Progresiniai mokesčiai ir ekonomika Lietuvoje

Tomas S.

Nerašiau keletą savaičių, kadangi nieko ypatingo pasaulio, o ir Lietuvos ekonomikoje nenutiko apart karo Libijoje ir sukilimų Artimuosiuose Rytuose. Šią savaitę akys užkliuvo už Lietuvos padangėje atsirandančių protingų minčių – progresinių mokesčių ir komercinių bankų apmokęstinimo.

Pirmiausia prdėkime šnekėti apie progresinius mokesčius. Labai keista, kai valstybė, nualinta krizės, visdar turi „atgyvenusį one size fits all“ mokestinį tarifą. (Kalbu apie asmens pajamų mokestį). Daugelis šalių, daug turtingesnių šalių nei Lietuva, turėjo ir „sustiprino“ (pakėlė mokesčius daugiau uždirbantiems asmenims) krizės laikotarpiu. Nesuprantu kodėl to nepadarė Lietuva :). Vakar teko stebėti tv laidos ištraukos, kur šis klausimas buvo iškeltas. Vėlgi atsiranda mano minėtųjų „analitikų“, kurie kaip visada analizuoja „į vienus vartus“. Įdomiausia, o turbūt dėsninga, kad prieštaraujantys šiems mokesčiams – daugiausiai uždirbanti visuomenės dalis. Šiuo klausimu gali būti daug „už“ ir „prieš“ nuomonių. Kai buvau jaunesnis buvau prieš progresyvinius mokesčius, dabar už :). Norėčiau pačią mokestinę analizę perkelti į finansinį modelį arba tiksliau pavyzdį iš finansų srities.

Turbūt daugelis žino, kad kompanijos, kurioms reikalingas papildomas kapitalas, gali to kapitalo gauti keliais būdais, tarkim išleisti akcijas, obligacijas arba tiesiogiai skolintis iš banko. Galima surasti dar n būdų, tačiau mūsų analizei pakaks ir šitų trijų pagrindinių. Aš pats šiuo metu tiriu kaip toks kapitalo pritraukimas paveikia kompanijų vertę. Daugelis tyrimų rodo, kad akcijų išleidimas neigiamai paveikia kompanijos vertę, obligacijų – neigiamai, tačiau negiamas efektas nėra statistiškai svarbus, o su kai kuriom modifikacijom galima rasti ir teigiamą efektą, bankinės paskolos tuo tarpu taip pat asocijuojasi su statistiškai nesvarbiu neigiamu arba galima modifikavus rasti ir teigiamą efektą. Nesigilinsime į smulkmenas, kadangi yra daug faktorių,  kurie turi svarbų efektą įmonėms pritraukiant kapitalo. Tačiau, tyrimuose randama statištiškai svarbus neigiamas efektas kompanijos išleidžiant akcijas. Kodėl? Na pirmiausia, papildoma akcijų emisija perdalina kompanijos vertę, tai yra dalis kompanijos vertės „atimama“ iš „senų“ akcininkų ir perduodama naujiems. Taip pat, akcijų išleidimas gali signalizuoti kompanijos vertės pakilimą, tai yra, kompanijų vadovai gali laukti momento, kai kompanijos akcijų vertė pakyla ir tik tada išleisti akcijas. Be to, tai gali signalizuoti ir kompanijos vertės sumažėjimą, kadangi asimetrinė informacija asocijuota su akcijų išleidimų yra didžiausia, automatiškai finansinis instrumentas – akcijos brangiausios. Jas brangiausia išleisti kompanijai. (Tikiuosi supratot, jeigu ne, galėsiu patikslinti). Darant tyrimą, o ir skaitant literaturą pastebimas esminė tendencija – jeigu išleidžiant akcijas kompanijos vadovai taip pat perka naujas akcijas – akcijų kainos pokytis po emisijos – teigiamas. Tai yra, rinka tai mato, kaip teigiamą ženklą, kadangi „vidaus žmonės“ taip pat investuoja į kompaniją. Ne vienas interneto puslapis teikia informaciją apie kompanijų vadovų akcijų pardavimus/pirkimus. Turbūt vienos garsiausių finansinių aferų kaltinininko – Enron kompanijos vadovas prieš atskleidžiant tikrąjį kompanijos veidą, likvidavo didelę Enron akcijų poziciją. Ką šitie veiksmai pasako? Rinka stebi vadovų veiksmus ir tų vadovų noras akcijas pirkti/parduoti signalizuoja rinkos žaidėjams galimą kompanijo vertę. Daugelis kompanijų moka dalį algos vadovams būtent akcijų pavidalu, ypatingai tai tapo populiaru po krizės finansiniame sektoriuje. Ko tuo siekia kompanijos? Kompanijos siekia, kad vadovas maksimizuotų akcininkų vertę arba kompanijos vertę, kadangi ir pats vadovas yra motyvuotas tai padaryti, kadangi jis turi akcijų (Kalbame apie žmonės, kuriuos motyvuoja pinigai arba šiaip siekiai. Galima rasti vadovų, kuriems papildomas stimulas nereikalingas, jiems ir taip gerai, todėl jie savo darbo metodų nekeis tam, kad tą vertę maksimizuoti :)) Vėlgi, kompanijos vertės maksimizavimas – akcininkams atneša naudą, piliečiams – nežinia. Svarbu ne pačio modelio realumas, bet mąstymo būdas/eiga. Į egzistencinius klausimus šiuo įrašu nenoriu atsakyti.

Kaip į progresinius mokesčius reaguoja Lietuvos vadovai, kurie kaip matome privačiame sektoriuje, turėtų signalizuoti pavyzdžiu, jog mokesčius mokėti verta, o daugiau uždirbantiems verta mokėti ir daugiau? Na vien faktas, jog tokia mokestinė sistema tiek metų „guli po stalu“ daugeliui gali būti pakankamai stiprus argumentas apie Lietuvos vadovų norą maksimizuoti visos kompanijos – Lietuvos vertę. Tie patys analitikai, kurie dievagojasi, jog jie taip norėtų, kad Lietuvos žmonės pradėtų gyventi geriau, nelabai nori progresinių mokesčių. Visame pasaulyje jie yra, daugelis geriausių pasaulio ekonomistų jiems pritaria ir nebūgštauja progai pasitaikius, tačiau mūsų abejotinos kvalifikacijos „analitikai“ nepritaria. Juokinga. Vėlgi atsiras argumentų, kuriais ir aš jaunesnis būdamas vadovavaus: “ Jeigu aš mokiausi daug, kitas mokės mažai, kodėl aš turiu mokėti daugiau mokesčių nei tas, kuris nieko neveikė“. Argumentas – juokingas, o sprendimas – labai paprastas. Tiems, kurių netenko rinkos darbo užmokesčio valandos kaina – susiraskite geriau, ypatingai, kai dabar atviros sienos emigruoti į kitas valstybes. Manęs pačio netenkina esama darbo rinkos situacija Lietuvoje, o ir darbo užmokestis, todėl net neketinu gryžti ir dirbti Lietuvoje. Kiekvienas laisvas padaryti taip kaip aš. Kitas dar juokingesnis argumentas, kurį išgirdau vakar – dažna mokestinės politikos kaita gali atbaugintin užsienio kapitalą investuoti Lietuvoje. Taip, dažna mokestinė politikos kaita arba tiksliau bendras valstybės politinis nestabilumas atbaugina investuotojus. Duotuoju argumentu, šie mokesčiai paveiks vidinę darbo rinką, ne užsienio kapitalą, taip, kad nereikia painioti esminių dalykų. Be to, ponia Maldeikienė labai tiksliai mano žiūrėtos laidos ištraukos metu pasakė, jog nominalus mokestinis pyragas perskirsčius mokesčius – nepasikeis. Pasikeis mokesčių distribucija, tai yra daugiau uždirbatys mokės daugiau mokesčių nominaliai, mažiau uždirbantys – mažiau. Žinant, kad nuo didesnės sumos atskaičiuota nominali mokestinė suma yra didesnė nei tarkim atskaičiavus tokią pat procentinę išraišką nuo mažiau uždirbančių žmonių darbo užmokesčio, tai mokesčius mažiau uždirbantiems galima sumažinti daugiau nei proporcingai. Ar tai gerai? Na jeigu tikėsime Keynes (jo modeliai paprasti, bet būtent paprastume ir galima išvelgti labai daug gerų idėjų ir mąstymo būdų. Sudėtingi makroekonominiai modeliai dažniausiai remiasi daug daugiau nežinomųjų ir veiksnių pagalba, tačiau principas labai panašus į Keynes), tai taupyti yra prabanga. Tik turtingi žmonės bandys sutaupyti  dalį darbo užmokesčio. Jeigu sumažinsime mokesčius mažiau uždirbantiems – yra pakankamai didelė tikimybė, kad tie žmonės pagaliau išjudins iš mirties taško vidaus vartojimą, kadangi taupyti jiems nėra iš ko, jie kenčia nuo vartojimo nepritekliaus, kai tuo tarpu turtingieji ir taip turi vartojimo perteklių, todėl mokestinį priedą jie sutaupys. Šiuo atveju dabartinė Lietuviška mokestinė sistema atstovauja daugiau uždirbančiųjų interesus.

Be to, Lietuvoje „analitikai“ labai mėgsta prisiderinti užsienio pavyzdžius tam, kad sustiprinti savo argumentą, bet kai tie pavyzdžiai prieštarauja jų argumentui dažnai pasakoma, kad negalima lyginti Lietuvos su Vokietija arba Didžiąją Britaniją. Kodėl? Neva jie turtingesni, bet palaukit, jie neturi savų norų, savų poreikių? Lietuvoje daugumos noras apsirengti, pavalgyti ir sėkmingai atlaikyti žiemos sezoną, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje – rūpestis kaip sūnui nupirkti naują automobilį. Negalime lyginti vienų ir kitų poreikių, bet tai nereiškia, kad vienas ar kitas poreikis nėra svarbus tam tikroje valstybėje, todėl tokius pavyzdžius mano manymu, galima puikiausiai lyginti. Kaip pavyzdys, Britanijoje daugiau uždirbančių pajamų mokestis – 40%, labai daug uždirbančių – 50%. Ar tie žmonės moka mokesčius? Kai kurie taip, kai kurie ne, bet tie, kurie nemoka – tyli, ne kaip Lietuvoje. Prieštaravimo prieš mokesčius labai mažai. Vėlgi sakysit ten labiau išsilavinusi visuomenė, jie žino kodėl moka mokesčius. Gerai, o ar Lietuvoje nedaugiausiai bakalaurų paruošiama ES? Gal kartais politikai pasižiūri į veidrodį ir į jų kuriamą sistemą ir minėtąjį signalizavimo mechanizmą, turėtų kaip ir viskas paaiškėti :). Su mokesčiais – baigta :).

Keletas labai puikių pasiūlymų – asmens bankroto įstatymo įvedimas ir bankų apmokęstinimo klausimas – nuostabūs. Gaila, tik, kad naujas Lietuvos banko vadovas, kuris teigė, kad rūpinsis Lietuvos finansų sistemos tvarumu nešnekėjo arba nepasiūlė šitų įstatymų, o tuo tarpu, patarinės vyriausybėj vykdyti fiskalinę politiką. Jeigu tokį pareiškimą apie centrinį banką ir jo padėjimą fiskalinės politikos klausimais vyriausybėj sužinotų vakaruose – kristų iš juoko, gerai, kad litas surištas su euro. O jeigu litas nebūtų pririštas prie euro, tai Lietuva užsienio investicijų nebematytų. Kodėl? Todėl, kad paprastai sakant centrinio banko vadovas pasakė: vyriausybė nuspręs kam ir kiek išleisti, o mes, centrinis bankas, būsim pasiruošę prištampuoti litų, jeigu nebus galimybės pasiskolinti arba surinkti iš mokesčių. Taip šią žinią pasitiktų investuotojai. Kiekvienoj valstybei centrinis bankas privalo būti nepriklausomas, tai automatiškai pakelia valstybės autoritetą, o ir gali pritraukti tų pačių investuotojų, kadangi tai parodo šalies brandumą ir stabilumą. Šiuo atveju monetarinės politikos klausimu ponui banko vadovui – riebus kuolas. Baisu!!!

Kitas kuolas už tai, kad centrinio banko vadovas prižiūrės finansinę sistemą, o minėtųjų klausimų net neiškėlė. Vėlgi – liūdna. Kodėl bankus reikia apmokęstinti? Na pirmiausia Lietuvos indėlininkus draudžia ne komerciniai bankai, o valstybė. Tai reiškia, kad bankrotavus komerciniam bankui indėlininkams indėlius turės didžiąją dalimi kompensuoti valstybė, o ne bankas. Už šitą valstybės paslauga mano manymu turėtų mokėti tiek bankai, tiek indėlininkai. Vakaruose bankai sugeba teikti nemokamas mokėjimų pervedimo paslaugas, taip pat už skirtinguose bankų bankomatuose išsiimtus pinigus mokėti mokesčio nereikia. Lietuvoje – viskas atvirsksčiai. Be to, tie patys komerciniai bankai vakaruose yra labiau reguliuojami ir moka daug didesnius mokesčius, po krizės dar didesnius ir vienas iš jų, nors tiesiogiai to nepasakoma, būtent už indėlininkų saugumą. Bankai bandė priešintis, nes kiekvienas mokestis mažina jų pelnus, bet tas priešinimasis buvo butaforinis ir bankai, tarkim Didžiojoje Britanijoje jau prisitaiko prie naujų mokesčių. Tai parodo, kad bankai gali ir sugeba teikti paslaugas efektyviai ir už jas nereikia mokėti, nors reguliavimas ir mokestinė sistema griežtesnė. Lietuvoje bankai turbūt nemoka racionalizuoti savo veiklos ir net už intertnetinius pinigų perdavimus mokėti reikia. Baisu, klaiku… Kas moka už bankų nesugebėjimą racionalizuoti veiklos? Bankų klientai. Bankus apmokęstinti būtina Lietuvoje.

Kita priežastis, kodėl bankus būtina apmokęstinti – tai asmens bankroto įstatymo nebūvimas. Kuo tai susiję? Na įsivaizduokite buvusią sistemą. Bankų skolinimo ir buvo pagrindinis varikliukas nekilnojamojo turto burbule. Kažkaip tų bankų „analitikai“ apie tai nutyli, nežinau ką jie analizuoja :/. Pirmiausia, bankas prisivilioja klienta, įteikia jam paskolą ir ties tuo rizikos įvertinimo procesas baigiasi. Kai mažiau finansiškai išprusęs žmogus gauna paskolą, kurią jam suteikė rizikos tiksliai neįvertinęs darbuotojas, o palūkanos finansuoti paskolai kyla, žmogus susimąsto, ką jis padarė. Šiuo atveju, jeigu žmogus tampa nemokus, bankas paprasčiausiai atima nekilnojamąjį turtą, jis lieka su kažkokiu vertingu instrumentu. Su kuo lieka valstybė? Su bankrutavusiu žmogumi. Kas moka šitam žmogui bedarbio pašalpą? Valstybė, o valstybė šiuos mokesčius surenka iš gyventojų. (Čia kalbu apie buvusią nekilnojamojo turto krizę Lietuvoje, kai daugelis žmonių burbului subliuškus neteko darbo ir tapo nemokūs). Taip, kad turime kazino arba tiksliau lošėjus – bankus, kurie, jeigu ekonomika augs atgaus savo investiciją plius palūkanas, jeigu asmuo bankrutuos – atgaus nekilnojąmąjį turtą, o galutinę sąskaitą apmokės mokesčių mokėtojas. Nepagalvokite, kad kiekvienas bankas – blogas, arba jo darbuotojas taip pat blogas. Čia kalbu ir apie patį mąstymo būdą/modelį ir apie pavyzdžius Lietuvoje. Leidus žmogui bankrutuoti, žmogus nebesistengtų iš paskutiniųjų atidavinėti paskolos, bet svarbiausia pats bankas būtų labiau suinteresuotas tiksliai įvertinti žmogaus mokumo riziką. Tada paskolos ėmėjas nepirktų katės maiše, kadangi jo mokumas turėtų būti geriau įvertintas, aišku, jeigu bankas nesiekia bankroto arba turi galimybių prisimti didesnę riziką – šis teiginys negalioja. Galiausiai, bankams sugriežtinus skolinimosi kriterijus, pati bankinė sistema taptų stabilesnė.

Tai tiek:)

P.S. galbūt kažką paminėti pamiršau, minčių labai daug, o jas parašyti pakankamai sudėtinga 🙂

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai