Kokio dydžio turėtų būti valstybės garantijos finansų rinkoje?

Tomas S.

Neseniai Lietuvoje praūžusi, o turbūt beūžianti banko Snoro krizė privertė visuomenę susimąstyti – kaip ir kokius kreditorius reikėtų kompensuoti, esant bankinei krizei?

„Vadovėlinė“ finansų teorija mums sako, kad pirmiausia turėtų būti kompensuojami obligacijų turėtojai, vėliau priviligijuotų akcijų turėtojai ir galiausiai „paprastieji“ akcininkai. Bankinis sektorius skiriasi nuo kito privataus sektoriaus, kadangi bankinio sektoriaus veikla ypatingai priklauso nuo valstybės reguliavimo, tai yra, valstybė garantuoja tam tikrą dalį banko aktyvų (indėlių) vertę, jeigu vienas ar kitas bankas susidurtų su problemomis. Šiuo atveju, Lietuvoje galioja indėlininkų draudimo įstatymas, kuris garantuoja, jog iki tam tikros sumos bankuose laikomi indėliai yra garantuoti valstybės (Lietuvoje indėliai iki 100 tūkstančių eurų yra draudžiami valstybės).

Kodėl tuos indėlius reikia drausti ir kam bankams valstybės pagalba? Na pirmiausia, ekonomikos teorija/ideologija teigia, kad gerai funkcionuojanti finansų sistema leidžia efektyviai paskirstyti kapitalą, tai yra, ekonominiai agentai, kurie turi gerų idėjų, bet neturi kapitalo gali rasti ekonominius agentus, kurie neturi gerų idėjų, bet turi kapitalą. Šis procesas leidžia paspartinti ekonominį augimą arba teoriškai turėtų leisti, todėl valstybės turėtų stengtis tobulinti savo finansinę sistemą. Be to, finansinės sistemos stabilumas, taip pat, leidžia namų ūkiams plauoti savo išlaidas ir ateities pajamas, kas vėlgi prisideda prie ateities lūkesčių stabilizavimo.  Galiausiai, kaip teigia R. C. Merton savo 1977m. darbe „An Analytic Derivation Of The Cost Of Deposit Insurance And Loan Guarantees” – namų ūkiams būtų per sudėtinga ir per brangu įvertinti kiekvieno banko rizika, todėl efektyvi indėlių diversifikacija būtų negalima arba labai brangi, todėl vasltybė turėtų įsikišti į šį procesą. Šiuo atveju valstybė – mokesčių mokėtojai, tai yra, bet kokios bankų griūties pasekmės būtų absorbuotos visuomenės.

Kaip parodė neseni įvykiai susiję su banku Snoru – kai kurios suinteresuotos grupės norėtų, jog valstybė prisiimtų ne tik indėlių draudimo įsipareigojimus, bet ir banko įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Ar tai teisinga? Na tai jau ne man spręsti – kiekviena visuomenė pati nusprendžia, kas yra teisinga, o kas ne .

Į klausimą, ar vasltybė turėtų drausti ne tik tam tikrą indėlininkų grupę, bet visus kreditorius, mums gali padėti atsakyti nesenai mano skaityta OECD studija. Sebastian Schich ir Byoung-Hwan Kim analizuoja šią problemą savo darbe „Guarantee Arrangements For Financial Promises: How Widely Should the Safety Nest be Cast“, publikuotame OECD Journal: Financial Market Trends (Issue 1, Volume 2011, June). Šis darbas analizuoja kaip ir kokius instrumentus turėtų/galėtų drausti vasltybė ir kaip įvairių instrumentų draudimas yra vykdomas skirtingose šalyse. Beje, skirtingose šalyse skirtingi investiciniai instrumentai yra draudžiami skirtingai. Tarkim, įdomu, jog prieš neseną finansų krizę, indėliai Australijoje nebuvo draudžiami, tai yra indėlių draudimo įstatymo ten nebuvo ir tik krizės metu šis įstatymas atsirado. Kituose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse šis įstatymas yra priimtas. Be to, įdomu, kokia vasltybių pozicija tarkim pensijinių fondų, gyvybės draudimo kompanijų, investicinių komapanijų turto (ne bankų) atžvilgiu? Kokie investiciniai instrumentai turėtų būti draudžiami? Kaip jau minėjau, į šiuos klausimus kiekviena valstybė atsako skirtingai.

OECD grupė pateikia labai paprastą pasiūlymą, kaip kiekviena valstybė turėtų žiūrėti į valstybės vaidmenį įvairių kompanijų ir instrumentų draudimo kontekste:

  1. Pirmiausia, bet kokios valstybės finansinės garantijos turėtų būti reglamentuotos įstatymais. Neturėtų būti tokiu atveju, kai valstybė suteikia pagrindo ekonominiams agentams tikėti, jog tam tikros investicijos yra apdraustos valstybės. Jeigu vasltybė yra pasiruošusi drausti tam tikrų kompanijų ir investuotojų turtą, tai turėtų būti reglamentuota įstatymais.
  2. Jeigu valstybė yra pasiruošusi drausti tam tikrus įsipareigojimus, tam turi būti sukauptos arba suplanuotos pajamos draudimui padengti. Jeigu vasltybė yra sukaupusi tam tikrą, nekintantį kiekį aktyvų draudimui, tai šis aktvyų puodas turėtų būti skirtas tik įstatymais reglamentuotų įsipareigojimų draudimui. Valstybė neturėtų drausti daugiau įsipareigojimų, jeigu aktyvų puodas nepadidėja. Drausdama daugiau įsipareigojimų ir nedidindama aktyvų tiems įsipareigojimams padengti, vasltybė sumažina bendrą aktyvų puodą įsipareigojimams padengti, kas gali prisidėti prie šalies finansinio stabilumo ir patikimumo sumažėjimo, kadangi valstybė pradeda drausti daugiau įsipareigojimų nei yra aktyvų tiems įsipareigojimams dengti.
  3. Trečia, garantuojant tam tikrų instrumentų ir kompanijų veiklos draudimą, vasltybė turėtų nuspėti kaip šis draudimas paveiks šių investicinių instrumentų ir kompanijų veiklą. Apdrausdama tam tikras veiklą ar instrumentus, vasltybė gali sukelti netikėtas pasekmes tose rinkose. Pvz. draudimas tam tikrų investicinių vienetų (tarkim rizikingų) gali leisti ekonominiams agentams rizikuoti daugiau, kadangi šie aktyvai yra draudžiami, todėl valstybė privalo įvertinti draudimo pasekemes įvairiuose rinkose.
  4. Galiausiai, valstybinės garantijos turėtų būti limituotos ir finansiškai prieinamos. Nelimituotos garantijos vėlgi turėtų efektą rizikos finansų rinkoje pasikeitimui, o jeigu jos dar ir valstybei finansiškai neprieinamos, tai ir vasltybės įvaizdžiui kreditorių akyse.

Nesenai praūžusi finansų krizė turėjo daug įvairių ir įdomių precedentų. Ne viena šalis pakeitė savo nuomonę kaip ir kokie finansiniai instrumentai bei veiklos turėtų būti reguliuojamos. Pastebėjau, kad šalys, kurios turi galimybę pačios kurti pinigus, krizės metu, pasiūlė nelimituotas garantijas ne tik indėlininkams, bet ir kitiems finansų rinkos žaidėjams. Šiais pasiūlymais ypatingai dosni buvo JAV, kadangi ji turi galimybę tuos įsipareigojimus įvykdyti dėl galimybės nepriklausomai vykdyti savo monetarinę politiką.

Lietuva šiuo atveju tokios galimybės nacionalizuoti visus bankinius įsipareigojimus neturi. Tam, kad garantuoti papildomus įsipareigojimus, reikalingas papildomas puodas aktyvų tiems įsipareigojimams padengti. Kaip tą papildomą puodą aktyvų atrasti? Na, turbūt yra keturi pagrindiniai būdai – privatizuoti vasltybės kompanijas, kurios dar nėra privatizuotas ir iš šitų lėšų grąžinti įsipareigojimus banko Snoras kreditoriams. Antras būdas, padiinti įvairius mokesčius šiandien. Trečias būdas – skolintis iš vidaus ir išorės finansų rinkų, kas yra ne kas kita, kaip galimi aukštesni mokesčiai ateityje. (Tie aukštesni mokesčiai gali ir nerealizuotis, bet tam reikalingas ypatingai spartus ekonominis augimas ir mokesčių surinkimas/valstybinių (socialinių) išlaidų mažinimas). Galiausiai, paskutinis būdas – sumažinti vasltybines (socialines) išlaidas šiandien.

Ar nors vienas iš būdų jums priimtinas? Į tai siūlyčiau atsakyti ne tik tiems, kurie nenukentėjo nuo banko Snoras krizės, bet ir tiems, kurie nukentėjo.

Kiekviena valstybė pasirenka savo unikalų finansinų rinkos valdymo modelį. Skirtingos kompanijos ir instrumentai taip pat gali būti draudžiami valstybės, viskas priklauso nuo visuomenės susitarimo ir nuomonės šiuo klausimu. O visuomenės nuomonė ir susitarimai yra išreiškiami per rinkimus, kur vėliau išrinkti politikai turėtų teoriškai tą visuomenės nuomonę ginti. Kažkokios panacėjos aš nesiūlau ir mokyti nesiruošiu, tačiau noriu parodyti, kad kiekviena visuomenė į šį klausimą gali atsakyti pati.

 

#bankai #bankinės krizės #finansų rinka #Garantijos finansų rinkoje

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai