Pasaulio ekonomikos apžvalga

Tomas S.
  • 2 Komentarai

Jau pakankamai seniai nerašiau apie pasaulinės ekonomikos būklę. Šį blogą pradėjau kurti 2010 metais, kai pasaulio ekonomika dar nebuvo atsigavusi po pasaulinės ekonominės bei finansinės krizės. Tuo metu vyravo daug įvairių nuomonių kaip pasaulio lyderiai turėtų tvarkytis su ekonominėmis problemomis:

1. Ekonomisto Keynes ekonominės mokyklos atstovai teigė, jog valstybės turėtų skolintis dar daugiau (krizės įkarštyje daugelis valstybių ir taip buvo ganėtinai prasiskolinusios + dalį bankinių skolų turėtų padengti taip pat valstybės) tam, jog valstybė galėtų vartoti – pirkti prekes ir paslaugas iš verslų, ir taip skatinti ekonominį augimą

2. Monetaristinės ekonomikos atstovai teigė, jog geriausias rezultatas gali būti pasiektas mažinant skolinimosi kaštus ekonomikoje (Kaip pasirodė vėliau, šis būdas nėra ypatingai efektyvus, kai palūkanų norma pasiekia dugną)

3. Austrijos mokyklos atstovai teigė, jog geriau nedaryti nieko, ir leisti ekonominei sistemai pačiai save susitvarkyti (Ši galimybė nebuvo priimtina politikams: juk jeigu leisime ekonomikai pačiai save sutvarkyti, kam mums reikalingi politikai, kurių darbas turėtų būti skatinti ekonomiką?)

Taigi, kuris ekonomikos valdymo būdas buvo pasirinktas?

Nugalėjo monetarinės ekonomikos šalininkai, kadangi dar prieš prasidedant krizei daugelis akademinių ekonomistų tikėjo, jog geriausias ekonomikos valdymo būdas – įtakoti skolinimosi kaštus ekonomikoje. Daug akademikų dirba tiek centriniuose bankuose, tiek kitose valstybinėse institucijose, todėl šis pasirinkimas nebuvo netikėtas.

Kaip jau minėjau anksčiau, monetarinių svertų valdymas yra naudingas iki tol, kol palūkanų norma nesiekia 0%. Po krizės nominali palūkanų norma ekonomikoje pasiekė dugną, todėl standartiniai monetariniai svertai prarado savo naudą.

Tuo metu, JAV Federalinio Rezervo vadovu buvo akademinis ekonomistas Ben Bernanke (jis beje turi lietuviškų šaknų). Taigi, šis žmogus savo akademinėje veikloje tyrinėjo metodus, kurie galėtų paskatinti ekonomiką palūkanui normai ekonomikoje pasiekus dugną.

Vienas iš metodų, kuris jo manymu galėtų suveikti, yra vadinamas “quantitative easing”. Ką šis išsireiškimas reiškia? Palūkanui normai pasiekus dugną, centrinis bankas (bankas šalies ekonomikoje atsakingas už monetarinę politiką bei oficialias palūkanas) turėtų stengtis investuoti į valstybės skolos vertybinius popierius, nekilnojamojo turto skolos vasltybinius popierius, arba netgi dalyvauti ir investuoti akcijų rinkoje. Šios priemonės idėja paprasta: nupirkime iš investuotojų vertybinius popierius, šių vertybinių popierių grąžą dar labiau sumažės, todėl investuotojai ir verslai turės sugalvoti naujų būdų kaip uždirbti norimą grąžą/grąžas. Paprastai tariant, investuotojai ir verslai bus priversti daugiau rizikuoti, ir taip ekonomikos varikliukas užsives.

Įdomi įdėja, kuri buvo įgyvendinta ir kuri veikė tam tikrą laiko tarpą. Tokia radikali priemonė gali būti naudojama kaip galimybė valstybėms “nusipirkti” šiektiek laiko ir stabilizuoti ekonominę padėtį. Gaila, bet šiai priemonei suveikus pirmą kartą, šia priemone centriniai bankai pradėjo piknaudžiauti, ko pasekoje, turėjome ne vieną “quantitative easing” intervenciją. Su kiekviena intervencija, jos naudingumas tik mažėjo, o mano manymu, jos dabar atneša daugiau žąlos. Kodėl?

Pirmiausia, investuotojai, o ir paprasti gyventojai jau gerus penketą metų nematė “normalių” palūkanų. Jeigu tu laikai savo kapitalą banke, tai iš šių palūkanų daug neuždirbsi. O žiūrint į realias palūkanas (nominaliosios palūkanos – infliacija), tai jūsų kapitalas neuždirbs nieko.

Antra, tokios monetarinės intervencijos sukuria disbalansus kapitalo rinkose: Įdomu, jog akcijų rinkos, ypatingai JAV, siekia rekordinės aukštumas, tačiau pasinaudodamas Peter Lynch metodu kaip surasti vertas investicijų kompanijas (išeikite į miestą ir pasižiūrėkite ką žmonės vartoja/perka, tos kompanijos ir turės potencialą uždirbti didesnius pelnus), paklausiu ar išėję į gatvę matote didelius ekonominius pasikeitimus?

Aš tikrai jų nematau. Aš matau, jos “paprastas” žmogus gyvena prasčiau dabar nei prieš penkerius metus, todėl rinkose matomas pozityvumas mane šiektiek neramina. Fundamentali ekonominė pasaulio padėtis neturėtų sąlygoti to, kas šiuo metu vyksta rinkose. Aišku, rinkos atspindi ne tik esamą padėtį, bet ir ateities lūkesčius, bet tie lūkesčiai, mano manymu, nėra realūs, nors niekada negali žinoti …

Taigi, ekonomikos lyg ir auga, tačiau tas ekonominis prieaugis yra mažiau juntamas paprastam žmogui. Kadangi, ekonomikos auga negreitai, tuo tarpu akcijų rinkų vertės augo pakankamai sparčiai, o daugelio kapitalo valdytojų turtas yra būtent akcijų pavidalu, tai šis ekonominis augimas labiausiai yra juntamas būtent jų.

Ar galima tikėtis, jog ekonomikos augs sparčiau ir kiekvienas iš mūsų galės pajusti šį augimą?

Kaip jau minėjau anksčiau, po finansų krizės pasaulio ekonomikoje neįvyko nieko naujo ar ypatingu, paprasčiausiai į finansų sistemą buvo pripompuota likvidumo, todėl kažkokio ilgalaikio pozityvaus rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Taip, trumpuoju laikotarpiu tai yra gera priemonė tam, jog stabilizuoti ekonomiką, tačiau ilguoju laikotarpiu reikia ne tik ekonomiką pumpuoti pinigais, bet ir fundamentaliai pertvarkyti ekonomikas, ko neįvyko.

Kiekvienas ekonominį augimą ateityje jausime skirtingai. Aišku tik viena, darbai, kurie reikalauja fizinės jėgos ir gali būti atliekami mašinų, neleis jums uždirbti tiek kiek jūs uždirbdavote seniau. Tuo tarpu darbai, kurie nėra lengvai mechanizuojami, kaip tik leis jums uždirbti daugiau nei anksčiau. Šių procesų pasekoje, fundamentaliai nekeičiant mūsų mąstymo apie ekonomiką ir joje vykstančius procesus, ekonominė nelygybė tarp skirtingų ekonominių sluoksnių tik didės.

Tai nėra pozityvi žinia, tačiau ją vertą išgirsti. Žinant šią informaciją, manau, kiekvienas galime nuspręsti kuo vertėtų užsiimti rytoj.

Tomas

#centrinis bankas #ekonominė neligybė #Keynes #Monetarinė ekonomika #palūkanos #palūkanų norma #quantitative easing

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • ali

    Nelabai čia teisingai mąstai.

    Nebėra tokios sąvokos kaip paprastas žmogus. Nebėra kolektyvizmo.

    Lygiai taip kaip įmonės priverstos rizikuoti taip pat ir žmonės priversti rizikuoti.

    Zmogus tampa kaip įmonė. Sėkminga ar ne lemia tik bandymų skaičius.

    Ši politika yra teisinga, o ir ekonomika yra pertvarkoma. Peržiūrima bankų veikla, atsiranda vis daugiau alternatyvų bankams.

    Robotizacija išlaisvina žmones nuo nereikalingo darbo.

    Mokymo sistema tampa prieinama visiems čia pat Ir nemokamai.

    Internetas tampa brandus ir orientuotas į dalinimasi.

    Tai kad išliks iš ekonomikos mąstymo ir pažiūrėk į pasaulį plačiau.

    • Sveikas Ali,

      Visiškai sutinku su tavo pastebėjimais.

      Sakydamas „paprastas“ žmogus turėjau omenyje žmones, kuriuo šiuo metu neturi didelio finansinio kapitalo. Taip, tie žmonės pradeda į save žiūrėti daugiau kaip į verslą ir stengiasi nebepriklausyti nuo valstybės, tačiau būtent šiuo metu jų finansinio kapitalo ištekliai nėra dideli, todėl po krizės atsigaunant finansinėms rinkoms, o ekonomikai augant ne taip greitai, jų pragyvenimo lygis ženkliai nepasikeitė.

      Kad gyvenimas gerėja ir mūsų produktyvumas auga – puiku, tačiau yra visuomenės dalis, kuri gyveno kitokiais laikais ir jai prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos bei įgūdžių paklausos nėra taip lengva. Šių žmonių pamiršti negalime. Tiems, kurie sugeba prisitaikyti, atsiranda daugiau galimybių save realizuoti bei uždirbti.

      Tomas