Kapitalo rinkos ir „reali“ ekonomika

Tomas S.
  • 4 Komentarai

Turbūt daugelis šią ir praeitą savaitę stebėjo didelius įvairių žaliavų vertės svyravymus kapitalo rinkose. Ne vienas blogas ir ne viena finansinė institucija iki šiol stengiasi įminti šią mįslę, nors tiesą pasakius galimos priežastys jau identifikuotos. Mes nebandysime jų atkartoti, jeigu yra poreikis pakomentuokite, galėsiu pakalbėti ir apie tai.

Šiuo įrašu noriu paanalizuoti kaip rinkos ir realios ekonomikos veikimas nėra harmonizuotas, tai yra, finansų rinkos dažnai greičiau reaguoja į kintančias „realios“ ekonomikos tendencijas. Kodėl? Todėl, kad finansinėse rinkose yra daug investicinių produktų (atitikmenų), kurie atspindi tam tikro „realios“ ekonomikos faktoriaus veiklą. Be to, tam, kad investuoti arba pakeisti savo nusistatymą dėl kažkokios kintančios tendencijos – transakcijos kaštai pakankamai žemi, aišku priklausomai nuo jūsų investavimo būdo.

Turbūt kiekvienas kiekvieną dieną ir jaučia ir girdi įvairių prekių ir paslaugų kainų kilimą, atsiranda vadinamoji infliacija. Lietuvos analitikai ir dar žino kas, ne kartą pastebėjo, kad progresiniai mokesčiai pasaulyje vadinami – pavydo. Prisipažinsiu, aš tokio pavadinimo negirdėjau. Negirdžiu iš Lietuvos analitikų kaip kylančios žaliavų kainos ir ypatingai naftos kaina vadinama pasaulyje? Tai vadinama pasauliniu mokesčiu, kurį sumoka kiekvienas pasaulio gyventojas, kadangi prekės yra gaminamos iš žaliavų, kurių kainos pokytis turi efektą kiekvienam pasaulio gyventojui. Ne kartą sakiau, kad sąlyginai didelės kompanijos ne iškarto pajaučia žaliavų kainų svyravymus, kadangi yra būdų kaip tuos svyravymus galima apdrausti finansų rinkose. Be to, yra vadinamasis „mark-up“, tai yra kompanijos dažnai pasiūlo tokias kainas, kurios gali absorbuoti dalį kintančių žaliavų kainų, dėl to jos yra aukštesnės, dėl to dažnai matome, kaip tos kainos yra mažinamos per įvairias akcijas. Svarbesnis šiuo atveju ne trumpalaikis žaliavų kainų svyravymas, bet ilgalaikis kylimas, kas šiuo atveju vyksta pasaulyje. Istorija siūloma pakankamai paprasta. Visų pirma, neturtingųjų šalių ekonomikos auga, žmonių pajamos didėja, didėja ir jų paklausa naujoms prekėms ir paslaugoms, todėl didėja ir žaliavų kainos. Neprastas fundamentaliais faktoriais paremtas teiginys, tačiau paanalizavus išsamiau matome, kad Kinijoje statomi negyvename miestai, varis yra naudojamas kaip užstatas skolinantis iš finansinių institucijų ir t.t. Taigi matome, kad ne tik fundamentali paklausa turi efektą. Žinant, kad tuose augančiose šalyse infliacija yra labai aukšta ir reali grąžą laikant turtą banke yra neigiama, kadangi trumpalaikės palūkanos ekonomikose yra žemesnės nei infliacija, kas iš Fisherio lygties mums duoda neigiamą grąžą. Vėlgi, klausimas kodėl ta infliacija atsirado???

Vėlgi, yra labai daug versijų, bet pagrindinė, neva Jav Federalio Rezervo akomodatyvi monetarinė politika (pigūs pinigai) sukėlė šį masinį žaliavų kainų kilimą. Dalis tiesos šiame teiginyje tikrai yra. Kodėl? Todėl, kad dabartinė infliacija yra „cost-push inflation“, tai tokia infliacija, kurią pirmiausia pajaučia verslai ir vėliau jie ją „perduoda“ namų ūkiams pakeldami kainas. Ar tokia infliacija yra geras reiškinys pasaulio ekonomikai? Tikrai ne. Kodėl? Todėl, kad biznio kaštų augimas sumažina biznių pelningumą dėl to, kad pagaminti tam tikrą prekę tampa brangiau, o ir pakeltos kainos sumažina paklausą kompanijos prekėms. Šitas reiškinys buvo pakartotas ir praeitą savaitę, kai žaliavų kainų neigiama korekcija turėjo nedidelę neigiamą įtaką akcijų rinkoms, kadangi kaip jau ne kartą minėjau yra vadinamosios žaliavų kainų lubos. Ties tam tikra žaliavų kaina, žaliavų paklausa sumažėja, kas šiuo atveju yra pastebima Jav namų ūkių kuro paklausoje, kuri sumažėjo. Be to, sumažėjusios žaliavų kainos ne tik pagerina pasaulio ekonomikų (įvairių valstybių) ekonomikų augimo perspektyvas, bet ir kompanijų pelningumus, kadangi kaštai sumažėja. Matome pasaulio ekonomikos mokesčio efektą.

Kita infliacijos rūšis – „demand-pushed inflation“, tokia infliacija, kuri susikuria tada, kai žmonės reikalauja daugiau prekių ir paslaugų ir jie gali jas įsigyti. Tai paprastai aiškinama tuo, kad ekonomikoje yra per daug pinigų ir per mažai prekių, todėl, tam, kad atsirastų vadinamoji pusiausvyrą, prekių ir paslaugų kainos turėtų išaugti. Tokia infliacija parodo, kad ekonomikos augimas yra spartus ir tarkim, akomodatyvi monetarinė politika, galėtų sukelti hyperinfliaciją, kai kainos auga nekontroliuojamai.

Kas šiuo metu vyksta pasaulyje? Pasaulyje vadinamoji dviejų ekonomikos augimų greičių pusiausvyra. Neturtingų ekonomikų šalys kenčia nuo „demand-pushed inflation“, kai per daug pinigų persekioja tam tikrą kiekį prekių. Tuo tarpu, turtingosios industrinės šalys kenčia nuo „cost-pushed inflation“, kai žaliavų kainos „suvalgo“ kompanijų pelno maržas, kas vėliau dėl pakeltų kainų, turi neigiamos įtakos vidaus vartojimui ir kompanijų prekių paklausai.

Kaip matome šiuo metu vyrauja šio dvi priešingos jėgos. Viena – kuri yra įtakota pozityvaus ekonominio augimo, kita – negatyvaus. Kodėl susikuria tokios situacijos? Todėl, kad mes turime universalias finansų rinkas. Pirmiausia, akomodatyvi monetarinė politika Jav leidžia finansinėms institucijoms skolintis pigiai ir investuoti į neturtingųjų šalių valiutas, obligacijas, akcijas, žaliavas ir t.t., vadinamasis „carry trade“. Aš nesakyčiau, kad tik Federalinio Rezervo akomodatyvi politika turi tam įtakos. Dažnai vakaruose minima labai paprasta teorija neva pinigų pasiūlos augimas, automatiškai pakelia kainas. Tai būtų tiesa, jeigu „demand-pushed“ inflation atvejis būtent vyktų vakarų ekonomikose, ko tikrai nėra. Teko skaityti keletą dokumentų, kuriuose labai aiškiai parodoma, kad Jav akomodatyvi monetarinė politika ir įpompuotas pinigų kiekis nepasiekė reikalingų adresatų – namų ūkių. Kodėl? Todėl, kad ekonomikose monetarinė transmisija namų ūkiams vyksta per bankinę sistemą. Bankai kaip žinome po krizės neteko pakankamai daug kapitalo, todėl jie nėra ir nebuvo pasiruošę skolinti tokiais pat tempais kaip prieš tai, todėl daugelis pinigų taip ir nepaliko finansų rinkų, jos liko finansų rinkose. Bankai tada šiuos aktyvūs naudoja investavimui į rizikingesnius investicinius vienetus – „Bric“ šalių finansinius instrumentus. Tada atsiranda vadinamoji spekuliacija.

Didžiojoje Britanijoje neseniai buvo paskelbtas bankininkų labai nelauktas tyrimas dėl universalių bankų likimo. Kas yra universalus bankas? Tai toks bankas, kuris atlieka investicinio banko funkcijas bei tuo pat metu skolinasi ir skolina namų ūkiams. Ko bijojo didžiausi Britanijos bankai? To, kad tokių universalių bankų nebebus, jie bus suskaldyti į dvi dalis – viena, kuri bus atsakinga už skolinimąsi ir skolinimą namų ūkiams, kita – investicinė bankininkystė. To neįvyko. Universalių bankų atstovai tikrai „gerai“ padirbėjo ir sistema išliks tokia, kokia ji buvo – įdinga, su keliais pakitimais.

Tai, kas vis dėl to turėjo įtakos žaliavų kainų infliacijai? Mano manymu, pagrindinė priežastis – spekuliacija. Aš pats pasisakau už rinkų dereguliaciją, tačiau šiuo atveju, kai tam tikros investicinės kompanijos turi pranašumą prieš kitus, jos yra vadinamosios „too big to fail“, tai jos finansinėse rinkose turi tik vieną principą – rizikos ir pelno siekimą, kas vėlgi nėra blogai, tačiau, kai ta rizika ir pelnas yra prisiimimas mokesčių mokėtojų pinigais, tai – įdinga. Kodėl sakau, kad spekuliacija turi įtakos žaliavų kainoms? Pirmiausia, kaip jau paiškinau vienoje pasaulio pusėje yra „sveika“ žaliavų paklausa, tačiau jau dabar matoma, kad ji baigiasi, kadangi pakankamai daug išaugusios atsargos bei „pigių pinigų“ politika baigiasi ir centriniai bankai pradeda kovoti su infliacija. Vakaruose – visdar ekonominis augimas niekinis ir „sveikos“ žaliavų paklausos nematyti. Aišku ne tik spekuliacija, bet ir investicinių portfelių konstrukcija, kuria siekiama apsisaugoti nuo infliacijas, turi įtakos dabartinėms žaliavų kainoms. Be to, tam tikrų ETF (exchange-traded funds) konstrukcija ir populiarumas gali turėti įtakos žaliavų kainoms (Bet čia jau turbūt kitame įraše), tačiau svarbiausia, kad po krizės nebuvo pakeista – iniciatyvų suderinamumas. (Aš šiuo atveju daugiau pasiremiau Jav Federalinio Rezervo politika, tačiau ir neturtingųjų šalių monetarinis atsakas Jav turi įtakos jų infliacijai, apie tai jau rašiau, bet galėsiu dar patikslinti)

In general, žaliavų kaina, ypatingai naftos turi pozytivią perspektyvą ilguoju laikotarpiu, kai tiek neturtingųjų šalių, tiek turtingųjų šalių ekonomikos pradės „sveikai“ augti, tačiau dabar, kai ekonominis augimas pasaulyje lėtėja ir lėtės dabartinis kainų lygis yra netvarus. Be to, OPEC neketina didinti fizinės naftos pasiūlos. Teko žiūrėti video reportažą su Kuveito energetikos ministru, tai jis labai aiškiai pasakė, kad jie, priiimdami sprendimą, kiek naftos išpompuoti, žiūri į fundamentalią fizinių žaliavų paklausą, ne paklausą, kuri yra inicijuota finansų rinkose. Be to, tie patys OPEC atstovai patvirtina, kad 100 dolerių už barelį kaina, prieš gerus pusę metų, buvo teisinga kaina už naftą. Aišku, dabar reali kaina, pritaikyta infliacijai bus kitokia, tačiau tikrai netoli nuo tiesos. Gavyn Davies teigia, kad 145 doleriai už barelį – labai neigiamai įtakotų pasaulio ekonominį augimą, apie tai jis šnekėjo irgi prieš keletą mėnesių. Žinant dabartinius ekonominius rodiklius, tai ši neigiama kaina jau turėtų būti žemesnė. Taigi turime lyg ir opciono kontrakto „boundus“ ribas, kai daugmaž sutinkama, kad naftos kainos svyravymai turėtų būti tarp 100-145 dolerių už barelį. Ypatingai Gavyn Davies pergyveno ne dėl „demand-pushed“ inflation, bet dėl pasiūlos sutrikimų, dėl konfliktų Šiaurės Afrikoje. Ir galiausiai, akomodatyvi monetarinė Federalinio Rezervo politika, mano manymu, yra įrankis, o ne priežastis šiam spekuliaciniam žaliavų kainų pokyčiui. ( Kaip matote, aš daugiau analizuoja žaliavas, kurios naudojamos industrinėje produkcija. Tokios žaliavos kaip auksas ar sidabras šioje analizėje nefiguruoja, nes dar kartą pasikartosiu, tai daugiau spekuliaciniai instrumentai, kuriais naudojamasi apsidrausti nuo neva būsimos aukštos infliacijos, kas vakarų pasauliui, mano manymu, toli gražu negresia.)

P.S. gal kažką pamiršau paminėti. Vėlgi analizių yra įvairių ir jų daug teisingų. Analizė, kad monetarinis stimulas = infliacija ir aukštos žaliavų kainos pati primityviausia ir visiškai neįtikima, kadangi „demand-pushed inflation“ vakarų pasaulyja nėra, o „BRIC“ šalys jau dabar „aušina“ savo ekonomikas ir žaliavų paklausą. Aš teigčiau, kad hyperinfliaciją atsiranda tada, kai akomodacinė monetarinė politika sutampa su „demand-pushed inflation“ situacija. Šiuo atveju, mano manymu, tai pasauliui negresia.

#BRIC #infliacija #monetarinė politika #Rizika #vertės svyravimai #Žaliavų rinkos

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Supratau. Vėlgi teoriškai – turbūt negali, praktiškai – nežinia. Čia jau labai „giliai“ paėmei klausimą, su tokiom problemom susiduriu, kai kažką reikia ištirti – prasideda visi neaiškumai ir tai vadinama praktika. Matai net nežinau, kaip veikia sistema, tai yra, tas rezervas nėra kažkoks rezervas, kurį tu cashu ar obligacijom išsitrauki iš vieno bank vaulto ir atneši palaikyti į centrinį banką. Tai turbūt daugiau kompiuterizuota ir per kažkokį laiko dalį reikia parodyti, ar tu turi pakankamai rezervų padengti depositams ir t.t. Tarkim, ateities sandorių rinkoj, birža kiekvienos dienos pabaigoj paskaičiuoja, kokioj pozicijoj yra vienas ar kitas bankas, vienas ar kitas traderis. Teko girdėti, kad yra bankų, kur netgi padaliniai negali naudotis vieni kitų informacija, nes IT sistemos nepritaikytos ir t.t. todėl tikėti, kad kiekvieną dieną šitas adjustmentas yra padaromas, kadangi depositorius gali tą pačią dieną ir pasiimti indėlį, kas sumažins nominalų rezervo dydį arba padidinti indėlį – padidins rezervo dydį. Be to, daugelis bankų veikia daugelyje šalių ir dažnai naudoja pinigus pritrauktus tarkim iš Jav depositorių, skolina klientams tarkim kokioj Meksikoj ir t.t. Be to, reguliatoriniai režimai kiekvienoje šalyje – skirtingi. Galiausiai, krizės metu paaiškėjo ne vienas ir ne du atvejai, kai atrodo gerai kapitalizuoti bankai, ištikrųjų praktiškai neturėjo kapitalo ir t.t. Taigi ant popieriaus, turbūt negali, praktiškai – neaišku.
    Kaip pavyzds Libor rinka (London interbank offered rate) tarpbankinės palūkanos ir kaip jos paskaičiuojamos. Kiek man žinoma, kiekvienos dienos pradžioje (turbūt ir praeitos dienos vakare) Reuters apklausia 20 didžiausių Londone veikiančių bankų, už kiek ir kokiam laikui jie skolintų vieni kitiems, išsiunčiamas toks klausimynas. Tada ateina duomenys ir Reuters paskaičiuoja vidurkį (kiek man žinoma). Taip atsiranda Libor. Dabar pats procesas tikrai nėra labai „robust“, tai yra, nėra kažkokių realių kriterijų, kaip pasakyti ar bankai meluoja ar nemeluoja. Viskas priklauso nuo nuomonės. Ne veltui, dabar tiriami, ar tarp didžiųjų institucijų nėra susitarimo dėl Libor. Keletą popierių žiūrėjau, tai in general, jie neranda jokios ekonometrinės sąsajos „in normal times“, tačiau vienam popieriuje aiškiai parodoma, kad pačios krizės metu, kai repo ir trumpalaikių pinigų rinkos „užšalo“, kažkoks susitarimas buvo galimas, kadangi Libor reitas nereagavo taip, kaip reaguodavo seniau.

  • Edgaras

    Šitą supratau. 🙂 Na, bet tarkim paimkim komercinį banką. Juk jis taip pat savo balance sheet’e turi įvairių aktyvų – casho, bondų, akcijų, securities ir t.t.(ar klystu?) Tai man ir įdomu kurias lėšas bankas naudoja tiem aktyvams pirkti. Jei jis turi 100 dolerių, suteikia 90 dolerių paskolą ir 10 dolerių atideda account’e pas FED pagal įstatymą, ar tas bankas gali ką nors daryti su tais 10 dolerių rezerve?

    Na ir tarkim dabar FED dėl QE į bankų rezervus masiškai įlieja likvidumą. Aš suprantu to pasėkmes jei būtų daug norinčių skolintis ir patys bankai skolintų, bet dabartinėmis aplinkybėmis tas QE techniškai ką nors keičia(turiu omeny ne expectations ar psichologiją), t.y. ar bankai gali su tais rezervais užsiimt proprietary trading ar dar kažką daryt apart skolinimosi?

    P.S. Čia turiu omeny tuos bankus, komercinius bankus, kurie turi atidėt rezervų FED’e.

  • admin

    QE turi įtaką centrinio banko balanso sąskaitai – investicinių vienetų, šiuo atveju, obligacijų nominali išraiška padidina centrinio banko aktyvų kiekį. Universaliųjų bankų rezervams tai jokios įtakos nedaro.
    Kas liečia iš kur tie universalieji bankai gauna aktyvūs? Paprasčiausiai yra akcininkai, išleidžiamos akcijos ir pritraukiamas kapitalas. Be to, galima išleisti obligacijas, kurios taip pat pritrauks aktyvūs. Tarkim Goldman Sachs per krizę išleidų „preferred-common stock“ emisiją (priviligijuotos akcijos turbūt lietuviškai), kurios moka tam tikrą pastovų dividendą. Jas Goldmano atveju nupirk Warren Buffet. Universalieji bankai uždirba iš investment advisory, wealth management, mergers/acquisitions paslaugų. Taip pat, investuoja patys (proprietary trading) finansuoja dukterius hedge fondus, private-equity fondus ir t.t. Be to, vadinamasis securitization market’as padeda ‘atsikratyti’ išduotų paskolų – paskuolos sugrupuojamos, padari investiciniai vienetai, kurie vėliau parduodami investuotojams ir t.t. Jeigu yra kažkoks kapitalo nepriteklius, bankai paprasčiausiai skolinasi repo rinkose, kur jie užstato dalį savo turimų investicinių popierių, money-market fonduose taip pat skolinamasi trumpam laikotarpiui. Tų būdų jie turi įvairių. Gali tarkim išleisti „out of money“ put ir call opcionų kontrkaktus ir t.t. Būdų kaip pritraukti kapitalo jie turi labai daug ir įvairių, problema, kad dėl jų dydžio ir turimos įtakos jų investicijos gali būti neadekvačios rizikai, tai yra, tokios institucijos gali investuoti, praktiškai neatsižvelgdamos į riziką. Aišku, jos į ją žiūri, tačiau, kai žinai, kad bankrutuoti tau neleis, prisiimi įvairesnes ir pavojingesnes rizikas.
    FED šiuo atveju atlikdamas QE žaidžia per lūkesčius, stengiasi neigiamai įtakoti obligacijų yield, kas jų idealiuoju variantu, sumažina rinkos palūkanas, kas leistų bankams pigiai skolintis ir su tam tikru „spredu“ paskolinti tiems, kam tų aktyvų reikia – namų ūkiams. Problema, kad bankai neskolina tiems kam reikia – namų ūkiams, o investuoja patys, perskolina tokiems pat „popieriniams“ investuotojams arba kaip po krizės buvo labai paplitę – pasiskolina per „discount window“ iš FED ir investuoja į Jav trumpalaikes ir ilgalaikes obligacijas uždirbdami „spreadą“. Kam naudojamas „discount window“? Tam, kad bankai, kurie turi likvidumo problemų, galėtų pasiskolinti pigiau nei rinkoje esamos palūkanos. Tuo daug bankų naudojosi kaip galimybė uždirbti, todėl problema, kad QE efektas kolkas labai mažai įtakos turi „realiai ekonomikai“, o daugiausia turbūt finansų rinkoms. Finansų rinkos ir reali ekonomika nėra tas pats :).

  • Edgaras

    Puikus įrašas, kaip visada. 🙂 Kadangi paminėjai universalią bankininkystę, norėčiau paklaust iš kokių lėšų tie bankai investuoja, t.y. perka valstybės obligacijas ir kitus vertybinius popierius? Ta prasme ar tie pinigai yra rezervai, kurios jie atideda pagal įstatymą? Ir ar, tarkim, QE, kuris pasireiškia bankų rezervų išaugimu, reiškia, kad bankai turės daugiau lėtų investavimui į tuos finansinius instrumentus?