Kapitalo rinkos ir „reali“ ekonomika

Tomas S.

Turbūt daugelis šią ir praeitą savaitę stebėjo didelius įvairių žaliavų vertės svyravymus kapitalo rinkose. Ne vienas blogas ir ne viena finansinė institucija iki šiol stengiasi įminti šią mįslę, nors tiesą pasakius galimos priežastys jau identifikuotos. Mes nebandysime jų atkartoti, jeigu yra poreikis pakomentuokite, galėsiu pakalbėti ir apie tai.

Šiuo įrašu noriu paanalizuoti kaip rinkos ir realios ekonomikos veikimas nėra harmonizuotas, tai yra, finansų rinkos dažnai greičiau reaguoja į kintančias „realios“ ekonomikos tendencijas. Kodėl? Todėl, kad finansinėse rinkose yra daug investicinių produktų (atitikmenų), kurie atspindi tam tikro „realios“ ekonomikos faktoriaus veiklą. Be to, tam, kad investuoti arba pakeisti savo nusistatymą dėl kažkokios kintančios tendencijos – transakcijos kaštai pakankamai žemi, aišku priklausomai nuo jūsų investavimo būdo.

Turbūt kiekvienas kiekvieną dieną ir jaučia ir girdi įvairių prekių ir paslaugų kainų kilimą, atsiranda vadinamoji infliacija. Lietuvos analitikai ir dar žino kas, ne kartą pastebėjo, kad progresiniai mokesčiai pasaulyje vadinami – pavydo. Prisipažinsiu, aš tokio pavadinimo negirdėjau. Negirdžiu iš Lietuvos analitikų kaip kylančios žaliavų kainos ir ypatingai naftos kaina vadinama pasaulyje? Tai vadinama pasauliniu mokesčiu, kurį sumoka kiekvienas pasaulio gyventojas, kadangi prekės yra gaminamos iš žaliavų, kurių kainos pokytis turi efektą kiekvienam pasaulio gyventojui. Ne kartą sakiau, kad sąlyginai didelės kompanijos ne iškarto pajaučia žaliavų kainų svyravymus, kadangi yra būdų kaip tuos svyravymus galima apdrausti finansų rinkose. Be to, yra vadinamasis „mark-up“, tai yra kompanijos dažnai pasiūlo tokias kainas, kurios gali absorbuoti dalį kintančių žaliavų kainų, dėl to jos yra aukštesnės, dėl to dažnai matome, kaip tos kainos yra mažinamos per įvairias akcijas. Svarbesnis šiuo atveju ne trumpalaikis žaliavų kainų svyravymas, bet ilgalaikis kylimas, kas šiuo atveju vyksta pasaulyje. Istorija siūloma pakankamai paprasta. Visų pirma, neturtingųjų šalių ekonomikos auga, žmonių pajamos didėja, didėja ir jų paklausa naujoms prekėms ir paslaugoms, todėl didėja ir žaliavų kainos. Neprastas fundamentaliais faktoriais paremtas teiginys, tačiau paanalizavus išsamiau matome, kad Kinijoje statomi negyvename miestai, varis yra naudojamas kaip užstatas skolinantis iš finansinių institucijų ir t.t. Taigi matome, kad ne tik fundamentali paklausa turi efektą. Žinant, kad tuose augančiose šalyse infliacija yra labai aukšta ir reali grąžą laikant turtą banke yra neigiama, kadangi trumpalaikės palūkanos ekonomikose yra žemesnės nei infliacija, kas iš Fisherio lygties mums duoda neigiamą grąžą. Vėlgi, klausimas kodėl ta infliacija atsirado???

Vėlgi, yra labai daug versijų, bet pagrindinė, neva Jav Federalio Rezervo akomodatyvi monetarinė politika (pigūs pinigai) sukėlė šį masinį žaliavų kainų kilimą. Dalis tiesos šiame teiginyje tikrai yra. Kodėl? Todėl, kad dabartinė infliacija yra „cost-push inflation“, tai tokia infliacija, kurią pirmiausia pajaučia verslai ir vėliau jie ją „perduoda“ namų ūkiams pakeldami kainas. Ar tokia infliacija yra geras reiškinys pasaulio ekonomikai? Tikrai ne. Kodėl? Todėl, kad biznio kaštų augimas sumažina biznių pelningumą dėl to, kad pagaminti tam tikrą prekę tampa brangiau, o ir pakeltos kainos sumažina paklausą kompanijos prekėms. Šitas reiškinys buvo pakartotas ir praeitą savaitę, kai žaliavų kainų neigiama korekcija turėjo nedidelę neigiamą įtaką akcijų rinkoms, kadangi kaip jau ne kartą minėjau yra vadinamosios žaliavų kainų lubos. Ties tam tikra žaliavų kaina, žaliavų paklausa sumažėja, kas šiuo atveju yra pastebima Jav namų ūkių kuro paklausoje, kuri sumažėjo. Be to, sumažėjusios žaliavų kainos ne tik pagerina pasaulio ekonomikų (įvairių valstybių) ekonomikų augimo perspektyvas, bet ir kompanijų pelningumus, kadangi kaštai sumažėja. Matome pasaulio ekonomikos mokesčio efektą.

Kita infliacijos rūšis – „demand-pushed inflation“, tokia infliacija, kuri susikuria tada, kai žmonės reikalauja daugiau prekių ir paslaugų ir jie gali jas įsigyti. Tai paprastai aiškinama tuo, kad ekonomikoje yra per daug pinigų ir per mažai prekių, todėl, tam, kad atsirastų vadinamoji pusiausvyrą, prekių ir paslaugų kainos turėtų išaugti. Tokia infliacija parodo, kad ekonomikos augimas yra spartus ir tarkim, akomodatyvi monetarinė politika, galėtų sukelti hyperinfliaciją, kai kainos auga nekontroliuojamai.

Kas šiuo metu vyksta pasaulyje? Pasaulyje vadinamoji dviejų ekonomikos augimų greičių pusiausvyra. Neturtingų ekonomikų šalys kenčia nuo „demand-pushed inflation“, kai per daug pinigų persekioja tam tikrą kiekį prekių. Tuo tarpu, turtingosios industrinės šalys kenčia nuo „cost-pushed inflation“, kai žaliavų kainos „suvalgo“ kompanijų pelno maržas, kas vėliau dėl pakeltų kainų, turi neigiamos įtakos vidaus vartojimui ir kompanijų prekių paklausai.

Kaip matome šiuo metu vyrauja šio dvi priešingos jėgos. Viena – kuri yra įtakota pozityvaus ekonominio augimo, kita – negatyvaus. Kodėl susikuria tokios situacijos? Todėl, kad mes turime universalias finansų rinkas. Pirmiausia, akomodatyvi monetarinė politika Jav leidžia finansinėms institucijoms skolintis pigiai ir investuoti į neturtingųjų šalių valiutas, obligacijas, akcijas, žaliavas ir t.t., vadinamasis „carry trade“. Aš nesakyčiau, kad tik Federalinio Rezervo akomodatyvi politika turi tam įtakos. Dažnai vakaruose minima labai paprasta teorija neva pinigų pasiūlos augimas, automatiškai pakelia kainas. Tai būtų tiesa, jeigu „demand-pushed“ inflation atvejis būtent vyktų vakarų ekonomikose, ko tikrai nėra. Teko skaityti keletą dokumentų, kuriuose labai aiškiai parodoma, kad Jav akomodatyvi monetarinė politika ir įpompuotas pinigų kiekis nepasiekė reikalingų adresatų – namų ūkių. Kodėl? Todėl, kad ekonomikose monetarinė transmisija namų ūkiams vyksta per bankinę sistemą. Bankai kaip žinome po krizės neteko pakankamai daug kapitalo, todėl jie nėra ir nebuvo pasiruošę skolinti tokiais pat tempais kaip prieš tai, todėl daugelis pinigų taip ir nepaliko finansų rinkų, jos liko finansų rinkose. Bankai tada šiuos aktyvūs naudoja investavimui į rizikingesnius investicinius vienetus – „Bric“ šalių finansinius instrumentus. Tada atsiranda vadinamoji spekuliacija.

Didžiojoje Britanijoje neseniai buvo paskelbtas bankininkų labai nelauktas tyrimas dėl universalių bankų likimo. Kas yra universalus bankas? Tai toks bankas, kuris atlieka investicinio banko funkcijas bei tuo pat metu skolinasi ir skolina namų ūkiams. Ko bijojo didžiausi Britanijos bankai? To, kad tokių universalių bankų nebebus, jie bus suskaldyti į dvi dalis – viena, kuri bus atsakinga už skolinimąsi ir skolinimą namų ūkiams, kita – investicinė bankininkystė. To neįvyko. Universalių bankų atstovai tikrai „gerai“ padirbėjo ir sistema išliks tokia, kokia ji buvo – įdinga, su keliais pakitimais.

Tai, kas vis dėl to turėjo įtakos žaliavų kainų infliacijai? Mano manymu, pagrindinė priežastis – spekuliacija. Aš pats pasisakau už rinkų dereguliaciją, tačiau šiuo atveju, kai tam tikros investicinės kompanijos turi pranašumą prieš kitus, jos yra vadinamosios „too big to fail“, tai jos finansinėse rinkose turi tik vieną principą – rizikos ir pelno siekimą, kas vėlgi nėra blogai, tačiau, kai ta rizika ir pelnas yra prisiimimas mokesčių mokėtojų pinigais, tai – įdinga. Kodėl sakau, kad spekuliacija turi įtakos žaliavų kainoms? Pirmiausia, kaip jau paiškinau vienoje pasaulio pusėje yra „sveika“ žaliavų paklausa, tačiau jau dabar matoma, kad ji baigiasi, kadangi pakankamai daug išaugusios atsargos bei „pigių pinigų“ politika baigiasi ir centriniai bankai pradeda kovoti su infliacija. Vakaruose – visdar ekonominis augimas niekinis ir „sveikos“ žaliavų paklausos nematyti. Aišku ne tik spekuliacija, bet ir investicinių portfelių konstrukcija, kuria siekiama apsisaugoti nuo infliacijas, turi įtakos dabartinėms žaliavų kainoms. Be to, tam tikrų ETF (exchange-traded funds) konstrukcija ir populiarumas gali turėti įtakos žaliavų kainoms (Bet čia jau turbūt kitame įraše), tačiau svarbiausia, kad po krizės nebuvo pakeista – iniciatyvų suderinamumas. (Aš šiuo atveju daugiau pasiremiau Jav Federalinio Rezervo politika, tačiau ir neturtingųjų šalių monetarinis atsakas Jav turi įtakos jų infliacijai, apie tai jau rašiau, bet galėsiu dar patikslinti)

In general, žaliavų kaina, ypatingai naftos turi pozytivią perspektyvą ilguoju laikotarpiu, kai tiek neturtingųjų šalių, tiek turtingųjų šalių ekonomikos pradės „sveikai“ augti, tačiau dabar, kai ekonominis augimas pasaulyje lėtėja ir lėtės dabartinis kainų lygis yra netvarus. Be to, OPEC neketina didinti fizinės naftos pasiūlos. Teko žiūrėti video reportažą su Kuveito energetikos ministru, tai jis labai aiškiai pasakė, kad jie, priiimdami sprendimą, kiek naftos išpompuoti, žiūri į fundamentalią fizinių žaliavų paklausą, ne paklausą, kuri yra inicijuota finansų rinkose. Be to, tie patys OPEC atstovai patvirtina, kad 100 dolerių už barelį kaina, prieš gerus pusę metų, buvo teisinga kaina už naftą. Aišku, dabar reali kaina, pritaikyta infliacijai bus kitokia, tačiau tikrai netoli nuo tiesos. Gavyn Davies teigia, kad 145 doleriai už barelį – labai neigiamai įtakotų pasaulio ekonominį augimą, apie tai jis šnekėjo irgi prieš keletą mėnesių. Žinant dabartinius ekonominius rodiklius, tai ši neigiama kaina jau turėtų būti žemesnė. Taigi turime lyg ir opciono kontrakto „boundus“ ribas, kai daugmaž sutinkama, kad naftos kainos svyravymai turėtų būti tarp 100-145 dolerių už barelį. Ypatingai Gavyn Davies pergyveno ne dėl „demand-pushed“ inflation, bet dėl pasiūlos sutrikimų, dėl konfliktų Šiaurės Afrikoje. Ir galiausiai, akomodatyvi monetarinė Federalinio Rezervo politika, mano manymu, yra įrankis, o ne priežastis šiam spekuliaciniam žaliavų kainų pokyčiui. ( Kaip matote, aš daugiau analizuoja žaliavas, kurios naudojamos industrinėje produkcija. Tokios žaliavos kaip auksas ar sidabras šioje analizėje nefiguruoja, nes dar kartą pasikartosiu, tai daugiau spekuliaciniai instrumentai, kuriais naudojamasi apsidrausti nuo neva būsimos aukštos infliacijos, kas vakarų pasauliui, mano manymu, toli gražu negresia.)

P.S. gal kažką pamiršau paminėti. Vėlgi analizių yra įvairių ir jų daug teisingų. Analizė, kad monetarinis stimulas = infliacija ir aukštos žaliavų kainos pati primityviausia ir visiškai neįtikima, kadangi „demand-pushed inflation“ vakarų pasaulyja nėra, o „BRIC“ šalys jau dabar „aušina“ savo ekonomikas ir žaliavų paklausą. Aš teigčiau, kad hyperinfliaciją atsiranda tada, kai akomodacinė monetarinė politika sutampa su „demand-pushed inflation“ situacija. Šiuo atveju, mano manymu, tai pasauliui negresia.

#BRIC #infliacija #monetarinė politika #Rizika #vertės svyravimai #Žaliavų rinkos

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai