Problemos su Libor

Tomas S.
  • 0 Komentarai

Prieš turbūt gerą mėnesį finansinių rinkų reguliatoriai abejuose pusėse Atlanto pradėjo tyrinėti, kaip yra skaičiuojamas Libor (London interbank offered rate)  – vidutinė tarpbankinių palūkanų norma, kuri parodo kokiu procentu bankai skolina vieni kitiems trumpuoju laikotarpiu įvairiomis valiutomis. Libor yra skaičiuojamas kiekviena dieną. Kompanija Reuters išsiunčia klausimyną bankams (apklausiami berods 25 bankai), kur tie bankai nurodo savo skolinimosi kaštus įvairiomis valiutomis, įvairiems laikotarpiams. Tada Reuters, gavusi visų bankų duomenis, atmeta 25% aukščiausių skolinimosi kaštų ir 25% – žemiasių, ir iš likusių paskaičiuoja aritmetinį vidurkį. Šie vidurkiai vėliau publikuojami, ir kaip teigia tiek The Economist, tiek The Financial Times 360 trilijonų JAV dolerių finansinių kontrkatų (5 kartus didesnis kiekis nei Pasaulio bendras vidaus produktas) yra paremta/įvertinta būtent šio finansinio mato pagalba.

Taigi, kokios problemos su Libor’u? Pirmiausia, aš apie Libor’o skaičiavimo metodiką sužinojau visai nesenai, o ji labai primityvi, nors geresnės praktinės alternatyvos turbūt būtų sunku surasti. Bankai nepasiremia kažkokiais rinkos rodikiais tam, jog nustatyti savo skolinimosi kaštus Libor’o skaičiavimui, jie paprasčiausiai teigia, jog jų skolinimosi kaštai viena ar kita valiuta yra tokio dydžio, tai yra, bankai spėja, kokie bus jų skolinimosi kaštai, pasiremdami įvairia esama informacija. Taigi, kiekvienas bankas gali nebūtinai atskleisti savo tikslius skolinimosi kaštus. Problema ta, jog turbūt būtų sudėtinga kiekviena dieną paskaičiuoti tikslius skolinimosi kaštus kiekvienam bankui, nors dabar reguliatoriai ir rinkos žaidėjai ieško naujesnių ir geresnių būdų, kaip sukurti geresnį skolinimosi standartą.

Kokios institucijos, žaidėjai išlošia dėl tokios skaičiavimo metodikos? Aišku, jog bankai. Kodėl? Todėl, jog jie gali publikuoti kokius nori spėjamas skolinmosi kaštus (aišku jie neturėtų būti ypatingai „nenormalūs), tačiau po finansų krizės išaiškėjo, jog suprasti kiekvieno banko operacijas, esamus, turimus ir būsimus įsiskolinimus kiekvieną dieną yra praktiškai neįmanoma. Praeitame mano blogo įraše mano minėta „shadow banking“ sistema tik prisideda prie didesnio chaoso. Aišku, jog sužinoti, kokie yra kiekvieno banko „tikrieji“ skolinimosi kaštai – praktiškai neįmanoma. Be to, bankai turėdami informaciją arba tiksliau nustatydami savo Libor parodymus gali informuoti kitus banko departamentus, pvz, tuos, kurie prekiauja įvairiais finansiniais instrumentais, ir taip tiems departamentams suteikti konkurencinį pranašumą. Galiausiai ir patys bankai gali susitarti, kokius skolinimosi kaštus publikuoti Libor apklausai, ir taip manipuliuoti rinka bei suteikti pranašumą savo departamentams, kurie prekiauja įvairiais finansiniais instrumentais. Kaip teigia reguliatoriai, taip ir įvyko.

Taigi, Finansinių rinkų reguliatoriai pastebėjo, jog Libor skolinimosi kainos matas pačiu intensyviausiu finansinės krizės metu – ypatingai nepakito. Tai prieštaravo ekonominei/finansinei logikai. Kodėl? Todėl, jog esant rinkos stresui finansinėse rinkose, rinkos žaidėjai dažniausiai pradeda nepasitikėti vieni kitais. Nepasitikėjimas priveda prie to, jog rinkos žaidėjai nebera linkę rizikuoti ir pradeda likviduoti savo instecinius portfelius ir grįžti prie „saugesnių“ finansinių instrumentų, tarkim grynųjų pinigų. Kai tokių rinkos žaidėjų atsiranda daug, tai yra neigiamai paveikiamos įvairių finansinių instrumentų rinkos kainos. Kaip ne vienas psichologinis tyrimas parodė, žmonės yra linkę pergyventi dėl nesėkmės daugiau nei dėl sėkmės, tai yra, jeigu įsivaizduosime, jog tam tikro finansinio instrumento kaina pakilo 10% vienu atveju ir kitu atveju nukrito 5%, tai žmogaus reakcija į tokius pokyčius nebus tolygi. Žmogus į neigiamą kainos pokytį, nors jis ir yra mažesnis, reaguos stipriau nei į didesnį teigiamą kainos pokytį. Taigi, esant tokiam rinkos stresui įvairių finansinių instrumentų kainos krenta, tuo pačiu ir užstatai atpirkimo sandorių rinkose ir t.t. Atpirkimo sandorių rinkoje ypatingai aktyvūs – bankai. Taigi, logiška, kad toks rinkos stresas turėtų sukelti didesnį nepasitikėjimą tarp bankų ir tai turėtų būti tarpbankinėje skolinimosi rinkoje, o tai parodytų išaugės Libor matas. Tuo tarpu, reguliatoriai pastebėjo, jog šis matas tokiu stresiniu laikotarpiu neišaugo, o liko praktiškai nepakitęs.

Tada, kilo klausimas, kas vyksta tarpbankinėje skolinimosi rinkoje? Ir prieita prie išvados, jog kai kurie bankai specialiai neskelbė rinką atitinkančių skolinimosi kaštų. Aišku, jog skirtingus bankus rinkos stresas paveikia skirtingai, o ir metodika Libor leidžia atmesti brangiausią skolinimąsi, tačiau ištyrus bankų apklausos, nusiųstas Reuters kompanijai, išaiškėjo, jog bankai nebuvo įtakoti bendro rinkos streso, kas prieštarauja ekonominei logikai.

Ar tai didelis bankų nusikaltimas? Na viena investicinė kompanija palaiko bankus, kurie neva gali būti susitarę ir siųsti teisybės neatitinkančią informaciją Libor apklausose. Kaip teigia kompanija, jeigu bankai pradės siųsti „tikrus“ skolinimosi kaštus, tai tarpbankinė skolinimosi sistema nebeveiks, tai yra, labai greitai bus identifikuoti „blogieji bankai“ (tie bankai, kurie negali pasiskolinti rinkos palūkanomis) ir „gerieji bankai“ (kurie skolinasi normaliomis rinkos palūkanomis). Taigi, investuotojų kapitalas paliks vienus bankus ir pereis į kitus bankus, o turbūt tiksliausia būtų teigti, jog kapitalas paliks visus bankus, ir buvę gerieji bankai taps blogaisiais, o pati bankinė sistema žlugs be valstybės įsikišimo.

Teisingas pamąstymas, tačiau rinkos žaidėjai, o ir kiekvienas investuotojas turėtų būti suinteresuotas, jog esantys finansiniai ir visi kitokie rodikliai yra tikslūs, kompanijos jų nemanipuliuoja. Pasiremdami šia informacija investuotojai gali priimti jų nuomone teisingus finansinius sprendimus. Jeigu ši informacija nėra teisinga, tai apie kokius finansinius sprendimus mes šnekame?

Aišku viena, jog finansinės rinkos ir pati finansinė sistema yra labai sudėtingos. Daug įvairių rūšių finansinės veiklos „paprastas“ investuotojas, o ir reguliatoriai paprasčiausiai nemato, todėl labai sunku susidaryti „tikrąjį“ finasinės rinkos sveikatos vaizdą. Sprendimas turbūt labai paprastas – kuo daugiau informacijos ir skaidresnės veiklos iš bankų. Ši informacija padėtų skirtingiems investuotojams įvertingi įvairių kompanijų būklę, bei informuoti kitus investuotojus per finansinių instrumentų kainų kaitą, jog viena ar kita kompanija yra finansiškai „nesveika“ ir t.t.

Pabaigai, rinkos žaidėjai buvo ypatingai susidomėję, kaip CDS (credit default swaps) rinka bus paveikta Graikijos valstybės skolos restruktūrizavimo. Skolos restruktūrizavimas gražiai šnekant reiškia bankrotą. Taigi, CDS, tai tokie instrumentai, kurie veikia kaip draudimas nuo bankroto. Jeigu jūs nusipirkote tam tikrą kiekį obligacijų, tai turbūt norėtumėte sumažinti savo portfelio riziką dėl obligacijų vertės kritimo jas apdrausdami. Tai rinkos žaidėjai daro CDS rinkoje, kur jie perka draudimą iš kitų rinkos žaidėjų tam tikram laikotarpiui. Obligacijų vertei krentant, ir galiausiai kompanijai/šaliai bankrutuojant investuotojai, nusipirkę draudimą (CDS kontraktus), gauna išmokas iš investuotojų, kurie šiuos kontraktus pardavė.

Graikijos atveju problema buvo ta, jog eurozonos šalys ir pati Graikija pasiūlė, jog Graikijos skolos restruktūrizacija yra savanoriška, tai yra investuotojai turėtų prisiimti obligacijų vertės kritimą (nuostolį) savanoriškai, kas reikštų Graikijos ir eurozonos šalių nuomonę – bankroto nebuvimą. Jeigu CDS rinkos prižiūrėtojai būtų nusprendę, jog rinkoje ištikrųjų bankroto nebuvo, tai kyla naturalus klausimas – kam reikalingi CDS kontraktai ir rinka, kuri turi veikti kaip draudimo mechanizmas obligacijų vertės kritimo atveju?

Jeigu CDS rinkos prižiūrėtojai būtų nusprendę, jog bankroto arba „credit event“ neįvyko, tai CDS rinka būtų praradusį savo paskirtį, kaip finansinių instrumentų, tiksliau obligacijų vertės kitimo, draudimo rinka. Taip laimei neįvyko ir Graikijos skolos restrukturizacija buvo paskelbta „credit event’u“ ir CDS kontraktų tūrėtojai gaus atitinkamas draudimo išmokas iš tų kontraktų pardavėjų.

Moralas labai papratas – kiekvienas finansinis rodiklis, indeksas turi atlikti savo darbą ir atitikti savo paskirtį. Kai tokiais rodikliais yra manipuliuojama arba keičiamos žaidimo taisyklės (Graikijos atveju) tai tokia rinka, instrumentai, rodikliai ir indeksai praranda savo vertę rinkos žaidėjų akyse. Tai neprisideda prie skaidresnės ir efektyviai veikiančios finansinės sistemos, o atvirksčiai – paverčia ją sudėtingesne.

 

#bankai #CDS #finansiniai instrumentai #Graikija #indeksai #Libor #manipuliavimas #rodikliai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai