Optimali mokestinė sistema šalies ekonomikoje

Tomas S.

Dažnai kyla klausimai – kokiais mokesčiais ir kas turi būti apmokęstintas? Kodėl šalies gyventojai turi mokėti mokesčius ir kokio dydžio jie turėtų būti?

Visi šie klausimai yra labai svarbūs, kadangi nesuprantat kodėl, kam ir kiek turime mokesčių mokėti, nepaskatins mus tapti „geresniais“ mokesčių mokėtojais.

Pabandysiu pratęsti seriją mūsų mokslinio ciklo, kur mes analizuojame 20 geriausių mokslinių publikacijų, pasirodžiusių „American Economic Review“ moksliniame leidinyje. Mums padės du Nobelio laureatų Peter A. Diamond (viena iš jo darbų šis blogas jau analizavo) ir James A. Mirrlees darbai: „Optimal taxation and public production I: Production Efficiency“ ir „Optimal taxation and public production II: Tax rules“. Darbų detaliai tikrai neanalizuosiu, kadangi jie yra ypatingai techniški, o ir daugybė prielaidų mūsų į šviesos kelią taip pat neatves. Pasistengsiu pristatyti tik įdomesnius momentus ir logiką.

Taigi, ekonomistai siūlo į ekonomiką žiūrėti kaip į tris sektorius: valstybinį, privatų (verslai) ir privatų (namų ūkiai). Tokioje ekonomikoje, o tai yra reali kiekvienos pasaulio ekonomikos sudėtis: turime valstybinį sektorių, privačius namų ūkius ir privatų biznį.

Senovėj šalies vadovas, turbūt karalius, apmokęstindavo savo pavaldinius dažniausiai tam, kad galėtų finansuoti šalies organizuojamus karus. Vėliau, aišku, atsirado ir dar daugiau įvairių mokesčių už įvairias paslaugas. Visgi kas turėjo karinę jėgą, tas užsakė ir muziką. Dabar turime labai panašius scenarijus, tik ta karinė jėga transformavosi į privataus kapitalo jėgą.

Laikui bėgant žmonių pasaulio suvokimas keitėsi, na ir atsitiko galiausiai taip, kad mokesčius turime mokėti įvairius tam, kad galėtume naudotis įvairiomis valstybinėmis paslaugomis, o valstybė veiktų kaip tarpininkas tarp namų ūkių ir kapitalo (aišku, yra ir šalių, kur valstybė ir yra kapitalas – Kinija) tam, kad garantuotų tų paslaugų tiekimą. Valstybės teikiamos paslaugos skirtingose šalyse skiriasi, tačiau pagrindinės vėlgi būtų – šalies, sveikatos ir socialinė apsauga, išsilavinimas.

Turime situaciją, kai šalis turi tam tikras išlaidas ir norint tas išlaidas kompensuoti, reikia kažkaip prisitraukti lėšų. Paprasčiausia – apmokęstinti tam tikras šalyje vystomas veiklas, namų ūkius ir t.t.

Mano minėtieji ekonomistai ekonominį gyvenimą šalyje modeliuoja taip:

  1. Ekonominiai agentai šalyje neįtakoja kainų, tai yra jiems kainos yra duotos
  2. Šalyje produkcija kontroliuoja pati šalis (Aišku, kad tai nėra realu, bet kaip parodo mokslininkų darbas, modifikuojant tam tikrus parametrus, darbo išvados nesikeičia)
  3. Šalyje yra tik dvi žaliavos – darbo jėga ir tam tikra žaliava arba prekė (Vėlgi toks pasaulio įsivaizdavimas nepakeičia rezultatų)
  4. Šalis turi teisę nustatyti mokesčius

Taigi, šie ekonomistai teigia, kad šalis turėtų būti suinteresuota taip organizuoti pramonę/produkciją šalyje, kad šalis galėtų pasiekti maksimalų socialinį gerbuvį, ir tai nebūtinai reiškia, kad šalis turėtų pagaminti kiek įmanoma daugiau prekių ir paslaugų. Socialinis gerbūvis paliečia visus: ir tuos, kurie dirba ir užsidirba, ir tuos, kurie darbo neturi. Vėlgi, kiekviena šalis turi teisę pasirinkti skirtingus tikslus, tačiau iš ekonominės teorijos perspektyvos, šalys turėtų pasirinkti tokį tikslą, kuris leistų „iškepti“ didžiausią įmanoma pyragą ir tas pyragas būtū padalintas „teisingai“. Vėlgi, ekonominį „teisingumą“ kiekviena visuomenė interpretuoja savaip.

Taigi, mokslininkai siūlo taikyti kiek įmanoma paprastesnę mokestinę struktūrą. J9 modelyje tiek namų ūkiai, tiek verslai perka tam tikras medžiagas skirtingomis kainomis. Tarkim verslai perka kažkokias medžiagas, vėliau iš jų pagamina tam tikrą produktą, kuris vėliau yra apmokęstinamas tam tikru mokesčiu ir galutinė prekės ar paslaugos kaina turi sumokėti vartotojas. Mokslininkai siūlo apmokęstinti tik galutinius produktus, o ne medžiagas, kurias tarkim įsigijo verslai produktui pagaminti. Jeigu tiek verslai, tiek vartotojai būtų apmokęstinti, tai apsunkintų galimybę šaliai pasiekti optimalų ekonominį lygį.

Be to, jie identifikuoja skirtingas prekių grupes – vidutinio ir turtingesniojo gyventojo vartojimo krepšeliai (Taip pavadinau aš juos pats). Taigi, jeigu įmanoma pasiekti „teisingesnį“ ekonominio pyrago paskirstymą ekonomikoje apmokęstinant prekes, kurias vartoja turtingesni gyventojai – tai turėtų būti padaryta, padidinant mokesčius toms prekėms ar tarkim vienaip ar kitaip taikant progresinius mokesčius. Tuo tarpu, jeigu matomas kažkoks nepriteklius vidutinio gyventojo pajamose, tai šis nepriteklius gali būti kompensuojamas žemesniais mokesčiais arba kažkokiom tiesioginėm išmokom (Mokslininkai tiesioginių išmokų savo analizėje nemodeliavo, nors teigė, kad jos gali būti naudojamos). Vėlgi, realiaje ekonomikoje mokestinė sistema priklausys nuo to, kokie yra šalies socialiniai, ekonominiai ir t.t. tikslai. Kaip nuspręsti, kokio dydžio ar kokios prekės turėtų įeiti į vieną ar kitą krepšelį? Ar krepšeliai turėtų būti modifikuoti pagal gyventojo gyvenamą vietą, regioną? Jeigu kaip pavyzdį pabandysime analizuoti Lietuvą, tai klausimas, ar darbuotojas Lietuvoje gali pragyventi už minimalų atlyginimą? Taigi, labai svarbu turėti ne tik teorinius, kaip, kad Lietuvos atveju etalonus arba metrinę krepšelio sistemą, bet krepšelius ir ekonominę metrinę sistemą, kuri gali būti naudojama realiai ekonominei analizei. Lietuvos atveju sugrįžtame prie kaip anglai sako „back to basics“: kokie yra mūsų ekonominiai/socialiniai tikslai? Kaip juos pasiekti? Kaip juos pasiekti „ne ant popieriaus“? Ir t.t.

Ar mokslininkai pasisako už progresinius mokesčius? Nei taip, nei ne. Pagal jų modelį ir jų teorinės šalies tikslus, jeigu įmanoma pasiekti aukštesnį ekonominio optimumo lygį ir „teisingesnį“ ekonominio pyrago paskirstymą, tai progresiniai mokesčiai gali būti viena iš priemonių. Kita priemonė – aukštesni mokesčiai tam tikroms prekių/paslaugų grupėms arba mažesnės socialinės išmokos.

Pagrindinis mokestinės politikos tikslas turėtų būti – nemaišyti optimaliam resursų pasiskirstymui ekonomikoje, tai yra, verslams turėtų apsimokėti veikti, o darbuotojas eiti dirbti. Taigi, mokesčiai turėtų būti tokie teoriškai, kad tiek verslai, tiek namų ūkiai būtų patenkinti. Problema tik ta, jog nei vieni, nei kiti niekada nebus patenkinti, todėl ir turime skirtingas politines partijas ir skirtingas valdžias po rinkimų ir šie procesai vyksta ne tik Lietuvoje.

Galiausiai, mokslininkai teigia, kad šalies viduje ir išorėje vykstantis populiacijos judėjimas taip pat turi įtakos mokestinei sistemai arba tiksliau, turėtų turėti. Aišku, jog iš šalies išvykus tam tikram kiekui gyventojų, mokestinė sistema turėtų būti pakeista, kadangi mokesčių mokėtojų sumažėjo ir t.t. Tas pats turėtų vykti ir padidėjus gyventojų kiekiui. Aišku, jog mokestinė sistema turėtų keistis tik tada dėl šių priežasčių, jeigu kiti ekonominiai rodikliai būtų stabilūs ir nesikeistų. Jiems keičiantis atsiranda kitos papildomos dinamikos, kurios gali įtakoti šalyje esančia mokestinę sistemą.

Be to, nors ekonomistai savo publikacijose nemažai laiko skyrė analizuojant mokestinę sistemą planinėje ekonomikoje, kuri yra uždara, bet mokestinė sistema turi atsižvelgti ir į mokesčius, kurie yra kituose šalyse. Jeigu visiems produkcijos faktoriams esant tokiems patiems, bet skirtingose šalyse yra skirtingi mokesčiai, tai kaimyninės šalys prekes/paslaugas gali pasiūlyti labiau konkurencinga mažesne kaina ir taip negatyviai paveikti visaus gamintojus. Tokiu atveju, siūloma apokęstinti tokias importuojamas prekes tarifais arba sumažinti mokesčius, bet vėlgi viskas priklauso nuo to, kokio dydžio ekonominis pyragas liks po šitų pakitimų. Jis gali pasitraukti iš optimalaus lygio, kas prieštarautų mokslininkų logikai.

Galiausiai, mokslininkai nemodeliuoja mokestinės sistemos, kai tam tikrose rinkose tam tikros bendroves turi rinkos galią, tai yra, jos pačios nustato kainas už kurias parduodamos prekės ir paslaugos. Tai – monopolininkai. Vėlgi, žinant, kad tam tikroje rinkoje yra monopolijos/oligopolijos galima surasti priemones kaip jų išvengti – apmokęstinti aukštesniais mokesčiais, suteikti prielaidas konkurencijos atsiradimui ir t.t.

Pabaigai, su išsakytom mintim aš sutinku, kadangi man ekonominė logika yra artima, o kokio dydžio mokesčiais ir kas ir kaip juos turėtų mokėti nusprendžia kiekviena valstybė ir kiekvienas gyventojas individualiai.

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai