Kas geriau pelno maksimizavimas ar socialinis teisingumas?

Tomas S.
  • 6 Komentarai

Šiandien teko žiūrėti žinias. Didžiojoje Britanijoe įvyko šioks toks skandalėlis dėl olimpinių žaidynių bilietų įsigyjimo. Aš žinau, kad panaši problema buvo ir Lietuvoje  dėl bilietų į krepšinio čempionatą. Šiuo atveju, Didžiojoje Britanijoje buvo panaudotas aukciono principas: pasiūlytas fiksuotas kiekis bilietų į skirtingas sporto šakas (kiek supratau bus pasiūlyta dar papildomai bilietų, tačiau mūsų analizės tai nelabai pakeis). Tada kiekvienas norintysis įsigyti bilietus pasiūlo savo norimą kainą už tam tikrą bilietą ( kiek pamenu kiekvienas pirkėjas gali pirkti iki 20 bilietų ir nežinau ar galima visus bilietus pirkti vienai sporto šakai, bet vėlgi tai nėra esminis dalykas, kadangi mes neanalizuojame galimos maksimalios kainos už bilietą, bet patį principą kaip tie bilietai yra paskirstyti tarp vartotojų). Ta pasiūlyta kaina angliškai vadinama „willingness to pay“. Kompanijos, kurios nori maksimizuoti savo pelną „paprastąją“ prasme norėtų žinoti kiek, kuris vartotojas norėtų sumokėti už prekę ar paslaugą, šiuo atveju bilietą. Tada žinant kiek kiekvienas pirkėjas nori mokėti už tam tikrą paslaugą atsiranda įvairūs kompanijų pasiūlymai tokie kaip mėnesiniai, ketvirtiniai ar metiniai abonementai, mokėjimas per apsilankymą ir t.t. vadinamoji kainų diskriminacija. Olimpinių bilietų aukcionas šiuo atveju skiriasi, kadangi tik tie, kurie pasiūlo didžiausią kainą už bilietą – gauna bilietą. Atsiranda problema, ar toks aukcionas yra socialiai teisingas, nes aišku, kad pati tokio aukciono esmė maksimizuoti grąžą nuo parduotų bilietų? Vėlgi grąžą visuomenei per mokesčius turbūt yra didesnė, kai jų sumokama daugiau ir nominali mokestinė suma nuo bilietų yra didesnė ir kaip Miltonas Friedmanas teigė, jog vienintelė verslo socialinė atsakomybė – pelno maksimizavimas. Bet atsiranda kita problema – ne kiekvienas „tikras“ sporto mėgėjas gali aplankyti tokį renginį, kadangi nebūnant naiviems, daug bilietų buvo nupirkta paprastų spekuliantų, kurie vėliau tuos pačius bilietus perparduoda už keletą kartų didesnes sumas. Pats tikiuosi tokiu būdų įsigyti bilietų į Lietuvos rinktinės varžybas Londone :). Teko pačiam būti Wembley stadione ir žiūrėti Chealsea vs Manchester United, tai prie stadiono buvo pakankamai aiškiai matyti kaip bilietai yra perparduodami vietoj, nors intereneto svetainė sustabdė bilietų pardavimus keletą savaičių prieš varžybas :). Įdomu sužinoti, ar sutinkate su tokio pobūdžio aukcionu ar bilietus reikėtų paskirstyti taip, kad kiekvienas norintysis galėtų stebėti tokias varžybas, visgi olimpinės varžybos, mano manymu, turėtų būti kažkas daugiau nei komercija. Manau, tokia ir pačių olimpinių žaidynių idėja, bet vėlgi nepamanykite, kad aš nepritariu tokiam aukcionui, aš ekonomistas, todėl jausmais šiuo atveju nesivadovauju.

#aukcionas #bilietai #pelno maksimizavimas #Socialinis teisingumas

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Raimis

    Kažkaip ir aš užsinoėjau įsiterpt į šį diskusijų klubą 😉

    Pirmiausia nesigilinant į patį bilietų pardavimo procesą (juk antraštė yra apie socialinį teisingumą ir pelno maksimizavimą) – olimpinės žaidynės, kaip ir visokios Eurovizijos, yra totaliai verslo-pelno renginys ir nieko bendro šie renginiai neturi su socialine atsakomybę. Šalys dėl tokio podbūdžio renginių varžosi, nes yra pritraukiama dideli pinigai, o ne todėl, kad palinksminti savo piliečius.
    Dėl socialinio teisingumo, jei vietinė valdžia pradėtų kištis į bilietų pardavimo procesą, reikalaudama, jog visi norintys (ir dažnai neturintys finansinių galimybių) stebėti olimpines žaidynės gautų bilietus už jiems prieinamą kainą, būtų labai prastai visiems. Pirmiausia – pajamos gautos už parduotos bilietus būtų labai mažos arba pelnas, galu gale, būtų minusinis ir minusą reiktų padengti būtent valdžiai(nes ji yra organizatorius). Vadinasi mokesčių mokėtojų pinigai būtų iššvaistomi. Kitas dalykas, tie patys žmonės, kurie gautų bilietus už labai mažą kainą, tikėtina, jog jie tikrai juos perparduotų labai brangiai ir jų pelnas būtų kelis arba keliolika kartų lyginant, kiek jie patys sumokėjo.
    Man asmeniškai ir šiaip istoriškai žiūrint, socialinis teisingumas yra terminas, atėjęs iš komunizmo – lygybė visiems! Bet svarbu tai, jog kuo daugiau lygybės, tuo visi labiau pralošia. Kaip ir amerika po truputi nuo visiško individualizmo ir kapitalizmo perėjo prie socialinio teisingumo, kai dabar net 42% žmonių gauna vienokias ar kitokias išmokas. Esant socialiniam teisingumui žmogus praranda, bet kokį motyvą stengtis, nes juk juo pasirūpins valstybė. O valstybė po truputį prasiskolina ir ateina bankrotas.
    Grįžtant prie olimpinių bilietų, jei valdžia nesikiša į bilietų pardavimą ir yra leidžiama maksimizuoti pelna tai 1) Surenkama daugiau mokesčių, 2) Perpadavėjai irgi uždirba, bet mažiau, nei socialinio teisingumo sąlygomis, 3) Nereikia švaistyti biudžeto lėšų remiant tuos, kurie negali sau leisti įsigyti bilietų, ir nereikia valdžiai leisti pinigų viso šito proceso koordinavimui. Žodžiu, visi uždirba, mokesčių mokėtojai sutaupo, o kas negali bilietų nusipirkt, eina dirbt papildomai arba žiūri per TV.

  • muay thai karys

    Manau kad buvo galima sugalvoti ir geriau. Daug nemąsčius, tokia sistema ateina į galvą:
    Bilietai platinami trim etapais – užsisakai kiek nori bilietų, maksimalus skaičius – ne daugiau nei 10 (kad įvykdyti socialinį teisingumą – kuo daugiau žmonių pamatytų Olimpiadą). Tada vyksta loterija, laimėtojai turi sumokėti už laimėtus bilietus per savaitę ar dvi. Likę bilietai vėl dalyvauja loterijoje, antrame etape. Tie, kurie jau kažką laimėjo pirmame etape, nedalyvautų, tik likę, nieko nelaimėję, bet užsiregistravę dalyviai. Tada vėl savaitė ar dvi sumokėti už bilietus. Ir trečias etapas – visi likę bilietai platinami paprastai.
    P.S. o dėl Borios nesijaudink 🙂 eilinis priešrinkiminis Piaras – vieną dieną Boria veda senutę per gatvę, antrą – su mentais „semia“ narkotikų prekeivius, trečią vairuoją naująjį Routmaster. Kaip tokiam žmogui neduosi VIP corporate ticket.

  • admin

    O kas liecia pati padalinima, tai man atrodo pakankamai įdomi sistema ir pakankamai teisinga. Kiek žinau ir Londono meras nei vieno bilieto negavo 🙂

  • admin

    Ačiū už pataisymą – būsiu aš neteisingai supratęs 🙂 Jeigu tokia sistema, tai manyčiau tas pats revenue maksimizavimas buvo paremtas „willingness to pay“ principu, tik šiuo atveju ne per bilieto maksimalią kainą, bet per bilietų kiekį 🙂
    Aš kažkaip net nedalyvavau, manau, greitu laiku atsiras pilna perpardavinėtojų ebay, nors vakar žiūrėjau ir dar nieko neradau 🙂

  • muay thai karys

    Neteisingai supratai bilietų platinimo sistemą. WTP šiuo atveju nevaidino visiškai jokio vaidmens. Buvo numatytas tikslus platinamų bilietų skaičius, su kiekvieno bilieto tikslia kaina. Kiekvienas užsiregistravęs galėjo užsisakyti norimus bilietus (maksimalaus skaičiaus nepamenu, bet manau tikrai daugiau nei 20), įvesti kortelės duomenis (būtinai VISA, prakeikti korporaciniai rėmėjai). Tada buvo traukiami burtai, ir laimėtų bilietų kainų suma buvo nuskaičiuota nuo sąskaitos.
    Man ši sistema nepatiko. Ko gero, todėl kad nelaimėjau nei vieno bilieto. Šansai laimėti bilietus buvo nedideli, todėl, norint maksimalizuoti galimybę pamatyti olimpines žaidynes, reikėjo užsisakyti kuo daugiau bilietų, tarkim, 20, tikintis kad laimėsi nors kelis, bet, neduok dieve tau labai pasiseks, ir laimėjęs 15 iš 20, turėsi pakloti kokį 1000 svarų. Jei užpildysi prašymus per mažai bilietų, didelė tikimybė kad negausi nei vieno.

  • Sarunas

    Na aš tai manau, kad neturėtų aukciono būti ir bilietų kainos turėtų būti tokios, kad padengtų suplanuotas išlaidas, gi ne į pelną fokusuojasi Olimpinės žaidynės. Ne toje vietoje biznis daromas.