Kodėl Lietuva nesiskolino iš Tarptautinio Valiutos Fondo? Pirmiausia pradėkime diskusiją nuo klausimo: ar verta skolintis? Kas yra skolinimasis? Tai pasirinkimas vartoti dabar ateities vartojimo sąskaita. Ar vartoti dabar yra geriau nei vartoti vėliau, čia jau retorinis klausimas ir kiekviena atsakys į jį skirtingai. Tokią pačią problemą sprendžia valstybė – ar skolintis dabar ir vartoti, ar nesiskolinti, taupyti ir vartoti vėliau.
Kodėl Lietuva nesiskolino iš Tarptautinio Valiutos Fondo?
Ar leisti gyventi dabartinei kartai geriau, skolinantis, tuos įsiskolinimus permetant ant kitų kartų? Į šituos klausimus mes atsakome balsuodami už tam tikras politines programas ir partijas. Tarkime, jeigu viena partija žada daug gero, daug vartojimo ir gerų laikų. Tarkime, kad šį papildomą vartojimą mes finansuosime skolindamiesi. Aišku, galima sakyti, kad valstybė turtinga, todėl turi resursų įvykdyti šiuos planus nesiskolindama. Arba valstybės ekonomika augs greičiau nei buvo manoma, todėl bus galima finansuoti vartojimą nesiskolinant. Mes, ekonomistai, pateikdami kažkokį modelį mėgstame laikyti visus kitus nežinomuosiuos pastoviais, tarkim jie nekinta. Kad modelis būtų paprastesnis ir jį būtų paprasčiau paaiškinti, sakykime, bet kokios didesnės išlaidos galimos tik skolinantis, visa kita nekinta.
Naudinga pasidomėti:
Kur pasiskolinti
Na krizės metu mūsų, Lietuvos ekonomika, buvo pakankamai stipriai „parblokšta“, todėl bet koks papildomas vartojimas, netgi buvusių įsipareigojimų, tokių kaip pensijų išmokėjimas, algų mokytojams išmokėjimas, galimas per skolinimasi. Iškilo klausimas, ar skolintis iš tarptautinių kapitalo rinkų, ar skolintis iš Tarptautinio Valiutos Fondo? Kokie privalumai, skolinantis iš tarptautinių kapitalo rinkų? Pirmiausia, vien tik galimybė pasiskolinti krizės metu, taip nustekentai valstybei, yra privalumas. Jis signalizuoja, jog pasaulio finansų bendruomenė pasitiki Lietuva. Tas pasitikėjimas didesnis, kai grąža ant valstybinių obligacijų mažesnė bei obligacijos išleidžiamos tos šalies valiuta. Be to, skolinimasis iš kapitalo rinkų parodo, jog valstybė yra tvirta, tai yra ji užtikrinta, kad įsiskolinimus galės padengti, kadangi kapitalo rinkose valstybės veiksmų kontrolė yra atidesnė arba brangesnė, tai yra jeigu valstybė nevykdo politikos, kuri tenkina kapitalo rinkas, tai sekantį kartą skolinantis iš tarptautinių kapitalo rinkų, palūkanos ant obligacijų bus aukštesnės.
Naudinga pasidomėti:
Taip pat, skolinantis iš rinkų valstybė pradeda „statyti“ savo kaip skolininko reputacija, jeigu ta reputacija tvirtesnė, tai skolos kaina mažėja. Trumpai tariant, skolindamasi iš kapitalo rinkų valstybė sustiprina savo autoritetą ir tas autoritetas jai padeda skolintis ateityje. Kokie minusai, skolinantis iš kapitalo rinkų? Pirmiausia, toks skolinimasis yra daug brangesnis: reikia mokėti investiciniams bankams už jų paslaugas paruošiant emisiją, be to, rinkoje palūkanos bus aukštesnės negu tarkim jeigu skolinantis iš TVF. Taip pat, valstybė gali tapti „rinkų įkaitų“, kai tarkim kažkas pamato silpnybių valstybės ekonominėje rinkoje ir per kapitalo rinkas bando šią valstybę paspausti, kaip, kad atsitiko Graikijos atžvilgiu, tampi rinkos įkaitu. Nesakau, kad tai blogai 
. Tai dažniausiai blogai tik politiniam aparatui.
Skolinimosi iš TVF privalumai ir trūkumai
Kitas variantas, Lietuvos atveju, buvo skolinimasis iš TVF . Privalumai: mažesnės palūkanos turbūt pagrindinis ir aišku mažesnė priklausomybė nuo rinkos žaidėjų, netampame rinkos įkaitais. Trūkumai: mano manymu, labai klaidingas supratimas, jog skolinasi is TVF tik nestabilios ir silpnos valstybės, be to, skolindamasi iš TVF, valstybė dažniausiai turi įvykdyti tam tikras TVF sąlygas, tarkim, kad greičiau būtų mažinamas biudžeto deficitas, tai yra TVF kišasi į valstybės vidinę politiką. Ar tai gerai? Kartais tai gerai, kartais ne. Kiek man teko suprasti iš premjero kalbų tai skolinimasis iš TVF būtų lyg pripažinimas, jog mes esam silpni ir patys negalime kontroliuoti situacijos Lietuvoje.
Valstybės taupymo lakštai
Trečias variantas, kurį galėjo panaudoti valstybė ir naudojo yra – skolinimasis iš gyventojų per vertybinius taupymo lakštus. Beros teisingas produkto pavadinimas. Ne tame esmė. Esmė tame, jog tai buvo bandymas apgauti Lietuvos gyventojus, kadangi Lietuvos gyventojams šie produktai buvo pristatyti kaip mažiau rizikingi negu užsienio investuotojams, kadangi grąža ant šių investicinių vienetų buvo mažesnė negu ant investicinių popieriū į kuriuos investavo užsieniečiai. Be to valiutos rizika taip pat buvo permesta ant Lietuvos gyventojų pečių, kadangi šie popieriai buvo denominuoti litais, o užsieniečiai investavo į popierius, kurie denominuoti eurais, doleriais ir berods svarais. Viena laimė, kad šioje situacijoje negalėjo investuoti „rimti užsienio hedge fondai“.
Kadangi valstybė natūraliai sukuria arbitražo galimybę: paprasčiausiai šiuos lietuviškus popierėlius reikia „shortesllinti“ ir pinigus gautus pardavus šiuos popierėlius investuoti į popierius denominuotus užsienio valiutomis arba tuos pinigus paskolinti už palūkanas ir taip uždirbti praktiškai nieko nedarant. Aišku mūsų atveju to padaryti buvo neįmanoma,dėl to, jog užsienio investuotojai dalyvauti negalėjo, o gal nenorėjo, pirmiausia, dėl to, jog pas mus nėra aktyvios antrinės rinkos prekiauti taupymo lakštais ar obligacijomis. Ką šiuo pavyzdžiu norėjau pabrėžti tai, jog valstybė buvo suinteresuota „apgauti“ vietinius gyventojus .
Pasirinktas sunkiausias kelias
Na Lietuva pasirinko sunkiausią iš visų kelių – vidinę devalvaciją ir skolinimąsi iš kapitalo rinkų. Vidinė devalvacija – tai, kai valstybės viduje pradeda mažėti gyventojų algos ir kainos, mūsų atvju kainos prekių turbūt nelabai sumažėjo, paslaugų kainos sumažėjo, kadangi skirtingi veiksniai veikia paslaugas ir produktus . Paskutinė obligacijų emisiją, kurią aš prisimenu tai Lietuva pasiskolino doleriais už berods 5.5%, man rodos septyniem metam, bet nesu tikras, tai tikrai neblogas rodiklis, be to, turint omenyje, kad doleris tikriausiai dar kris, paskolos suma sumažės. Beje visiems lengvas investicijų patarimas – skolinkitės doleriais. Na matome, kad rinkos tikrai neblogai įvertino dabartinę vyriausybės programą. Bet tai kas tinka rinkom, ne visada tinka tos valstybės gyventojam , todėl nereikia sakyti, kad viskas labai puiku ir mūsų pasiekimai bus užrašyti knyguose, tai dar nereiškia, kad iš gerosios pusės .
Investuotojai yra suinteresuoti atgauti savo investuotus pinigus, kadangi Lietuvos vyriausybė apkarpė biudžetą ir toliau jį karpo, todėl galimybė, kad investuotojai atgaus pinigus yra didesnė, todėl automatiškai valstybe pasitikima daugiau. Bet tai pats primityviausias šito proceso suvokimas ir turbūt parodymas, kad valstybė nelabai įsivaizduoja ką daro. Kaip tik dabar aš analizuoju įvairių kompanijų veiklą, kaip jų skolinimasis įtakoja kompanijų akcijų kainą, tokia pat analizę galima pritaikyti ir valstybėms bei obligacijoms. Keli pastebėjimai, kurie yra patvirtinti duomenimis ir tyrimais, kompanijos, kurios labai tiksliai nurodo kam bus panaudoti pasiskolinti pinigai dažniausiai nesulaukia negatyvumo iš rinkos ir jų akcijų vertė pakyla, lieka tokia pati ar nestipriai sumažėja.
Dažniausiai akcijų vertė sumažėja labai stipriai, kai investuotojai nežino, kur pasiskolinti pinigai bus panaudoti. Jeigu kompanija parodo, jog ji investuos tuos resursus į plėtrą ar į pelningus procesus, tada akcijų vertė kompanijos pakyla, net ir pasiskolinus. Dabartinėje situacijoje, Lietuvai, kad reikalauti dar mažesniu palūkanų, reikėjo įvykdyti rimtas struktūrines reformas, kurios ilguoju laikotarpiu galėtų „pagimdyti“ ekonominį augimą. Tuo tarpu, Lietuvos vyriausybė nelabai sugalvoja kaip ir ką padaryti, kad valstybės produktyvumas augtų, gal dėl to, kad monopoliniai ir oligopolinės rinkos, kurios susiformavusios svarbiausiuose sektoriuose kažkam neša naudą?
Pasirinktas pats primityviausias variantas viską nukarpyti iki kaulo, kuris praėjus laikui, nebus įrašytas vadovėliuose kaip didžiulis pasiekimas, daugiau kaip valstybės nežinojimas ką daryti. Svarbių struktūrinių reformų arba kaip sakė vienas iš Obamos aplinkos žmonių: „Negalima išsvaistyti geros krizės“, padaryta nebuvo. Mano manymu, kai nežinai ką daryti, geriau skolintis iš ten kur pigiau, paprasčiausiai iš TVF. Tą padarė latviai ir nemanau, kad jie dabar kotiruojami kaip prastesnė valstybė negu Lietuva. Kodėl TVF? Todėl, kad TVF būtų patarusi, jog oligopoliniai santykiai tam tikrose rinkose yra kensmingi, juos reikia naikinti, reikia sukurti daugiau konkurencijos, kuri automatiškai sumažins paslaugų ir prekių kainas bei prisidės prie ekonominio augimo. Apie „rimtą“ aukštojo mokslo reformą šnekėjau seniau todėl čia nebesiplėsiu. Dabartinėje situacijoje valstybė skolinasi tam, jog finansuoti biudžeto deficitą, kuris prie ekonomikos augimo tikrai neprisidės. Kad ekonomiką užvesti vasltybė turės dar daugiau skolintis, todėl pasiskolinus pradžioj iš TVF, vėliau finansuoti būsimus projektus iš būtent kapitalo rinkų manau būtų buvę tikrai pigiau ir garantuoju, kad latviai, kurie pasiskolino iš TVF, artimiausiu laiku skolinsis iš kapitalo rinkų už identiškas palūkanas, todėl tas kvailas Lietuvos vyriausybės nusistatymas prieš skolinimasi iš TVF ir jog tai yra „žema“ – totalus šnipštas.
Skolinimasis – brangus
Dabartinė situacija tokia: pasiskolinome už brangiau negu galėjome pasiskolinti, skolintis reikės dar daugiau, aišku norint, kad ekonomika užsivestų, aiškaus plano kaip ekonomika atgaivinti neturime, ubagaujame užsienyje, bandydami prisitraukti investuotojus, kuriems sukuriame geresnes sąlygas negu vietiniams verslams, kokį signalą pasiunčiame Lietuvos verslininkams? Skolinimasis iš TVF buvo Lietuvos žmonių ne vyriausybės optimalus variantas, supraskite, jog dabartinė vyriausybė susilauktu paniekinimo iš opozicijos, dėl to pralaimėtų rinkimus, nors ir dabar neaišku kaip bus. Be to, skolinimasis iš TVF būtų privertęs valstybę kreipti dėmesį į susikūrusias monopolijas ir oligopolijas, Graikijoje tokios sistemos jau pradėtos ardyti būtent su TVF įsikišimu.
P.S. jeigu dar kažko nepaminėjau, parašykite padiskutuosim
Straipsnis Kodėl Lietuva nesiskolino iš Tarptautinio Valiutos Fondo? „prikeltas” iš 2010-10-24
