Kaip nauja krizės banga palies Lietuvą?

Tomas S.

Jau antrus metus šalys, esančios bendroje Europos valiutos sistemoje (Eurozonoje) negali susitvarkyti su kelių nedidėlių šalių skolų problemomis. Kaip teigė ne vienas žymus ekonomistas ir leidinys – Eurozonos problemas reikia spręsti greitai ir efektyviai, laiko pamąstymams nelabai buvo, o dabar jau turbūt ir nebėra. Kodėl?

Pirmiausia, ekonomistai, o ir finansų rinkų žaidėjai teigė, jog neišsprendus Eurozonos problemų greitai tol, kol jos dar nesugebėjo paveikti viso regiono, neleis panikai finansų rinkose, o ir realioje ekonomikose išplisti. Gaila, bet ne vienas analitikas ir ekonomistas jau prognozuoja recesiją Eurozonoje. (Recesija – tai toks reiškinys, kai šalies ekonomika išgyvena neigiamą augimą bent du ketvirčius iš eilės). Paskutiniais duomenimis Eurozonos regiono ekonomika augo 0.2% trečiajame ketvirtyje, lyginant su antruoju – sparčiai krentanti ekonomikos augimo perspektyva. Be to, ne viena ketvirtojo ketvirčio ekonominių rodiklių apklausa rodo, jog eurozonoje ketvirtojo ketvirčio ekonominis augimas jau dabar gali būti neigiamas.

Taigi turime situacija, kai nesugebėjimas susitvarkyti su atrodytų mažomis skolų problemomis, pasiglemžia visą ekonominį regioną. Eurozonoje lieka, kaip ne vienas komentatorius teigia, tik viena šalis (didelė šalis) su potencialu ekonomiškai augti ir grąžinti skolas – Vokietija. Italijos, Ispanijos ir net Prancūzijos skolinimosi kaštai sparčiai auga, kas vėlgi veikia kaip stabdis ateities Eurozonos BVP augimui. Problema ta, kad ne tik šalys, kurios skolinasi brangiai kentės nuo lėtesnio ekonominio augimo, bet ir šalys, kurios šiuo metu skolinasi pigiai – Vokietija, taip pat kentės nuo to pačio lėto ekonominio augimo. Priežastis ir paaiškinimus, kodėl kentės ir Vokietijos ekonomika jau esu išdėstęs ne viename savo įraše, todėl nebesikartosiu.

Taigi, kas laukia Lietuvos šitame neigiamame Eurozonos ekonominio augimo kontekste?

Aišku, standartinis atsakymas – Lietuvos laukia ekonominio augimo sulėtėjimas, galbūt ir recesiją. Pagal paskutinius Eurostato duomeis Lietuvos ekonominis augimas jau dabar lėtėja. Trečiame ketvirtyje Lietuvos ekonomika augo 1.3%, o antrajame 1.8%, taigi matome aišku ekonomikos augimo lėtėjima, tačiau svarbiausia, kad ta ekonomika visdar auga :).

Teko prieš geras tris savaites Delfi.lt skaityti Swedbank analitikų numone, jog krizės banga Lietuvos nepalies, nes neva Lietuva pasiruošusi atlaikyti ateities ekonominius iššūkius. Kaip visada kažkokios ypatingos analizės nebuvo pateikta, bet nuomonė aiški ir manyčiau visiškai klaidinga.

Standartinis Lietuvos ekonominio augimo sulėtėjimo kanalas – eksporto mažėjimas. Pagrindiniai mūsų partneriai visdar vakarų Europa ir aišku, jog ekonominio augimo sulėtėjimas ten turės neigiamą įtaką mūsų eksportuotojams. Gaila, kad Lietuva per tą trumpą, turbūt pusantrų metų periodą nesugebėjo įvykdyti kažkokių protingų ekonominių reformų, kurios būtų padėjusios pagrindą tam naujam ekonominiam augimui. Gerai tik tai, jog nebuvo pradėta išlaidauti, nors iki dabar nesuprantu, kam Lietuvai reikėjo rengti Europos krepšinio čempionatą ir pristatyti tiek arenų, kurios artimiausiu metu rinks tik dulkes. Bet dabar ne apie tai.

Taigi pats primityviausias kanalas per kurį Lietuvos ekonomika sulėtės – eksporto sumažėjimas. Yra ir kitas labai svarbus kanalas apie, kurį nedaug kas kalba, tačiau iš nuogirdų galima suprasti, kad tie, kurie dirba tam tikrose sektoriuose apie tai jau žino.

Kanalas yra labai paprastas – Lietuvos bankinis sektorius. Iš nuogirdų Lietuvoje buvo galima suprasti, kad ruošiamasi darbuotojų atleidimui bankiniame sektoriuje, tačiau šitame įraše remsimes ne nuogirdomis, o faktais. O faktai pakankamai grėsmingi.

Pirmiausia, kaip žinia eurozonos šalių valdžios nutarė, jog Graikija bus toliau „maitinama“ paskolomis, jeigu laikysis tam tikrų kriterijų, į tai vėlgi galime nelabai galintis, kadangi ten viskas keičiasi kiekvieną dieną. Tačiau yra vienas labai svarbus to plano aspektas – eurozonos šalių bankų rekapitalizacija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kai kurie bankai eurozonoje neturi pakankamai kapitalo tam, kad užtikrinti savo rizikingų aktyvų finansavimą arba tiksliau „laikimą“ (Labai baisus žodis, bet Lietuviškos alternatyvos dabar nesugalvoju). Trumpai tariant, kai kurie eurozonos bankai neturi pakankamai kapitalo tam, jog galėtų atlaikyti papildomus šokus eurozonos bankinei sistemai. Bankams buvo pasiūlyta iki kitų metų liepos mėnesio „susitvarkyti“ su savo kapitalo rodikliais.

Ką apie tai mano bankai? Na žinant, jog paskutiniuoju metu bankų akcijos eurozonoje nuvertėjo mažiausiai 40% (man rodos ir daugiau, analizei tai esmės daug neturi), tai prašymas išleisti dar daugiau akcijų tokia žema kaina nepasirodė labai priimtinas eurozonos bankų vadovams ir akcininkams. Išleidus tokias pat akcijas žemesnėmis kainomis dabartinių akcininkų turto vertė sumažėja, todėl jie tikrai nenori to papildomo kapitalo prisitraukti. Taigi, atsiranda kita alternatyva – sumažinti bankinių aktyvų kiekį, paprasčiausiai nebevykdyti veiklos ten, kur ta veikla nėra tokia pelninga, parduoti biznius, kurie nėra esminiai, nevykdyti tokių biznių, kurie reikalauja daug kapitalo. Žinant, jog daugelis eurozonos bankų veikia ne tik jų motinėse šalyse, bet turi filialus visoje Europoje, kai kurie net ir visame pasaulyje. Be to, bankai didžiają dalį indėlių dažniausiai gauna iš savo motininės šalies, todėl jų veiklos stabdymas motininėje šalyje politiškai nebus suprastas, todėl aišku, jog užsienio operacijos turės nukentėti.

Lietuva šiuo atveju ypatingai nuo eurozonos bankų nepriklauso, tačiau Švedijos bankai tikrai turi artimus ryšius su eurozonos bankais. Nesena patirtis rodo, kad krizės banga, kuri neturėjo nieko bendro su Švedijos bankais, tuos Švedijos bankus beveik pražudė. Taigi, eurozonos bankų rizikos profilio sumažinimas turės įtakos ir bankams nuo kurių veiklos priklauso ir Lietuvos bankinio sektoriaus gyvybingumas. Užsienio bankams „užsukus“ kredito kanalus Lietuvos rinkai, tai be abejonės turės neigiamą įtaką Lietuvos ekonomikai. Aš neteigiu, kad ir dabar tie kredito kraneliai yra atsukti – tikrai ne, tačiau užsukti jie gali būti ilgiau ir ilgesniam laikui. Be to, sumažėjus kredito teikiamo Lietuvoje kiekiui, bankams nebereikės tiek darbo jėgos, todėl ir tie gandai apie darbuotojų atleidimus Lietuvos bankinėje sferoje.

Matome, kad dabartinė eurozonos krizė turės ne vieną tiesioginį neigiamą poveikį Lietuvos ekonominiam augimui. Sumažėjus kreditatvimui, Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos vėlgi laukia ne patys geriausi laikai. Toje pačioje Swedbank analizėje buvo teigiama, jog Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos perspektyvos – rožinės, nekilnojamas turtas toks pigus, kad jo įsigytį reikėtų nedelsiant, kadangi tokių žemų kainų galite daugiau niekada ir nesulaukti. O „ypatingi“ klientai galėtų nekilnojamąjį turtą tiesiogiai įsigyti iš Swedbank nekilnojamojo turto portfelio 🙂 (Tokio pasiūlymo ten nebuvo). Tolesnę ekonominių įvykių eigą siūlau kiekvienam susikurti pačiam.

Ar Lietuva pasiruošus atlaikyti šį negatyvų ekonominį šoką? Viskas priklausys nuo to, kokių papildomų bėdų sugebės eurozonos šalių valdžios susikurti. Jeigu su problemomis bus susitvarkyta greitai (kuo aš labai abejoju), tai galbūt ta krizės bangele tik paskalaus Lietuvos ekonomikos krantus. Aišku tai, jog bankai ne tik eurozonoje, bet ir visame pasaulyje pradės trauktis, taip palikdami vietos atsirasti naujiems žaidėjams, bet nauji žaidėjai neatsiranda iš niekur. Jiems reikia galimybės uždirbti, o uždirbti galima ten, kur ekonomikos auga.

Pasakysiu tik tiek, jog Lietuvos situacija ypatingai nepasikeitė nuo praeitos krizės. Vienintelis skirtumas – nebėra išlaidaujama taip, kaip buvo, todėl galime teigti, kad esame šiektiek geriau pasiruošę, tačiau tai optimizmo didelio neturėtų teikti.

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Va tai tau ir su įrašu sutapo.
    Šiaip aš daugiau informacijos turiu apie vakarų bankus, Lietuviško kapitalo bankai – visada buvo ir bus rizikingi, todėl ten turbūt ne tik ekonominės priežastys lemia banko veiklos sustabdymą.

  • nu va…

    Stabdoma banko „Snoras“ veikla, siūloma banką nacionalizuoti
    nušalinta banko valdyba.. (alfa.lt)

  • Dar..
    parašyk, kur tau siųsti šokoladą? Nusipelnai už triūsą.

    • Dėkui, dėkui 🙂

  • O gal Tomas galėtų plačiau, pamodeliuoti kokie yra galimi scenarijai. Sakykime Lietuvoje susipakuoja ir užsidaro seb ar swedbankas? Ką tai reiškia? Kas toliau?

    Tada aktualus klausimas, kaip teisingai ruoštis ateinančiai krizei? Imti pinigus iš bankų ir krauti į kojines? Džiovinti duoną ir pirkti ryžius? Nusipirkti malkų ir dyzelinį elektros variklį?

    Kas toliau, kaip gelbėti LT situacija, didinti eksportą į Azijos šalis? O kaip gelbėti bankus? 😉 Gelbėti bankus, kaip juokingai skamba.

    • Vyteni,

      „Bankų gelbėjimas“ ir man juokingai skamba :).
      Na apokaliptinio scenarijaus aš neprognozuoju, nors niekad negali žinoti, kas gali atsitikti.
      Lietuvoj šiaip indėliai turėtų būti dengiami valstybės per „deposit insurance“ programą, kažkokią sumą, jeigu bankas bankrutuotų – turėtų būti padengta valstybės.
      Nemanau, kad Swedbank ar SEB susipakuos daiktus, paprasčiausiai, gali sumažinti kreditavimą ir tiek. Bet jeigu imtume apokaliptinį scenarijų, tai saugiausia, mano manymu, kapitalą būtų laikyti būtent užsienio bankuose, kadangi jų motininės šalys yra stiprios. Tarkim, atsitikus kažkokiai rimtai krizei Lietuvos bankiniame sektoriuje, Lietuviško kapitalo bankai teoriškai turėtų būti remiami Lietuvos valstybės (pats žinai kokia dabar Lietuvos turtinė situacija, todėl kada atgausi prarastus indėlius vėlgi būtų neaišku). Tas pats teoriškai turėtų atsitikti ir sustreikavus užsienio bankų sveikatai Lietuvoje, tai yra, ir Swedbank įsiskolinimus turėtų, mano žiniomis, taip pat dengti Lietuva, tačiau, jeigu pažiūrėsime į nesenus precendentus Europoj, tai pamatysim, jog UK piliečiai, kurie laikė pinigus Islandijos bankuose pradžioj Islandijos valstybės nebuvo kompensuoti, tačiau UK ir Olandija pradėjo spausti Islandiją, kad ji tuos indėlius UK ir Olandijos piliečiams grąžintų. Idėja paprasta, Švedija iš politinės perspektyvos turbūt nenorėtų užsitraukti kitų šalių nemalonės, todėl yra tikimybė, kad pati Švedija ir kompensuotų tuos indėlius Lietuvos indėlininkas, bet čia viskas grynai teoriškai, nes aš ypatingai įsigilinęs į ta situaciją nesu.
      Šiaip, viena iš galimybių apsisaugoti nuo indėlių vertės praradimo – konvertuoti indėlius litais į tarkim indėlius doleriais, Šveicarijos frankais ir t.t. Tarkim, netgi atsitikus apokaliptiniam scenarijui – aukšta infliacija, euro kursas griūva su juo kartu ir litas, aukštas nedarbas, tai litinių įsipareigojimų (indėlių) reali vertė dėl infliacijos stipriai sumažėtų, todėl patarčiau, jeigu yra galimybė, tam, jog ramiau miegoti naktį, pasikeisti savo santaupų valiutą, bet čia tik, jeigu įvyks apokaliptinis scenarijuos, kuriuo aš abejoju ir pats nenorėčiau.
      Kas liečia dėl Lietuvos pozicijos – tai Lietuvos problema ta, jog ji neapsisprendžia kokį ekonominį modelį pasirinkti. Tarkim, pasirinktume žemų mokesčių modelį, tai valstybės įtaką ekonominiam gyvenime turėtų sumažėti, tarkim, mažesnės socailinės išmokos, apmokama medicina (kuri ir šiaip jau apmokama, nes žmonės neša vokelius, tai klausimas, kodėl mes šiuo metu mokame už medicinos paslaugas du kartus?). Be to, Lietuva turi per daug universitetų ir per daug studentų, todėl žemų mokesčių sistemoje, tų subsidijų studentams turėtų mažėti ir t.t.
      Kitas variantas – pasirinkti aukštus mokesčius ir tada tęsti dabartinę ekonominę politiką. Aišku viena, kad su dabartiniais valdžios įsipareigojimais, esamas mokesčių lygis yra nepakankamas.
      Kas liečia Lietuvos konkurencingumą, tai jau ne kartą minėjau, kad vienintelis Lietuvos turtas – protinga ir pigi darbo jėga. Problema ta, kad ta protinga darbo jėga dirba ne pagal specialybes, o išvažiuoja keturis metus prasimokę už mokesčių mokėtojų pinigus, skinti braškes užsienyje. Valdžia nelabai suvokia, kad ateities pensijinio amžiaus žmones būtent maitins tas jaunimas, kuris išeina iš universitetų, bet jeigu mes nesukuriame sistemos, kur jaunas žmogus galėtų gauti tikrai kokybišką aukštąjį išsilavinimą ir darbą, tai, kam tada mes štampuojame tokiais kiekiais tuos studentus už mokesčių mokėtojų pinigus? Tada gal geriau tie žmonės nešvaisto mokesčių mokėtojų pinigų, o iškart važiuoja tas braškes skinti, nes ten diplomo nereikia. Pliusai tiek valstybei – mažesnės išlaidos, tiek jaunimui – yra galimybė iškart užsidirbti. Šiuo metu mes ekonomiškai neskaičiuojam, juk 4 metų studijos reiškia, 4 metų investicijų į mokslą: pragyvenimas, knygos, kartais ir už mokslus moka pats studentas, valstybė moka už mokslą, neuždirbti pinigai studento ir valstybės prarasti mokesčiai, kadangi studentas nedirba, o mokosi ir t.t. Norint konkuruoti reikia, kad mūsų aukštas mokslas būtų vienas geriausių Vidurio Europos regione, kad studentai galėtų, jeigu ir išvažiuoti, tai ir dirbti darbus pagal specialybes. Aukštasis mokslas, kokybiškas, neturėtų būti subsidijuotas ir t.t. Kai pradėtume daryti tikrus specialistus, tai kartais ir pats verslas būtų suinteresuotas tą specialistą užsiauginti ir už jo mokslus užmokėti. Iš to seka visokių labai pozytivių ekonominių prielaidų.
      Taigi, trumpai tariant, esame įstrigę su 20 amžiaus ekonominiu modeliu ir su 21 amžiaus biudžeto problemomis. Vieną arba kitą, šiuo atveju reikėtų keisti 🙂