Knyga: The Innovator’s Dilemma

Tomas S.

Kaip jau ne kartą minėjau savo įrašuose, šiais metais turiu tikslą perskaityti bent 50 knygų. Šiandien pristatysiu vieną iš geriausių knygų apie inovacijas – C. M. Christensen’o knygą „The Innovator’s Dilemma“.

Šią knygą teko sutikti ne vienoje verslo bei produktyvumo knygoje. Be to, Steve Jobs naujausioje biografijoje taip pat buvo pasakojama, jog tai viena iš jo mėgstamų knygų, taigi šia knyga susidomėjau ir aš.

C. M. Christensen yra Harvard universiteto profesorius, kuris dėsto MBA studentams Harvardo biznio mokykloje. Autorius yra parašęs ne vieną verslo knygą; po „The Innovator’s Dilemma“ seka „The Innovator’s DNA“ ir “ „The Innovator’s Solution“, kurių man dar skaityti neteko, bet ketinu jas perskaityti ateityje.

Taigi, kas naujo šioje knygoje?

Prisipažinsiu, jog man ši knyga buvo viena iš tų, kuri praplėtė mano akiratį bei leido geriau suprasti kaip kompanijos inovuoja, ir kokie veiksniai joms leidžia tai daryti sėkmingai.

Autorius knygoje pasakoje apie tai, kaip geros kompanijos, kuriose dirba labai geri vadovai, kurios turi pakankamai finansinių, žmogiškųjų ir technologinių išteklių, nesugeba išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Mums dažnai atrodo, jog kompanijos likviduojasi dėl to, jog jų vadovai priima neteisingus sprendimus, kompanija neturi pakankamai išteklių, jog būtų konkurencinga, kompanijos technologijos pasenusius ir t.t., tačiau autorius būtent tyrinėjo kompanijas, kurios minėtų problemų neturėjo.

Taigi, kodėl kompanijos, kurios turi pakankamai resursų, kurioms vadovauja gabūs vadovai ir kurios turi technologinį pranašumą prieš konkurentus, nesugeba išsilaikyti konkurencinėje kovoje?

C. M. Christensen į šį klausimą atsako nagrinėdamas kompanijas JAV standžiųjų diskų (technologijos), ekskavatorių bei plieno rinkose. Daugiausiai knygoje yra analizuojama standžiųjų diskų rinka.

Autorius teigia, jog naujose rinkose atsiranda tam tikra vyraujanti technologija, kuria remiasi dauguma toje rinkoje konkuruojančių kompanijų. Šios kompanijos stengiasi innovuoti taip, jog ta pati technologija leistų kompanijoms pagaminti vis geresnius ir galingesnius produktus (sustained innovation). Kompanijos tam sukuria vertės grandines (value networks) taip, jog šiuos produktus apsimokėtų gaminti. Taigi, tarp kompanijų vyksta kova, kas greičiau, efektyviau ir pigiau sugebės pagaminti vis geresnį produktą, standžiųjų diskų atveju, galingesnį produktą. Kompanijos, kokuruodamos tarpusavyje, nepastebi, jog jų produktams atsiranda kitos rinkos ir kiti pirkėjai, kuriems nereikia multifunkcinių, galingų produktų, jiems reikia kažko paprastesnio ir dažnai pigesnio. Aišku, jog kompanijos, kurios suinvestavo begalę resursų tam, jog pagamintų vis efektyvesnius ir galingesnius produktus nemato prasmės gaminti prastesnės kokybės produktus, juk juos reikės parduoti pigiau, todėl jie ne tokie pelningi. Taigi, šioje situacijoje atsiranda galimybė kompanijoms, kurios neturi didelių resursų, pradėti tiekti prekes ir paslaugas pirkėjų segmentui, kuris didelioms kompanijoms nėra svarbus. Aišku, jog šios naujos kompanijos neturi 50 inžinierių, kurie gamina produktą, 20 pardavėjų ir marketingo specialistų, kurie rūpinasi produkto pardavimais, bei 5 analitikų, kurie analizuoja rinka bei prognozuoja finansinius rezultatus. Naujos kompanijos neturi tokių didelių kaštų kaip jau rinkoje konkuruojančios, jos į rinką ateina jau pasiruošusios tiekti paprastesnius produktus naujiems vartotojams.

Taigi, kodėl didžiosios kompanijos nieko nedaro?

Kaip jau minėjau, didžiosios kompanijos išmoko gaminti tik galingesnius produktus ir už juos gautį tam tikrą aukštą atlygį. Kompanijų vadovai nemato prasmės pradžioje tiekti prekes ir paslaugas ne tokiems pelningiems klientams, geriau juk uždirbti iš pelningesnių vartotojų? Tokios kompanijos, prarasdamos rinkos dalį „paprastų“ produktų segmente, bando uždirbti daugiau investuodamos dar daugiau į savo produkto funcionaluma ir galingumą tam, jog galėtų pritraukti vis pelningesnius vartotojus.

Tuo tarpu naujosios kompanijos, kurios jau išmoko konkuruoti ne tokiame pelningame rinkos segmente, nusitaiko į rinkos segmentus, kurie atrodo pelningesni (ten kur konkuruoja didžiosios kompanijos) ir taip investuodamos į savo produktą, kuris yra paremtas kitokia technologija, bet atlieka tą patį darbą, sugeba atimti rinkos dalį iš didžiųjų kompanijų.

Naujos kompanijos sugeba tai padaryti surasdamos būdą/technoligiją, kuri jiems padeda pagaminti paprastesnį produktą, kurio nenori naudoti didžiųjų kompanijų klientai, bet kurie atranda paklausą tarp kitų vartotojų, kuriems galingų prietaisų nereikia.

Knyga tikrai sudetingesnė ir detalesnė nei čia nupasakojau aš, ir joje atrasite daug įdomių analitinių pamąstymų apie verslą bei kaip kompanijos inovuoja.

 

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai