Nafta ir fiksuotas valiutos kursas (modelis)

Tomas S.

Turbūt daugelis šiandien matė naftos kainos pasaulinę korekciją. Kodėl ji įvyko? Na JAV ir kitos šalys susitarė koordinuotai intervencijai fizinės naftos rinkoje. Kaip į tai reagavo rinka? Na Naftos kaina nukrito daugiau nei 7%, tai yra indeksas nukrito 7%, kuris turėtų atkartoti naftos „spot“ arba šiandienos kainą. (Apie įvairių finansinių indeksų sudarymo ypatumus ir ką jie vienu ir kitu atveju atspindi yra puikus FT Alphaville bloge įrašas. Pačiam teko nagrinėti ne vieną metodiką – labai įdomus dalykai:)) Taigi naftos kaina nukrito, neva dėl padidėjusios pasiūlos. Problema, kad naftos ištekliai yra riboti, todėl bet koks papildomas naftos įleidimas į rinką turės būti kompensuotas ateityje, kaip ir trumpa intervencija tik atitolina problemą. Vėlgi yra daug teorijų kodėl naftos kaina yra ten, kur ji yra dabar ir turbūt vienos iš realiausių – pasiūlos sutrikimai dėl paprasčiausios nepatogios geografijos ir pačios naftos kokybės.

Prie ko tas fiksuotas valiutos kursas? Na man ši situacija primena klasikinę „balance of payments“ krizės situaciją, kai šalis turinti fiksuotą valiutos kursą, siekia betkokiais būdais tą fiksuotą kursą išlaikyti. Kas yra „balance of payments“ krizė? Tai tokia krizė, kuri kyla dėl tarkim trumpalaikio kapitalo išėjimo iš valstybės. Tarkim, žinoma, kad Brazilija taiko įvairias kapitalo restrikcijos priemonės, tam, kad užsienio kapitalas neateitų (tiksliau trumapalaikis, kartais spekuliacinis finansinis kapitalas) į Braziliją. Kodėl? Todėl, kad atėjus tokiam kapitalui į šalį, kai kredito „kūrimas“ vyksta per bankinę sistemą, tai tas finansinis kapitalas dažnai ir nusėda šalies bankuose. Ką bankai daro su kapitalo perviršiu? Dažnai jie jį skolina namų ūkiams ir verslams, valstybei ir šias paskolintas kapitalas „keliauja“ per ekonomiką ir padeda sukurti vienokį ar kitokį bumą. Atrodo viskas ir neblogai. Neblogai tol, kol užsienio kapitalas dėl vienos ar kitos priežasties užsigeidžia palikti šalį. Problema, kad bankams yra paskolinta trumpam, o bankai dažnai skolina ilgam, todėl šitas atsiradęs „maturity mismatch“ sukelia trumpalaikę likvidumo krizę, kai bankai negali sugrąžinti kapitalo skolinantiesiems. Tada turi įsikišti šalies centrinis bankas, kuris parduoda savo rezervuose laikytą užsienio valiutą ir padeda bankams grąžinti dalį įsiskolinimų. Jeigu šalį palieka labai daug kapitalo, tai šalies centrinis bankas gali neturėti pakankamai užsienio valiutos tam, kad finansuoti šitą kapitalo pasitraukimą iš šalies, norėdamas išlaikyti fiksuotą savos valiutos kursą (vėlgi aš nesileidau į detales – patys procesai būtų tokie pat, tačiau būtina prisiminti, kad kapitalas į šalį gali ateiti keliom formom – vietine valiuta ir užsienio valiuta, šiuo atveju mes šnekame apie užsienio valiutą). Kas atsitinka, kai centrinis bankas nebeturi pakankamai rezervų (užsienio valiutos) tam, kad išlaikyti fiksuotą savos valiutos kursą – fiksuotas valiutos kursas pasikeičia – įvyksta valiutos devalvacija ir iš to sekančios dažnai trumpalaikės negatyvios ekonominės pasekmės. Dabar papasakojau apie finansinės šalies „balance of payments account“ krizę. Tokia pat krizė gali įvykti dėl „current account“ – eksporto/importo santykio, kai šalis eilę metų importuoja daugiau nei eksportuoja, papildomas importas yra finansuojamas užsienio kapitalo, kuris į rinką ateina per finansinę sąskaitą, šalies skolinimusi, norint padengti importą ir šalies valiutos kurso manipuliavimu.

Kodėl šneku apie šitą modelį ir dabartinę naftos rinkos situaciją? Na todėl, kad tiek naftos, tiek užsienio valiutos rezervai šalies centriniame banke yra limituoti (nors Kinijoje jie pastoviai auga), todėl anksčiau ar vėliau, norint išlaikyti fiksuotą naftos pasiūlą (valiutos kursą) arba naftos kaina turės pasikeisti arba naftos pasiūla ar kažkokio naujo kuro pasiūla (naujos technologijos ir t.t., kurios sumažins pasaulio priklausomybę nuo naftos). Taigi turim situaciją, kai trumpalaikė intervencija į naftos fizinę rinka primena centrinio banko įsikišima su užsienio valliutos pardavimu, norint išlaikyti tam tikrą savos valiutos kursą (naftos pasiūlą). Naftos ištekliai yra riboti, todėl, mano manymu, šitas trumpalaikis įsikišimas į fizinės naftos rinką daugiau parodo ne kažkokią išaugusią naftos pasiūlą, bet šalių beviltiškumą, stengiantis įtakoti dabartines naftos kainas. Taip, kad, jeigu pasaulio ekonomikų augimas nesulėtės investuotojams investicija turėtų būti labai aiški 🙂

P.S. aš tikrai neteigiu, kad dabartinis įsikišimas yra blogas. Nežinau kaip pagal kainų paritetą, bet turbūt dabartinei sukaupti naftos rezervai yra sukaupti, kai pasaulyje nominalios kainos buvo žemesnės, todėl įliejant naftą dabar, kai kainos būtų logiška, tai kaip paprastas „multiperiod“ ekonominis vartojimo modelis, kai esant aukštesniai palūkanų normai šalys stengiasi taupyti, žemesniai – skolintis. Bet vėl realių kainų palyginimo aš negaliu padaryti :), nors reikėtų :), bet turbūt rezervo sukaupimo datų rasti nepavyktų :). Kas liečia valstybės kaip investuotojo įsikišimą į finansų rinkas – tai patirtis anekdotinė, jeigu panagrinėsime šalių centrinių bankų aukso rezervų likvidavimą (vakaruose), kai nominalios kainos buvo keliasdešimt kartų žemesnės nei dabartinės nominalios, bet vėlgi Jav, kiek man žinoma, praktiškai „uždirbo“ iš buvusios krizės (Federalinis rezervas). In general, tiek investuotojai, tiek ekonomistai turi nuomonę, kad valstybė dažnai nesugeba reguliuoti tiek ekonomikos, o tuo labiau investuoti kaip privatus sektorius. Bet vėlgi, turime prisiminti, kad dažnai valstybės tikslas nėra tik „buhalterinis“ pelnas.

(Jeigu kažkas kažkur neaišku, galėsiu pakomentuoti atskirai 🙂 )

#fiksuotas valiutos kursas #importas #Nafta #naftos kaina #Valiutos kursas #valiutos rezervas

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai