Mokomės ekonomikos – „Optimalios valiutos zonos“

Tomas S.

Kaip jau minėjau praeitą savaitę – pabandysime paanalizuoti 20 įtakingiausių ekonomikos darbų per paskutinius 100 metų išleistų „American Economic Review“ moksliniame žurnale.

Pradedu šį ciklą su Robert A. Mundell darbu: „A Theory of Optimum Currency Areas“, 1961m. . Šį darbą pasirinkau neatsitiktinai, kadangi eurozoną krečia krizė, tai į vieningos valiutos projektą pasižiūrėti Mundell akimis tikrai verta.

Robert A. Mundell, o ir ekonominė teorija teigia, kad mokėjimų balansų krizės (Mokėjimų balansas=einamosios sąskaitos balansas+finasinės sąskaitos balansas, išskyrus centrinio banko rezervus+kapitalo sąskaitos balansas) išliks problema, kol:

  1. Šalių valiutos bus susietos fiksuoto kursu, tai yra, jų kursas negalės pastoviai keistis (varijuoti).
  2. Trumpuoju laikotarpiu nekintantis darbo užmokestis
  3. Trumpuoju laikotarpiu nekintančios kainos

Lietuvos paskutinis pavyzdys (krizės) parodė, kad šalyje, susidūrus su mokėjimu balanso krize, trumpuoju laikotarpiu darbo užmokestis yra labai lankstus, tai yra, valiutai esant fiksuotai, prisitaikymo prie naujų ekonominių aplinkybių darbą „atlieka“ darbo užmokesčio pasikeitimas, ką mes vėliau pavadinome – vidine devalvacija. Jeigu valiutos kursas galėtų varijuoti, tai šalis, kenčianti nuo mokėjimų balansų krizės, gali prisitaikyti per valiutos vertės sumažėjimą. To Lietuva šiuo metu padaryti negali.

Kas yra mokėjimų balanso krizė? Na paprasčiausiai šalį palieka daugiau pinigai, kurie reikalingi prekybos ir įvairių kitų veikų finansavimui, todėl šalis susiduria su pinigų stygiumi. Šalis turinti laisvai varijuojančią valiutą paprasčiausiai finansuoja šitą stygių – spausdindama daugiau savos valiutos. Arba aišku, galima pasiskolinti iš finansų rinkų, jeigu tokios paskolos galimos.

Taigi, sugrįžkime prie autoriaus darbo. R. A. Mundell žiūri į valiutos kurso variaciją kaip į makroekonomikos stabilizacijos įrankį. Esant mokėjimų balansų krizei, valiutos kurso variacija gali padėti šaliai stabilizuoti ekonominę padėtį. Taigi, pasiūlome trys modeliai.

Pirmas modelis: tarkim yra dvi šalys, regionai A ir B ir jie gamina tam tikras prekes ir paslaugas. Jų ekonomikos lygis ir mokėjimų balansai yra optimumo taške, abi šalys turi skirtingas valiutas, algos ir kainos trumpuoju laikotarpiu keistis negali, o centriniai bankai veikia taip, jog neleistų išaugti infliacijai. Taigi, jeigu dėl kažkokių priežasčių šalies A prekių pageidaujamą daugiau, tai yra šalis gali parduoti daugiau prekių ir paslaugų, tai jos mokėjimų balansas – teigiamas, ta šalis, kuri tas prekes perka vis didesniais kiekiais, tarkim šalis B, turi mokėjimų balansą, kuris yra  neigiamas. B šalis dėl neigiamo balanso kenčia nuo nedarbo, kadangi šalis pradeda vartoti daugiau nei pati pagamina, A šalis pradeda jausti infliacijos grėsmę. Taigi, kaip išspręsti tokią problemą, kai tarp dviejų šalių susidaro nebe optimali ekonominė pusiasvyra? Jeigu šalis A leistų infliacijai išaugti ir šalies A eksportas pabrangtų, tai šalis B vartotų mažiau šalies A prekių ir paslaugų ir turbūt vartotų vietinių gamintojų prekes ir paslaugas, taigi nedarbas B šalyje turėtų sumažėti. Jeigu A nesutinka su aukštesne infliacija, tai B kentės nuo aukšto nedarbo. Yra trečias būdas, kaip šią problemą spręsti – laisvai varijuojančios valiutos. Jeigu A šalis, turinti teigiamą mokėjimų balansą, leis savo valiutai „sustiprėti“, o B leis savo valiutos kursui „susilpnėti“, tai ši problema bus išspręsta.

Antras modelis: yra dvi šalys, visos kondicijos tokios pat, tačiau abidvi šalys turi bendrą valiutą (Eurozonos pavyzdys). Taigi, jeigu tarp dviejų regionų susidaro panašūs disbalansai, o šalys nori, kad ekonomikos būtų optimumo taške, tai, kaip jau minėjau, šalyje B – aukštas nedarbas, šalyje A – infliacijos grėsmė. Tokia problema šalyje B sprendžiama monetariniu stimulu, kuris tik išaugina šalies A infliacijos grėsmę, taigi susidaro situacija, kai norint sumažinti nedarbą šalyje B, reikalinga aukštesnė infliacija šalyje A. Jeigu šalis A (šiuo atveju Vokietija) nesutinka su aukštesne (tariamai) infliacija, šalis B kenčia nuo aukšto nedarbo. (Šių dienų situacija)

Trečias modeli parodo, kad varijuojantys valiutų kursai tarp skirtingų šalių – ne visada veikia, kaip stabilizacinė priemonė: Idėja tokia pat – dvi šalys, tačiau tos šalys, autorius siūlo JAV ir Kanadą, kurios yra viename žemyne, taip pat yr paskirstytos į du regionus – Rytų ir Vakarų. Abu regionai yra dalis tiek JAV, tiek Kanados ir abu regionai užsiima skirtinga pramonė. Esant ekonominiams disbalansams ne tarp šalių, bet tarp skirtingų regionų, varijuojantis valiutos kursas negali padėti šio disbalanso išspręsti, kadangi šalyse dėl skirtingų regionų, produktyvus gamybos faktoriai nėra tokie mobilūs ir negali prisitaikyti prie kintančiū ekonominių aplinkybių.

Autorius, teigia, kad tokie disbalansai tarp šalių (mokėjimų sąskaitos) turi būti sprendžiami labai paprastai – šalys su teigiamu balansu turi prisiimti aukštesnę infliaciją arba „stipresnę“ valiutą, šalys su disbalansais – atvirkščiai, tam, kad abi šalys būtų ekonomikos optimumo taške. Kitaip – balansams neišsilyginus, tiek šalis su perviršiniais balansais, tiek šalys su deficitiniais kentės nuo recesijos, kadangi pastovus balansų akumuliavimas yra negalimas. Kažkada šita sistema sutrinka.

Autorius teigė, kad varijuojantis valiutos kursas šalims veikia tada, kada šalies vidaus rinkoje produltyvūs faktoriai yra lankstūs, o išorėje – nelankstūs, kaip ir parodė trys jo modeliai. Jeigu šalys yra geografiškai ir ekonomiškai atskiros, tai varijuojantis valiutos kursas veikia, kaip stabilizacinė priemonė. Jeigu šalys taip pat yra suskirstytos į  regionus, kurie yra už šalies geografinių zonų (3 pavyzdys), tai produktyvių faktorių nelankstumas, kadangi tiek vienoje šalyje, tiek kitoje atsiranda panašios ekonominės problemos, jeigu pramonė viename iš regionių yra paveikta neigiamo šoko, tada mūsų nupasakota balansų/disbalansų istorija – nebeveikia. Monetarinis stimulas, norint vienai iš šalių atgaivinti savą regioną sukuria disbalansus ne tik tarp skirtingų regionų šalies viduje, bet ir tarp dviejų suverenių šalių per valiutos kurso pokytį valiutų rinkoje.

Galiausiai, kaip teigia autorius, jeigu šalys veikia pagal (1 modelį), tai yra  – viduj produtyvūs faktoriai lankstūs(darbo jėga, kapitalas), išorėje – ne, tai šalims reikalingos laisvai varijuojančios valiutos, kaip ekonominio šoko stabilizavimo priemonė. Tačiau, visoms pasaulio šalims, turint skirtingas valiutas atsiranda kita problema – aukšti transakcijų kaštai, kadangi valiutas reikia konvertuoti, ir tai taip pat gali paveikti užsienio prekyba. Taigi, optimalios valiutos zonos turi įvertinti šiuos transakcijų/prekybos kaštus su galimybe naudoti valiutą kaip ekonominio šoko stabilizavimo priemonę.

Įdomu, kad šis darbas, parašytas 1961 metais turi ekonominės logikos iki šių dienų. Kaip parodo 2 modelis, eurozonos krizė neišsispręs tol, kol trumpuoju laikotarpiu Vokietija nepradės toleruoti aukštesnės infliacijos (tariamos) arba tiksliau leis ECB naudoti ekspansinę monetarinę politiką. Aišku, Vokietija norėtų, kad šalys, turinčios mokėjimų balanso deficitus, naudotų kitas stabilizavimo priemonės, kurios mūsų modelyje yra fiksuotos trumpuoju laikotarpiu – algų ir kainų kitimas. Tai yra, Vokietija nori, kad Graikijoje vyktų vidinė devalvacija per darbo užmokesčio sumažėjimą ir kainų sumažėjimą. Problema ta, kad sumažėjus darbo užmokesčiui ir kainoms deficitinėse šalyse, sumažės ir tų šalių galimybė pirkti Vokietijos prekes ir paslaugas. Šioje istorijoje lauksime tęsinio :).

P.S. kitą savaitę išrinksiu dar vieną mokslinį darbą ir bandysime jį aptarti.

#devalvacija #infliacija #valiuta #valiutos zonos #vidinė devavacija

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai