Šalies skola ir jos poveikis ekonomikai ilguoju laikotarpiu

Tomas S.
  • 0 Komentarai

Šis įrašas toliau tęsia ekonomikos pamokų ciklą, pasiremiant 20 didžiausią įtaka ekonomikos moksle turinčių ekonomikos darbų iš mokslinio leidinio „American Economic Review“.

Šiandien pristatysiu Peter A. Diamond 1965 metais išleistą darbą – „National Debt in a Neoclassical Growth Model“. Peter A. Diamond kartu su Dale T. Mordensen ir Christopher A. Pissarides (kuris beje mokėsi tame pačiame universitete kaip ir aš :)) yra 2010 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai. Tiesa, jų veikla, kuri buvo nominuota yra nesusijusi su dabar mano pristatytu darbu. Dar vienas įdomus faktas apie Peter A. Diamond yra tas, jog šiais metais jam buvo pasiūlyta tapti vieno iš JAV Federalio Rezervo padalinių, tačiau politikai Peter A. Diamond kandidatūra atmetė dėl to, jog neva jis neturi pakankamai patirties monetarinėje politikoje. Kaip matome, net ir Nobelio premija dar negarantuoja vietos ekonomistui JAV Federaliniame Rezerve.

Kas yra Neoklasinė ekonomikos atšaka?

Į ekonomiką ekonomistai dažnai žiūri iš labai įvairių perspektyvų. Skirtingos prielaidos leidžia gimti skirtingoms ekonomikos šakoms, tačiau, ekonominiai dėsniai dažnai lieka pakankamai tie patys, tačiau jų vykdymas skiriasi nuo to, kokios ekonominės atšakos atstovai tuo metu gali tą vykdymą įtakoti.

Neoklasinės ekonomikos atšakos pagrindinės prielaidos yra šios:

  1. Ekonominiai agentai turi elgiasi racionaliai. Tarkim, jeigu ekonominis agentas turi pasirinkimą iš tam tikrų trijų atvejų, kurie turi įtaką jo gerovės maksimizavimui, tai ekonomis agentas pasirinks tą atvejį, kur ta gerovės maksimizacija bus aukščiausia.
  2. Namū ūkiai ir verslai siekia maksimizuoti savo gerovę.
  3. Ekonominiai agentai elgiasi nepriklausomai ir turi informaciją apie juos dominančius reiškinius.

Į patį ekonominį modelį mes labai nesigilinsime, kadangi vidutiniam šio blogo skaitovui tai tikrai nebus įdomu, todėl aš paminėsiu tik įdomiausius analizės aspektus.

Taigi, Peter A. Diamond teigia, jog į valstybės skolos problemą ekonomikai ilguoju laikotarpiu galima žiūrėti per dvi prizmes. Pirma, jeigu šalis turi subalansuotą biudžetą, tai tą biudžeto balansą galima pasiekti per valstybinių išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą ir skolinimąsi. Antra, į šią problemą galime žiūrėti tik per skolos finansavimo prizmę – skolintis iš išorės (užsienio investuotojų) ar vidinėje rinkoje. Peter A. Diamond analizuoja antrąjį variantą – skolinimosi iš išorės ir vidaus efektus ilgalaikiam ekonominiam augimui.

Pats modelis yra paremtas tuo, jog palūkanos šalies viduje yra reguliuojamos aktyvų paklausos ir pasiūlos tarp skirtingų amžiaus grupių asmenų ekonomikoje. Jau minėjau viename iš savo įrašų, jog šalies „senėjimo“ efektas turi įtakos investicinių vienetų kainoms šalyje. Jauni asmenys – skolinasi, kadangi dar neturi sugeneravę pakankamai kapitalo, seni asmenys – skolina kapitalą jauniems, kadangi per visą savo darbingą gyvenimą jie sugeba sukaupti perviršinį kapitalą.

Labai svarbu paminėti dar vieną faktą. Pagrindiniai ekonominiai modeliai teigia, jog šalies ekonomikos augimo perspektyva ateityje priklauso nuo šalies taupymo lygio. Jeigu šalis sugeba sukaupti aktyvų, tai ateityje ji tuos aktyvus vienokiu ar kitokiu būdu galės investuoti ir taip padėti ekonomikai augti. Turbūt kertinis ekonomikos augimo modelis ilguoju laikotarpiu yra ekonomisto Solow pateiktas modelis – esant aukštam taupymo lygiu šalyje, šalis gali įsigyti daugiau kapitalo ir šis papildomas kapitalas leidžia šaliai augti ilguoju laikotarpiu. (Nepamirškime, kad yra ir alternatyvių ekonominių augimo modelių. Man labai įdomus – „endogenous growth“ ekonomikos augimo modelis apie kurį ateityje pasistengsiu pašnekėti.)

Pats darbas yra labai techninis, todėl pristatau tik išvadas. Taigi, turbūt ne paslaptis, jog šalies skola turi neigiamą poveikį šalies ekonomikai. Prie tos pačios išvados prieina ir Peter A. Diamond. Tačiau, kaip teigia ekonomistas, yra labai svarbu suprasti, kas į valstybinę skolą investuoją ir kokį efektą tai turi šalies ekonomikai.

Taigi, kaip jau minėjau, šalis gali skolintis iš išorės (kapitalo rinkų) ir vidaus (vietinių ekonominių agentų). Tiek viena, tiek kita skola turi neigiamą poveikį ekonomikai, tačiau skola į kurią investuoja vietiniai ekonominiai agentai (vidaus skolinimąsis) turi didesnę neigiamą įtaką ilgalaikiam ekonomikos augimui dėl „asset substitution“ ekonominio reiškinio investuotojų portfesliuose. Tai yra, vietiniai ekonominiai agentai gali skolintis ir investuoti į produktyvų kapitalą, kuris ekonominiams agentams leis ateityje uždirbti ir prisidės prie ekonominio augimo. Jeigu šalies ekonominiai agentai investuoja į valstybinę skolą, tai jiems lieka mažiau kapitalo tam, kad investuoti į produktyvų kapitalą, tai yra, valstybinė skola užima vidaus investuotojų kapitalo dalį ir todėl, vidaus ekonomikoje ekonominiai agentai neturi pakankamai papildomų resursų tam, kad atstatyti investicijų lygį į produktyvų kapitalą. Tokioje situacijoje pati šalis turėtų investuoti į produktyvų kapitalą tam, jog atstatyti privataus sektoriaus nepriteklių, tačiau, kaip žinome šalys labai retai elgiasi kaip investuotojai, dažnai papildomi biudžeto aktyvai yra išleidžiami socialinių išmokų pavidalu vartojimui.

Tuo tarpu, jeigu šalis skolinasi iš kapitalą iš išorės, tai ekonominiai agentai šalies viduje turi galimybę investuoti į produktyvų kapitalą daugiau nei tarkim, kai tie patys agentai investuoja į valstybinę skolą, ir todėl ekonomika optimumo taške auga greičiau.

Vėlgi, kiekvienas ekonominis modelis priklauso nuo pasirinktų prielaidų. Tiek skolinimąsis šalies viduje tiek išorėje turi ir pliusų ir minusų. Kaip rodo mūsų nesena patirtis, tai šalys, kurios priklauso nuo skolinimosi iš pasaulinių finansų rinkų, toms rinkoms ir turi atsiskaityti – Graikija, Airija, Portugalija ir t.t. Tų pliusų ir minusų yra tikrai daug ir ne vien makroekoniminių. Į juos aš šitame įraše nesigilinsiu, bet Peter A. Diamond pasiūlyta analizė yra tikrai įdomi ir vertinga.

Pabaigai, mes šią analizę pasiremdami, galime pasižiūrėti ir į Lietuvos skolinimosi alternatyvas. Šnekama, kad Lietuva gali skolintis tiek iš vidaus rinkos, tiek iš išorės kapitalo rinkų, tiek iš IMF. Šita analizė gali mums labiau padėti suprasti kaip skolinomosi būdas gali paveikti Lietuvos ekonomiką.

Labai įdomus faktas arba pastebėjimas yra tai, jog šalis, kuri ypatingai daug skolinasi iš vidaus rinkos yra Japonija, kuri jau eilę metų kenčia nuo defliacijos ir niekinio ekonominio augimo. Taip pat, Italija yra šalis, kuri skolinasi daug iš vidaus rinkos, ir kaip juokaujama finansų rinkose – Italija yra šalis, kuri esant ekonominiam bumui auga lėčiausiai, tačiau esant krizei jos ekonomika taip stipriai nekrenta. Šis pavyzdys parodo, jog skolinimąsis vidinėje rinkoje turbūt krizės metu turi pakankamai pozityvų poveikį ekonomikai. Aišku, jog šių pastebėjimų aš netikrinau ekonometriškai, tačiau šie pastebėjimai kaip „pastebėjimai“ yra labai įdomūs ir Peter A. Diamond analizė gali būti panaudota šiems reiškiniams tirti.

#ekonomika #ekonominiai modeliai #Šalies skola #šalies skolos poveikis ekonomikai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai