Kodėl Lietuvoje įgavęs bakalauro laipsnį negausi darbo?

Tomas S.

Kiekvienas besimokantysis universitete baigęs galvoja gauti darbą. Visgi po keturių metų triūso norėtųsi gauti kažkokį atlygį, norėtųsi, kad gautasis darbas būtų ne tik darbas, bet ir gerai apmokamas darbas. Ypatingai Lietuvoje, bakalaurai, o ir magistrai susiduria su problema, jog po keturių metų alinančių studijų, čia aišku priklausomai, kas ką darė, svajonės apie užtarnautą atlygį dingsta. Kodėl?

Garsus Jav ekonomistas ir Nobelio ekonomikos premijos lauretas G. A. Akerlof 1970 metais parašė puikų mokslinį darbą apie informacijos asimetrija rinkose – „The Market For „Lemons“: Quality Uncertainty and the Market Mechanism“. Aš nealizuosiu detaliai pačio popierio, kuris šiuolaikiniame ekonomikos moksle yra pagrindas analizuojant informacijos asimetrijas rinkose. Įsivaizduokite, kad automobilių rinkoje yra keturios automobilių rūšys: naujas automobilis gali būti geras arba blogas, tas pats ir naudotų automobilių rinkoje – naudotas automobilis gali būti „gerai prižiūrėtas“ – geras ir gali būti „blogai prižiūrėtas“ – blogas. Problema, kaip išsiaiškinti, kuris iš automobilių yra ištikrųjų geras, o kuris ištikrųjų blogas? Dažnai žmonės apie prekės kokybę sprendžia pagal tos prekės kainą, logiška arba „teoreštiškai teisinga“ būtų manyti, kad geresnės kokybės prekės turėtų kainuoti daugiau nei blogesnės kokybės prekės, nes geresnės kokybės prekėm naudojamos geresnės medžiagos ir t.t. Aišku visada turime prisiminti, jog skirtingas ekonominis agentas turi skirtingą mašinos gerumo kriterijų. Mūsų atveju sakykim, kad yra kažkokia tikimybė, jog mašinos kokybė yra gera ar bloga. Tarkim, nusipirkti gerą mašiną tikimybė – n, nusipirkti blogą – (1-n). Mūsų mašinos gerumo kriterijus – kiek ilgai galima naudotis mašina, kol ji nesuges. Ekonominis agentas tik po tam tikro laiko gali įvertinti, ar jo mašina – gera, ar – bloga. Čia ir susikuria informacijos asimetrija, kadangi savininkas, norėdamas parduoti savąjį automobilį žino, ar jo automobilis geras ar blogas, kai tuo tarpu pirkėjas – ne. Tarkime, ekonominis agentas pravažinėjęs mašina tam tikrą laiką nusprendžia, jog jo mašina ištikrųjų gera, kitas tuo tarpu nusprendžia – jo automobilis blogas. (Aš modifikuoju patį akademinį darbą, kadangi matematinio įrodymo mes čia neanalizuosime, tačiau jis minėtame popieriuje yra). Tarkime, abu automobiliai to pačio gamintojo ir abu pirkėjai užsimanė parduoti esamus automobilius. Kaip elgsis kiekvienas iš ekonominių agentų? Na gerojo automobilio turėtojas nuspręs daugmaž realią kainą, kurią jis norėtų gauti už gerą automobilį. Ką darys blogojo automobilio pardavėjas? Kopijuos ir nustatys lygiai tokią pačią kainą, kaip ir gerojo automobilio pardavėjas. Kodėl? Todėl, kad nustatydamas žemesnę kainą blogojo automobilio savininkas signalizuos rinkai, jog jo automobilio kokybė yra žemesnė nei gerojo automobilio savininko. Turėkime omenyje, jog abu pardavėjai gyvena tokiom pačiom sąlygom, tai yra, blogojo ar gerojo automobilio kainos galėtų skirtis, tarkim, jeigu vienam pardavėjui būtinai reikėtų kapitalo, todėl jis būtų priverstas automobilį parduoti greičiau ir t.t. Mūsų atveju nei vienas iš agentų niekur neskuba :). ( Ekonomikos moksle dažnai nagrinėjami modeliai, tarkim visos šalys gamina tam tikrą vieną prekę ir t.t. Esmė ne pačiose prielaiduose ir jų tikrume, bet iš tų prielaidų sekanti analizė). Kaip automobilio pirkėjui nuspręsti, jog jo perkama mašina gera? Kaip pardavėjui parodyti, jog jo parduodama mašina gera? Tarkim, pardavėjas gali nuplauti mašiną prieš pasirodant pirkėjui, tą patį padarys ir blogos mašinos savininkas, kadangi tai pakankamai pigus būdas imituoti savo mašinos aukštesnę kokybę. Dažnai vadinamasis „credible signal“ arba patikimas signalas pirkėjui gali būti pasiųstas tada, kai pardavėjui tas signals kainuoja. Tarkim, racionaliausia gerojo automobilio pardavėjui būtų garantuoti tam tikrą draudimą pirkėjui dėl automobilio gedimo, kadangi gerojo automobilio pardavėjas žino, jog jo automobilis geras, todėl ir tikimybė, jog tas automobilis suges yra mažesnė teoretiškai nei blogojo automobilio. Tuo tarpu blogojo automobilio savininkui tokį pat signalą pasiųsti pardavėjui būtų sudėtingiau, kadangi jis žino, jog jo automobilis – blogas, todėl teoriškai tikimybė, jog jo automobilis suges didesnė. Aišku, viskas priklauso nuo draudimo kaštų, jeigu draudimas nėra brangus – tada blogojo automobilio savininkas gali imituoti ir pasiūlyti draudimą. Aišku, atsiras toks taškas, kai blogojo automobilio savininkui bus nebepelninga siūlyti draudimą pirkėjui, tada gerojo automobilio savininkas galės parduoti savo automobilį. Logika aiški, automobilio draudimas šiuo atveju yra patikimas signalas, jeigu draudimas brangus ar techninė priežiūra brangi, jog automobilio kokybė aukšta. Tokiais pačiais metodais dažnai vadovaujasi ir naujų automobilių gamintojai, kurie siūlo tarkim 10 metų garantiją, kadangi žino, jog jų automobilių kokybė aukšta. Kitu atveju – šitos politikos finansavimo kaštai būtų per aukšti.

O kokią situaciją mes turime Lietuvos darbo rinkoje? Turime pakankamai daug be darbių arba mažai uždirbančių bakalaurų ir magistrų. (Sakydamas mažai turiu omenyje, kad darbo užmokesčio skirtumas tarp turinčiųjų bakalauro ar magistro laipsnį ir neturinčio labai nesiskiria. Čia aišku mano nuomonė). Kodėl? Na pirmiausia – studijuoti Lietuvoje buvo nemokama pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl darbo rinka išsigimė. Studijavimas vakaruose – daugiau gabių studentų pasirinkimas ir tas pasirinkimas yra patikimas signalas rinkai, jog studentas yra gabus. Kodėl? Todėl, kad dažnai už mokslą reikia mokėti, o ir mokytis reikia daug ir sunkiai. Aišku yra šalių, kuriose mokslas nemokamas ir t.t., bet tos šalys priima tik gabius užsieniečius, tikrai ne kiekvieną. Lietuvoje susidarė tokia situacija, kai praktiškai kiekvienas gali eiti ir studijuoti, nepriklausomai nuo jo gabumų. Jo, kiekvienas turi teisę mokytis, bet kiekvienas turėtų už tą mokslą atitinkamai ir mokėti, tada tas mažiau gabus studentas turėtų ankstina daugiau dirbti negu gabus studentas, gauti geresnius rezultatus ir nebemokėti už mokslą. Tai yra, studentui nesimokymas kainuoja. Kai mokslas nekainuoja ir kiekvienas gali studijuoti susidaro mūsų apkalbėta naudotų automobilių rinkos situacija, kai tiek gabus (geras automobilis), tiek negabus (blogas automobilis) turi tokią pat kvalifikaciją (automobilio kainą). Kaip darbdaviui sužinoti, jog į darbą atėjęs bakalauras yra tikrai gabus bakalauras? Arba tikrai gabus magistras? Aš Lietuviškąją aukštojo mokslų sistemą vadinu diplomų infliaciją. Inflicija, kai ji aukšta, dažnai turi pražutingų pasekmių ekonomikai, mūsų atveju, Lietuvos darbo rinka išsigimė. Kaip darbdaviai sprendžia šitą klausimą? Jie paprasčiausiai siūlo rinkos nekvalifikuoto ekonominio agento „be bakalauro“ atlyginimą. Kodėl? Todėl, kad darbdavys nenori permokėti už negabų studentą. Pasiūlęs žemą atlyginimą darbdavys – sulauks mažiau kvalifikuotų studentų, kadangi jie už žemą atlyginimą neis dirbti teoriškai. Praktiškai, tik gabūs studentas gali sutikti dirbti už mažą atlyginimą tam tikrą trumpą laiko periodą, tam, kad parodyti, jog jis ištikrųjų gabus ir kompanijai naudingas,  tokie studentai turėtų ateiti dirbti į kompaniją. Dažnai gali būti pasirašytas trumpalaikis bandomasis laikotarpis, ką pats gabus studentas ir turėtų pasiūlyti padaryti, ir taip signalizuoti, kad jis tikrai gabus. Įdomiausia, kad panaši situacija susidaro ir magistrų rinkoje. Kodėl žmonės bando įgauti magistro laipsnį? Na maža dalelė ketina įgauti daktaro laipsnį, todėl magistro laipsnis – būtinas. Kitas dalis studentų nori signalizuoti rinkai, kad jie yra gabesni nei bakalaurai, todėl turi pakankamai gabumų tam, kad sunkiau įgyjamą magistro laipsnį. Ar tai veikia Lietuvoje? Nemanau.

Įdomiausia ir turbūt juokingiausia, kai laikraščiuose pasirodo skelbimai, jog nekvalifikuotam darbui atlikti reikalingas žmogus šnekantis keliomis kalbomis, mokantis dirbti kompiuteriu, turintis darbo patirties ir bakalauro mokslinį laipsnį. Kodėl? Na mūsų visuomenėje, jeigu tu neturi bakalauro laipsnio arba nestudijuoji, reiškia esi kažkoks keistas arba tiksliau – bukaprotis, juk visi jį turi. Lietuvoje susidariusi situacija, kai bakalauro mokslo laipsnį turėti yra norma, nepriklausomai nuo asmens gabumų, ar tai normalu? Kas nuo to kenčia? Nuo to kenčia tiek gabūs studentai, kurie būna priversti tam tikrą laiką dirbti už žemus atlyginimus ir negabūs studentai, kurie būna priversti keturis metus eikvoti savo laiką.

Aš jau nekalbu apie universitetų kokybę. Realiai, leidus sistemai arba rinkai funkcionuoti normaliai, kai gabus studentas gali studijuoti, o negabus – galėtų mokytis amato, tai pati sistema reformuotųsi, kadangi nebebūtų kvailų studentų kvotų ir nuolatos užpildytų auditorijų. Koks dėstytojas norės keisti savo darbo metodus, ar koks universitetas norės keisti savo darbo metodus, kai jis žino, jog kitais metais auditorija vėl bus pilna? Dėstytojas turi aukoti savo laiką ir kapitalą, tam, jog pasiekti tokį pat rezultatą? Teoriškai, kiekvienas iš mūsų turėtume siektie tapti geresniais, gerinti savo darbo metodus ir t.t. Kiek iš mūsų gali pasigirti tuo, jog jiems sekasi pakeisti įsisenėjusius darbo metodus? Kodėl mes bandome savo apgauti ir galvojame, kad rytoj tas ar kitas dėstytojas pakeis savo darbo metodus, kadangi mes taip norėtume? Be rimto iniciatyvų paketo, be didesnės konkurencijos įvedimo Lietuvos aukštojo mokslo rinkoje, niekas nepasikeis. Dėstytojas bus priverstas keisti savo darbo metodus tik tada, kai žinos, jog jeigu jis to nepadarys, auditorijoje esančių studentų kiekis kitais metais sumažės perpus ir t.t. Tik tada dėstytojas turės interesą kažką keisti, patys universitetai turės kažką keisti, tam, kad pritraukti daugiau studentų į universitetus. Nemokamos valstybės vietos studentam – universitetam kaip leidimas nieko nedaryti, juk jie tie studentai patys ateis. Sprendimas? Turėtų būti nustatyti tam tikri kriterijai, tarkim valstybinių egzaminų balų vidurkiai, kuriuos pasiekus – bus nuspręsta, jog studentas yra gabus, todėl jis gaus nemokamą mokslą, negabus – turės mokėti pats. Vėliau kiekvienais metais situacija gali keistis studijuojant vertinant balais, lankomumu ir t.t. Valstybinių egzaminų balai čia tik kaip pavyzdys, galima taip pat remtis ir paskutiniais keturių metų mokslo rezultatais plius valstybinių egzaminų balais. Turbūt ne paslaptis, jog būtent gabesnieji studentai dažnai renkasi daugiau valstybinių egzaminų nei mažai gabūs. Aišku, tada atsiranda pažymių infliacijos problema. Egzaminai gali būti daromi lengvesni, tam, kad tam tikra kvaila kvota studentų būtų pasiekta. Tokią problemą tikrai galima išspręsti, turint kompetetingą komisiją, kuri įvertintų egzaminų lygį kiekvienais metais. Be to, reikai baigti su sovietiniu palikimu ir kažkokių studentų kvotų skirimais. Nemanu, kad gabių studentų kiekis kiekvienoje amžiaus grupėje labai skiriasi, todėl tie, kurie pasirodo gerai ir parodo, kad jie ištikrųjų mokosi gerai ir yra protingi – visi turėtų gauti nemokamą valstybės vietą. Ką tai duos? Studentų turėtų sumažėti, mokslas negabiems – pabrangti, universitetų taip pat sumažėti. Be to, tie universitetai, kurie sugebėtų prisitraukti gabiuosius būtų reformuoti, kadangi studentų skaičius sumažėtų, valstybė skirtų tam tikrą kiekį lėšų, kur kiekvienam studentam tektų daugiau negu prieš tai, kadangi studentų kiekis mažesnis. Automatiškai dėstytojų, kurie vadovaujasi blogais mokymosi metodais – neliktų, paprasčiausiai nesusirinktų studentų grupės, išliktų tie, kurie yra pageidaujami studentų. Galiausiai, patys dėstytojai būtų suinteresuoti kelti kvalifikaciją ir gerinti mokymosi metodus.

Tai tiek 🙂

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai