Kas yra „short-selling“?

Tomas S.

Vakar mano „mėgstamiausias“ lietuviskas portalas Delfi dar kartą verslo skiltyje parašė nesamonę. Kodėl? Na jie prilygino „short-selling“ uždraudimą kai kuriuose Eurozonos rinkose – spekuliacijai. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad politikai dažnai nesuprasdami finansinių rinkų ir terminų „short-selling“ prilygina spekuliacijai, o gal dėl to, kad pats Delfi nelabai supranta apie ką rašo. Aš tikiuosi, kad mano blogo skaitytojai žino, kas yra „short-selling“. Jeigu nežino, tai tada supažindinsiu.

„Short-selling“ yra pakankamai paprasta procedūra, kai investuotojas uždirba tada, kai akcijų kaina nukrenta, priešingai iškreiptai logikai, kad investuotojai gali uždirbti tik tada, kai rinkos auga (Ir tai daugelio politikų ir kitų finansuose neišprususių ne spekuliacinis pelno siekimas). Šitą mitą norėčiau paneigti – tiek akcijų augimo laukimas, tiek akcijų kritimo laukimas – tokia pat spekuliacija.

Tai kas tas „short-selling“? Pati operacija labai paprasta: investuotojas, kuris mano, jog vienos ar kitos kompanijos akcijų kaina turėtų kristi (bet kokio finansinio instrumento) norėtų šios savo nuojautos/žinojimo uždirbti. Kaip tai padaryti? Na investuotojas norėtų pasiskolinti akcijas iš kitų investuotojų ir jas galėtų parduoti dabar. Šis investuotojas uždirbs tik tada (pasiskolinęs akcijas), jeigu akcijų kaina per tam tikrą sutartą laikotarpį nukris ir investuotojas laikotarpio pabaigoje galės nupirkti šias akcijas pigiau nei jas pardavė. Šis akcijų kainų skirtumas – investuotojo pelnas. Aišku, investuotojas, kuris finansų slengu nori „užshortinti“ poziciją turi rasti kitus investuotojus, kurie pasiruošia šias akcijas skolinti už tam tikrą mokestį. Be to, investuotojas kaip ir ateities sandorių rinkoje turi turėti kažkokį užstatą (maržos reikalavimas).

Ar „short-selling“ yra spekuliacija? Taip, kaip ir bet koks kitas investavimas, tikintis akcijų kainų išaugimo. Iš grynai techniškos rinkų perspektyvos „short-selling“ operacijos padeda rinkai veikti efektyviau. Kodėl? Todėl, kad jeigu tikėsime nieko nesuvokiančiais dėdėm Briuselyje – ne spekuliacinis pelnas yra tas, kuris uždirbamas akcijų kainom kylant. Automatiškai rinkoje nesant investuotojų, kurie turi priešingą nuomonę apie akcijų perspektyvą, mes pakankamai greitai pasiekiamia „burbulines“ akcijų kainas, kadangi „short-selling“ yra uždraustas. Kiek man žinoma (Lietuvos akcijų rinka aš nesidomiu), Lietuvoje akcijų rinkoje „short-selling“ negalimas (gal aš klystu). Teko stebėti paprastus P/E (price/earnings ratios) Lietuvos kompanijų, tai jie dažnai būna įspūdingai dideli (kuo didesnis P/E ratio, tuo labiau išsipūtusios akcijų kainos, remiantis P/E teorija), kas vėlgi netiesiogiai patvirtina mano argumenta dėl „burbulinių“ kainų. Be to, daugelio finansinių modelių viena iš prielaidų – „short-selling“ operacijų galimumas, kadangi teorijoje iš matematinės pusės būtina leisti investuotojams turėti neigiamus kiekius akcijų ar investicinių vienetų (iš arbitražo teorijos). Neigiamos investicinio portfelio proporcijos būtent parodo kiek portfelio dalies yra skirta „short-selling“ operacijom. Galiausiai, dar kartą teigsiu, kad „short-selling“ operacijų leidimas – padidina bet kokios rinkos efektyvumą, aišku ta rinka turi būti pakankamai didelė, panašus argumentas kaip ir su „insider’ių“ įtaką finansų rinkose – ji ne visose rinkose vienoda.

Jeigu kalbėsime apie dabartinį „short-selling“ operacijų draudimą kai kuriose finansų rinkose, tai šis sprendimas – politinis, bet aš neteigiu, kad jis buvo nereikalingas 🙂

#Delfi #Finansiniai burbulai #finansiniai modeliai #finansų rinkos #short selling #spekuliacija

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai