompanijų, investuotojų trumparegiškumą, tai yra, kompanijos, jų vadovai ir investuotojai yra suinteresuoti trumpalaikiais kompanijų rezultatais, o ne ilgalaikiais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog kompanijos nusprendžia neinvestuoti daug į plėtrą, technologijas, marketingą ir t.t., kadangi tai yra išlaidos, kurių vertės tolimoje ateityje negalima tiksliai apskaičiuoti. Tuo tarpu, geriau orientuotis į trumpalaikius rezultatus ir priimti tokius plėtros, marketingo ir technologijų investicijų sprendimus, kurie atneš kompanijai naudos čia ir dabar. Problema dar labiau paaštrėja, kai kompanijų vadovų alga yra susieta su kompanijos akcijų trumpalaike kaina. Aišku, jog daugelis vadovų yra suinteresuoti uždirbti daugiau, o žinant, kad vadovų darbo trukmė kompanijose vidutiniškai sumažėjo, tai tik prideda dar daugiau suinteresuotomu vadovams koncentruotis ties trumpalaikiais rezultatais. Kaip jau minėjau teorijų yra tikrai daug, bet šiuo metu vakarų spaudoje pagrindinės keliamos problemos – aukštos vadovų algos ir jų koncentravimąsis ties trumpalaike kompanijų sėkme.

Taigi, ekonomistai šiame darbe pateikia labai įdomių išvadų. Pirmiausia, kompanijos, kurios koncentruojasi ties trumpalaike sėkme taip pat turi ir investuotojus, kurie yra trumpalaikiai. Antra, kompanijų su trumpalaikiu veikimo planu ir investicijom akcijų kainos variacija yra aukštesni. Trečia, kompanijos su trumpalaikiu planavimu turi aukštesnes „betas“, todėl jų kapitalo kaina yra aukštesnė.

Pabandysiu šias išvadas paaiškinti. Vėlgi, kiekvienas tyrimas priklauso nuo to, kokią metodologiją naudoja mokslininkai. Tam, jog išsiaiškinti kokios kompanijos orientuojasi į trumpalaikius rezultatus, mokslininkai tiria kompanijų bendravimo su investuotojais ketvirčio rezultatų aptarimus, kurie yra publikuojami po kiekvieno rezultatų paskelbimo. Jeigu tokia išraše yra daugiau žodžių/frazių, kurios asocijuojasi su trumparegiškumu nei žodžių/frazių, kurios asocijuojasi su ilgesniu investavimu laikotarpiu, tai kompanija vadinama – trumparegiška ir t.t.

Žinome, jog kompanijos finansų rinkose dažnai turi pagrindinius investuotojus, kurie dažniausiai yra ir ilgalaikiai investuotojai. Mokslininkų metodiką parodo, jog trumparegės kompanijos turi daugiau trumpalaikių investuotojų, todėl ir kompanijos rezultatams keičiantis, kompanijų akcijos kaina krenta/auga greičiau, kadangi investuotojai parduoda/perka kompanijos akcijas pasiremdami trumpalaikia informacija.

Kodėl ši informacija yra naudinga?

Na žinodami, jog kompanija, į kurią investavote jūs, yra trumparegė ir turi daug trumparegių investuotojų, turėtumėte geriau suprasti trumpalaikius didesnius kompanijos akcijų kainos svyravymus, ir reaguoti į juos ramiau.

Labai įdomus paskutinis pastebėjimas – trumparegės kompanijos turi aukštesnes „betas“. Kas yra „beta“?

Beta koeficientu – dažnai išreiškiama kompanijos rezikia. Tai ne visai tikslus palyginimas. Paaiškinti, kas yra beta aš pasistengsiu pateikdamas pavyzdį. Betos koeficientas atsirado kartu su CAPM (capital asset pricing model) finansiniu modeliu. Rinkos beta koeficientas yra 1. Jeigu mes teigsime, jog S&P500 indeksas atspindi JAV ar pasaulio finansinę rinką, tai šis indekso beta koeficientas – 1. Indekso beta koeficientas bus sudarytas iš kompanijų beta koeficientų, kurios įeina į S&P500 indeksą. Kompanijos su didžiausia rinkos kapitalizacija (vertingiausios kompanijos) turės didžiasią svorį rinkos investiciniame portfelyje arba tiksliau indekse. Tarkim, Microsoft kompanijos beta koeficientas yra 0.9979. Kaip matome tai praktiškai S&P500 indekso beta koeficientas. Beta koeficientas parodo, kaip atskiros kompanijos akcijos kaina arba tiksliau grąža asocijuojasi su rinkos investiciniu portfeliu – mūsų atveju indeksu. Be to, rinkos investicinis portfelis parodo rinkos rizika, tai yra sisteminę riziką. Tarkim, kiekviena kompanija turi saugotis nuo dviejų rizikų – sisteminės ir specifinės. Sisteminė rizika – rinkos rizika (bendras ekonomikos sulėtėjimas, investuotojų sentimento pablogėjimas ir t.t.), specifinė rizika – tai pačios kompanijos veiklos rizika (sumažėjęs kompanijos produktyvumas ir t.t.). Taigi, beta koeficientas parodo sąveika tarp kompanijos akcijų grąžos ir rinkos grąžos. Jeigu beta koeficientas yra didesnis už 1, tai kompanija yra rizikingesnė nei rinkos investicinis portfelis (indeksas), jeigu mažesnis už vienetą tai kompanija yra mažiau rizikinga nei rinkos investicinis portfelis.

Galiausiai beta koeficientas mums dažnai leidžia nuspręsti, kurios kompanijos yra „gynybinės“, kurios „augimo“. Kompanijos su mažesniu nei 1 beta koeficientu yra dažnai gynybinės, didesniu – augimo ir dažnai labiau rizikingos.

Taigi, trumparegės kompanijos turi aukštesnius beta koeficientus, pasiremiant mano minėtuoju darbu, todėl jos turėtų būti ir labiau rizikingos. Ką reiškia didesnis rizikingumas kompanijai? Tai reiškia aukštesnius skolinimosi kaštus, kadangi investuotojai norėtų būti kompensuoti geriau už papildomai prisiimtą riziką.

Pabaigai, matome, jog trumpalaikis kompanijų investavimo planavimas turi negatyvių efektų kompanijos kapitalo kainai. Be to, tokios kompanijos turi ir trumpalaikius investuotojus, kurie sėkmės/nesėkmės atvejais tik padidina kompanijos akcijų kainos svyravymus. Turėdami šią informaciją ir kažkiek susipažinę su finansų/ekonomikos teorija bandysime tyrinėti ir kitus empyrinius darbus 🙂

#akcijų kaina #beta #kapitalas #kapitalo kaina #rinka

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Tai va, dėl to man pačiam įdomu kas čia per dalykas, juo labiau, kad VU netgi yra tokia kryptis. Nors nei viename vadovėlyje nerandu informacijos apie tai, na, kad būtų išskiriama kaip atskira sritis.

  • admin

    Sveikas, Mindaugai,

    Tokią sąvoką kaip „social enterprise“ esu girdėjęs ir kažkiek skaitęs. Šiaip tokių dalykų nenagrinėjau, todėl reikėtų ir pačiam daugiau pasidomėt.
    Kas liečia socialinę ekonomiką, tai vėlgi, labai abstraktus dalykas. Ta ekonomika visada yra kažkiek sociali, kažkur – daugiau, kažkur – mažiau 🙂

  • Sveikas,
    ačiū už straipsnį. Užsiminei apie temas, tai pagalvojau, gal galėtum šiek tiek išsamiau parašyti apie tokį dalyką, kaip „socialinė ekonomika“. Kaip žinia, socialinė įmonė turi atitikti tam tikrus kriterijus, kad galėtų taip save vadinti:
    Organizacija yra privataus kapitalo;
    Organizacija nesiekia pelno;
    Organizacija teikia socialines paslaugas.

    Užsienio literatūroje galima rasti ir third sector sąvoką.

    Gal savo studijose esate plačiau nagrinėję tą dalyką ir galėtum psidalinti savo žiniomis apie tai?