Socialinė obligacija

Tomas S.

Nesena finansų krizė nepaliko nei vienos pasaulio šalies be savo pėdsako. Ypatingai „nukentėjo“ vakarų pasaulis – Europa ir Jav. Kodėl nukentėjo kabutėse? Todėl, jog ekonominės problemos buvo matomos jau senai, todėl tik laiko klausimas kada pačių sukurtos problemos sugriaus buvusią ekonominę tvarką.  Kas po finansų krizės tapo nugalėtojais? Mano manymu, privatus sektorius – ypatingai bankai, didelės korporacijos ir t.t. Kodėl? Todėl, jog bankai sugebėjo įtikinti, jog jie būtini esamai ekonominei sistemai, todėl buvo sėkmingai išgelbėti skirtingų vyriausybių. Be to, ypatingai Jav bei  Europos didelės korporacijos sugebėjo įtikinti vyriausybes, jog šios korporacijos yra būtinos tų šalių ekonomikoms, ko pasekoje atsirado specialios programos, kurios skatina žmones keisti automobilius, tai yra priduoti senesnius, gauti iš valstybės tam tikrą išmoką ir įsigyti naujus automobilius. Ar ši akcija buvo sėkminga? Taip, automobilių gamintojam ji buvo labai sėkminga, kadangi pardavimai krizės metu buvo dirbtinai palaikomi. Be to, daug šalių, ypatingai Prancūzija ėmėsi ir kitokių savos industrijos dirbtinų skatinimo priemonių, kurios taip pat prisidėjo prie ekonomikos gyvasties palaikymo. Ar tokios priemonės yra gerai? Na kiekvienas turės apie tai skirtingą nuomonę, tačiau mano giliu įsitikinimu tokios priemonės prie tvaresnės ekonomikos neatveda, bet apie tai vėliau. Labai svarbus klausimas – o kas už visą šitą pagalbą moka? Atrodo, jog valstybė, o tiksliau – tos valstybės mokesčių mokėtojai. Jeigu pasižiūrėtumėte kas po esamos krizės liko labiausiai prasiskolinęs ir nukentėjęs, tai atsakymas būtų labai paprastas – mokesčių mokėtojas. Būtent už jo pinigus buvo atstatyti ir rekapitalizuoti bankai, palaikomos kitos industrijos. Galima sakyti ir taip – valstybė tapo privataus sektoriaus įkaitu arba tiksliau stambaus privataus sektoriaus įkaitu. Galima ginčytis, ar reikėjo padėti bankams ir kitoms stambioms industrijoms, bet esmė, kad už visą šitą baliuką sumokėjo mokesčių mokėtojas.

Kokia situacija turime dabar, po finansų krizės? Liudna. Kodėl? Todėl, jog valstybės prasiskolino (aišku jos skolinosi ir seniau ir tai ne tik stambaus privataus sektoriaus kaltė) krizės metu. Kodėl? Todėl, jog būtent valstybės arba mokesčių mokėtojai paėmė baliaus sąskaitą ir ją apmokėjo. Dabar kiekvieną dieną finansų spauda rašo apie agresyvią Jav monetarinę politiką, Europos Centrinio banko kišimąsi į eurozonos narių skolinimąsi ir t.t. Tokios šalys kaip Graikija – jau senai turėjo problemų, todėl krizė tik jas paaštrino, tuo tarpu Airija, taip turėjo burbulinę nekilnojamojo turto rinką, bet dabar yra „mušama“ be reikalo, kadangi Airija prisiėmė stambaus privataus kapitalo – bankų įsiskolinimus. Kas už tai mokės?  Aišku – mokesčių mokėtojas. Kaip ir darosi aišku, kurioje barikadų pusėje yra būti geriau – stambaus privataus kapitalo. Toliau apie spaudą ir apie „rinkos guru“. Girdime, kad Jav – parazitai, begėdžiai, ECB, Anglijos Centrinis bankas taip pat per daug agresyviai reaguoja į situaciją, todėl reikėtų, jog monetarinė politika būtų sugriežtinta. Ką reiškia sugriežtinta monetarinė politika esamuoju laikotarpiu? Na trumpalaikės palūkanos išaugs, ko pasekoje pabrangs kreditas. Lyg ir būtų logiška po kelerių metų agresyvios monetarinės politikos ją sugriežtinti. Nė velnio. Kodėl? Todėl, jog elementari ekonominė logika – aukštesnės trumpalaikės palūkanos – didesni skolinimosi kaštai. Krizės laikotarpiu būtent finansinis sektorius ir stambūs kapitalas buvo prasisikolinę, todėl palūkanos buvo agresyviai sumažintos tam, jog leisti privačiam sektoriui rekapitalizuoti veiklą – atsisakyti nereikalingų operacijų greitai, sumažinti skolas arba pasiskolinti pigiau.  Dabar pagrindiniai skolininkai – valstybės. Kas mokės didesnias palūkanas už stambaus privataus sektoriaus išgelbėjimą – mokesčių mokėtojai. Neblogas sandoris mokesčių mokėtojams :), ypatingai žinant, kad privatus sektorius jau gerus pusantrų metų dirba labai pelningai, kadangi krizės metu gavo lengvatines paskolas, o ir sugebėjo atsikratyti dalies darbo jėgos, taip pataisydamas pelno maržas. (Apie tokius dalykus, kaip darbuotojų atleidimus net nešneku, juk ir bedarbiams kažkas pašalpas turi mokėti, o tas kažkas – mokesčių mokėtojas). Turint kapitalo prieaugį, kaip, kad stambusis kapitalas šiuo metu, norėtųsi iš to kapitalo uždirbti, o aukštesnės palūkanos būtų ypatingai gerai. Ypatingai šiuo šūkiu pasižymi finansinis sektorius ir išgelbėtieji „investavimo guru“, kurie jau gerus metus „zyzia“ neva esama sistema (matai, mumis visus išgelbėjo, mes dabar norėtume saugumo, tai yra aukštesnių palūkanų normų) kuria infliaciją. Taip ji gali ją kurti ir aš su tuo nesiginčiju, tačiau yra vienas esminis skirtumas – ar dabartinės žemos trumpalaikės palūkanos bei pinigų pasiūlos padidėjimas bus pastovus ar laikinas. Šis monetarinis stimulas yra laikinas, todėl kažkokios žąlos ilguoju periodu būti neturėtų. Daug kas pasakys, kad esama pasaulinė infliacija – to padarinys. Na tikrai ne, tai daugiau klasikinės pasiūlos/paklausos problemos žaliavų rinkose, nors neturime užmiršti, kad ir likvidumo perviršis rinkoje gali turėti įtakos žaliavų kainoms. Bet čia vėlgi yra labai svarbu atskirti „popierines“ žaliavų kainas nuo fizinių žaliavų kainų. Ateities sandorių rinkoje dabar vyksta labai įdomus procesas, kai sidabro ateities kontraktų yra daug daugiau negu fizinio sidabro pasiūlos ir keletas hedge fondų bando „užspausti“ rinką, reikalaudami investuotojų pristatyti fizinį sidabrą keletos dienų bėgyje, vadinamasis „cornering the market“. Įdomu, ar jiems pavyks taip „nubausti“ spekuliantus.

Kodėl pradėjau pasakoti apie finansų krizę, nors įrašo pavadinimas visai kitoks. Na turime suprasti, kad finansų krizė labai paaštrino valstybinių skolų problemą, ko pasekoje valstybės privalo karpyti biudžetus, o ir stengtis grąžinti skolas, kurių pagalba buvo išgelbėtas stambus privatus kapitalas. Jeigu monetarinė politika pasaulyje bus sugriežtinta – skolų našta tik išaugs, o ir karpyti biudžetus reikės dar stipriau negu dabar prognozuojama. (Ar esama sistema ir ekonominis lygis yra geras ir tvarus – atskiras klausimas. Šiame įraše aš dirbu su esama padėtimi, todėl į filosofinius pamąstymus nesiveliu 🙂 ). Jau prieš keletą metų sužinojau apie labai įdomaus investicinio instrumento galimą atsiradimą – socialinės obligacijos. Tai toks intrumentas, kurio grąža yra susieta su tam tikro socialinio reiškinio baigtimi. Tarkime, socialinė obligaciją gali būti išleista ir susieta su buvusių nuteistųjų tikimybe vėl padaryti nusikaltimą. Tai yra, investuotojas gali investuoti į tokią obligaciją ir tikėtis grąžos tik tada, jeigu nuteistųjų ateities prasižengimo rodiklis gerės, tai yra jis mažės ir buvę nuteistieji nebeprasižengs. Tokius rezultatus galima pasiekti įvairiais būdais, tarkime, nuteistuosius įdarbinant ir t.t. Tarkime Lietuvoje yra didelė problema – vairutojų neblaivumas už vairo. Išleidžiant tokias obligacijas, privatus sektorius būtų suinteresuotas mažinti neblaivių vairuotojų skaičių už vairo, nuo to būtų geriau ir valstybei ir pačiam investuotojui, kadangi jis gautų pozityvią grąžą. Socialinės obligacijos gali praktiškai būti naudojamos betkokiam socialiniam reiškiniui. Šio finansinio įrankio pirmaisiai išbandytojais gali tapti Jav ir Didžioji Britanija. Šios valstybės jau senai suprato, jog biurokratai yra suinteresuoti mažinti tam tikras problemas iki tam tikro lygio. Labai sunku valstybiniame sektoriuje esančius darbuotojus motyvuoti tam, jog būtų pasiekti geresni rezultatai. (Tikrai nesakau, kad nėra gerų darbuotojų valstybiniame sektoriuje, tačiau pagal ekonominę teoriją ir praktiką taip jau atsitinka, kad privatus sektorius sugeba problemas išspręsti efektyviau nei valstybinis). Jav ir Didžioji Britanija būtent ir kenčia nuo aukštų biudžetų deficitų ir valstybinių skolų, todėl pradeda imtis nestandartinių būdų socialinių problemų sprendimui. Teko skaityti keletą įspūdingų tyrimą, tarkime, Didžiojoje Britanijoje paskaičiuota, jog jeigu jaunai vienišai mamai yra padedama auginti kūdykį, tai yra tai mamai ir kūdykiui suteikiama visiokeriopa pagalba – būstas, maistas ir t.t. tai kiekvienas investuotas svaras ilguoju laikotarpiu atneša tris svarus mokesčių mokėtojui, kadangi tiek mama, tiek vaikelis nebūna psichologiškai palūžę, stengiasi toliau „kabintis“ į gyvenimą, edukuojasi ir t.t. Ar apsimoka? Tikrai taip. Dabar valstybės spėja, kad privatus sektorius arba privatūs investuotojai galėtų panašiu principu pasiekti gersnių rezultatų nei valstybinis. Valstybė išleistų socialines obligacijas į kurias investuotų suinteresuoti privatūs investuotojai, kurie stengtųsi sumažinti tam tikrus rodiklius ir socialines problemos, ko pasekoje tiek valstybė pasiektų norimus rezultatus, tiek investuotojai gautų grąžą. Aišku, pats principas labai geras ir teoriškai turėtų veikti, bet praktikoje manau bus susidurta su labai daug problemų. Pirmiausia, labai sunku pasirinkti teisingus rodiklius, pagal kuriuos vertinti obligacijos grąžą ir socialinio reiškinio rezultato sėkmę. Be to, turi būti sukurti mechanizmai, kaip įsitikinti, jog privatus sektorius neapgaudinėja valstybės paprasčiausiai falsifikuodami duomenis ir t.t.

Iniciatyva – pagirtina, stebėsime jos rezultatus (aš tikiuos, jog jie bus puikūs :)).

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai