Pamąstymai apie eurozoną

Tomas S.

Paskutiniuoju metu nerašiau, kadangi nelabai ir turėjau apie ką rašyti, ką manyčiau turėtų daryti kiekvienas blogo kūrėjas. Šiuo metu žiniasklaida, rašanti apie ekonomiką ir finansus, koncentruojasi ties tuo, kaip eilinį kartą „paprastieji“ investuotojai buvo išdurti investicinių bankų visu lauktu kompanijos Facebook IPO ir atrodo jau amžinybę besitęsiančia Eurozonos krize. Apie Facebook aš nešnekesiu, kadangi ten pakankamai viskas aišku, o Eurozonos krizės tema pabandysiu išdėstyti keletą labai nesudėtingų pamąstymų, kadangi, mano manymu, žiniasklaida, o ir daugelis kompetetingų komentatorių bando viską aiškinti labai sudėtingai.

Ši valiutų sąjungą buvo pasmerkta žlugti (aš neteigiu, kad ji žlugs) jau tada, kai ji buvo sudaryta. Kodėl? Todėl, jog neįmanoma kiekvienai šaliai pritaikyti tokios pat monetarinės ir dažnai ekonominės politikos, kaip ir neįmanoma skirtingo svorio žmones aprengti vieno dydžio rūbais, kad jie neatrodytų juokingai. Turbūt tuo metu, kai gimė vieningosios ekonominės zonos ir valiutos idėjos, jos kūrėjai tūrėjo visiškai kitokių motyvų šiai sąjungai sukurti. Intencija sukurti vieningą ekonominę sistemą Europoje turbūt prasidėjo nuo to, jog šalys Europoje pavargo kariauti vienos su kitom, todėl kažkokia bendra sąjunga, kuri vėliau perraugo į glaudžius ir abiems pusėms naudingus ekonominius ryšius, sumažino ateities karų tikimybę. Europiečiai paprasčiausiai pavargo kariauti. Vėlgi, mano istorijos žinios yra ilgai neatnaujintos (o jas reikėtų naujinti), tačiau turbūt galima teigti, jog ne tik ekonominiai, o tiksliau „ekonominės inžinerijos“ motyvai lėmė bendros Europos ekonominės zonos ir valiutos įsigaliojimą. („Ekonominė inžinerija“ – aš laikau tokį procesą arba procesų grupę, kuri nusako, kaip ekonomika turi būti valdoma fiskalinės ir monetarinės politikos pagalba). Taigi, aišku, jog skirtingos ekonomikos turi skirtingų ypatybių – vienos ekonomikos turi stiprią pramonę, kitos pigią darbo jėgą, trečios stiprų paslaugų sektorių, ketvirtos – naudingųjų iškasenų ir t.t. Vieningos valiutos esmė yra ta, jog visos šalys tokioje sąjungoje yra valdomos vieno centrinio banko, o tiksliau vienos monetarinės politikos. Taigi, jeigu centrinis bankas nustato tam tikrą trumpalaikių palūkanų normą visoje sąjungoje, tai panaši palūkanų norma turėtų būti ir kitose šalyse. Iš praktinės pusės taip tikrai nėra, ta bazinė trumpalaikė palūkanų norma yra tik etalonas kitų šalių finansinėms sistemoms, tai yra daugelis finansinių kontraktų skirtingose sąjungos šalyse pasiremia šia palūkanų norma, tačiau rinkos palūkanos skirtingose šalyse dažnai yra skirtingos. Bazinė trumpalaikių palūkanų norma veikia kaip etalonas arba „benchmark“ šioje vieningos valiutos sąjungoje.

Taigi, kaip minėjau, šalys yra skirtingos, todėl ir monetarinė politika taikoma skirtingoms šalims turėtų būti skirtinga. Kaip pavyzdys, šalys įstojusios į vieningą valiutų sąjungą dažnai įstojo turėdamos skirtingas ekonomines pozicijas. Vienos šalys buvo labiau išsivyčiusios nei kitos. Aišku, jog stojant į eurozoną buvo reikalaujama, jog kiekviena šalis atitiktų tam tikrus kriterijus (infliacijos, šalies valstybinės skolos ir t.t.), tačiau tais kriterijais buvo galima manipuliuoti. Kažkada jau rašiau apie optimalias valiutos zonas, kur nuodugniai paaiškinama, jog labai sudėtinga skirtingoms šalims/regionams, taikyti vienodą monetarinę politiką. Ne kartą rašiau ir apie eurozonos trūkumus, todėl šiuo įrašu pasistengsiu nebesikartoti n-tajį kartą. Kas norės, tas galės pasiieškoti šios informacijos šiame bloge ar kuriame kitame.

Taigi, jau trečius metus iš eilės situaciją, kai centriniai bankai, ar tai būtų JAV, Dižiosios Britanijos, ar eurozonos stengiasi kiekvienų metų pradžioje „atgaivinti“ ekonomikas bei rinkas, atpigindami pinigus ekonomikoje. Šios priemonės padeda rinkoms kažkiek atsigauti ir vėliau gegužės mėnesį mes vėl turime problemas, kurios sprendžiamos iki metų galos (ir sprendžiamos nesėkmingai), o šis problemų nesprendimas yra vėl pratęsiamas centrinių bankų monetariniu stimulu. Taip ir gyvenam :).

Tai tęsiasi jau trejus metus, ir tai turbūt daro didesnę neigiamą įtaką pasaulio ekonomikai nei greitas tarkim tos pačios Graikijos skolų nurašymas. Kodėl? Todėl, jog per šiuos trejus metus politikai prarado visišką visuomenės ir rinkų pasitikėjimą. Pažadai yra laužomi, sutarčių nėra laikomasi ir t.t. Iš paprastų ekonominių/finansinių modėlių žinoma, jog laužant pažadus prarandamas pasitikėjimas. Praradus pasitikėjimą valstybinės institucijoms tampa sudėtinga įtakoti šalies ekonomiką. Tarkim, paprastoje centrinių bankų veikimo teorijoje sakoma, jog centriniam bankui paskelbus, jog centrinis bankas siekia, kad infliacijos lygys šalyje būtų 2% ir yra už tai atsakingas, o realybėj infliacijos lygys metų gale yra 4%, tai toks centrinis bankas praranda visuomenės pasitikėjimą ir nebegali įtakoti visuomenės lūkesčių. Taigi, politikai, nesugebėdami nuspręsti kaip eurozonos krizė turi būti sprendžiama, sukuria visišką chaosą eurozonos ekonomikose: verslai negali investuoti, kadangi jie nežino kokia bus projekto grąžą, kadangi planuoti toli į priekį jie negali. Neinvestuojant verslai nesamdo ir naujų darbuotojų, kadangi vėlgi jie nėra užtikrinti. Vartotojai tuo tarpu irgi nevartoja, kadangi nežino ar metų gale turės darbą, todėl perka tik butiniausius daiktus/paslaugas, o įmantresnių daiktų/paslaugų atsisako dėl nežinomybės.

Dabartinė eurozonos krizės problema – kas už šią krizę turėtų mokėti? Turtingos šiaurės šalys – Vokietija, Suomija, Olandija, ar ne tokios turtingos arba tiksliau šiuo metu krizėje esančios Graikija, Portugalija, Airija, Ispanija ir Italija. Aišku, jog nurašant Graikijos skolas, už jas turi kažkas sumokėti, tai turi padaryti šalys, kurios šiame vieningos valiutos sąjungoje turi einamosios sąskaitos teigiamus balansus, tai yra tos šalys, kurių ekonomikos uždirba daugiau nei suvartoja. Toks problemos sprendimo būdas yra nepriimtinas tose šalyse, kurios suvartoja mažiau nei išleidžia. Kitas būdas – leisti susimokėti šalims, kurios tas skolas sukaupė, bet kurios jų šiuo metu grąžinti negali – Graikija, Portugalija, Airija, Ispanija ir Italija. Šios šalys šias skolas vieningoje valiutų sistemoje gali susimokėti tik mažindamos valstybines išlaidas, kas vėliau privestų prie vidinės devalvacijos, kai ekonomikoje mažėja darbo užmokesčiai ir kainos. (Procesas įvykęs Baltijos regione). Vėlgi, šios šalys to padaryti greitai negali, kadangi yra susietos viena valiuta – devalvacija šiuo metu negalima, o algų ir kainų ekonomikoje mažėjimas užtrunka ilgiau. Vokietija ir kitos turtingesnės šalys pasiūlė aibę ivairių mechanizmų (nuo jų skaičiaus ir įvairių sąlygų man jau skauda galva 🙂 ), kurie leistų šioms šalims pasiskolinti iš turtingesnių šalių, o silpnosios šalys tuo tarpu reformuotų savo ekonomikas, o paprastai tariant atpigintų darbo jėgą ir produkciją (ekonomistų žargonu – taptu labiau konkurencingos). Yra ir trečias būdas, kai spręsti šią problemą – tai ECB įsikišimas. Centrinis bankas iš rinkos išimtų esamą „silpnųjų“ šalių skolą, pirkdamas šią skolą rinkose naujai sukurtų pinigų pagalba, tai yra skolos monetizacija. Vėlgi, tokio proceso yra bijoma, kadangi tai gali sukelti infliaciją.

Taigi, viskas labai paprasta, pagrindinė problema – kas mokės už eurozonos krizę? Trys pasirinikimai:

  • Už skolas moka „stipriosios“ eurozonos šalys
  • Už skolas moka šalys, kurios tas skolas sukaupė
  • Už skolas mokama bendrai centrinio banko pagalba

Dabar vyksta daug ginčų, bes esmė aiški – neapsisprendžiama, kas turėtų už skolų krizę mokėti. Galima į šia problemą „lįsti“ giliau, tačiau tai vidutiniam skaitytojui gali būti neįdomu (neįdomu ir man).

Aš jau kelis kartus buvau pateikęs vienokius ir kitokius pasiūlymus, kaip šias problemas reikėtų spręsti, todėl nebesikartosiu, ir nesistengsiu įrodyti, kad žinau tikrąjį sprendimo būdą, kurio nežino niekas. Aišku tik viena, jog be kurioje krepšinio komandoje turint 17 žaidėjų, kurių kiekvieno interesas yra asmeniškai pasirodyti geriausiai, negali privesti prie teigiamo bendro komandos rezultato.

Įdomu, jog ir Lietuvoje atsiranda oficialių institucijų ir balsų, kurie siūlo tam tikrus problemos sprendimo būdus, ar tiesiog komentuoja, kas ir kaip turėtų būti padarytą. Tokie pasisakymai yra sveikintini, tačiau jie sveikintini tada, kai tie pasisakymai yra logiški.

Vienas iš linksmesnių praėjusios savaitės pasisakymų priklauso Lietuvos finansų ministrei, kuri teigė, jog Graikijos problemos gali Lietuvai leisti eurą įsivesti greičiau. Man kyla naturalus klausimas, kaip Lietuva įsives eurą, kai euro už pusės metų jau gali ir nebūti? Primena tokį Lietuvišką mokyklinį mąstymo modelį, jog jeigu vadovėlyje parašyta, kad euras yra gerai ir jo reikia, tai reiškia, kad jo tikrai reikia, ir keičiantis pasaulinei ekonomikos situacijai ir bendram ekonominių procesų suvokimui, mūsų Lietuvių arba tiksliau Lietuvai vadovaujančių asmenų mąstymo modelis nesikeičia 🙂 Vėlgi, šis blogas nekartą aiškino, kodėl euro įsivesti Lietuvai nereikia, kas norės sužinoti daugiau – paskaitys blogą arba pakomentuos po šiuo įrašu, o aš paaiškinsiu.

Na ir galiausiai šiandien teko susidurti su Lietuvos Laisvos Rinkos Instituto (LLRI) paruoštu darbu: „Sound money introduction plan“. Kaip supratau, LLRI šiuo darbu labai didžiuojas, o aš tuo tarpu pasibaisėjau jo kokybę, ir tokį darbą paslėpčiau kurnors stalčiuje, kad niekas jo nebematytų. Prisipažinsiu, kad šis blogo įrašas būtent buvo sukurtas, norint „sutrintinti“ LLRI darbą į šipulius 🙂 Turiu tokią galimybę, tačiau ja nepasinaudosiu. Apie patį darbą pasišnekėčiau su ekonomika suprantančiais komentaruose. Pasakysiu tik tiek, kad asmuo ar asmenys rašę tą „ekonominės analizės šedevrą“ turėtų labai paprakaituoti, jog apsigintų tokį darbelį užsienio universitete bent patenkinamam pažymiui.

Daug nekomentuosiu, bet esmė ta, jog autorius/autoriai teigia, kad popieriniai pinigai yra infliaciniai, ir kad jų pasiūlos padidėjimas būtinai sukelia infliaciją – nė velnio. Tai paprasto antrakursio užsienio universitete modelinis ekonomikos supratimas 🙂 Vėlgi, turėjau ne vieną diskusiją šiame bloge komentarų skiltyse šia tema, todėl nebesikartosiu, kas norės – paklaus/pakomentuos.

Vėliau teigiama, kad auksas ir sidabras buvo pasirinkti kaip geriausi pinigai iš kitų išteklių prieš galybę metų, todėl kiti ištekliai kaip pinigai netinka, ir jų kaip alternatyvių pinigų naudoti neverta, nes jie prieš nežinia kiek metų nebuvo populiarūs kaip pinigai 🙂 Šio pasirinkimo logika – stulbinanti. Aš sakyčiau, kad prieš gerus 100 metų kitų išteklių pasiūla ir paklausa buvo visiškai skirtinga, įtaka mūsų visų gyvenimui – taip pat. Ar ne taip? Galiausiai, kiek teko skaityti įvairių „rimtų“ žmonių pasisakymus, tai būtent kažkoks bendras naudingųjų išteklių krepšelis galėtų atstoti alternatyvią valiutą, bet gal jie taip pat nežino tiek, kiek žino Lietuvos Laisvos Rinkos Institutas.

Galiausiai, pačioje straipsnioje pradžioje teigiama, jog pinigai yra ekonominis resursas, o ekonominiai resursai yra riboti. Na kiek man žinoma tai pinigai yra naudojami ekonomikoje kaip patogi priemonė pirkti/parduoti prekes ir paslaugas. Tam jog būtų patogiau įvertinti kiek vertas vienas ar kitas produktas. Sutiksite, jog patogiau įvertinti pinigų pagalba kiek kilogramų duonos galima pasikeisti į 10 litrų vandens? Dar pinigai leidžia žmonėms kaupti santaupas. Juk lengviau santaupas kaupti popierėliais, kuriais visi pasitiki ir žino, jog atėję į parduotuvę juos gali iškeisti į prekes/paslaugas, nei kaupti santaupas litrais pienos ir kilogramais bulvių? Pinigai nėra riboti ištekliai, jų gali būti kiek nori tol, kol yra popieriais ant kurio jie gali būti spausdinami. Mano žiniomis, ekonominiai resursai yra žmogiškieji ištekliai, kapitalo ištekliai (įrengimai, gamyklos) ir naturalieji ištekliai(metalai, nafta ir t.t.). Šie ekonominiai ištekliai yra tikrai riboti. Bet gal aš viską suprantu neteisingai :/

Skaičių ir ekonometrinės/ekonominės analizės šiame darbe nėra jokios. Yra keletas grafikų, kurie nepasako visiškai nieko. Taigi, nenoriu būti tas, kuris visus kritikuoja, pats nieko nekurdamas, bet kaip sakoma – „geras žmogus“ nėra profesija, taip ir šiuo atveju, bloga analizė nėra sveikintina 🙂

P.S. šiuo įrašų nesiekiau kažkokio stulbinančio analitinio problemų sprendimo, paprasčiausiai keletas mano pamąstymų ir komentarų apie esamą ekonominę padėtį, ir apie tuos, kurie turi šiokias tokias galias šią padėtį taisyti.

#ekonomika #Eurozona #finansų rinkos #finansų sistema #fiskalinė ekonomika #Monetarinė ekonomika #valiutų sąjunga

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai