Šiandienos Šveicarijos centrinio banko intervencija valiutų rinkose

Tomas S.
  • 15 Komentarai

Šiandien Šveicarijos centrinis bankas įsikišo (intervencija) į pasaulio valiutos rinką, padidindamas šveicarijos frankų pasiūlą (pinigų spausdinimas) ir šią papildomą pasiūlą, panaudodamas kitų užsienio valiutų įsigyjimui. Ko siekia centrinis bankas? Centrinis bankas siekia sumažinti savos valiutos kursą užsienio prekybos partnerių valiutų atžvilgiu. Įdomu, kad ši intervencija turėjo neįprastą prieskonį – Šveicarijos centrinis bankas paskelbė, kad jis susieja savo valiutą netiesiogiai su euru ir šis santykis neturi peržengti 1.20 Šveicarijos franko už eurą ribos, tai yra, Šveicarijos franko vertė negali pakilti aukščiau šios ribos (tai reikštų, kad šveicarijos negali būti vertas 1.19 už vieną eurą ir t.t.). Be to, bankas „agresyviai“ signalizuoja, kad bet koks Šveicarijos franko kurso nuokrypis bus ištaisytas, spausdinant (didinant pasiūlą) Šveicarijos frankus. Šiuo metu iškyla keletas klausimų: pirmiausia, kodėl Šveicarijos centrinis bankas siekia sumažinti savo valiutos kursą? Antra, kodėl pasirinkta netiesiogiai surišti Šveicarijos franko kursą su euru?

Norint atsakyti į šiuos rimtus klausimus pirmiausia reikėtų susipažinti su „vadovėline“ makroekonomine teorija. Jau ne kartą apie ją šnekėjau, todėl labai nesiplėsiu, jeigu kažko nesuprantate – pabandykite paskaityti kitus mano įrašus, ten yra prirašyta tikrai nemažai, jeigu vistiek neaišku – pakomentuokite. Taigi, „vadovėlinėje“ makroekonominėje teorijoje centrinių bankų tikslas – kainų stabilumas ir tvarumas arba paprasčiausiai – infliacija. Tam, kad tą infliaciją sukontroliuoti ir „užrakinti“ centriniai bankai dažniausiai naudoja trumpalaikias nominaliąsias palūkanas (kurias jie kontroliuoja), kurios dažnai turi būti aukštesnės nei šalyje esantis infliacijos lygis. Taigi, jeigu infliacija išauga – centrinis bankas pakelia trumpalaikias nominaliąsias palūkanas ir taip pabrangina kreditą ekonomikoje (teoriškai).

Šios savaitės The Economist „Economic Focus“ skiltyje kaip tik buvo iškeltas klausimas – kaip šalys turėtų gyventi su neva „pervertinta“ valiuta, tai yra šalies valiutos kursas yra per aukštas arba valiutos perkamoji galia per didelė, remiantis vienais ar kitais kriterijais. The Economist išskyrė būtent Šveicariją ir Braziliją kaip šalis, kurios kenčia nuo per didelės savo valiutos vertės. The Economist pažymi, kad vienos ir kitos valiutos vertės augimas yra įtakotas skirtingų faktorių, bet apie tai vėliau. Įdomu, kad būtent Brazilija – praeitą savaitę, o Šveicarija šiandien į šį valiutos pervertinimo reiškinį sureagavo nestandartiškai – rinkos to nesitikėjo. Aš taip pat pridėčiau Turkiją, kuri prieš gerus tris mėnesius buvo pirmasis pijonierius (kiek man žinoma), kuris savo makroekonominę politiką kontroliavio, nesiremdamas „vadovėline“ makroekonomine teorija.

Taigi, ką praeitą savaitę padarė Brazilija? Brazilijos centrinis bankas rinkų nuostabai ėmė ir sumažino savo trumpalaikes nominaliąsias palūkanas, nors infliacija – pakankamai aukšta, kredito augimo greitis – taip pat, todėl šis nestandartinis poelgis buvo netikėtas. Kaip pasiaiškino Brazilijos centrinis bankas? Na paaiškinimas buvo gana paprastas – prognozuojamas pasaulio ekonomikos nuosmukis, o ir Brazilija surinko daugiau mokesčių nei tikėtąsi, todėl atsirado galimybė sumažinti trumapalaikes palūkanas, neva paruošti ekonomiką per labiau ekspansinę monterinę politiką ateities išorės šokui (prekių ir paslaugų paklausos sumažėjimas). Kaip jau minėjau savo įrašo pradžioje – „vadovėlinė“ makroekonominė teorija sąlygotų trumapalaikių nominalių palūkanų normos išlaikymą tokiame pačiame lygyje arba net tų palūkanų pakėlimą, jeigu infliacija – auganti, kas šiuo atveju ir vyksta Brazilijoje. Turbūt daugeliui žinoma, kad būtent Brazilija kovoja su neva „spekuliantais“, kurie investuoja į Brazilų realą, norėdami iš to pasipelnyti. Vienas iš būdų kaip tą nenorimą spekuliaciją sutvardyti – mažinti trumpalaikes nominaliąsias palūkanas ir taip mažinti palūkanų skirtumą tarp šalių, kuriuos palūkanos žemos ir šalių, kurių palūkanos aukštos, taip „teoriškai“ turėtų sumažėti spekuliantų noras investuoti į Brazilų realą.

Apie Turikiją atskirai nešnekėsiu, kadangi jos situacija pakankamai panaši į Brazilijos ir Turkijos centrinis bankas – pirmasis, kuris augant infliacijai, sumažino trumpalaikes nominaliąsias palūkanas, norėdamas sumažinti spekuliacinio kapitalo srautus.

Įrašas daugiau koncentruotas į Šveicarijos centrinio banko sprendimą, tačiau be mažo įvado – nelabai galėsime suprasti Šveicarijos sprendimo. Taigi, Šveicarijos centrinis bankas taip pat yra suinteresuotas sumažinti spekuliacinio kapitalo srautus ir taip sumažinti Šveicarijos franko augimą kitų šalių valiutų atžvilgiu. Šveicarijos ekonominė pozicija šiektiek kitokia nei Turkijos ir Brazilijos. Pirmiausia, Šveicarijoje infliacija – žema. Antra, Šveicarijos centrinis bankas vykdo ne „inflation-targeting“ politiką, o „monetary-targeting“ politiką, kas labai esmės nekeičia, tačiau monetarinės politikos vykdymas šiektiek skiriasi. Pamiršau paminėti, kokią žalą daro pervertinta valiuta. Pervertinta valiuta – brangina šalies eksportą, kas „teoriškai“ turėtų sumažinti šalies prekių ir paslaugų paklausą užsienyje (aišku, jeigu šalies prekės ir paslaugos negali būti klasifikuotos kaip „giffen goods“). Vėliau šis procesas persiduoda ekonomikai, kai užimtumas ir GDP „teoriškai“ sumažėja. Taigi, pervertinta valiuta turi minusų. Ir visos mano minėtosios šalys būtent rūpinasi savo eksporto sektoriais. Šveicarijos centrinis bankas būtent ir paaiškino, kad jis į situaciją reaguoja būtent taip, kadangi šalies eksportuotojai jaučia Šveicarijos franko vertės padidėjimo pasekmes, todėl franko silpninimas – pateisinamas. Be to, jau ne kartą rašiau, kad yra tokia teorija/pamąstymas, kad pasaulyje trūksta mažo rizikingumo investicinių vienetų, ir šiuo metu – Šveicarijos frankas, Vokietijos obligacijos, JAV doleris ir obligacijos, Japonijos jiena ir auksas – yra laikomi saugiausiais investiciniais vienetais pasaulyje. Šveicarijos frankas susilaukė ypatingai daug paklausos visai nesenai, todėl centrinio banko sprendimas padidinti frankų pasiūlą turėtų išspręsti „teoriškai“ šią saugių investicinių vienetų nepakankamos pasiūlos problemą, jeigu investuotojai „ištkrųjų“ Šveicarijos franką vertina kaip saugų investicinį vienetą, o ne tik spekuliuoja juo. Galiausiai, Šveicarijos trumpalaikės nominaliosios palūkanos jau dabar vienos žemiausių pasaulyje, todėl per aukštas infliacijos kursas ir iš to sekantis ekonominis nuosmūkis gali sukelti defliaciją, kas vėlgi yra visiškai nepageidautinas reiškinys. Taigi, Šveicarija turi tikrai ne vieną priežastį, kodėl dabartinė intervencija buvo reikalinga.

Kitas klausimas – kodėl pasirinktas euras? Na paprasta – Šveicarijos ekonomika labai panaši į eurozonos šalių ekonomikas, ypatingai Vokietijos, kadangi tiek vienos, tiek kitos šalies ekonomikos orientuotos į eksporto rinkas. Be to, turbūt didžiausi prekybos partneriai būtent eurozonos šalys, todėl yra daug racijos pririšti savą valiutą prie savo prekybos partnerių valiutos.

Taigi, kaip ir viskas, bent jau man aišku, tačiau atsiranda analizių, kurios teigia, jog neva šis Šveicarijos žingsnis yra pražūtingas. (Aš tikrai neteigiu, kad jis labai geras/blogas, kadangi viskas priklausys nuo to kaip Šveicarijos centrinis bankas laikysis savo pažadų), tačiau apokaliptinei scenarijai – juokingi. Pirmiausia, kiekvienas investuotojas turėtų suprasti, kad centrinis bankas tarnauja ne investuotojam, o šalies žmonėms, todėl reikalui esant, jis stengsis įtakoti pirmiausia realią ekonomiką, o valiutos kurso dydis liks antrame plane, kaip ir investuotojų lūkesčiai, todėl pasakymas, kad neva šalies valiutos kurso sumažinimas – pražūtingas, kadangi vyksta valiuto devalvacija. Žinant, kad Šveicarijos užsienio skola – maža, tokia neva prielaida, kad šalis stengiasi infliacijos pagalba sumažinti skolą arba kažkaip kitaip kovoti su įsivaizduojamais vaiduokliais – juokingos. Tada prasideda šnekos apie aukso kaip vienintelės saugios investicijos statusą ir aš su tuo nesiginčyju. Aukso vertės išlaikymas priklauso nuo aukso paklausos tvarumo. Jeigu esantys ir būsimi investuotojai išlaikys panašią paklausą – aukso vertė nekris. Kitas klausimas kam ir kodėl tą auksą laikyti. Jeigu turite į jį atsakymą – puiku – tai svarbiausia. Tokią pat analizę galime pritaikyti ir valiutai – jeigu centrinis bankas garantuoja, o investuotojai tiki, kad valiutos kursas išliks toks pat, arba didėjant valiutos paklausai – kils, tada ir tą valiutą investuoti bus naudinga. Kažkodėl kai kurie komentatoriai tokių principų nelabai supranta. Turbūt todėl, kad aukso vertė yra įtakota paklausos/pasiūlos, o valiutos vertė yra įtakota tiek ir pasiūlos/paklausos, tiek ji gali būti dirbtinai įtakota centrinių bankų, todėl investuotojai neturėtų būti nustebinti tuo, jog centriniai bankai rūpinasi savo ekonomikų gerove, o ne investuotojų grąža.

Ir galiausiai, kaip jau ne kartą minėjau – negatyviausia devalvacija vyksta ne vakarų šalyse, o „emerging markets“ šalyse. Kaip pastebėjo The Economist Brazilijos atžvilgiu – Brazilija turėtų išmokti gyventi su aukštu valiutos kursu, kadangi Brazilija eksportuoja daugiausiai žaliavas, kurios turi didžiulią paklausą pasaulyje, todėl automatiškai šalis turtėja ir tuo pačiu turėtų augti ir šalies valiutos perkamoji galia. Tokią pat analizę galime pritaikyti ir Azijoms šalims, kurios yra sukaupusios didžiulius užsienio valiutos rezervus ir nenatūraliai devalvuoja savo valiutas. Jeigu vakarų šalys nesistengs devalvuotis ir piginti savo prekių ir paslaugų – vakarų pasaulio laukia didelis nedarbas. Ar to nori investuotojai ir vakarų šalių gyventojai? Manyčiau, kad Šveicarijos sprendimas – šiuo metu optimalus, nes nedevalvuojant savos valiutos laukia pakankamai nekoks ekonomikos augimo lygis, o Šveicarijos sąskaita sėkmingai augs „emerging markets“ šalys, kurios būtent ir vykdo piktybinę devalvaciją ir nenori gyventi pagal „vadovėlinės“ ekonomikos taisykles. Jeigu pastebėsite kas per paskutinius keletą metų įvyko ekonomiškai išsivysčiusių šalių valiutoms – euras, svaras, doleris – pagrindinės valiutos, kurių kursas krito „emerging markets“ šalių atžvilgiu. Jeigu pastebėsime, kokį ekonominį augimą tokia devalvaciją suteikia vakarų pasauliui – niekinį. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad norint tą ekonominį augimą subalansuoti – „emerging markets“ šalių valiutų kursai turėtų augti, vakarų – kristi.

Tai tiek.

#centrinis bankas #intervencija #Šveicarijos centrinis bankas #Šveicarijos frankas #valiutos kursai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai

  • admin

    Dar norėjau pridurti, kad Šveicarijos centriniam bankui nebūtinai reikės tuos pinigus spausdinti. Jeigu centrinis bankas sugebės įtikinti rinkos žaidėjus, kad jis tai pasiruošęs padaryti, tai rinkos žaidėjai esamuoju laikotarpiu net nebandys investuoti į franką, todėl dabartinė devalvacija išliks be papildomo pinigų spausdinimo.
    Centrinis bankas savo politiką vykdo per pasitikėjimą ir signalizavimą. Jeigu jis sugeba rinkos žaidėjus įtikinti, kad jis pasielgs būtent taip, kaip nurodyta, rinkos žaidėjai gali ir nebandyti to patikrinti 🙂

  • admin

    Mindaugai, ačiū už komentarą.

    Na Lietuvos Laisvos Rinkos instituto pozicija labai aiški, kai žinai, kad tai „Laivos Rinkos“ institutas, bet kokia intervencija rinkoje – blogybė.
    Kas liečia Vainienę, tai kaip ir minėjau savo įraše – centriniai bankai, o Šveicarijos centrinis bankas tikrai turi tokią užduotį kaip „dual mandate“ arba dvigubas mandatas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad centrinis bankas yra atsakingas ne tik už kainų tvarumą, bet ir šalies ekonomikos lygio stimuliavimą arba tiksliau siekia, kad šalies ekonomikos lygis svyruotų kažkur netoli optimalaus taško.
    Vainienė į viską žiūri pakankamai stačiokiškai. Kodėl? Todėl, kad pinigų spausdinimas nėra blogas dalykas, jeigu žinai kodėl ir kam spausdini. Jos teiginys, kad infliacija išaugs ir t.t. – niekinis, nes prispausdinus pinigų infiaciją automatiškai neišauga, veikia visai kitos dinaminės jėgos, kurios šiuo metu pasaulyje – prislopintos. Taigi, centrinis bankas, šiuo atveju Šveicarijos reaguoja į per didelį valiutos augimą. Kaip paaiškinti, kad franko vertė per keletą mėnesių berods pakilo apie 30 ir daugiau procentų. Čia jau tikrai ne fundamentalūs procesai, kurie per tokį trumpą laiką įtakotų valiutos augimą. Centriniai bankai šiuo atveju nušauna du zuikius – pirma, kažkiek nuima stresą nuo vietinės ekonomikos. Antra, mažinama pasaulinių disbalansų valiutų rinkose rizika. Jeigu Vainienė nėra naujokas, tai turėtų žinoti, kad valiutų rinkose yra toks dalykas kaip „overshooting“, tai yra valiutos vertė trumpuoju laikotarpiu gali išaugti daug daugiau nei nurodo fundamentalūs faktoriai. Galiausiai, kaip jau ne kartą minėjau, centrinis bankas nėra suinteresuotas prižiūrėti investuotojų grąžos ir vertės. Jis tai daro tik iki tol, kol šalyje yra infliacijos grėsmė. Kai šalyje infliacijos grėsmė – niekinė, bankas privalo stimuliuoti ekonomiką, jeigu ekonomikai reikia stimulo.
    O Lietuvos pavyzdys ir silpna/stipri valiuta šiuo atveju visiškai ne laiku ir ne vietoje, mano manymu 🙂

  • R. Vainienė
    LLRI prezidentė

    Rugsėjo 6 d. Šveicarijos nacionalinis bankas šokiravo pasaulį nustatydamas minimalų Šveicarijos franko kursą – 1,2 franko už eurą. Šveicarijos frankas rinkose nuo seno laikytas patikimu, vertę išlaikančiu popieriniu pinigu. Tad nenuostabu, kad euro ir dolerio žemyn kritimo lenktynių išvarginti investuotojai rinkosi Šveicarijos franką, siekdami turėti ir likvidų, ir tvirtą turtą. Franko paklausa kėlė jo kursą, euro zonos problemos smukdė eurą, tad franko kursas euro atžvilgiu pakilo nuo 1,6 frankų už eurą 2008 m. rugsėjį iki 1,1 franko 2011 m. rugpjūtį. Toks akivaizdus euro vertės praradimas, žinoma, darė gėdą ECB, tačiau šis dievagojasi, kad Šveicarijos centrinis bankas veikė „savo atsakomybe“.

    Šveicarijos franko lubos reiškia, kad nuo šiol į kurso kilimą ŠNB reaguos spausdindamas frankus ir už juos pirkdamas užsienio valiutą (ar vertybinius popierius), kaip teigia banko valdybos pirmininkas Filipas Hildebrandas – „neribotais kiekiais“. Taip ne tik bus mažinamas franko kursas, bet ir nuvertės santaupos, kils infliacija. Šveicarijos nacionalinis bankas, kuriame, beje, 21,13% balso teisių priklauso privatiems asmenims, stato ant kortos savo reputaciją. Pasirinkus pinigų spaustuvės kelią vėl atvirsti į banką bus žymiai sunkiau. Pats banko pirmininkas supranta priimto sprendimo riziką ir teigia, kad „kaina gali būti labai aukšta“.

    Vieni mokės kainą, kiti patirs naudą. Stiprėjantis frankas ir defliacijos galimybė nepatinka šalies eksportuotojams, kurių šioje šalyje tikrai gausu. „Kas antras frankas uždirbamas užsienyje“, savo pasiteisinamojoje kalboje sako banko vadovas, neslėpdamas, kad franko stiprėjimą stabdo būtent įsiteikdamas eksportuotojams. Šių pozicija aiški: lengviau paspausti centrinį banką, nei suspausti išlaidas, kas greičiausiai reikštų ir algų mažinimą. Kad algas valgys infliacija, tai bus rytoj. Iš esmės, defliacijos nenori būtent eksportuotojai, bet ne vartotojai. Jiems kainų mažėjimas – tik į naudą, nes už tai leidžia įsigyti daugiau gėrybių.

    Fiksuotas kursas nėra absoliuti blogybė tuo atveju, jei silpna valiuta prisirišama prie tvirtos, prie inkaro, ir šiam kursui užtikrinti laikomos šimtaprocentinės atsargos. Lietuvos pavyzdys čia chrestomatinis. Tačiau Šveicarijos žingsnis – visai priešingas! Frankas, būdamas tvirta valiuta, pati galėjo būti inkaras eurui. Čia eurui vertėjo įsikibti franko, o ne atvirkščiai. Šveicarijos banko sprendimas paaiškinamas interesų grupių spaudimu ir parodo, kaip sudėtinga, beveik neįmanoma, leisti gerus pinigus sugadintų pinigų pasaulyje.

    Šveicarijos frankas jau kitoks nei šveicariškas laikrodis, o pasaulyje investuotojams lieka vis mažiau saugių užuovėjų, kuriose jie galėtų apsaugoti savo turtą nuo nuvertėjimo. Iki krizės ir britų svaras sterlingų neblogai saugojo vertę, jei nuo arenos nueis Šveicarų frankas, aukso patrauklumas tik dar labiau augs. Tačiau yra ir optimistinė gaida. Popierinių pinigų pasaulyje nelikus nė vieno patikimo popierinio pinigo, labai išauga tikimybė, kad sulauksime milžiniškų permainų pinigų srityje. Valiutų karai alina, todėl bus ieškoma, kaip juos nutraukti. Geriausias sprendimas būtų atsiprašyti aukso.

  • Edgrai, kas pasikitė? Ar tu savo teorijų atsisakei, ar savo tiesą įrodei?

    • Edgaras

      Tiesiog supratau, kad buvau neteisus. Tuomet diskutavau neturėdamas padoraus žinių bagažo ekonomikos sritį. Jį padidinus – supratau, kad klydau. Nieko ypatingo.

  • Edgaras

    Hehe, filosoffas primena mane tuo metu, kai man aiškinai ekonomikos pradmenis ir neigei mano apokaliptinį bullshit’ą. 🙂 Dabar juokinga paskaityt.

    P.S. Kadangi Graikija dabar arčiau nei bet kada ant bankroto slenksčio, būtų smalsu išgirst tavo nuomonę apie tai, kas gali nutikti toliau. Būtų aktualus įrašas ir pats galėtum paimprovizuot. 🙂

    Juolab, kad teko skaityt daug visokių nuomonių iš įvairių šaltinių. Vieni sako, kad Graikija negali atsiskirti nuo EMU dėl to, kad santaupos denominuotos eurais, o jų išvedimas iš šalies gali sukelt bankinės sistemos collapse’ą, antri sako, kad tą galima įstatymais sutvarkyt, treti sako, kad galima abi valiutas cirkuliacijoj palikt, dar kiti sako, kad reikia leist collapsuot bankinei sistemai ir ją nacionalizuot etc… Kai klausimas ateina prie valstybės bankroto, tai juk visokių variantų yra buvę iš šitos operos, Argentina, Islandija etc. Kaip ekonomistas turėtum daugiau žinot apie šituos realius pavyzdžius, o tai irgi būtų labai smagu paskaityt. 🙂

    Sorry už off-topic’ą, tiesiog atsivertus šituos komentarus toptelėjo į galvą tas, o nenoriu, kad paskui pasimirštų. 🙂

    • admin

      Ok, pabandysiu ryt turėdamas laiko brukštelti 🙂

  • VŽ Vainienė, jei neklystu, kažkaip labai skeptiškai pasižiūrėjo į tą Šveicarijos reikalą.

    • admin

      Na Vainienės pasisakymo neskaičiau, tačiau, jeigu kažką analizuoti būtų įdomu jos skeptiškumo argumentus išgirsti, nes tik skeptiškas pasisakymas – nieko nepasako 🙂

  • filosoffas

    Apie šveicarija mes kalbam gal todėl kad aš pradėjau? Aš supratau kad tai buvo tavo atsakymas i mano nuorodą praeitame įraše.
    Dabar apie tai kodėl šveicarija susijusi su žlugimu. Kadangi investuotojai, valstybės ir žmonės baiminasi euro žlugimo. Jie nusprendė apsipirkti „tvirtesnės“ valiutos- šveicarijos franko. Toliau viskas buvo kaip rašei, kuras sukilo- eksportas kenčia.
    Aš noriu tik atkreipti dėmesi į tai, kaip stipriai suklypusi yra dabartinė ekonomika. Jei šveicarja susiejo franka su euri, tai yra neeilinis įvykis. Kaip tau atrodo ar bus dar panašių? Iš principo man labiau idomi tavo pozicija globaliais klausimas. Ekonomika sveika ar nepagydomai serga?

    • admin

      Ekonomikos tikrai nėra sveikos – tiek realios, tiek ekonominė teorija, bet yra galimybių ir būdų kaip tai pataisyti 🙂

  • admin

    Su Niutono dėsniais ir ekonomikos dėsniais – panašumu – sutinku, ta dinamika tikrai keičiasi, priklausomai kokiame taške esame, bet tą dinamiką galima suvaldyti intensyvesniu presu vienoje ar kitoje vietoje (čia aš apie ekonomiką).

  • admin

    O Šveicarijos intervencija ir apokaliptiniai scenarijai – visiškai ne iš tos operos, I’m afraid 🙂

  • admin

    Ir prie ko čia Šveicarija? Be to, iš ekonominės pusės tavo argumentas labai silpnos. Skolos yra, bet reikia paiškinti ir ką ta skolų dinamiką atlieka? Kaip ji ir ką itakoja? Nes tų pačių šveicarų skolos – mažos, todėl čia manyčiau nelabai pataikei. Kas liečia infliacija vėlgi, aš jau čia su vienu komentatorium turėjau ilgų pokalbių (todėl patariu pasiskaityti kaip ir kokia infliacija atsiranda – nebesikartosiu) Infliacija būna gera ir bloga. Tas komentaras kurį pakopinai – vėlgi niekinis. Aš labai tiksliai parašiau kur problema – dalis pasaulio turi perviršinius piniginius rezervus, todėl šalys, kurios jau dabar slegiamos skolų turėtų tas skolas mažinti per gamybą/paslaugas, kurios kainuotų mažiau ir transmisijos mechanizmas šiuo atveju – tos šalies valiutos „exchange rate“ devalvaciją. Dabar tai nevyksta – ir tai labai didžiulė problema. Kada prasidės Kinijos ir kitų koncentravimąsis ties vidaus vartojimu, o ne piktybisku prekių ir paslaugų dempingavimu, tada pradėsim judėti į „normalius vandenis“.
    In general, aš suprantu ką tu nori pasakyti, bet nemanau, kad turi ekonominių argumentų kodėl viena ar kita yra juoda/balta. Skolos dar nieko nereiškia – Graikijai taip, ji negali išleisti savos valiutos, Jav – priešingai, skolintis Jav gali dabar pigiau nei betkada anksčiau, klausimas – kodėl? Ne viskas taip paprasta, komentatorius turi teisingų minčių, bet vėlgi tik „verkšlenti“, kad viskas yra blogai – nerimta. JAV gali skolintis kiek nori praktiškai, infliacija šiuo atveju vakarų šalyse taip pat po truputį krenta. Auksas tol vertingas, kol yra žmonių, kurie jį perka, bet vėlgi tai tokia pat relikvija kaip ir popierinis pinigas – aukso nei suvalgysi, nei kažką naudingo pagaminsi, jo vertė priklauso nuo to, kad ir kiti žmonės tiki, kad jis tokią vertę neva turi – kažkokią, todėl atsiranda paklausa – stabilizuojasi aukso kaina. Popieriniai pinigai pasaulyje yra išleisti tokiu pat pagrindu – žmonės tiki, kad nuėję į parduotuvę jie šiandien ir rytoj galės nusipirkti panašų kiekį prekių ir paslaugų – todėl pinigas neva turi vertę, popierinio pinigo vertė priklauso nuo to pačio žmonių tikėjimo, kaip ir aukso, todėl šitas argumentas, kad auksas – viena ar kita – nelabai priimtinas 🙂
    P.S. problemų yra – bet tik piešiant negatyvius scenarijus mes tų problemų neištaisysim. Yra būdų kaip jas sutvarkyti ir anksčiau ar vėliau pradėsim link to judėti.

  • filosoffas

    Labas,Parašiai normaliai. Visos tavo išdėstytos mintys yra logiškos ir teisingos. Išvada dėl Dėl apokaliptinių scenarijų klaidinga. Fizikoj yra niutono mechanika ir Reliatyvumo teorija. Kas galioja esant mažiems greičiams nebegalioja artėjant prie šviesos greičio. Tas pats ir su ekonomika. Pinigų sistemos veikia (turėtu veikti) kaip nupasakojai, bet tik tuo atveju jei nėra milžiniško skolos burbulo, kadangi mes jį šiandien turime Šveicarijos banko veiksmai yra tik priešmirtinės „fiat money’ sistemos konvulsijos. Visai gali būti kad vietoj šitos sistemos bus įvesta kita „fiat money“ sistema, bet ši savo liepto galą priėjo. Kuo aš remiuosi? Pirmiausia istorija. Nėra nei vieno popierinio pinigo kuris nežlugo (euras dar jaunas, todėl jo likimą patvirtins ateitis).
    Auksas – atvirkšiai, turi tūkstančių metų piniginę istoriją ir jam būdingos visos pinigų savybės: juo galima skaičiuoti kainą, ji galima dalinti į mažęsnius sudėti į didesnius vienetus ir jo vertė nesumažėja. Jis išlaiko vertę ilgu laikotarpiu. Popierinių pinigų vertė nuolat mažėja…..
    Antra. Aš remiuosi ribomis. Skola padengtų pinigų sistema gerai veikia tik kai yra ekonomikos augimas.Augimui reikia išteklių Kadangi pasaulis yra fizinis ir ribotas ta sistema ilguoju laikotarpiu pasmerkta žlugti.
    O čia citata ir apie kitus žlugimo požymius:

    „Let’s have a look at the REAL situation in the financial system.

    1) Greece is bankrupt. It has been for years. The market has finally stopped being moronic and figure out the obvious (so much for the “efficient” hypothesis).
    2) Greece WILL default. This WILL crush German and French banks.
    3) The EU in its current form (as well as the Euro) are DONE.
    4) The US banking system is similarly fragile and on the verge of collapse.
    5) The US economy is in a DE-pression and rolling over in a big way AGAIN. All the economic data is being massaged to look better than it is. Look around you, does the economy look OK to you?
    6) The US Government is broke. Obama’s jobs plans is absurd. Where’s the money going to come from?
    7) Bank of America (as well as the other TBTFs) is insolvent. The only reason they’re still in business is rampant fraud, lies, and theft. What’s happening in Greece is coming to them soon.
    8) The Federal Reserve has lost control of the markets. QE 3, IF it comes, will accomplish nothing. Bernanke will be stepping down within 18 months and possibly facing legal battles.

    Those are ALL FACTS. That’s the deal. The claims that all is well and that the market will hold up are lies. The Fed gave TRILLIONS of Dollars from the public to those who perpetuated the biggest theft and fraud in history. And they FIXED NOTHING in the process.

    So here we are, the Fed is out of bullets entirely (Operation Twist 2 won’t do anything, low rates haven’t helping the economy OR the mortgage markets… and QE 3 is not going to happen without systemic collapse) and losing control of the markets by the day.

    Look at Bernanke’s track record. He’s been wrong about EVERYTHING for years. Do you think he has ANY ideas or solutions to what’s happening NOW? The guy doesn’t even believe inflation is an issue. He’s either stupid or a liar. Neither of those are indicative of someone who can fix things.