Lietuvos ekonomikos makroekonominė apžvalga

Tomas S.

Prieš gerą savaitę žadėjau padaryti „lengvą“ Lietuvos makroekonominės padėties analizę. Pažadus reikia tęsėti, todėl šiame įraše pasistengsiu apžvelgti Lietuvos makroekonominę padėtį. Į pagalbą šiandien mums ateina Lietuvos Statistikos Departamentas, kuris nesenai paskelbė nemažai įdomių duomenų. (Praktiškai visi duomenys yra paimti iš Lietuvos Statistikos Departamento interneto svetainės).

Jau nekartą minėjau, kad Lietuvos ekonomika „serga“ nuo chroninės ligos ir statistika tik patvirtina mano nurodytą diagnozę. Pradėkime nuo bendrinių duomenų:

Grafikas 1. Lietuvos BVP

Kaip matome Lietuvos BVP augimas po finansų krizės pradėjo įsibėgėti ir toliau sėkmingai auga, kas Lietuvos gyventojams turėtų sukelti daugiau pozityvių lūkesčių. Problema ta, kad šioje grafoje mes matome nominalųjį BVP, šis BVP nėra pritaikytas infliacijai, tai yra, nominalus BVP auga kartu su infliacija, kas „išpučia“ BVP skaičius. Kaip kažkada Gitanas Nausėda išsireiškė (galbūt nepamenu tiksliai): „BVP skaičiai šviečia, bet nešildo gyventojų“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nominalus BVP auga, tačiau realiame gyvenime tas augimas nėra juntamas. Gyventojams yra svarbus ne nominalaus BVP augimas, bet realaus BVP augimas, pritaikytas infliacijai. O infliacijos statistika tik patvirtina Gitano Nausėdos ir mano teiginius:

Grafikas 2. Lietuvos infliacija

Kaip matome tiek nominalaus BVP, tiek infliacijos augimas įsibėgėja, kas realujį BVP padaro netokį patrauklų. Lietuvos Statistikos Departamento interneto svetainėje nesugebėjau rasti realaus BVP augimo statististikos, todėl jos pateikti negaliu, tačiau aiškiai matome, kad tiek infliacija, tiek nominalus BVP praktiškai eina koja kojon. Šis infliacijos augimas gali paaiškinti Lietuvos vyriausybės nusistatymą prieš minimalaus darbo užmokesčio didinimą. Kaip?

Kadangi Lietuva monetarinę politiką yra „atidavusi“ spręsti Europos Centriniam Bankui, kadangi litas yra susietas su euru, todėl Lietuva trumpalaikių palūkanų ekonomikoje įtakoti negali. Kaip žinia, centriniai bankai kontroliuoja infliaciją normaliomis ekonominėmis sąlygomis, būtent naudodami trumpalaikių palūkanų kontroliavimą – didinimą/mažinimą. Lietuva šiuo atveju su infliacija pati monetarinėmis priemonėmis kovoti negali. Galima kovoti kitaip – įtakojant fiskalinę politiką. Veržiantis diržus arba mažinant valstybės išlaidas (fiskalinės politika) galima įtakoti infliaciją ir infliacijos lūkesčius ekonomikoje. Šiuo atveju, Lietuva pasirinko fiskalinės disciplinos kelią, kas reiškia fiskalinės politikos kontrakciją – išlaidų mažinimą. Sakysite, kad pačiai vyriausybei sprendimas pakelti minimalią algą nieko nekainuoja „buhalteriškai“ – valstybė neturi išleisti savų lėšų. Aš su jumis sutiksiu, tačiau tik valstybė turi teisę nustatyti minimalią algą ekonomikoje ir sprendimas jos nekelti yra adekvatus fiskalinei kontrakcijai. Valstybė pasirinko kaip aš vadinu rinkos kelią – kvalifikuoti darbuotojai, kurie kompanijoms yra reikalingi, ekonomikai atsigaunant ir taip gaus didesnę algą, o tie darbuotojai, kurie nėra tokie reikalingi – tos algos negaus. Minimalaus darbo užmokesčio pakėlimas reiškia, kad žmogus, nepriklausomai nuo jo našumo/naudos, tik už atėjimą į darbą gauna didesnę algą. Algos pakėlimas nėra paremtas rinkos mechanizmais, tai paprasčiausiai valstybės išrašytas čekis verslų sąskaita. (Tik nepagalvokite, kad aš nepritariu minimalaus darbo užmokesčio kėlimui, apie tai jau rašiau ne kartą ir pabandysiu parašyti dar kartą)

Kai ekonomikoje, darbo užmokesčiai pradeda kilti ne dėl to, kad kompanijos uždirba daugiau, darbuotojai tampa našesni ir naudingesni, o tik dėl valstybinės intervencijos ir infliacijos lūkesčių, tada galima „infliacinės spiralės problema“, kai darbo užmokestis pradeda lenktyniauti su infliacija. Tokią situaciją turėjome prieš krizę ir kur ji mus nuvedė?

Taigi, vyriausybės sprendimas nekelti minimalaus darbo užmokesčio infliacijos kontekste – pateisinamas, tačiau viskas priklauso nuo to, kiek tas darbo užmokestis yra keliamas.

Dar viena opi Lietuvos ekonomikos problema – nedarbas. Jis būtent ypatingai ir nesikeičia dėl nepakankamo realaus ekonomikos augimo:

Grafikas 3. Nedarbas Lietuvoje

Statistika tikrai ne kokia, tačiau nedarbo lygis Lietuvoje, o ir visoje Europoje yra aukštas, todėl kažkokio vieno atsakymo, kad paaiškinti šią nedarbo problemą nėra. Paiškinimų ir priežasčių daug, o tai nėra šio įrašo tikslas. (Apie tai pasistengsiu pakalbėti kitame įraše).

Bendrąjį Lietuvos vaizdą matome – sukeliantis optimizmo, tačiau kryptingo darbo reikės dar daugiau.

Dabar prieiname prie Lietuvos ekonomikos chroninės ligos. Pateikiu Lietuvos einamosios sąskaitos, prekybos, valstybinės skolos rodiklius:

Grafikas 4. Lietuvos biudžeto deficito ir skolos/BVP rodikliai

Grafikas 4. Lietuvos biudžeto deficito ir skolos/BVP rodikliai

Grafikas 5. Lietuvos prekybos balansas

Grafikas 6. Lietuvos einamosios sąskaitos balansas

Grafikas 4 mums parodo, kad prasidėjus krizei išaugo Lietuvos biudžeto deficitas, kurį reikėjo kompensuoti skolinantis, todėl ir išaugo valstybinė skola. Be to, matome, kad valstybinės skolos/BVP rodiklis išaugo labai stipriai. Tai lėmė dvi priežastys. Pirmiausia, trupmenos vardiklyje, esantis BVP skaičiukas susitraukė, kadangi esant krizei, Lietuvos ekonomika susitraukė. Antra, skaitiklyje, esantis skolos skaičiukas padidėjo dėl butinybės pasiskolinti tam, kad finansuoti biudžeto deficitą. Rezultate, turime stipriai pablogėjusį valstybinės skolos/BVP rodiklį. (Lyginant su kitomis Eurozonos šalimis jis nėra blogas, klausimas – ar lygintis su kitomis Eurozonos šalimis nėra blogai? ). Taigi, skolos akumuliavimo dinamika pakankamai aiški. Biudžeto deficitas pradėjo trauktis ir traukiasi, kas yra labai sveikintinas dalykas Lietuvos ekonomikai ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

Grafikas 5 mums parodo Lietuvos chroninę ekonomikos ligą – prekybos su pasauliu deficitas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuva importuoja daugiau nei eksportuoja, todėl pinigai palieka Lietuvą. Šis grafikas prasideda nuo 2004 metų, tačiau jei pažiūrėsite Lietuvos prekybos statistikas nuo 1995 metų (Statistikos Departamentas kaip suprantu, tik nuo tada pradėjo tokią statistiką vesti), tai pamatysite, kad nebuvo nei vieno periodo Lietuvos istorijoje per šį laikotarpį, kai Lietuva eskportavo daugiau nei importavo – tai verčia susimąstyti ir pasiūlo kelią kaip ir kokias ekonomines problemas reikėtų spręsti.

Matome, kad 2009 metais prekybos balansas praktiškai tapo lygus 0, tai yra eksportas lygus importui, ko Lietuva idealiu variantu turėtų siekti. Tačiau, po šito laikotarpiu, atsigaunant ekonomikai, tas eksporto/importo balansas vėl subjuro. Priežastis kodėl 2009 metais prekybos balansas „susitvarkė“ paprasta – krizė. Valstybei sumažinus išlaidas, Lietuvos gyventojai importavo (vartojo) mažiau užsienietiškų prekių. Lietuvos eksportas taip pat krito, tačiau, kaip matome ne tiek daug kiek importas.

Dabartiniai duomenis vėlgi parodo mano minėtąją tendenciją – atsigaunant Lietuvos ekonomikai, Lietuvos prekybos balansas tampa neigiamas – importuojame daugiau nei eksportuojame.

Grafikas 6 mums parodo Lietuvos einamosios sąskaitos deficitą (jis taip pat papildo ir grafiką 5, kuriame trūksta duomenų 2010-2011 metams). Einamoji  sąskaita ir prekybos balansas yra panašūs rodikliai – prekybos balansas „įeina“ į einamąją sąskaitą, prie jos pridedant Lietuvos kapitalo uždirbtus ir atėmus užsienio kapitalo uždirbtus pinigus Lietuvoje skaičius, gauname einamąją sąskaitą. Einamoji sąskaita parodo kaip juda „uždirbti“ pinigėliai tarp ekonomikų. Taigi matome, kad atsigavus Lietuvos ekonomikai 2010-2011 metais, Lietuvos einamoji sąskaita vėl pablogėjo. Jeigu pažiūrėsite Lietuvos Statistikos Departamento svetainę, tai pamatysite, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos prekybos deficitas taip pat subjuro.

Taigi matome labai aiškią problemą – Lietuvos prekybos balansas turi būti taisomas.

Kaip jį taisyti yra tikrai daug įvairių sprendimų būdų. Galima pradėti nuo importo „taisymo“ arba tiksliau mažinimo, arba eksporto „taisymo“, tai yra didinimo.

Importą mažinti turbūt tarifais neišeis, tačiau kainų skirtumai tarp kaimyninių šalių turėtų būti stebimi, tai yra, negalima leisti kainų arbitražo, kai tam tikros prekės kaimyninėse šalyse yra pigesnės ženkliai nei Lietuvoje. Vyriausybė šiuo klausimu nepadirbėjo, todėl sunkiuoju periodu lietuviai prekinosi Lenkijoje.

Pasigendu Lietuvos strategijos ties šūkiu – „Pirk prekę Lietuvišką“.

Kas liečia eksporto gerinimą, tai Lietuvos vyriausybė ieško strateginių užsienio investuotojų, kurie norėtų atlikti paslaugos bei gaminti prekes, kas yra sveikintina.

Grafikas 7. Užsienio tiesioginės investicijos Lietuvoje

Grafikas 7 kaip tik ir parodo, kad tos užsienio investicijos Lietuvoje pradeda augti. Būtų puiku, jeigu šios investicijos būtų sukoncentruotos ties pramonės augimu. Kodėl? Labai teisingai, Raimondas Kuodis pastebėjo – Lietuvos vyriausybė pritraukdama investicijas nelabai atsižvelgia į Lietuvos darbo rinkos struktūra, tai yra, pritraukiamos kompanijos (kolkas), kurios veikia paslaugų sektoriuje, kur reikalingi darbuotojai su aukštesne kvalifikacija (auštojo mokslo diplomu). Viskas gerai ir puiku, tačiau Lietuvoje yra daug žmonių be aukštojo mokslo diplomų, kuriems šitos darbo vietos – neaktualios. Tikrai nesakau, kad tokius investuotojus pritraukti yra blogai, tačiau kaip Raimondas Kuodis pastebėjo, darbo vietos yra sukuriamos tiems, kurie jau tas darbo vietas turi. Būtų sveikintina iniciatyva taip pat atsižvelgti į tą visuomenės sluoksnį, kuris aukštojo mokslo diplomo neturi.

Šiuo metu kyla daug klausimų – ar Lietuvos nepalies galima pasaulinė ekonomikos recesija. Tokio klausimo kelti nereikėtų, nes pasaulinė ar Europos recesiją tikrai palies. Klausima reikėtų kelti tokį – o kaip mes su ta recesija kovosim?

Aišku, Lietuva šiuo metu yra geresnėje makroekonominėje padėtyje nei prieš gerus porą metų. Skolos lygis neramina, bet ji buvo neišvengiama. Mane labai stebina vienas reiškinys – Lietuvos vyriausybė ir politikai koncentruojasi ties to – kiek pasiskolinti, kad finansuoti galimą biudžeto nepriteklių. Mano nuomone, reikia koncentruotis ne kiek pasiskolinsim (kieks reikės, tiek reikės ir skolintis), o už kiek pasiskolinsime.

Viename iš savo įrašų komentarų jau rašiau, kad iš TVF Lietuvai reikėjo skolintis ir anksčiau. Tačiau dabar, kai tiek eurozonos šalių prašo ne tik eurozonos, bet ir TVF pagalbos, Lietuvai skolintis iš TVF nebūtų taip blogai reputacijos prasme kaip prieš porą metų, o skolos kaštai tikrai sumažėtų.

Ne tik krizės periodu, bet ir šiuo metu vėl pasigirdo ruporų, kurie svaičioja apie skolinimąsi vidaus rinkoje. Lietuva platina vidaus rinkais skirtus skolos vertybinius popierius ir manęs buvo paklausta, ką aš apie tai manau. Na ekonominiu pagrindu, tai buvo Lietuvos gyventojų apgavystė. Kodėl? Todėl, kad obligacijų vertė arba tiksliau grąžą skolinantis litais buvo žemesnė nei Lietuvai skolinantis iš tarptautinių finansinių rinkų labiau vertinamomis valiutomis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad valstybė bandė valiutos riziką permesti ant gyventojų pečių ir už tą rizikos premiją nesusimokėti – tai tikrai negražus valstybės poelgis gyventojų atžvilgiu. Taigi, norint skolintis vidaus rinkoje reikėtų ir investicijų grąžą siūlyti „normalią“, kas tikrai nebūtų blogai, nes valstybinė skola atsidurtų Lietuvos gyventojų rankose, bet vėlgi iš to atsiranda dar eilė problemų.

Reziumuojant, Lietuvos ekonomikos padėtis šiandien yra pozityvi. Atidundanti recesija mus tikrai palies, svarbu kaip mes su ja kovosim. Manyčiau, protingai pasiskolinę iš TVF betkokį ekonominį nusomukį galėtume išgyventi. Be to, Lietuva pagaliau privalo susitvarkyti su savo užsienio prekybos balansu, kas yra Lietuvos ekonomikos inkaras. Tik atsigaunant ekonomikai, šis reiškinys Lietuvos ekonomiką pradeda smugdyti ir lėtinti, todėl reikalinga nuodugni analizė ir veiksmų paketas kaip šią problemą reikėtų taisyti.

#defliacija #ekonomikos augimas #infliacija #makroekonominė analizė #nominalus BVP #Realus BVP

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai