Šiandienos Šveicarijos centrinio banko intervencija valiutų rinkose

Tomas S.

Šiandien Šveicarijos centrinis bankas įsikišo (intervencija) į pasaulio valiutos rinką, padidindamas šveicarijos frankų pasiūlą (pinigų spausdinimas) ir šią papildomą pasiūlą, panaudodamas kitų užsienio valiutų įsigyjimui. Ko siekia centrinis bankas? Centrinis bankas siekia sumažinti savos valiutos kursą užsienio prekybos partnerių valiutų atžvilgiu. Įdomu, kad ši intervencija turėjo neįprastą prieskonį – Šveicarijos centrinis bankas paskelbė, kad jis susieja savo valiutą netiesiogiai su euru ir šis santykis neturi peržengti 1.20 Šveicarijos franko už eurą ribos, tai yra, Šveicarijos franko vertė negali pakilti aukščiau šios ribos (tai reikštų, kad šveicarijos negali būti vertas 1.19 už vieną eurą ir t.t.). Be to, bankas „agresyviai“ signalizuoja, kad bet koks Šveicarijos franko kurso nuokrypis bus ištaisytas, spausdinant (didinant pasiūlą) Šveicarijos frankus. Šiuo metu iškyla keletas klausimų: pirmiausia, kodėl Šveicarijos centrinis bankas siekia sumažinti savo valiutos kursą? Antra, kodėl pasirinkta netiesiogiai surišti Šveicarijos franko kursą su euru?

Norint atsakyti į šiuos rimtus klausimus pirmiausia reikėtų susipažinti su „vadovėline“ makroekonomine teorija. Jau ne kartą apie ją šnekėjau, todėl labai nesiplėsiu, jeigu kažko nesuprantate – pabandykite paskaityti kitus mano įrašus, ten yra prirašyta tikrai nemažai, jeigu vistiek neaišku – pakomentuokite. Taigi, „vadovėlinėje“ makroekonominėje teorijoje centrinių bankų tikslas – kainų stabilumas ir tvarumas arba paprasčiausiai – infliacija. Tam, kad tą infliaciją sukontroliuoti ir „užrakinti“ centriniai bankai dažniausiai naudoja trumpalaikias nominaliąsias palūkanas (kurias jie kontroliuoja), kurios dažnai turi būti aukštesnės nei šalyje esantis infliacijos lygis. Taigi, jeigu infliacija išauga – centrinis bankas pakelia trumpalaikias nominaliąsias palūkanas ir taip pabrangina kreditą ekonomikoje (teoriškai).

Šios savaitės The Economist „Economic Focus“ skiltyje kaip tik buvo iškeltas klausimas – kaip šalys turėtų gyventi su neva „pervertinta“ valiuta, tai yra šalies valiutos kursas yra per aukštas arba valiutos perkamoji galia per didelė, remiantis vienais ar kitais kriterijais. The Economist išskyrė būtent Šveicariją ir Braziliją kaip šalis, kurios kenčia nuo per didelės savo valiutos vertės. The Economist pažymi, kad vienos ir kitos valiutos vertės augimas yra įtakotas skirtingų faktorių, bet apie tai vėliau. Įdomu, kad būtent Brazilija – praeitą savaitę, o Šveicarija šiandien į šį valiutos pervertinimo reiškinį sureagavo nestandartiškai – rinkos to nesitikėjo. Aš taip pat pridėčiau Turkiją, kuri prieš gerus tris mėnesius buvo pirmasis pijonierius (kiek man žinoma), kuris savo makroekonominę politiką kontroliavio, nesiremdamas „vadovėline“ makroekonomine teorija.

Taigi, ką praeitą savaitę padarė Brazilija? Brazilijos centrinis bankas rinkų nuostabai ėmė ir sumažino savo trumpalaikes nominaliąsias palūkanas, nors infliacija – pakankamai aukšta, kredito augimo greitis – taip pat, todėl šis nestandartinis poelgis buvo netikėtas. Kaip pasiaiškino Brazilijos centrinis bankas? Na paaiškinimas buvo gana paprastas – prognozuojamas pasaulio ekonomikos nuosmukis, o ir Brazilija surinko daugiau mokesčių nei tikėtąsi, todėl atsirado galimybė sumažinti trumapalaikes palūkanas, neva paruošti ekonomiką per labiau ekspansinę monterinę politiką ateities išorės šokui (prekių ir paslaugų paklausos sumažėjimas). Kaip jau minėjau savo įrašo pradžioje – „vadovėlinė“ makroekonominė teorija sąlygotų trumapalaikių nominalių palūkanų normos išlaikymą tokiame pačiame lygyje arba net tų palūkanų pakėlimą, jeigu infliacija – auganti, kas šiuo atveju ir vyksta Brazilijoje. Turbūt daugeliui žinoma, kad būtent Brazilija kovoja su neva „spekuliantais“, kurie investuoja į Brazilų realą, norėdami iš to pasipelnyti. Vienas iš būdų kaip tą nenorimą spekuliaciją sutvardyti – mažinti trumpalaikes nominaliąsias palūkanas ir taip mažinti palūkanų skirtumą tarp šalių, kuriuos palūkanos žemos ir šalių, kurių palūkanos aukštos, taip „teoriškai“ turėtų sumažėti spekuliantų noras investuoti į Brazilų realą.

Apie Turikiją atskirai nešnekėsiu, kadangi jos situacija pakankamai panaši į Brazilijos ir Turkijos centrinis bankas – pirmasis, kuris augant infliacijai, sumažino trumpalaikes nominaliąsias palūkanas, norėdamas sumažinti spekuliacinio kapitalo srautus.

Įrašas daugiau koncentruotas į Šveicarijos centrinio banko sprendimą, tačiau be mažo įvado – nelabai galėsime suprasti Šveicarijos sprendimo. Taigi, Šveicarijos centrinis bankas taip pat yra suinteresuotas sumažinti spekuliacinio kapitalo srautus ir taip sumažinti Šveicarijos franko augimą kitų šalių valiutų atžvilgiu. Šveicarijos ekonominė pozicija šiektiek kitokia nei Turkijos ir Brazilijos. Pirmiausia, Šveicarijoje infliacija – žema. Antra, Šveicarijos centrinis bankas vykdo ne „inflation-targeting“ politiką, o „monetary-targeting“ politiką, kas labai esmės nekeičia, tačiau monetarinės politikos vykdymas šiektiek skiriasi. Pamiršau paminėti, kokią žalą daro pervertinta valiuta. Pervertinta valiuta – brangina šalies eksportą, kas „teoriškai“ turėtų sumažinti šalies prekių ir paslaugų paklausą užsienyje (aišku, jeigu šalies prekės ir paslaugos negali būti klasifikuotos kaip „giffen goods“). Vėliau šis procesas persiduoda ekonomikai, kai užimtumas ir GDP „teoriškai“ sumažėja. Taigi, pervertinta valiuta turi minusų. Ir visos mano minėtosios šalys būtent rūpinasi savo eksporto sektoriais. Šveicarijos centrinis bankas būtent ir paaiškino, kad jis į situaciją reaguoja būtent taip, kadangi šalies eksportuotojai jaučia Šveicarijos franko vertės padidėjimo pasekmes, todėl franko silpninimas – pateisinamas. Be to, jau ne kartą rašiau, kad yra tokia teorija/pamąstymas, kad pasaulyje trūksta mažo rizikingumo investicinių vienetų, ir šiuo metu – Šveicarijos frankas, Vokietijos obligacijos, JAV doleris ir obligacijos, Japonijos jiena ir auksas – yra laikomi saugiausiais investiciniais vienetais pasaulyje. Šveicarijos frankas susilaukė ypatingai daug paklausos visai nesenai, todėl centrinio banko sprendimas padidinti frankų pasiūlą turėtų išspręsti „teoriškai“ šią saugių investicinių vienetų nepakankamos pasiūlos problemą, jeigu investuotojai „ištkrųjų“ Šveicarijos franką vertina kaip saugų investicinį vienetą, o ne tik spekuliuoja juo. Galiausiai, Šveicarijos trumpalaikės nominaliosios palūkanos jau dabar vienos žemiausių pasaulyje, todėl per aukštas infliacijos kursas ir iš to sekantis ekonominis nuosmūkis gali sukelti defliaciją, kas vėlgi yra visiškai nepageidautinas reiškinys. Taigi, Šveicarija turi tikrai ne vieną priežastį, kodėl dabartinė intervencija buvo reikalinga.

Kitas klausimas – kodėl pasirinktas euras? Na paprasta – Šveicarijos ekonomika labai panaši į eurozonos šalių ekonomikas, ypatingai Vokietijos, kadangi tiek vienos, tiek kitos šalies ekonomikos orientuotos į eksporto rinkas. Be to, turbūt didžiausi prekybos partneriai būtent eurozonos šalys, todėl yra daug racijos pririšti savą valiutą prie savo prekybos partnerių valiutos.

Taigi, kaip ir viskas, bent jau man aišku, tačiau atsiranda analizių, kurios teigia, jog neva šis Šveicarijos žingsnis yra pražūtingas. (Aš tikrai neteigiu, kad jis labai geras/blogas, kadangi viskas priklausys nuo to kaip Šveicarijos centrinis bankas laikysis savo pažadų), tačiau apokaliptinei scenarijai – juokingi. Pirmiausia, kiekvienas investuotojas turėtų suprasti, kad centrinis bankas tarnauja ne investuotojam, o šalies žmonėms, todėl reikalui esant, jis stengsis įtakoti pirmiausia realią ekonomiką, o valiutos kurso dydis liks antrame plane, kaip ir investuotojų lūkesčiai, todėl pasakymas, kad neva šalies valiutos kurso sumažinimas – pražūtingas, kadangi vyksta valiuto devalvacija. Žinant, kad Šveicarijos užsienio skola – maža, tokia neva prielaida, kad šalis stengiasi infliacijos pagalba sumažinti skolą arba kažkaip kitaip kovoti su įsivaizduojamais vaiduokliais – juokingos. Tada prasideda šnekos apie aukso kaip vienintelės saugios investicijos statusą ir aš su tuo nesiginčyju. Aukso vertės išlaikymas priklauso nuo aukso paklausos tvarumo. Jeigu esantys ir būsimi investuotojai išlaikys panašią paklausą – aukso vertė nekris. Kitas klausimas kam ir kodėl tą auksą laikyti. Jeigu turite į jį atsakymą – puiku – tai svarbiausia. Tokią pat analizę galime pritaikyti ir valiutai – jeigu centrinis bankas garantuoja, o investuotojai tiki, kad valiutos kursas išliks toks pat, arba didėjant valiutos paklausai – kils, tada ir tą valiutą investuoti bus naudinga. Kažkodėl kai kurie komentatoriai tokių principų nelabai supranta. Turbūt todėl, kad aukso vertė yra įtakota paklausos/pasiūlos, o valiutos vertė yra įtakota tiek ir pasiūlos/paklausos, tiek ji gali būti dirbtinai įtakota centrinių bankų, todėl investuotojai neturėtų būti nustebinti tuo, jog centriniai bankai rūpinasi savo ekonomikų gerove, o ne investuotojų grąža.

Ir galiausiai, kaip jau ne kartą minėjau – negatyviausia devalvacija vyksta ne vakarų šalyse, o „emerging markets“ šalyse. Kaip pastebėjo The Economist Brazilijos atžvilgiu – Brazilija turėtų išmokti gyventi su aukštu valiutos kursu, kadangi Brazilija eksportuoja daugiausiai žaliavas, kurios turi didžiulią paklausą pasaulyje, todėl automatiškai šalis turtėja ir tuo pačiu turėtų augti ir šalies valiutos perkamoji galia. Tokią pat analizę galime pritaikyti ir Azijoms šalims, kurios yra sukaupusios didžiulius užsienio valiutos rezervus ir nenatūraliai devalvuoja savo valiutas. Jeigu vakarų šalys nesistengs devalvuotis ir piginti savo prekių ir paslaugų – vakarų pasaulio laukia didelis nedarbas. Ar to nori investuotojai ir vakarų šalių gyventojai? Manyčiau, kad Šveicarijos sprendimas – šiuo metu optimalus, nes nedevalvuojant savos valiutos laukia pakankamai nekoks ekonomikos augimo lygis, o Šveicarijos sąskaita sėkmingai augs „emerging markets“ šalys, kurios būtent ir vykdo piktybinę devalvaciją ir nenori gyventi pagal „vadovėlinės“ ekonomikos taisykles. Jeigu pastebėsite kas per paskutinius keletą metų įvyko ekonomiškai išsivysčiusių šalių valiutoms – euras, svaras, doleris – pagrindinės valiutos, kurių kursas krito „emerging markets“ šalių atžvilgiu. Jeigu pastebėsime, kokį ekonominį augimą tokia devalvaciją suteikia vakarų pasauliui – niekinį. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad norint tą ekonominį augimą subalansuoti – „emerging markets“ šalių valiutų kursai turėtų augti, vakarų – kristi.

Tai tiek.

#centrinis bankas #intervencija #Šveicarijos centrinis bankas #Šveicarijos frankas #valiutos kursai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai