Šiektiek apie politiką Lietuvoje

Tomas S.

Bloge dažnai pakritikuoju Lietuvos valdžią ir ypatingai vyriausybę. Kritika kiekvieną priverčia tobulėti ir stengtis tos kritikos ateityje išvengti, bet jau taip mane veikia kritika. Tačiau labai svarbu už gerus darbus ir sprendimus – pagirti. Tai, mano manymu, skatina, mūsų tobulėjimą ir norą toliau tęsti sėkmingai pradėtus darbus.

Paskutiniame savo įraše rašiau, jog Lietuvos vyriausybės pasiūlymas didinti pridėtinės vertės mokestį šiuo šaliai sunkiu momentu nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas. Teigiau, kad kitas galimas būdas problemą išspręsti – išlaidų mažinimas arba pensijinių įsipareigojimų neatstatymas į buvusį lygį. Taip pat teigiau, kad vyriausybė nesiryš pensijų mažinti arba tiksliau negrąžinti į prieš tai buvusį lygį, tačiau paskutiniais duomenimis vyriausybė nusprendė pensijų į prieš tai buvusį lygį negrąžinti. Aš buvau neteisus, tačiau labai smagu, kai mano klaidinga hipotezė šiandien gali turėti pozityvių ekonominių pasekmių Lietuvos ekonomikai rytoj :).

Visada nesmagu, kai pažadai nėra tęsiami ir aišku, kad dabartinė valdžia šiuo sprendimu praktiškai pasirašė suo nuosprendį kituose rinkimuose, o gal ir ne? Viskas priklausys turbūt nuo to, kas eis balsuoti: jeigu vėl dauguma rinkėjų – pensijinio amžiaus žmonės, tai rezultatas bus pakankamai aiškus, jeigu prisijungs daugiau dirbančijųjų ir jaunimo, tai, manyčiau, už gerus sprendimus ši vyriausybė turėtų susilaukti pozityvaus rezultato būtent iš šios rinkėjų grupės. Kodėl?

Jau ne kartą rašiau, jog politinės partijos priklauso nuo to, kokie rinkėjai už jas balsuoja. Nuo to priklauso ir kokią ekonominę politiką ir sprendimus viena ar kita politinė partija priims. Į šią problemą galima žiūrėti kaip į įtakingų politinių grupuočių arba socialinių grupių įtakos valstybėje pasidalinima. Vienai iš socialinių grupių/grupuočių laimėjus didesnę įtaką, tos grupuotės ekonominės programos turės įtaką ir šalies ekonominiai programai ir gyvenimui.

Socialines grupuotes aš skirstau labai paprastai – jaunimas (visi nejaunesni nei 18 metų piliečiai, turintys teisę balsuoti rinkimuose), dirbantieji (turbūt tų jaunesnių piliečių tėveliai) ir pensijinio amžiaus žmonės. Visų šių socialinių grupių interesai yra skirtingi, kadangi kiekvienos grupės turto lygiai, gyvenimo trukmė ir t.t. yra skirtingos. Taip pat labai svarbus suprasti, jog kiekvienas individas stengiasi elgtis savanaudiškai, tai yra jo interesai jam pačiam yra patys svarbiausi. Taigi turime visuomenę, kurioje skirtingos socialinės grupės kovoja arba turėtų kovoti už savo interesus ir įtaką visuomenėje.

Galimybė demokratinėje valstybėje įtakoti vienaip ar kitaip šalies ekonominę/politinę sistemą kiekviena grupė gali per rinkimus. Labai svarbu, jog kiekviena socialinė grupė turėtų labai aiškią viziją ko ir iš kurios politinės jėgos ji norėtų. Idealu, jog susikurtų nuomonės transmisijos mechanizmas, kai politinės jėgos, nesilaikančios duotų pažadų, kituose rinkimuose iš tos socialinės grupės, kurios pažadų nebuvo laikytąsi, balsų nesusilaiktų ir t.t. Taigi, kiekviena politinė jėga norėdama būti perrinkta kituose rinkimuose, turėtų laikytis savo duotųjų pažadų.

Vakarų europoje panašūs procesai: „senos“ partijos turi tam tikrą kiekį rinkėjų, kurių nuostatas partijos stengiasi įtvirtinti valstybės ekonominiame/politiniame gyvenime. Labai normalus procesas.

Lietuvoje tuo tarpu tai nevyksta. Galime girdėti žmonių teiginius, jog nėra už ką balsuoti, išrinksime tuos pačius „žulikus“ ir t.t. Kodėl? Na aš manyčiau, kad tokia situacija susidaro todėl, jog Lietuvoje pagrindinis rinkėjas – pensijinio amžiaus žmogus. Kadangi jis aktyviausias ir jis turi lemiamą balsą, o kiti visuomenės sluoksniai nėra suinteresuoti dalyvauti politiniame šalies gyvenime, tai šito socialinio sluoksnio poreikius ir reikia pirmiausia tenkinti. Kiekviena partija, kuri turėtų turėti skirtingą programą, stengiasi vienaip ar kitaip įtikti pagrindiniai rinkėjų grupei – pensijinio amžiaus žmonėms. Tokioje sistemoje, būti kitokiu ir atstovauti kitokius interesus – paprasčiausiai neapsimoka, kadangi kituose rinkimuose gali būti papraščiausiai neperrinktas, todėl politinės jėgos stengiasi „kosmetiškai“ skirtis nuo savo konkurentų ir turime situaciją, jog atrdoytų balsuojame už skirtingas partijas, tačiau turime labai panašų galutinį rezultatą. Rinkos instrumentai šioje politinėje sistemoje – neveikia.

Norint, kad į kiekvienos visuomenės interesus būtų atsižvelgtą, sprendimas turėtų būti labai paprastas – pradėkite aktyviau dalyvauti valstybės politiniame gyvenime, o svarbiausia – balsuokite. Juk balsuoti – nieko nekainuoja, o nebalsavus, skirtingos visuomenės grupės įves tokią tvarką, kuri jums gali kainuoti.

Taigi, esant tokiai politinei sistemai Lietuvoje, dabartinė dauguma pasielgė labai sakyčiau sąžiningai kitu visuomenės grupių atžvilgiu. Taip, mažos pensijos yra skaudi realybė Lietuvoje, bet taip pat ir mažos dirbančiųjų algos, o ir jaunimo perspektyvos Lietuvoje. Sakyčiau, labai neteisinga nuo šalį apėmusių problemų apginti vieną visuomenės dalį. Sunkumai paliečia visus, todėl ir ekonominiai sprendimai (ideliu atveju) turėtų paliesti kiekvieną visuomenės grupę vienodai. Nemanau, kad Lietuva turi galimybės šalyje turėti visuomenės grupes, kurios yra „lygesnės“ tarp „lygių“. Ekonominius šio sprendimo motyvus aš buvau aptaręs praeitame savo įrašė, todėl šiame nebesiplėsiu.

Norėčiau paliesti dar vieną temą, liečiančią pensijinio amžiaus žmonės. Mane stebina jų nesugebėjimas veikti rinkos ekonomikos sąlygomis. Taip, mes esame jauna valstybė, ir taip prisitaikyti nėra taip lengva, tačiau pensijinio amžiaus žmonės dažnai aktyvų turi daugiau nei kitos visuomenės grupės, tačiau jų panaudoti efektyviai – nesugeba.

Tarkime, vakarų Europoje, pensijinio amžiaus sulaukę žmonės, kurie negauna aukštos pensijos iš valstybės, stengiasi realizuoti savo nekilnojamąjį turtą, kurio išlaikyti jie nebegali. Pardavę didesnį/prabangesnį nekilnojamą turtą, jie pasirenka gyventi mažesniame/mažiau prabangiame būste ir likusią dalį realizacijos pajamų naudoja tam, kad pagerinti savo vartojimą ir t.t. Lietuvoje, tuo tarpu, labai retas, kuris pensijinio amžiaus žmogus apie tokią galimybę pagalvoja. Juk už didesnį nekilnojąmąjį turtą reikia mokėti ir didesnius komunalinius mokesčius ir t.t., o nekaupus pensijų pensijinių fondų pavidale, šiuos kaštus turi kompensuoti valstybinė pensija, kuri Lietuvos atveju yra finansuojama dabartinių dirbančiųjų sąskaita. Įvairiems kaštams augant, rekalingos aukštesnės pensijos ir t.t., tačiau kaip tas aukštesnes pensijas valstybei mokėti, jeigu viena visuomenės dalis nesugeba arba nenori keistis? O kam jai keistis, jeigu kitos socialinės grupės nesiekia, kad jos keistųsi, o politinės partijos pataikauja tik savo rinkėjams – pensijinio amžiaus žmonėms.

Klausimas – ar Lietuvoje turėtų atsirasti aktyvesnis judėjimas už tai, jog mokyti mūsų visuomenę, kaip efektyviai naudoti esamus resursus? O svarbiausia – kas už tai turėtų  būti atsakingas – valstybė ar privatus asmuo?

Kaip jau minėjau ne viename savo įraše, jeigu jūs neginsite savo interesų, savo interesus ir valią jums primes kažkas kitas. Dabartinis valdžios sprendimas naštą padalinti kiek įmanoma tolygiai tarp skirtingų socialinių grupių – sveikintinas ir prieštaraujantis politinei logikai.

#ekonomika #Lietuvos ekonomika #Pensijos #Pensininkai #vyriausybė

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai