Nauji vėjai monetarinės politikos ideologijoje

Tomas S.

Kaip turbūt visiems jau žinoma pasaulio ekonomikos būklė nėra tokia gera, kaip, kad buvo pirmajame šių metų ketvirtyje. Eurozonos problemos neišnyko, Jav ekonomika taip pat sulėtėjo, cunamis Japonijoje taip pat nepadėjo ir t.t. Rezultatas – turime pakankamai sulėtėjusį pasaulio ekonomikos augimą. Ar tai gerai? Na turbūt normalu, kad vieni ketvirčiai būna geresni nei kiti, todėl manęs šis sulėtėjimas nestebina, bet nesakau, kad aš jo tikėjausi. Įdomu, kad abiejuose pusėse Atlanto atsiranda žmonių, kurie norėtų „priartinti“  pasaulio ekonomikos augimo greitį į pre-recesinį (2007 metus). Vėlgi, žinant, kad daugelis sektorių, kurie prieš 2007 metus „padėjo“ ekonomikoms augti (finansinis, statybų) nebebus tokie, kokie buvo prieš recesiją ir neatsiradus kažkokiems naujiems alternatyviems sektoriams, kurie galėtų kompensuoti šį augimo trukumą, tokie norai – pakankamai naivūs. Nors noras tobulėti ir pakelti ekonomikos augimo greitį – sveikintinas (Aišku, jeigu tas augimas nėra paremtas burbulų putimais). Man kaip ekonomikos studentui ir stebėtojui įdomesnis kitas faktas – besikeičianti tiek ekonomistų, tiek centrinių bankų darbuotojų retorika monetarinės politikos ideologijoje.

Nuo turbūt 1990 metų daugelis centrinių bankų (pradedant Naujosios Zelandijos) užsibrėžė naują tikslą – išlaikyti kainų stabilumą. Šis monetarinės politikos vykdymas yra vadinamas „inflation-targeting“ arba infliacijos rodiklio palaikymu, tai yra centrinis bankas nusistato infliacijos rodiklį, kurį jis norėtų palaikyti ekonomikoje ir kuris neturėtų neigiamos įtakos ekonomikos augimui. (Skiltyje „Mano Darbai“ yra mano vienas iš pirmųjų darbų apie „inflation-targeting“ anglų kalba, jeigu įdomu – skaitykite 🙂 ). Kokį rodiklį centriniai bankai dažniausiai pasirenka? Na viskas priklauso nuo ekonomikų išsivystymo – šalys, kurių ekonomikos išsivysčiusios dažnai pasirenka infliacijos lygį – 2-3% metinė infliaciją, šalys su mažiau išvystyta ekonomika gali rinktis tarp 4-8%, vėlgi geležinės taisyklės nėra, tačiau praktikoje galima pastebėti tokius infliacijos rodiklius. Klausimas – kodėl centriniai bankai pasirenka infliacijos rodiklį, kuris yra didesnis nei 0%? Juk, atrodytų, kad kainų didėjimas nėra labai pozityvus reiškinys šalių ekonomikoms, kadangi jos skurdina šalių gyventojus. Atsakymas – pirmiausia, infliacijos rodiklis nėra lygus 0, kadangi centriniai bankai dažnai naudoja vienokią ar kitokią „Taylor-rule“ išvedimą, norėdami nustatyti optimalų ekonomikos ir infliacijos lygį ekonomikoje. Apie „Taylor-rule“ ir jos skirtingus išvedimus nešnekėsiu, kadangi tai pakankamai techniškas ir sudėtingas dalykas, tačiau apie kai kuriuos labiau suprantamus komponentus galiu pašnekėti ir jie padės suprasti kodėl infliacijos lygis nėra 0.

Pirmiausia, ekonomikoje yra toks sąryšis – „Fisher equation“. Tai sąsaja tarp nominalios palūkanų normos (centriniai bankai nustato būtent nominalias palūkanas) ir realios palūkanų normos. „Fisher equation“ : nominali palūkanų norma = infliacijos lygis + reali palūkanų norma. Šis sąryšis mums pasako paprastą tiesą, kad nominali palūkanų norma negali būti žemesnė nei 0. Kodėl? Todėl, kad centrinis bankas negali nustatyti neigiamų nominalių palūkanų. Centriniai bankai šiuo atveju naudoja nominaliąsias palūkanas tam, kad kontroliuoti infliacijos lygį ir nominaliosios palūkanos teoriškai turėtų būti aukštesnės nei infliacijos lygis ekonomikoje, praktikoje matome, kad daugelis ekonomikų yra vadinamoje „zero-bound“ situacijoje, kai nominaliosios palūkanos – netoli 0%, o realiosios – neigiamos. „Klasikiniu“ atveju, kai šalyje infliacija siekai tarkim 2%, tai centrinis bankas nustatys nominalią palūkanų norma aukštesnę nei 2%. Klausimas – kam? Na iš tos pačios „Fisher equation“ matome, kad mano nurodytame pavyzdyje realios palūkanos yra lygios 0%, jeigu tiek infliacijos lygis tiek nominaliosios palūkanos yra lygios 2% (2%-2%= 0% realiosios palūkanos). Matome, kad nustatydamas tokias pat nominaliąsias palūkanas kaip ir infliacijos lygis ekonomikoje, centrinis bankas eliminuoja pozityvią infliaciją ir netiesiogiai bando kontroliuoti infliaciją ties 0% lygiu. Dažniausiai, kaip jau minėjau, centriniai bankai nustato aukštesnę nominalią palūkanų normą nei infliacijos lygis šalyje, kadangi tik tada monetarinė politika gali būti panaudota tam, kad pagyvinti ekonomiką, tai yra, nominaliąsias palūkanas galima sumažinti, kai jos yra aukštesnės, tam, kad paskatinti ekonomikos augimą. Be to, tas sumažinimas bus „sveikas“, kadangi net ir sumažinus palūkanų norma, kai nominali palūkanų norma yra aukštesnė nei infliacijos lygis, reali grąžą yra teigiamą, tai yra, neturime dabartinės situacijos, kai daugelis investuotojų realia prasme „primoka“ besiskolinantiems už tai, kad jie skolinasi iš jų, kadangį reali palūkanų norma didžiojoje dalyje pasaulio – neigiam :). Teigiamas infliacijos lygis yra pasirenkamas tam, kad monetarinės politikos pagalba būtų galima kontroliuoti ekonomiką. (Tikiuosi visi žino, kas yra infliacija :))) ).

Koks dar „inflation-targeting“ monetarinės politikos privalumas? Na pagrindinis privalumas tas, kad daugelis gyventojų supranta, kas yra infliacija, todėl centrinis bankas gali būti priverstas atsakyti už savo veiksmus, jeigu vienas ar kitas infliacijos rodiklis nėra pasiektas. Be to, kaip rodo praktika įsivedus „inflation-targeting“ monetarinį režimą šalyse infliacijos svyravymai sumažėja. Tai lyg ir turėtų sakyti, jog „inflation-targeting“ yra puikus monetarinis režimas, tačiau, kaip jau minėjau, jis pradėtas naudoti 1990 metais, tuo pačiu metu, kai Kinija pradėjo „užvedinėti“ savo gamybos variklį. Žinant, kad 1990 metais Kinijos ekonomika buvo pakankamai menka ir pragyvenimo lygis niekinis, tai daugelis vakarų šalių gamintojų pradėjo gaminti prekes Kinijoje dėl labai žemų kaštų ir re-eksportuoti produkciją į vakarų šalis. Ką tai davė? Tai leido vakarų šalims importuoti žemesnę infliaciją, kadangi Kinijoje gaminamų prekių kaštai buvo labai žemi, automatiškai ir prekių kainos vakaruose žemesnės. Vėlgi, negalime visų laurų „inflation-targeting“ režimui dėl mažesnių infliacijos svyravymų vakarų šalyse.

Paskutinis svarbus klausimas apie infliaciją – ar infliaciją yra geras reiškinys ir kodėl jis svarbus? Na aukšta infliacija – ne, „normali“ arba kontroliuojama – taip. Stabilus infliacijos lygis teoriškai leidžia tiek namų ūkiams, tiek verslams, tiek valstybėms planuoti savo išlaidas ir investicijas, jeigu infliacijos svyravymai yra aukšti ir nekontroliuojami – turime chaosą, kadangi negalime planuoti tiek savų išlaidų, tiek santaupų. Vėlgi, infliacijos rūšių yra keletas ir apie jas aš jau rašiau atskirą įrašą, kas norės – ras :).

Tai kas keičiasi monetarinės politikos ideologijoje? Kaip jau minėjau daugelis šalių šiuo metu yra „zero-bound“ ekonominėje teritorijoje ir ieško naujų arba tiksliau bando atrasti senus būdus kaip išjudinti ekonomikas. Vienas iš dabar siulomų būdų apie kurį šios savaitės The Economist leidinyje, o ir keletą pastarųjų savaičių Financial Times komentatoriai – nominalaus bendrojo vidaus produkto kontroliavimas arba „Nominal GDP – targeting“, tai yra siūloma, kad centriniai bankai pradėtų kontroliuoti nominalųjį BVP, o ne infliacijos lygį. Kas yra nominalusis BVP – paprasčiausia visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų suma padauginta iš atitinkamų kainų, vaizdžiau pasakius – ekonominis šalies „pyragas“. Kuo šis režimas skiriasi nuo „inflation-targeting“? Na pirmiausia į „nominal GDP – targeting“ įeina tiek skirtingų prekių ir paslaugų infliacijos lygis, tiek suma šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų suma, tai yra reali šalies gamyba. „Inflation-targeting“ režime turime tik infliacijos lygį. Be to, kaip ne viename savo įraše minėjau, jog šalys pradės minimizuoti nedarbo lygį, tai bus vienas iš pagrindinių rodiklių pagal kurį vertinsime ekonomikos „sveikumą“, būtent „nominal GDP – targeting“ kažkiek primena mano iškeltą hipotezę, kadangi šis režimas gali būti naudojamas tam, kad minimizuoti nedarbo lygį, kas teoriškai reikštų iš vėlgi teorinės „Phillips curve“ aukštesnę šalies toleruojamą infliaciją, jeigu ekonomika yra savo optimaliame lygyje. „Nominal GDP – targeting“ režimas yra lankstesnis nei „inflation-targeting“ režimas ta prasme, kad „nominal GDP – targeting“ leidžia šalims lanksčiau reaguoti į ekonominius svyravymus, kas kartais lemtų aukštesnę infliaciją. Centrinėje bankininkystėje yra nerašyta taisyklė („inflation-targeting“) – augant infliacijai – didinamos nominaliosios palūkanos, dažnai neatsižvelgiant kokios tai turi įtakos šalies ekonomikai, tai yra pro-ciklinė politika, kuri pagyvina burbulus ir padidina ekonomios nuosmukį – esant neigiamam infliacijos šokui, tarkim padidėjus importuojamų žaliavų kainom – šalies gyventojai labiau apmokestinami, moka brangiau už prekes ir paslaugas, kadangi importuojama aukštesnė infliacija, o centrinis bankas, vadovaudamasis „inflation-targeting“ režimu privalo didinti nominaliąsias palūkanas tam, kad neva sukontroliuoti infliaciją, todėl ekonomikai suduodami du smūgiai – aukštesnė „cost-push“ infliacija ir brangesnis kreditas dėl centrinio bano mandato. Esant pozityviam šokui vyksta atvirkštinis procesas, kai ekonomikai augant dėl technologinio stimulo ir padidėjusio produktyvumo infliacija nukrenta, centrinis bankas ir taip „sveikai“ augančią ekonomika stimuliuoja žemesnėm palūkanom. „Nominal GDP – targeting“ būtų daug lankstesnis priėjimas prie makroekonominės šalies padėties stabilizavimo, kadangi ne tik infliacijos lygis, bet ir ekonomikos pagaminamų prekių ir paslaugų kiekis turėtų įtakos makroekonominės politikos pasirinkime. Labai neprastas, lankstus monetarinis režimas.

Trūkumai – na kaip ir visur, ekonomistai turėtų prognozuoti kokiu greičiu nominalusis šalies BVP lygis turėtų augti. Prognozavimas yra nedėkingas reikalas ir aišku kaip ir su kiekvienu režimu, esant didelėm paklaidoms, makroekonominė politika gali tapti neoptimali, tačiau šiuo metu makroekonominėje politikoje reikalingas didesnis lankstumas. Dar viena problema – centriniai bankai nebebus „labai atsakingi“ prieš valstybės gyventojus. Kodėl? Todėl, kad nominaliojo BVP sąvoka yra „paprastiem“ gyventojams prasčiau suvokiama. Be to, dvigubas mandatas – vėlgi daugiau aiškumo nesuteikia.

Pamatysime, ar ši monetarinė forma prigis, tačiau vien tik tai, kad tokie debatai jau dabar organizuojami – sveikintina. Gyvename ne „klasikinėje“ ekonominėje sistemoje, todėl ir turėtume ieškoti „neklasikinių“ spredimų, kaip spręsti mūsų ekonomines problemas.

#centriniai bankai #ekonomika #inflation targeting #monetarinė politika #palūkanų norma

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai