Portugalija pasiskolino

Tomas S.

FT.com praneša, jog Portugalija sugebėjo pasiskolinti kapitalo rinkose, išleisdama ilgesnio laikotarpiu obligacijas. Vadinamasis yield – 6.71%, tai žemiau nei 7% (limitas, kuris yra kolkas priimtinas Portugalijai). Bendrai analitikai teigia, jog rinka yra nusprendusi, jog Portugalija privalo kreiptis į ECB/TVF specialųjį, kad finansuoti savo skolą.

Eurozonos politikam ir ekonomistas patariu „žaisti tą patį žaidimą – katė su pele, kurį žaidžia investuotojai“. Kodėl? Todėl, jog jeigu Portugalija jau dabar skaitoma kaip šalis, kurią išgelbės minėtasis fondas, tai šalies bankroto rizika niekinė. Klausimas, kodėl Portugalija turi mokėti už tai, ko ji investuotojam nesiūlo? Aš nesakau, kad monetarinės sąjunga negali sugriūti – taip gali, bet jeigu ji nesugrius, tam reikia ECB, kuris būtų pasiruošęs atlikti antrą „quantitative easing“ ir taip skolininkėms padėti. Aš esu monetarinės sąjungos priešininkas, todėl, jog ši sąjunga yra netvari, pati sistema neveikia taip, kaip ji tūrėtų veikti, bet yra esminė problema – neįsivaizduoju Europos sąjungos be vieningos valiutos. Europos sąjunga – bendra Europos rinka yra paremta tuo, jog joje cirkuliuos ta pati valiuta, todėl, jeigu politikai nuspręs sugriauti esamą monetarinę sistemą – turėtų ateiti galas ir ES, kuo aš abejoju.

Kodėl ECB turėtų neinformuoti ir neversti Portugalijos skolintis arba finansuoti skolą iš vadinamojo „rescue fund“. Kaip ir minėjau mokama už riziką, kurios investuotojai – neprisiima. Rizika išaugs tik tada, jeigu monetarinė sąjunga sugrius, kas labai labai mažai tikėtina, kadangi Europos Sąjungos politikai – „stabdžiai“, jie nekeis to, kas jų manymu, labai neblogai veikia. Pagal turbūt visas investicines teorijas ir modelius už didesnę prisiimamą riziką, investuotojai reikalauja didesnės grąžos. Šiuo atveju, mano manymu, ta rizika – niekinė. Jeigu kalbėsime apie teorinę monetarinę politiką, tai manoma, jog neinformavus visuomenės apie tam tikrų nežinomųjų pasikeitimą, tarkime pinigų pasiūlos pasikeitimą, namų ūkių, galima paveikti realią ekonomiką, tai yra galima, tarkime trumpuoju laikotarpiu sumažinti nedarbą ir padidinti verlsų investicijas, kadangi namų ūkiai nespėja pritaikyti savo lūkesčius prie pasikeitusių aplinkybių, todėl infliacijos lūkesčiai taip greitai nepasikeis. Tą patį ECB turėtų daryti ir „periferinių“ šalių obligacijų rinkoje, tai yra, jeigu matoma, jog obligacijų paklausa maža, galima „sukurti“ eurų ir jais tas obligacijas išpirkti, tai lyg ir QE2. Jeigu paklausa normali ir investuotojai investuoja į obligacijas, tai ECB neturėtų kištis. Jeigu ECB pasiduos rinkos spaudimui, tai ateis laikas, kai reikės padėti finansuoti netik Portugalijos, bet ir Belgijos, Ispanijos, Italijos, o vėliau ir Prancūzijos skolas. Tvariai sistemai reikia antro QE2, bet jis turi būti vykdomas diskrečiai. Aišku, rinkos turi žinoti, jog ECB pasiruošus padėti toms šalims, tik tų padėjimo būdų mes neturime atskleisti.

Kodėl užsistojų eurozonos „lėbautojas“? Todėl, jog Lietuvos augimas priklauso nuo bendro ES ir eurozonos augimo. Taip jau įvyko, jog esame „pririšę“ litą prie euro, todėl mūsų monetarinė politika priklauso nuo ECB. Jeigu „periferijos“ šalys skolinsis už 7%-11% metinių palūkanų – jų ekonominio augimo galimybės bus niekinės dėl augančių skolų ir tų skolų refinansavimo. Bus pasirinktas fiskalinis „adjustmentas“, kuris sumažins bendrą prekių ir paslaugų paklausą ekonomikoje, kas turės neigiamą įtaką ir Lietuvos ekonomikai. Esant tokiai liūdnai situacijai Lietuvoje, ES šalių augimas ir monetarinės sistemos stiprybė yra mūsų interese.

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai