Krize VIII

Tomas S.

Sorry, jog šiektiek apsimelavau ir vakar nebeparašiau, paprasčiausiai ir man mokslai, teko sunkiai padirbėti :). Pradėjom nagrinėti, kokios organizacijos ir kodėl nekreipė dėmesio į riziką. Pirmiausia bankų darbuotojai arba patys bankai nelabai buvo suinteresuoti atsižvelgti daugiau i riziką, nes valstybė jiems buvo davusi žalią šviesą, kompanijos susijusios su nekilnojamuoju turtu, taip pat kredių reitingų agentūros, kurios sugebėjo „štampuoti“ reitingus. Prisiminkime, kad visa ši seka prasidėjo nuo nevykusių Jav politikų sprendimų atgaivinti ekonomiką :).

Bankai nebūtų bankais, jeigu tikėtų tik kreditų agentūrom (daugiau kalbu apie investicinius bankus, paprasti komerciniai bankai šioje krizėje buvo „ne padelu“, tačiau ir jų kaltės pakankamai). Investiciniai bankai, hedge fundai, kitos investicinės kompanijos ne tik pasitiki kreditų agentūrom, bet ir kitaip draudžiasi.  Invesciniai bankai ir kitos su investavimu susijusios kompanijos draudžiasi ateities sandorių rinkoje, nežinau kaip kitaip tai pavadinti, nes išvestinių finansinių instrumentų rinka skamba dar baisiau :). Investuotojas nusipirkęs tam tikros kompanijos akcijų, norėdamas apsidrausti, įsigyja ateities kontraktų su galimybe (put options) parduoti tam tikrą kiekį akcijų už tam tikro laikotarpio už tam tikrą kainą. Jeigu akcijų kaina nukrenta, tada investuotojas parduoda akcijas už sutartą aukštesnę kainą taip gaudamas pelna, tačiau tas pelnas kompensuojamas nuostoliu perkant ateities kontraktus. Kitu atveju, jeigu akcijų kaina išauga, tada investuotojas neparduodu akcijų, gauna pelna, bet tas pelnas yra kompensuojamas ateities kontraktų įsigyjimo kaštais. Galiausiai investuotojas nepatiria pelno, bet ir nepatiria nuostolio, tai yra jis apsidraudžia. Investiciniai bankai taip nesidraudžia, jie draudžiasi (over-the-counter derivative market), kur dalyvauja taip pat du žaidėjai, draudimo pardavėjas ir draudimo pirkėjas. Savo pavyzdyje su investuotojais aš kalbėjau apie ateities kontraktus, kuriais prekiaujama investicinių popierių biržoje. Over-the-counter, reiškia, jog tokie ateities kontraktais nėra prekiaujama biržoje. Pirkėjas perka draudimą iš pardavėjo, kad tarkim tam tikri investiciniai vienetai nenuvertės, vadinai credit default swaps. Tarkim, aš esu investicinis bankas ir turiu labai daug investicinių vienetų padengtu nekilnojamuoju turtu. Susirandu draudimo pardavėją, kuriam moku fiksuotą sumą kas ketvirtį, kad jeigu mano investiciniai instrumentai nuvertės, aš atgausiu savo pinigus. Over-the-counter sandoriais buvo galima drausti bet ką ir bet kaip, tai nestandartizuoti sandoriai. Be to, galima pirkti tokį draudimą ir neturint investicinių vienetų, kuriuos draudžiat. Prisiperka tokių kontraktų ir laukiat, kad įmonė bankrutuos ir negalės susimokėti savo skolų, tarkim obligacijų, tą už ją jums padarys draudimo pardavėjas. Šie instrumentai yra vadinami „naked“ credit default swaps. „Naked“, nes draudimo pirkėjas neturi šių investicinių vienetų. Dažniausiai šiuos draudimo produktus „naked CDS“ perka hedge fundai. Kodėl? Todėl, jog jie spekuliuoja, tai yra bando nuspėti, kurios bendrovės bankrutuos. Šie CDS nėra labai brangūs. Tarkim, jeigu jūs norite apdrausti dešimt milijonų dolerių vertės investicinius popierius, tai į metus galite mokėti apie penkis šimtus tūkstančių dolerių siekiantį draudimą, viskas priklauso nuo kompanijos rizikingumo, jeigu rizikingesnė kompanija, rizikingesnės bus ir jos skolos, didesnė ir draudimo suma. Metai investiciniam pasaulyje labai ilgas laikotarpis, todėl sumokėti 500k dolerių, o sėkmės atveju gauti 10 milijonų dolerių visai neblogas sandoris. Labiausiai iš krizės pasipelnijo būtent vienas hedge fund menedžeris, kuris būtent buvo nusipirkęs galybę „naked CDS“. Kiek man žinoma Europos sąjunga galvoja uždrausti „naked CDS“(apie tai galėsim pašnekėti vėliau). Krizės problema buvo tikrai ne „naked CDS“ kaip, kad patogiau būtų politikams, kurie baisiausiai jas užsipuolė. Gerai, kai rinkoje kažkas turi kitokią nuomonę – negatyvią, tai leidžia rinkai geriau įvertinti riziką. Problema tame, jog draudimo pardavėjas rinkoje praktiškai buvo vienas – AIG. Niekas apie tai nežinojo, tai yra, investiciniai bankai žinojo, jog AIG teikia tokį draudimą per CDS, bet negalvojo, kad būtent ši kompanija tik tuo ir užsiima. Krizės metu ši kompanija tapo „too big too fail“ per daug sistemai rizikinga, todėl buvo mokesčių mokėtojų pinigais išgelbėta. Paprastai paaiškinsiu kaip vyko biznis. Pirmiausia, niekas nežiūri, ar žmogus yra pajėgus išsimokėti nekilnojamojo turto paskolą, bet ją gauna. Tada šios paskolos yra nuperkamos tiek Fannie Mae, tiek Freddie Mac ir investicinių bankų. Tada tiek Fannie Mae, tiek Freddie Mac, tiek investiciniai bankai sukuria obligacijas, padengtas nekilnojamuoju turtu. Tada tos ogligacijos keliauja į kreditų reitingų agentūras, kurios gauna AAA reitingą. Vėliau investiciniai bankai apsidraudžia CDS rinkoje nuo to, jog šios obligacijos bankrutuos. Kas šioje grandinėje kaltas? Manote, kad kiekvienas žaidėjas „nepastebėjo“ rizikos?

AIG tai turbūt didžiausia draudimo kompanija pasaulyje, ji draudžia viską. Jav ekonomikos bumo metais AIG nusprendė pasipelnyti iš finansinių operacijų, juk visi gaudavo stulbinančias pajamas, reikia ir jiems. Krizės metu išaiškėjo, kad AIG tapo „šiukšlynu“. Daug investicinių bankų drausdavo savo obligacijas būtent per AIG, todėl visas šlamštas kabojo virš AIG galvos. Įsivaizduokite sistemą, kurioje visi bankai perka nekilnojamojo turto paskolas, „gamina“ obligacijas, vėliau jas apdraudžia vienoje vietoje. Jeigu tarkim, žaidėjai rinkoje būtų žinoje, kad AIG draudžia tiek daug klientų, jie nebūtų draudęsi pas AIG, nors… Būtent over-the-counter derivatives ir yra didžiausia problema. Jeigu investiciniais vienetais prekiaujama per biržą, tai su kažkokiu „lagu“ žaidėjai praneša reguliatoriams, kokios yra jų pozicijos ir kokia jų rizika. Tada reguliatorius gali įsikišti į rinką tūrėdamas pakankamai informacijos. Deja, su over-the-counter ateities sandoriais reguliatoriams, o ir rinkos žaidėjams nebuvo žinoma padėtis. Investiciniai bankai apie AIG žinojo tiek, kiek jie turėjo apsidraudę su jais investicinių popierių. Kaip minėjau būtent over-the-counter sandoriais galima apsidrausti bet ką ir bet kaip, jeigu viena bendrovė teikia tokias paslaugas, tai įsivaizduokite kokia rizika ji kelia visai sistemai? Bet koks AIG darbo sutrikimas ir visa rinka paraližuota. Būtent finansų rinkose svarbiausia – informacija ir skaidrumas. Jeigu tik kažkam pasirodys, jog AIG rizika išauga prasidės masinis investicinių popierių išpardavimas ir tada rinkos „numirs“. Over-the-counter derivatives bus, kiek man žinoma, uždraustos visame pasaulyje.

Jeigu kažlas neaišku šitame poste, rašykit, išsiaiškinsim, nes tema pakankamai sunki. Kitame įraše apie tai, kokius pokštus Fannie Mae ir Freddie Mac bei investiciniai bankai darė su investiciniais popieriais, dengtais nekilnojamuoju turtu. Be to, pasižiūrėsime koks burbulas išsipučia, kai visi investiciniai bankai investuoja tik į vieną rinką, juk tiek investiciniai bankai ir Fannie bei Freddie, o ir AIG turi ir savo akcijas ir obligacijas, įsivaizduokite, kokios sisteminės problemos susidaro kitose rinkose, kai visi investuoja į nekilnojamąjį turtą, kuris nėra susijęs su pačių bankų akcijom ir oblifacijom 🙂 Laukite tęsinio…

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai