Krizė VII

Tomas S.

Na ką aptarėme kaip veikė žmonės, kurie teikė paskolas, rizika jiems nebuvo pats svarbiausias principas, svarbiausia išduoti kuo daugiau nekilnojamojo turto paskolų ir vėliau metų pabaigoje už ši „nuostabų“ darbą gauti premijas.

Rizikos nepaisymas, tai turbūt didžiausia Wall Street problema, bet negalima kaltinti vien gobšių bankininkų, labai svarbus vaidmuo šioje krizėje atitenka ir paslaptingiems „quantams“, kurie sugebėdavo rasti, pasiremdami įvairiom formulėm ir skaičiavimais, egzotiškų investicinių produktų kainas bei grąžą. Ar viską galima paskaičiuoti formulėm? Na turbūt draudikai labai puikiai įvertina riziką, kai pardavinėja draudimo poliusus. Jie remiasi praeities duomenimis, kuriuos pakoregavus įvairiais trendais galima daug maž tiksliai įvertinti riziką. Ar galima rasti tikimybę, jog atsitiks tokio lygio finansinė katastrofa, kokia atsitiko nesenai? Turbūt, kad ne, nes duomenų apie tokias krizes nėra daug, paskutinė buvo Didžioji Depresija. Kaip galima suteikti krizei tikimybę? Tarkim pagal vieno iš turbūt labiausiai vertinamų investicinių bankų Goldman Sachs skaičiavimų, tokia krizė galėjo atsitikti tik, kas 10 000 metų, neblogai :). Truputėlį apsiskaičiavo. Na neįmanoma nuspėti ar suteikti tikimybę krizei. Pirmiausia dėl to, jog tiek ekonomistai, tiek reguliatoriai, tiek tie patys bankininkai nelabai suvokė kaip šiuo metu veikia finansinės rinkos. Sakysit, kas aš toks, kad vienas ją supratau? Tikrai ne, aš irgi dar tiek nežinojau ir mes visi studijuojantys šią krizę visdar nežinome visko, vis ieškome skirtingų išeičių.Niekas negalvojo, kad finansinės rinkos yra taip persipynusios, jog egzistuoja sisteminė rizika, tai, kai netik pačio investicinio banko veikla kelia kompanijai riziką, bet ir kiti žaidėjai rinkoje gali sukelti tap pačiam bankui riziką. Aišku, visi žinojo, kad gali įtakoti vieni kitus, tačiau negalvojo, jog kiekvienas žaidėjas gali stipriai padidinti bendrą sistemos riziką. Kodėl tai nebuvo žinoma? Visų pirma, investiciniai bankai slėpė daug savo įsigytų vertybinių popierių, kitose sukurtuose fonduose. Tai ir vadinami SIV (structured investment vehicle) arba ABCPC (asset backed commercial paper conduits). Tai yra vadinamoji šešėlinė bankininkystė. Dažniausiai šiuose fonduose buvo dedami investiciniai popieriai padengti nekilnojamuoju turtu, taip pat nekilnojamojo turto paskolos. Šie fondai savo finansavimą rėmė trumpalaikėmis paskolomis pinigų rinkoje, tai yra jie dažnai turėjo refinansuoti savo veiklą, o investuodavo į mažiau likvidžius ir ilgesnę trukmę turinčius investicinius vienetus. Kodėl bankai juos naudojo? Todėl, jog tarkim, kad bankas galėtų veikti, jis privalo turėti kažkiek kapitalo, tarkim imkit, jog bankas turi turėti 7% kapitalo nuo visų paskolų (čia aš labai supaprastinu, ištikrųjų banko kapitalas yra skaičiuojamas sudėtingiau, taip pat yra risk adjusted capital ir t.t., nenoriu jūsų painioti, todėl aiškinu labai paprastai:) ). Jeigu bankas nori dar daugiau investuoti, jis turi prisitraukti dar daugiau kapitalo, kapitalas yra pakankamai brangus dalykas, todėl bankai visais įmanomais būdais siekė savo kapitalą susimažinti arba atpiginti. Tarkim tokio SIV veiklai reikėjo tik 0.5% kapitalo, kai bankui tom pačiom operacijom reikėjo 7%. Paprasčiausiai taip buvo pigiau. Reguliatoriai tam buvo užmerkę akis, kadangi rinka lyg ir funkcionavo, pinigų rinkos labai efektyviai teikė trumpalaikį šitų fondų finansavimą. Problema tame, kad kiti žaidėjai, o ir reguliatoriai nežinojo kiek ir kokių investicinių popierių yra šiuose fonduose. Tarkim, kai viskas gerai ir rinkos veikia, tai nėra problema, bet jeigu rinkos miršta, tai visi tie investiciniai popieriai, kurie yra tokiuose „fondeliuose“ pereina ant banko balanso, kuris būna stipriai sumažinamas. Per krizę, jeigu reikėdavo turėti 7% kapitalo, tai pridėjus visus investicinius popierius iš šių fondų banko kapitalas sumažėdavo ir iki 1.5%, bankas pasidarydavo daug rizikingesnis ir taip sukeldavo paniką rinkoje. Na viskas atrodo lyg ir neblogai, tačiau ar bankai gali būti tokie kvaili ir mąstyti, jog jokių krizių nepasitaikys ir rinkos tik augs? Tikrai ne :). Viską jie žinojo, tik jų verslo modelis buvo labai „atšlifuotas“

Kreditų reitingų agentūros turbūt ne gavo tiek pylos, kiek turėjo gauti, nes jų darbas yra paprasčiausiai katastrofiškas. Ką daro kreditų agentūros? Pasaulyje yra trys pačios pagrindinės kreditų agentūros: Standart&Poors, Fitch ir Moody’s. Kreditų agentūrų darbas yra įvertinti įvairių investicinių vienetų riziką, tai yra kokia tikimybė, jog tas ar anas investicinis popierėlis praras vertė, o išleidusi jį institucija bankrutuos. Taip pat šios kreditų reitingų agentūros įvertina ir atskirų valstybių mokumą. Koks šių agentūrų biznio modelis? Seniau, investuotojai, kurie norėdavo įsigyti investicinius vienetus, tačiau negalėdavo įvertinti jų rizikos, kreipdavosi į kreditų agenturą ir mokėdavo jai pinigus už informaciją. Tada investuotojas turėdamas kreditų reitingų agentūros išvadas apie riziką galėdavo sėkmingai investuoti, tačiau atsirasdavo kitų investuotojų, kurie laukdavo ir sekdavo žmones, tam, kad jie susimokėtų už agentūros paslaugas, o tie sekliai stebėdavo, kur žmogus investuodavo ir jį kopijuodavo. Biznio modelis nepasitvirtino, nes nebuvo didelės paklauso, dėl mano minėto kopijavimo ir nesusimokėjimo. Agentūros sugalvojo naują biznio modelį –  už kreditų reitingą privalo mokėti kompanijos, kurios išleidžia investicinius popierius, tokius kaip obligacijas arba kitus investicinius vienetus dengtus įvairiom paskolom. Aukščiausias galimas reitingas buvo AAA, visos trys agentūrs jį žymi skirtingai, tačiau principas tas pats, jog aukščiausią kredito reitingą turintys investiciniai popieriai yra mažiausiai rizikingi. Kaip nekeista labai daug nekilnojamojo turto paskolomis dengtų investicinių vienetų turėjo būtent AAA reitingus, tai yra šie investiciniai vienetai buvo praktiškai be rizikos. Turėtume gilintis kaip quantai sugebėdavo sukurti taip vienetus, jog jie ant popieriaus būdavo be rizikos, tai ir koreliacijos koeficientai, kurių pagalba stebima ar investiciniai vienetai susiję vienas su kitu, tai yra jeigu vieno popieriaus vertė krenta, tai ar kris ir kito ir t.t., jų reikšmės ne visada atspindi realybę. Be to, sisteminė rizika į šiuos modelius nebuvo įskaičiuota. Bet didelė kaltė gula ir ant pačių kreditų reitingų agenturų, kurios be didesnės analizės „štampavo“ AAA reitingus. Kodėl? O todėl, jog už šitas paslaugas moka bankai, išleidžiantys šiuos popierėlius. Kiekvieną kreditų reitingų agentūra nori uždirbti pelną, todėl privalo vykdyti tų pačių investicinių bankų nurodymus, tai yra neaiškios kilmės investiciniems popierėliams suteikti AAA reitingą. Jeigu to reitingo nesuteiksi lieka dar dvi reitingų agentūros, kurios tikrai padės šitą reitingą gauti, gyventi tai reikia :). Turime situacija, kurioje labiausiai patikimas rinkos rizikos sergėtojas – kreditų reitingų agentūros be didelio dialogo „štampuoja“ AAA reitingus ir iš „ŠŠŠ“ daro vašką.

Rytoj kalbėsiu apie „over the counter derivatives“ ir AIG – draudimo kompanijos įtaką krizei. Taip pat padarysim gilesnį įvadą į investicinių bankų veiklą, kažkiek užkliūsim hedge fondus. Laukite tęsinio…

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • A

    nors reitingu agenturos ir nusipelno pylos nemanau, kad reiktu visiskai pasmerkti vertybiniu popieriu tranching/tiering modelio, jug turint normalu asset pool, galima labai graziai paskirstyti rizika tarp konservatyviu investuotoju ir ekstremalu arba banko, kuris pasilieka rizikingiausia equity dali savo zinioje

    kas liecia capital adequacy reglamentavima, si finanssu krize bus gera pamoka ir privers (tikiuosi) nustatyti grieztas taisykles kapitalo pkankamumui, galu gale europa jug turi baselio II susitarima. (visiskai nesidomejau apie kapitalo pakankamumo reikalavimus JAV, jei gali papaskaok glaustai) Aisku galima diskutuoti, kad grieztesnis reguliavimas lems pabrangusi skolinimasi bei letesni ekonomini augima ir teks su tuo sutikti, taciau uz sia kaina gausime stabilesni (nors ir letesni) augima

    • admin

      Na kreditų reitingų agentūrom pasitikėti galima, kadangi ten dirba tikrai geri specialistai, bet pats jų biznio modelis labai daug pasitikėjimo nesukelia. Aš į tuos reitingus žiūriu pakankamai skeptiškai. Be to, nuo gegužės mėnesio prasidėjo nežinau kažkoks reitingų „timing“, kai downgradai paskelbiami per pačią Graikijos likvidumo krizę, tas pats buvo ir su Ispanija ir Portugalija.
      Jo ši krizė jau dabar priverčia bankus rūpindis kapitalo adekvatumu. Šveicarų UBS ir Credit Suisse jau dabar kapitalo reikalavimai buvo sugriežtinti labiau nei Basel III būsimi reikalavimai. Be to, gali būti, kad padidės naujų finansinių instrumentų, vadinamųjų „CoCo“ investiciniai vienetai. Tai obligacijos, kurios tarkim krizės metu ar likvidumo krizės metu paverčiamos į „equity“ arba paprastąsias akcijas ir taip banko akcininkai prisiima didžiąją likvidumo riziką. Anyway, Volkerio taisyklės, kurios realiai nebeleidžia investiciniams bankams prekiauti savo sąskaita, labai stipriai įtakos bankų riziką. Kadangi anksčiau tu galėjai patarti savo klientui pirkti vienas akcijas, žinant, kad jis jų nusipirko, tu turėdamos daugiau informacijos, padarai „trade“ visiškai priešinga ir iš kliento, kuris atėjo pas tave gauti pozityvios informacijos, uždirbi, perduodamas jam klaidingą informaciją.