Koreliacijos ir difersifikacija pasaulio vertybinių popierių rinkose

Tomas S.
  • 3 Komentarai

Šią savaitę teko nemažai skaityti apie padidėjusias koreliacijas tarp skirtingų geografinių regionų ir investicinių vienetų rinkų. Pirmiausia, kas yra koreliacija? Paprastai sakant, koreliacija tai toks reiškinys, kai dviejų skirtingų investicinių vienetų vertės „juda“ į vieną ar į kitą pusę. Tarkim, jeigu vieno investicinio vieneto vertė didėja/mažėja, o kito taip pat didėja/mažėja – teigiama koreliacija ir atvirksčiai, jeigu vieno investicinio vieneto vertė didėja, kito mažėja – neigiama koreliacija. Kaip jau viename iš savo įrašų minėjau – koreliacija mums nepasako, jog vienas ar kitas procesas turi įtakos vienam ar kitam procesui.

Taigi, koreliacijos padidėjimas tarp skirtingų regionų ir investicinių vienetų leidžia investuotojams geriau nuspėti, kur rinka pasistūmės arba tiksliau teoriškai turėtų leisti. Ne paslaptis, kad po finansų krizės pasaulyje įsivyravo pakankamai dvi paprastos investavimo strategijos – „risk-on“ ir „risk-off“. „Risk-on“ strategija paremta tuo, kad investuotojai turi pozityvius ateities/dabarties lūkesčius ir investuoja į rinkoje esančius rizikingesnius investicinius vienetus – „emerging markets“ valiutas, „emerging markets“ akcijų biržas ir kompanijų obligacijas, „developed“ šalių „augimo“ kompanijų akcijas ir t.t. „Risk-off“ investavimo strategija paremta tuo, kad investuotojų lūkesčiai nėra tokie geri, todėl jie investuoja į auksą, dolerį, šveicarijos franką ir įvairias „developed“ šalių obligacijas. Taigi, tokios dvi „paprastos“ strategijos tikrai padidina koreliacijos tikimybę tarp skirtingų geografinių zonų ir investicinių vienetų.

Šios savaitės The Economist skyrelis „Buttonwood“ analizuoja, kodėl šios koreliacijos padidėjo, kodėl akcijų rinkos pradėjo judėti taip pat, nors šalių, kuriuose tos akcijų biržos randasi ekonominiai rodikliai visiškai skirtingi. „Buttonwood“ siūlo paskaityti neseną mokslinį darbą – „Asset Fire Sales and Purchases and the International Transmission of Funding Shocks“, kurį aš jau perskaičiau (Galite jį nemokamai parsisiųsti iš interneto). Taigi darbas tikrai įdomus – mokslininkai analizuoja kaip dideli investiciniai fondai – tiek hedge, tiek mutual reaguoja į atsirandančias likvidumo problemas. Fondų tikslas – prisitraukti kapitalą iš investuotojų, jį investuoti ir iš to uždirbti. Tie fondai, kurie nepatenkina investuotojų grąžos lūkesčių – praranda investuotojų kapitalą, tai mokslininkai įvardija kaip fondo likvidumo sumažėjimą arba tiksliau „funding schock“. Mokslininkai analizuoja laiko periodą – 1996-2008, ir pasirenka tik tuos fondus, kurie investuoja ne tik šalyje, kur fondas įsikūręs, bet ir į „emerging markets“ ekonomikas. Labai detaliai nepasakosiu, bet metodologija tikrai įdomi, todėl verta paskaityti patį darbą, tačiau iš teorinės pusės tarkim akcijų grąžą trumpuoju laikotarpiu priklauso nuo fundamentalių (ekonomikos augimo lygis, infliacija, nedarbo lygis) ir ne fundamentalių faktorių, šiuo atveju likvidumo šokų. Mokslininkai nustato, kad tiek fundamentalūs, tiek ne fundamentalūs faktoriai turi įtakos įvairių šalių akcijų biržom (nieko naujo), tačiau įdomiausia kaip vyksta šių verčių kitimo transmisija iš vienos akcijų biržos į kitą. Mokslininkam įdomiausia, kaip likvidumo šokai paveikia akcijų rinkas tiek vietines – „developed“, tiek „emerging markets“. Jų atradimai – tikrai įdomūs.

Pirmiausia, kaip mokslinio darbo pavadinimas skelbia analizuojama kaip fondai reaguoja į likvidumo šokus, tai yra, kai investuotojai siekia atsiimti pinigus iš investicinio fondo. Daugelis fondų naudoja „leverage“, tai yra fondai pasiskolina daugiau aktyvų nei jų kapitalas ir juos investuoja. Jeigu, tarkim JAV akcijų indeksai krenta, tada fondo investicinio portfelio vertė taip pat krenta, todėl kompanijos, kurios paskolino fondui aktyvus gali paprašyti fondo juos sugrąžinti, kas sukels vadinamuosius „fire arba distressed sales“ ir fondas turės likviduoti investicinias pozicijas tam, kad grąžinti paskolą. Be to, dažnai investiciniai fondai turi tam tikrą fiksuotą procentinį įvertį, skirtą kiekvienam regionui ar aktyvų grupei savo investiciniame portfelyje, tai mokslininkai vadina – „denominator effect“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, kai aktyvų vertės investiciniame portfelyje kinta, tai portfelio balansas turi būti perskaičiuotas ir pritaikytas pirminei aktyvų alokacijai – vieni aktyvai – parduoti, kiti – nupirkti. Mūsų atveju, kai mums įdomus likvidumo šoko poveikis investiciniam portfeliui, sumažėjus JAV aktyvų vertei, norint portfelį sugrąžinti į pirminę alokaciją, reikia padidinti JAV aktyvų kiekį ir sumažinti kažkokį kitą – labiau rizikingą. Mokslininkai atrado, kad būtent investiciniai fondai, kurie turi nemažą aktyvų kiekį tiek JAV, tiek „emerging markets“ šalyse, kai JAV aktyvų vertės sumažėja, būtent „emerging markets“ aktyvai yra parduodami tam, kad atstatyti portfelį į pradinę stadiją. Be to parduodami „emerging markets“ šalių investiciniai vientai turi įtakos bendrai „emerging markets“ investicinių vienetų rinkai, tai yra, parduodant šiuos aktyvūs, jų kainos sumažėjimas yra statistiškai svarbus. Sakysite, o kas čia įdomaus? Na pirmiausia, tai paaiškina, kodėl padidėja koreliacijos akcijų rinkose. Be to, parodoma, kad ne tik fundamentalūs faktoriai turi efektą akcijų rinkai ir investicinių vienetų grąžai. Aišku, kaip visada, turime įsitikinti ar likvidumo šokas nėra fundamentalus faktorius, kadangi aktyvų vertės gali kristi dėl fundamentalių priežasčių ir tai automatiškai sukelia likvidumo šoką. Nepastebėjau, kad autoriai adresuotų šią problemą, tačiau, jų metodologija paremta mėnesinėmis portfelių grąžomis, todėl galima teigti, kad per mėnesį pasikeitę faktoriai nėra tik fundamentalūs ir t.t. (Labai norint turbūt galima prisikabinti prie kviekvieno empyrinio projekto 🙂 ).

Taigi labai įdomus pastebėjimas investuotojams. Be to, „Buttonwood“ labai teisingai išsireiškia apie difersifikaciją – jeigu investuotojai investuoja panašiai, tarkim kaip „risk-on“, „risk-off“ strategijos, tai net ir investuojant į skirtingus geografinius regionus bei aktyvūs mes difersifikacijos nepadidiname. (Difersifikacija – tai toks procesas investavime, kai investuotojai stengiasi investuoti į skirtingus aktyvūs, geografines zonas, ekonominius sektorius, tam, kad sumažinti riziką, jog vieno aktyvo vertei krentant, kiti aktyvai nekristų. Čia kaip tame pasakyme – nedėk visų kiaušinių į vieną lizdą). Taigi, dar viena išvada – didesnė koreliacija akcijų rinkose priveda prie difersifikacijos efektyvumo sumažėjimo arba taip teoriškai turėtų būti.

Dar vienas įdomus pastebėjimas – Goldman Sachs praeitą savaitę pasiūlė, kaip panaudoti šias išaugusias koreliacijas – investicinio portfelio naujai draudimo technikai. Dažniausiai jūs galite apdrausti savo pozicijas akcijų biržose – pirkdami/parduodami ateities kontraktus arba pirkdami vadinamuosiuos „put options“, kurie uždeda „grindis“ jūsų investicinio portfelio vertės kritimui. (Aišku, yra ir kitų technikų, bet šitos – paprasčiausios). Taigi, ką siūlo Goldman Sachs, jie siūlos investuotojams pirkti/parduoti „volatility“ (tai nėra koreliacija, tačiau esant aukštai rinkos variacijai, identifikuojant koreliacijas, galima apdrausti portfelį). Aišku, kaip ir visur viskas priklauso nuo to kokiame taške jūs tą „volatility“ nusipirksite/parduosite, tačiau, kaip investicinio portfelio draudimo įdėja – tikrai įdomi. Be to, jie pataria ir kaip normaliomis sąlygomis bandyti iš „volatility“ uždirbti, tokiu pat būdu galima bandyti uždirbti ir su „put“ opcionais, tačiau apie tai gal kitame įraše.

#diversifikacija #finansų rinkos #koreliacija #vertybiniai popieriai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai