„QE“ ir pensijiniai įsipareigojimai

Tomas S.
  • 2 Komentarai

Jau ne viename įraše aiškinau, kas yra „QE“ arba „quantitative easing“. Tai nestandartinė monetarinės politikos priemonė, kurią naudoją centriniai bankai tam, kad „pagyvinti“ ekonomiką. Principas labai paprastas – centrinis bankas, kurio vienas iš mandatų yra „gaminti“ pinigus ekonomikoje, sukuria naujus pinigus ir perka šalies iždo išleistus valstybinius skolos popierius. Šiuo įrankiu centrinis bankas siekia paveikti trumpalaikes palūkanų normas ekonomikoje, o tiksliau jas sumažinti. (Apie „QE“ daugiau skyrelyje „Žodynėlis“).

Vyksta nemažai debatų, ar toks monetarinis instrumentas tikrai sukuria kažkokių pozytivių prielaidų ekonomikai augti. Vienas iš kanalų per kuriuos „QE“ veikia yra vadinamasis turto efektas. Sumažinus valstybės skolos vertybinių popierių grąžą, investuotojai turėtų investuoti į kitus investicinius vienetus, tarkim kompanijų akcijas ir obligacijas. Šioms rinkoms augant, auga ir investutojų turtas, kuris gali būti panaudotas vartojimo skatinimui ir t.t.Be to, tiesiogiai paveiktos trumpalaikės palūkanos, leidžia verslams ir namų ūkiams skolintis pigiau, taip skatinant investicijas ir vartojimą (teoriškai). „QE“ operacijų paskelbimas dažnai asocijuojamas su šalies valiutos kurso kritimu kitų valiutų atžvilgiu, kadangi pinigų pasiūla padidėja, todėl „silpnesnė“ valiuta sudaro prielaidas šalies eksportuotojams eksportuoti daugiau, o gyventojams pirkti mažiau importuojamų prekių, kadangi jos tampa brangesnės – šaleis užsienio prekybos balansas teoriškai turėtų pasikeisti į gerąją pusę, tai yra eksportas viršyti importą.

Taigi, yra pakankamai nemažai teorinių paaiškinimų, kodėl šis monetarinis instrumentas gali būti sėkmingas, norint pagyvinti šalies ekonomiką. Aišku, žemos trumpalaikės palūkanos turi ir savų minusų. Pvz. žemos trumpalaikės palūkanos sumažina indėlininkų indėlių grąžą ir taip kenčia tie, kurie taupė ir taupo. Aišku, kaip jau minėjau, vienas iš būdų šito indėlių nuvertėjimo išvengimui – investuoti į instrumentus į kuriuos investuoja kiti investuotojai, tarkim kompanijų akcijas ir obligacijas. Istorija rodo, kad „QE“ programa tikrai padeda „išpūsti“ šalies kompanijų akcijas vykdant „QE“ programą, bet dirbtinai kainas išpūtus atsiranda finansinių burbulų problema ir t.t.

Po „QE“ programų paskelbimo, šalių, kuriuos šias programas vykdė, ekonomikos pradėjo augti greičiau. Visi mano efektai turbūt turėjo vienokią ar kitokią įtaką tam augimui.

Ekonomistai mėgsta vartotį frazę „free lunch“ – nemokami pietūs. Naudodami šią frazę ekonomistai implikuoja, kad ekonomikoje nemokamų pietų nebūna, tai yra, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Rezultatas tam tikros programos gali būti pozityvus tam tikram reiškiniui tiesiogiai ir netiesiogiai pozityvūs kažkokiam kitam reiškiniui. „QE“ pvz. manoma, kad prisidėjo prie aukštos žaliavų kainų infliacijos (iš teorinės perspektyvos, „QE“ rezultatas ilguoju laikotarpiu turėtų būti aukštesnė infliacija, aišku viskas priklauso nuo prisiimtų prielaidų).

Šios savaitės The Economist skyrelis „Buttonwood“, o ir praeitos savaitės Financial Times nagrinėja dar vieną netiesioginį „QE“ poveikį – poveikį pensijiniams įsipareigojimams. Dažnai šalys turi pensijinius fondus, kurie yra atsakingi už šalies pensininkams mokamas pensijas. Kadangi šie fondai yra ilgalaikiai investuotojai, jie investuoja kitaip nei kitos finansinės institucijos. Dažnas standartas – aktyvai diversifikuojami investuojant į kompanijų akcijas ir šalies skolos vertybinius popierius. Jeigu šalies skolos vertybinių popierių grąžą sumažėja, ko siekia „QE“ programa, šalies pensijiniai fondai kenčia, kadangi jų įsipareigojimai pensijinio amžiaus žmonėms išauga. Ką tai reiškia pensijiniams fondams? Tai reiškia, kad ateityje gali pristigti lėšų pensijiniams įsipareigojimams padengti. Be to, kaip teigia „Buttonwood“ pensijiniai fondai naudoja 8% „discount ratio“ tam, kad įvertinti dabartinę pensijinių įsipareigojimų vertę. Ką tai reiškia? Paprastai tariant, pensijiniai fondai prognozuoja, jog jų turto  grąža ateityje vidutiniškai sieks apie 8%. Ar tai realu? Šiuo metu tikrai ne. Generuoti 8% kapitalo prieaugį iš obligacijų ir akcijų rinkų šiuo metu tikrai sudėtinga, todėl dabartinė pensijinių fondų situaciją dar rimtesnė.

Pensijinių fondų įsipareigojimų dabartinę nominalią vertę galima paskaičiuoti pakankamai nesudėtingai. Jeigu paimsime paprastą trupmeną, tai jos skaityklije turėsime įsipareigojimų ateities vertę, vardiklyje – „discount ratio“. Taigi, kai šis „discount ratio“ yra pakankamai aukštas, tarkim 8%, tai dabartinė įsipareigojimų vertė yra sumažinama, „discount ratio“ augant, arba fondo investicijų grąžai augant. Žinant, kad šiuo metu tokią grąžą generuoti sudėtinga – turime dar vieną potencialią problemą ateityje finansinėje sistemoje.

Kaip tą investicijų grąžą didinti dabar? Šios savaitė The Economist turi specialų analizę, kur būtų galima investuoti, esant tokioms nestabilioms rinkoms. Viskas labai paprasta – jūs turėtumėte investuoti tada ir ten, kai suprantate kokie ateities scenarijai laukia pasaulio ekonomikos. Trumpai tariant, investicinės panacėjos tikrai nėra.

Financial Times svetainėje praeitą savaitę teko stebėti interviu su vienu didžiausių JAV pensijinių fondų vadovų. Šis žmogus kaip ilgalaikę investiciją mato – investicijas į žemę arba fizinį turtą. Šis fondas yra suinvestavęs labai dideles sumas į žemės plotus ne tik JAV, bet ir „emerging markets“ šalyse, o ir Rytų Europoje. Logika labai paprasta – augant populiacijai reikės didesnių maisto šaltinių, kad tuos maisto šaltinius plėtoti reikalinga žemė.

In general, ne tik pensijiniai fondai, bet ir investuotojai susiduria su dilema – kur ir kaip investuoti. Aišku viena, kad senieji metodai investavimo metodai praranda savo vertę, todėl inovatyvesnių ir rizikingesnių metodų prireiks tam, kad uždirbti investicinę grąžą, kurie prieš gerus 5 metus buvo uždirbama daug negalvojant

#centrinis bankas #monetarinė politika #QE #quantitative easing

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • Mano manymu, visiškai neteisinga logika. Ne dėl to rinkos krito, kad JAV prarado savo AAA reitingą. Pirmiausia, kuo paaiškinti padidėjusią paklausą JAV skolos vertybinių popierių po šio sprendimo ir grąžos sumažėjimui, kas automatiškai prieštarauja autoriaus ekonominei logikai.
    Šiaip visas paaiškinimas man visiškai nepriimtas, ne dėl to, kad aš turiu visiškai kitokią nuomonę, bet dėl to, kad pasiremta būrimu iš kavos tirščių. Kažkiek tiesos yra, tačiau jokios rimtos ekonominės logikos nematau 🙂
    Beje, ačiū už straipsnį 🙂