Nuo vienos prarastos kartos prie kitos

Tomas S.
  • 0 Komentarai

Turbūt teko girdėti, jog žmonės, kurie po Tarybų Sąjungos subyrėjimo buvo pavadinti prarastąją karta. Man tikrai teko, nors neprisimenu kur. Argumentas buvo toks – šalis nustekenta, jauniemss ir tiems, kuriems teks joje dirbti reikės labai didelių pastangų, kad tą šalį atgaivinti, praturtinti ir t.t. Šiuo mūsų tėvelių įdirbių pasinaudos ateities kartos, tai yra mes. Na kaip dabar matom, nors mūsų tėveliai dirbo daug ir sunkiai, mes, jų vaikai, esame dar blogesnėje padėtyje nei buvo mūsų tėveliai – regresas.

Nesenai kažkuriame portale teko skaityti, jog vyriausybė planuoja perkvalifikuoti darbuotojus, kurių profesijos nebėra tokios reikalingos. Mano esminis klausimas, o kam reikėjo laukti 20 metų? Aišku galbūt pradžioje nebuvo resursų tam, jog tas perkvalifikavimas įvyktų, tačiau po įstojimo į ES tikrai buvo galima tai padaryti, tačiau niekam šis klausimas nebuvo įdomus ir jis nebuvo įdomus ne tik Lietuvos politikams, bet ir pasaulio politikams. Esant pakankamai sudėtingom ekonominėm sąlygom tiek Jav, tiek Didžiojoje Britanijoje, vyriausybės skiria vis didesnę dalį biudžeto įvairiausiom programom tam, jog žmonės persikvalifikuotų ar įgytų daugiau kvalifikacijų. 2010 metais Nobelio ekonomikos premija buvo įteikta ekonomistams, kurie tyrinėjo struktūrinį nedarbą (beje vienas iš gavusiųjų universiteto, kuriame aš studijuoju, buvęs auklėtinis). Kas yra struktūrinis nedarbas? Tai tokia nedarbo rūšis, kai darbo vietų yra, tačiau žmonės, kurie pretenduoja į tas darbo vietas neturi tam reikalingos kvalifikacijos. Struktūrinis nedarbas taip pat gali atsirasti dėl to, jog darbai ir reikalingi darbuotojai yra skirtingose vietuose. Pakankamai akivaizdu, kad toks nedarbo pobūdis tikrai yra įveikiamas, tačiau tam reikai perkvalifikuoti darbo jėgą. Raghuram Rajan savo knygoje „Fault Lines“ labai puikiai pastebėjo, kad tokie perkvalifikavimai arba tiksliau aukštojo diplomo kaina Jav stipriai išaugo. Pajamų skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių tik auga, kas tik dar labiau prisideda prie to, jog neturtingiems yra vis sunkiau ne tik įgauti geresnį išsilavinimą, bet ir pragyventi.

Sugrįžkime prie mūsų tėvelių. Mūsų tėveliai, kurie gyveno Tarybų Sąjungos laikais, galėjo išsilavinimą gauti nemokamai (Lietuvoje išsilavinimas keletą kartų vėliau buvo mokamas ir dabar jau mokamas), bet buvo kita problema, mokytis paprasčiausiai neapsimokėjo. Kodėl? Todėl, kad uždarbio skirtumas tarp aukštuosius mokslus baigusių ir jų nebaigusių buvo niekinis. Rinka paprasčiausiai normaliai nefunkcionavo, nebuvo normalaus signalizavimo mechanizmo, kuris parodytų ir suinteresuotų žmones dirbti. Lietuvoje, o ir turbūt visose buvusiose sovietinėse respublikose nusistovėjęs toks stereotipas, kad diplomą turėti reikia, čia turbūt todėl, kad daugelyje respublikų mokslas išliko nemokamas. Vakaruose į šį reikalą žiūrimą šiektiek kitaip, labiau iš mano minėtosios prizmės – ar baigti mokslus apsimoka. Yra modeliuojama taip: imamas kažkoks nominalus fiksuotas žmogaus gyvenimo darbo laikas ir užmokestis ir paprasčiausiai skaiciuojama, ar skirti 3-4 papildomus metus mokslui po vidurinės atneš kažkokią pridėtinę grąžą. Tas pats garsusis Sharp-Lintner-Mossin „capital asset pricing“ modelis (CAPM) į savo modeliavimą įtraukia, tiksliau investuotojo investiciniame portfelyje įtrauktas žmogiškasis kapitalas (tai vienas iš modeliavimo būdų). Teko skaityti nesenai The Economist tyrimą, tai paskaičiuota, jog bakalauro laispnį įgyti – apsimoka. Magistro laipsnis taip pat naudingas, kadangi pajamos pakankamai ženkliai išauga. Doktoranto laipsnio vertė – netokia ir didelė. Skirtumas tarp doktoranto ir magistro pajamų nedidelis vidutiniškai. Aišku visada reikia žiūrėti ir kokia ta doktorantūra. Jeigu doktorantūra stebėti ir fotografuoti skraidančius gandrus (no offense) tai tarp tokio pat magistro ir doktoranto pajamų skirtumas neturėtų būti didelis. Tačiau, jeigu jūs esate matematinių finansų magistras ir toks pat doktorantas, tai algų skirtumas bus tikrai ženklus, jeigu dirbsite privačiame sektoriuje. In general, tam tikrą išsimokslinimo lygį turime pasirinkti patys, bet geriausiai paskaičiuoti ar tai apsimoka ir žiūrėtį į žmogiškąjį kapitalą kaip į turtą ne kaip į kažkokį priedą.

Grįžkime prie mūsų tėvelių. Pamatėme, jog nefunkcionavus rinkai daugelis aukštojo mokslo neįgijo ne vien todėl, kad paprasčiausiai tingėjo, bet todėl, jog tam nebuvo sukurtos normalios rinkos iniciatyvos. Kas vėliau buvo dar juokingiau, tai nepaprastas verslo ir kitų institucijų reikalavimas, pretenduojant į kiekvieną darbą turėti diplomą. Na ir kas, kad žmogus tą patį darbą darė 20 metų, tapo profesionalu, tačiau pasikeitus sistemai reikalingas diplomas. Vakaruose, ypatingai Britanijoje, diplomo turėjimas nėra būtinas. Jeigu žmogus yra dirbęs tam tikrą darbą kažkiek metų, tai jis pakankamai tvirtai gali pretenduoti kitoje kompanijoje dirbti tokį pat darbą, nepaisant to, jog neturi diplomo. Aš turiu vieną pažįstamą iš Naujosios Zelandijos, kuris įstojo į MBA (Masters of Business Administration) programą UK be aukštojo mokslo diplomo – bakalauro. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas. Tuo tarpu, Lietuvoje, reikalaujant diplomų, susikūrė sluoksnis žmonių, kurie buvo eliminuoti iš darbo rinkos. Skaudžiausia, kad tą struktūrinį nedarbą buvo galima eliminuoti ir anksčiau, kadangi žmonės mokėjo tą darbą atlikti, tačiau to darbo negavę, jie tuos įgūdžius prarado ir papildė nedarbingųjų gretas. Tokie pat procesai vyksta ir dabar, nors darbo jėgai emigruojant iš Lietuvos, neišvengiamai darbo užmokestis privalės kilti, o reikalavimai – mažėti.

Grįškime prie tų kartų. Vienas turbūt iš pliusų, kuriuos buvusios Tarybų Sąjungos laikais tai, jog daugelio tėveliai sugebėjo įsigyti nekilnojamąjį turtą, kurio kaina buvo „įkandama“. Aišku, ne visi gavo nekilnojamąjį turtą, tačiau daugelis žmonių vis dėl to sugebėjo jį gauti, buvo įmanoma nekilnojamąjį turtą „užsitarnauti“. Šiuo atveju dabartinis jaunima susiduria su didelia problema – nekilnojamojo turto kaina neįkandama. Nespręsim, ar kainos dar „burbulinės“, kas mano manymu yra tiesa, pasižiūrėjus į darbo užmokesčio oficialius rodiklius, bet kaip bepažiūrėsim, esant dabartinėm įvairių maisto produktų, energetikos kainom ir esamom algom, nekilnojamąjį turtą jaunimui įsigyti ypatingai sunku. Pamiršau priminti, jog ir bazinių maisto prekių, energetikos kainos buvo įkandamos tuometiniam jaunimui, šiuo metu jos tikrai aukštos ir ypatingai jaunam žmogui, kuris neturi savo nekilnojamo turto.

Sudėjus visus šituos faktorius matome, kad dabartiniam jaunimui ateitis atrodo dar labiau miglota nei mūsų tėveliams, o taip neturėtų būti (teoriškai). Vienintelė paguoda, nors kokia čia paguoda, kad tokie pat procesai vyksta visame pasaulyje ir kolkas nei viena valstybė nesugalvojo kažkokio stebuklingo recepto, kaip reikėtų sumažinti pajamų nelygybę ir padėti neturtingiems tam, jog jie galėtų užsidirbti.

Na sprendimo būdai šitų problemų dažnai sprendžiami mokestine sistema ir įvairiausiom išmokom. Lietuvoje progresiniai mokesčiai – nepopuliaru ir „neskanu“, todėl Lietuva kažkokių ypatingų receptų sukurti negali, tai bent jau universitetai galėtų patarti kokius dalykus vis dėl to studijuoti, kad būtų galima ant to sviesto uždirbti. Pasaulyje, ne viename leidinyje puikiausiai signalizuojama, jog reikės analitinį darbą sugebančių dirbti žmonių – inžinierių, matematikų, ekonomistų (Ne tų, kur su diplomais ir kurie rimtos ekonometrijos ir matematikos nėra mokęsis, bet tų, kurie taip pat gerai moka ekonometrija ir matematiką, kaip ir matematikai), medikų. Kad ir kaip būtų juokinga, aš pasisakau už laisvas rinkas ir mažą reguliavimą, tačiau švietimo sistemos šiuo atveju galėtų kažkiek skatinti žmones būtent įgyti šias profesijas (Sovietinis centrinis planas – kvota:)), kad ir kaip būtų gaila, kitų profesijų atstovų.

P.S. o šiaip kiekvienam ir mažam ir dideliam – privalome išmokti vertinti laiką. Į mokslo siekimą reikia žiūrėti ir kaip į pramogą, bet svarbiausia kaip į investiciją. Jeigu matote, kad rinkoje tokia sistema, jog tiek besimokantysis, tiek mokslą įgavęs žmogus uždirba panašiai, tai nemanau, kad 4 metai praleisti universitete yra gera jūsų laiko investicija. Žmogiškasis kapitalas nėra toks kapitalas, kuris yra duotas, jis svarbiausias ir į jį reikia žiūrėti kaip į investiciją. Kai kiekvienas pradėsim mąstyti realiai ir racionaliai bei būsime ryžtingi, tai mano manymu, tiek ir švietimo sistema bus priversta keistis, tiek valstybinė politika, tiek darbdaviai ir jų algos.

#aukštasis išsilavinimas prarastos kartos #išsilavinimas #Lietuvos darbo rinka #Lietuvos ekonomika #tarybų sąjunga

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai