Krizė VI

Tomas S.

Na tęsiam toliau mūsų pasakojimą apie krizę. Centrinio banko veiklą aptariau, Federalinio Rezervo taip pat, Fannie ir Freddie išnagrinėjom nuodugniau, susipažinom su Jav nekilnojamojo turto rinka. Lieka susipažinti artimiau su privačiuoju sektorium. Kokie didžiausi žaidėjai dominavo rinkose prieš krizę? Tai – investiciniai bankai. Kuo skiriasi paprastas bankas nuo investicinio banko? Na paprastas bankas priima indėlininkų pinigus, poto juos skolina, čia papraščiausias paaiškinimas. Ką daro investicinis bankas? Kai kurie investiciniai bankai, taip pat užsiima ir tuo, kuo užsiima paprasti bankai, tai yra priima indėlius ir vėliau juos skolina. Be to, investiciniai bankai taip pat pataria saviems klientams, kur investuoti savo pinigus, patys investuoja savo kapitalą. Be to, jie yra broker-dealeriai, pataria kompanijos, kai jos nori įsigyti kitą kompaniją arba dvi kompanijos nori susijungti, taip pat, padeda kompanijoms išleisti skolos vertybinius popierius kapitalo rinkose, padeda išleisti akcijas, padeda apdrausti riziką ir dar daugiau kitų operacijų. Tai yra tokie megabankai. Jų pavyzdžiai – Goldman Sachs, Morgan Stanley, JP Morgan, Bear Stearns, Lehman Brothers, Barclays, Royal Bank of Scotland, Deutsche Bank ir kiti. Jų paslaugom naudojasi ir valstybės, taip pat Lietuva, kuri išleidžia euro-bondus.

1933 metais, po Didžiosios Depresijos, buvo išleistas Glass-Steagall aktas, kuris neleido bankams tapti tokiais begemotais, kokie jie dabar yra, tai yra, bankas, kuris tarkim užsiima paprastom bankinėm operacijom – priima indėlius ir skolina, negalėjo taip pat vykdyti investicinių bankų funkcijų. Todėl buvo lyg ir dvi atskiros nišos – paprasta bankininkystė bei investicinė. Investicine bankininkyste dažniausiai užsiiminėjo maži boutique bankai. Vėliau, 1980 metais išėjo aktai, kurie skatino dereguliacija finansiniame sektoriuje ir padėjo pamatus begemotų atsiradimui arba kitaip „too big to fail“ bendrovėm. 1999 metais tokių begemotų atsiradimas buvo oficialiai įteisintas. Buvo manoma, kad kompanijos tokio dydžio, turėdamos tiek įvairios patirties, gali atlikti atskirus darbus daug efektyviau ir pigiau, todėl leista tiems dinozaurams plėstis. Ir ištikrųjų vakarų pasaulyje paprastos bankinės paslaugos yra dažniausiai nemokamos, ne kaip Lietuvoje.

Kokia jų įtaka krizei? Vienareikšmiškai-labai didelė. Ar jie vieninteliai kalti? Tikrai ne. Pirmiausia, po 1980 metų prasidėjo finansinės sistemos plėtimasis, tobulėjimas, atsirado daug naujų produktų, kurie leido dar lengviau veikti finansinei rinkai. Kokia finansinės rinkos paskirtis ekonomikoj? Tai efektyviausiai perduoti finansinius resursus tiems, kurie gali juos efektyviausiai išnaudoti, paimant juos iš tų, kurie nežino, ką su tais resursais daryti. Su inovacijom finansinėje sferoje prasidėjo ir ekonomikų augimas. Finansų rinka yra vadinama ekonomikos smegenimis. Berods investicinis bankas Solomon Brothers išplėtojo securitization – investicinių vienetų, padengtų paskolomis, gamybą. Jie išreklamavo šiuos investicinius vienetus investuotojam ir taip pritraukė dideles sumas pinigų į šią rinką. Be to, vėliau atsirado bankomatai, kurie taip pat prisidėjo prie finansinės rinkos augimo, o ir ekonomikų augimo. Viskas buvo lyg ir neblogai devintajame dešimtmetyje. Spekuliacija buvo visada, tačiau, finansinės rinkos veikė puikiai.

Labai svarbu suprasti, kaip Wall Street investicinių bankų darbuotojai yra vertinami už jų pasiekimus. Ar svarbu, jog tarkim darbuotojas per mėnesį pritraukė tris naujus „nerizikingus“ klientus, kurie gavo nekilnojamojo turto paskolas ir tikrai jas sugebės padengti? Ar svarbu, jog kitas darbuotojas pritraukė dvidešimt naujų klientų, kurie gavo nekilnojamojo turto paskolas ir nežinia, ar jie bus mokūs? Antras variantas yra teisingas, būtent antrasis darbuotojas sugebėjo bankui atnešti daugiau pinigų, todėl šis darbuotojas bankui yra daug svarbesnis. Realiai mąstant, tai klientų mokumas tūrėtų būti vienas iš svarbiausių kriterijų, bet apie tai vėliau. Wall Street menedžeriai kiekvieną dieną jaučia spaudimą iš investuotojų dėl kapitalo grąžos. Kiekvienas nori uždirbti daugiau, uzdirbsi daugiau, tapsi rinkos „guru“ – todėl galėsi prašyti didesnių komisinių iš savo klientų. Pagrindinis vertinimo kriterijus – kiek pinigų tu uždirbi. Jeigu vienas bankas ar fondas išranda kažkokią galimybę pasipelnyti, tuoj kiti puls imituoti ką daro tas fondas, nes jų klientai gali iškart pereiti į fondą, kuris garantuoja didesnę grąžą. Ten pakankamai žiaurus pasaulis. Šiandien tu Dieveas, rytoj tu niekas.

Pradėkim savo analizę nuo 2003 metų, kai ekonomikos atsigavinėjo po krizės, Federalinis Rezervas stipriai karpė palūkanų normas, prezidentas Bushas sumažino mokesčius ir ekonomikos vėl įsibėgėjo. Kaip minėjau anksčiau, nekilnojamojo turto bumas buvo sukeltas politikų, kurie priėmė įstatymus, skatinančius nekilnojamojo turto įsigyjimą. Tiksliai dabar nepasakysiu, kuriais metais, bet tarkim tais pačiais 2003 metais (kažkaip atrodo gal 2001m, bet tai esmės nekeičia) vėl buvo priimti įstatymai, jog ir patys neturtingiausi namų ūkiai turėtų galimybes įsigyti nekilnojamą turtą. Viskas lyg ir neblogai, teisingai, jeigu ekonomika atsigauna, reikia dalintis vaisiais ir su neturtingaisiais, tačiau tai buvo vienas iš blogiausių politikų sprendimų. Atsirado tokios vadinamosios „Ninja“ paskolos, kurios reiškė, jog paskolos prašantis žmogus, neturi nei pajamų, nei jokio užstato. Realiai mąstant tokie piliečiai neturėtų gauti paskolų, juk jie nemokūs. Tačiau valstybei viską subsidijuojant, nekilnojamojo turto kainom augant, kodėl neskolinti tiems, kurie negali išsimokėti, juk paskolinus dabar vieną sumą, net ir skolininkui nesugebėjus grąžinti kelių inašų būsto kaina jau bus pakilus, todėl perimant būstą automatiškai uždirbamas pelnas. Viskas veikė dažniausiai šiektiek kitaip. Pirmiausia, tie vadinami subprime (didžiausią riziką turintys bankrutuoti) skolininkai turėdavo pajamų padengti paskolos palūkanom, kai namo kaina išaugdavo, jie paprasčiausiai paskolą persitvarkydavo, kad susimažinti įmokas, nes namo vertė pakilo. Be to, tie, neturintys pajamų, taip pat naudodavo savo bustą kaip bankomatą, paprasčiausiai užstatydavo jį kitam arba netgi tam pačiam bankui ir imdavo paskolas įvairiem daiktam, kadangi būsto kainos augo, todėl automatiškai skolininkas uždirbdavo, todėl bankai jiems ir toliau skolindavo pinigus, tais skolintais pinigais perkamos mašinos, perkama buitinė technika bei grąžinamos nekilnojamojo turto paskolos. Įsivaizduojat koks burbulas išpučiamas? Tokių paskolų vis daugėjo, kadangi bumas nekilnojamojo turto rinkoje prasidėjo devintajame dešimtmetyje, tai daug mokių klientų jau turėjo paskolas, todėl, kad tą bumą pratęsti reikėjo daugiau rizikingų klientų. Paskolų rizikos kontrolė vis blogėjo. Paskolos darėsi vis rizikingesnės. Dar vienas paaiškinimas, kodėl paskolų kokybė blogėjo, tai, jog paskolos teikiantys bankai ir institucijos nebuvo suinteresuotos jų tikrinti, kadangi, kuo daugiau paskolų yra išduodama, tuo daugiau darbuotojas gauna „bonusų“ metų pabaigoje. Kaip ir minėjau svarbiausia finansinėje rinkoje buvo kiek žmogus atneša naudos savo kompanijai pinigine vertė. Rizika ypatingai prieš pat krizę buvo niekam neįdomi, nes būsto kainos augo. Be to, teko skaityti ne vieną straipsnį apie tai, kaip didžiausių pasaulio bankų darbuotojai, atsakingi už riziką, buvo atleidžiami todėl, jog jų įsikišimas mažino teikiamų paskolų kiekį, automatiškai ir banko pelną.

Tai tiek šiandien, rytoj bus dar įdomiau :). Laukite tęsinio…

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • A

    dekui uz nuomone

  • A

    Klausykit, Olegai ir T,

    kaip matau abudu gaudotes ekonomikoje, man butu idomu suzinoti judvieju nuomone „skambanciu vokeliu“ klausimu is ekonomines perspektyvos.

    Kaip zinote JAV galioja taisykle, leidzianti nemokiam skolininkui visiskai atsiskaityti su kreditorium turtu, kuris buvo ikeistas siekiant uztikrinti paskolos grazinima. Siuo atveju esant hipotekinei paskolai, to turto funkcija atliko gyvenamasis bustas, tad nemokus antrarusiu hipotekiniu paskolu (subprime mortgage) savininkai sekmingai issiuncia kredito istaigai vokeli su ikeisto busto raktais viduje ir yra laikomi sekmingai atsiskaite (nepriklausomai nuo to ar busto vertes pakanka skoliniam isipareigojimui padengti). Lietuvoje kaip zinia situacija kiek kitokia. Jei nesugebi padengti isiskolinimo tai tavo isipareigojimai ivykdomi is ikeisto turto (o jo verte sunkmeciu nera itin optimistine) na o likuti moki tol kol issimoki.

    tai vat mano klausimas, kuriam is siu modeliu pritartumete judu? kodel?

    • admin

      Mano manymu, Amerikos modelis yra teisingesnis. Lietuviškasis modelis permeta visą paskolos naštą ant kliento pečių, to, kuris pasiima paskolą. Realiai, žmogus, atėjęs į banką nori gauti visą susijusią informaciją apie nekilnojamojo turto paskolas bei kvalifikuotą įvertinimą dėl asmens rizikos. Lietuviškuoju atveju sukuriama vadinamoji „moral hazard“ problema, kai banko konsultantas nelabai suinteresuotas nuodugniu rizikos įvertinimu, o išduoda paskolą praktiškai neištyręs rizikos, nes bankas po sandorio praranda bet kokį „skin in the game“. Paprasčiausiai, po sandorio paskolos grąžinimas – skolininko bėda. Amerikietiškuoju atvėju, šios problemos „teoriškai“ neturėtų būti, kadangi bankas yra suinteresuotas skolininko rizika arba taip turėtų būti. Kaip matėme, ir amerikietiškasis modelis nepadėjo, kadangi paskolos buvo išduodamos betkam, bet tą lėmė visai kitos priežastys. Teoriškai amerikietiškas modelis turėtų sumažinti „moral hazard“ problemą, praktiškai – jis to nepadarė :).
      Be to, Amerikoj dabar svarstoma mažinti paskolos sumą arba įsiskolinimą tiems, kurių būsto paskolos yra „under water“, tai yra paskolos vertė didesnė nei nekilnojamojo turto vertė. Tuo siekiama, kad tu vokelių su raktais sumažėtų, kadangi bankai nėra suinteresuoti, kaip, kad Lietuvoje dabar, kurti nekilnojamojo turto bendrovės ir bandyti realizuoti nekilnojamąjį turtą rinkoje.

  • Olegas

    1)Aš į šitą reikalą žiūriu per banko galimybių (range of options) prizmę. Komerciniai bankai teoriškai visada turi galimybę kreiptis į centrinį banką ir per „discount window“ gauti reikiamą kiekį pinigų likvidumui užtikrinti. Investiciniai bankai šios galimybės neturi. Tad vien jau tai padaro investicinį banką labiau pažeidžiamą rizikos prasme, nei komercinį banką. Aišku, kad teorija yra teorija ir praktikoje centrinis bankas gali ir nepadėti (reikiamu momentu nesuteikti reikiamo kieko pinigų) :).

    2) Pas mus jei gerai pamenu, valstybė draudžia tik 100 000 eurų (apimant visas gyventojo sąskaitas). Nors tai atrodo kaip tam tikras garantas, tačiau įvykus nelaimei (banko bankrotui) vargu ar mūsų valstybė sugebėtų įvykdyti savo įsipareigojimus (kadangi ir be to niekaip nesugeba susitvarkyti su finansais) :). Taip kad tą garantiją, IMHO, yra labiau toks butaforinis pareiškimas, kad liaudis ramiau miegotų.

    • admin

      Joa, visiškai su tavim sutinku, bet Jav krizės metu, Goldman Sachs is investicinio banko tapo depository institution, tai yra komerciniu banku, ir gavo prieiga prie discount window, bet cia jau kita istorija apie Goldman Sachs itaką Jav politikai :). Deposit insurance yra didelė problema, todėl, jog komerciniai bankai nepasiduoda normaliai rinkos disciplinai, nes indėlininkai deda pinigus, net negalvodami, jog bankas gali bankrutuoti ir nereikalauja aukštesnių palūkanų. Teko skaityti, jog dabar gali būti deposit insurance apmoketas, tik nezinau, kas uz ji mokes – bankai ar indelininkai :).

  • Olegas

    Labas T.

    Vėl norėčiau siek tiek papildyti tavo postą:

    Kaip ir sakei investciniai bankai nuo komercinių (bent jau prieš Glass-Steagall Act’ą) skiriasi tuo, kad pirmi negali imti indėlių iš paprastų piliečių ir savo veiklą turi finasuoti iš obligacijų(long-term debt), papildomo kapitalo įplaukų (preffered or common stocks) arba per atpirkimo sutartis (repo agreement). Repo agreements yra trumpalaikis finansavimo instrumentas ir dažniausiai sudaromas vienai dienai (bankas pasiskolina pinigų iš kontragento už juos įkeisdamas savo turtą, tarkim tą patį mortgage-based security ir įsipareigoja tam tikru laiku grąžinti pinigus+palūkanas). Pavyzdis būtų toks, ateina banko darbuotojas (kuris yra atsakingas už lėšų pateikimą banko dienos operacijoms vykdyti) prieš darbo dienos pradžią ir apskambina visus partnerius, kurie dieną prieš suteikė bankui pinigų. Dažniausiai tai yra tie patys invetuotojai, fondai, kurie skolino pinigus bankui jau daug metų (kartais vieni išeina, tačiau ateina kiti ir t.t.). Kai darbuotojas sutaria kokiom sąlygom(t.y. kokios bus palūkanos ir koks užstato kiekis bus reikalingas) bus sudaryti repo agreements, jis gali pranešti front officie (brokerių ir treiderių vadovams), kad jie sekmingai gali vykdyti kasdienes operacijas, nes bankas turi pakankamą lėšų kiekį (liquidity). Kitaip tariant repo agreement veikia kaip kredito linija (credit line).
    Kaip matome, investiciniams bankams nėra taip paprasta finansuoti savo kasdienę veiklą, čia ir slypi viena iš priežasčių kodėl komerciniai bankai žymiai lengviau išgyveno krizę, nei investiciniai bankai (tiksliau dauguma jos neišgyveno arba bankrutavo kaip Lemon Brothers, arba buvo suvalgyti kaip Bear Stearns). Kodėl? Todėl kad pagal įstatymus komerciniai bankai turėjo stebuklingąjį lender of last resort (JAV tą funkciją atliko FED’as) ir galėjo praktiškai už 0 procentų pasiskolinti tiek pinigų, kiek jiems reikėjo. Tačiau investiciniai bankai tokios prabangos neturėjo ir kai ilgalaikiai repo partneriai pradėjo nebeskolinti investiciniams bankas pinigų (tam kiekvienas turėjo savų priežasčių) jų kredito linijos užsidarė. Tada investiciniai bankai pradėjo eikvoti savo cash’o rezervus ir ieškoti būdus kaip parduoti savo balance sheet’ose sukauptą turtą (taip atspėjote, didžioji dauguma jų buvo mortgage-backed securities), kurie tuo metu niekam nebuvo reikalingi (nes visi norėjo atsikratyti jų). Rezultate turim bankus, kurie iš esmės turi rezervų, tačiau dėl staiga nutraukto finansavimo (prie kurio jie priprato per 50-60 metų) jų verslas staiga sustojo. Pavyzdis, Bear Stearns per 4 dienas išleido visą savo 18 milijardų cash’o rezervą ir galu gale buvo parduotas JPMorgan bankui už juokingus 2 milijardus. Tą patį savo kailių patyrė ir mūsų šalies verslininkai, kai bankai užsuko kredito linijas arba paprašė daugiau užstato ir sekmingas verslas staiga tapo paralyžiuotas.

    Gal tiek, kažkaip įsivažiavau.

    Sekmės.

    • Olegas

      Ten pradžioje turi būti „prieš panaikinant Glass-Steagall Act’ą“ 🙂

      • admin

        Na būtent šią dalį šiandien arba rytoj dar papildysiu :). Su tavim nesutikčiau tik dėl to, jog „paprasti bankai“ geriau išgyveno krizę. Tikrai ne. Pirmas iš jų HBOS „paprastas“ bankas susidūrė su krize kaip tavo minėtas repo marketas išdžiuvo, jie tai ko negalėjo finansuoti indėliais, finansavo trumpalaikėmis paskolomis pinigų rinkoje. Kas poto? Poto gražiai per televiziją rodo kaip paprasti Anglijos gyventojai rikiuojasi eilėmis prie banko filialo ir atsiiminėja savo indėlius. Yra toks dalykas kaip deposit insurance, tai yra kiekvienas gyventojas deda į banką indėlį, kuris yra apdraustas valstybės. Jeigu bankas bankrutuoja, tada valstybė iš savo lėšų grąžina indėlį žmogui. HBOS atveju atsitiko klasikinis „bank run“, tai yra žmonės puolė atsiiminėti savo indėlių, dėl mano minėto „maturity mismatch“ bankas negali turėti pakankamai pinigų, jog grąžinti indėlininkams visus indėlius. Ką padarė Anglijos vyriausybė? Paprasčiausiai, garantavo visus indėlius indėlininkams, todėl indėlininkai buvo ramūs ir paliko bankus ramybėje. (Aišku, šis žingsnis buvo žengtas ir dėl to, jog Airija pirmoji garantavo bet kokios sumos indėlius indėlininkams, todėl didžiuliai piniginiai srautai palikinėjo Angliją, kol Anglija pati neapdraudė bet kokio dydžio indėlių).
        Ačiū už gerą ir konstruktyvų komentarą 🙂