Stiglitzo požiūris į Europos deficitų mažinimą

Tomas S.

Joseph Stiglitz, Nobelio ekonomikos premijos laureatas, nesutinka su dabar vykstančiu deficitų mažinimu. Aš 100% sutinku su profesorium, kadangi eurozona pasirinko spręsti neesmines problemas. Kuriant eurą, vieningą valiutą, nebuvo sukurta mechanizmo, tam, kad produktų ir paslaugų bei pinigų rinkos būtų pusiausvyroje. Pagal Walra’s Law tai ir trečioje – darbo rinka būtų pusiausvyruoje, jeigu pirmosios dvi yra pusiausvyruoje. Galima sakyti, kad prekės ir paslaugos pakankamai efektyviai juda eurozonoje, bet pinigų rinka tikrai nėra pusiausvyruoje. Dabartinis status quo yra geras Vokietijai, tačiau „silpnosiom“ eurozonos šalim tikrai nėra naudingas. Kitaip sakant, esame ne full-employment equilibrium. Šalis, kurios turi savo nepriklausomas fiskalines politikas, paprasčiausiai negali būti prižiūrimos vieninga monetarine politika. Pats euras buvo kuriamas Jav dolerio ir Jav ekonominio modelio pavyzdžiu, bet dabartinė eurozona net neprimena Jav. Būtent dėl to, kad eurozonos šalyse yra pakankamai griežtos savos taisyklės. Aišku, Jav valstijos taip pat turi laisvės tvarkytis taip kaip nori, tačiau jos turi paklusti bendrai šalies politikai, tuo tarpu eurozonos  šalys pirmiausia suinteresuotos savo šalies problemomis, todėl eurozonos bendroji politika gali būti tik kaip patariamasis instrumentas.

Kaip susikuria šitie rinkos netikslumai? Na pirmiausia, ypatingai pietinėse eurozonos šalyse yra nevienodos darbuotojų teisės. Tarkim Ispanijoje labai sunku atleisti darbuotojus, labai stiprios darbuotojų sąjungos, todėl kompanijos nesuinteresuotos samdyti daug darbuotojų, o samdo nedidelę dalelę, tačiau ta dalelė gauna didesnes algas negu rinkos algos. Taip susidaro rinkos netikslumai, kurie vėliau išbalansuoja šalies politiką iš bendro eurozonos politinio konteksto ir vėliau turime tai, ką turime. Ne tik neefektyvios užimtumo rinkos, bet ir monopolinės struktūros šalių viduje, tarkim energetikos sektoriuose, taip pat išbalansuoja efektyvią kainodarą. Svarbiausia, kad kiekvienos šalies problemos unikalios – nėra taip, jog imsim surasim bendrą eurozonos problemą ir išspręsim. Tikrai ne. Kiekviena šalis su savo struktūrinėm problemom turėtų turėti savo unikalias fiskalinę ir monetarinę politikas, tačiau einamuoju laikotarpiu turi tik nepriklausomą fiskalinę politiką, todėl tokie vadinamie disequilibrium susiformuoja. Didesnis skolinimąsis tų problemų neužtušuos. Kai teisingai Nourelis Roubini išsireiškia apie problemas, kurių mes nesprendžiame, o atidedame: “ Kicking the can down the road“. Tai yra mes paprasčiausiai paspiriam skardinę toliau, tačiau niekas jos nepakeliame ir neišmetame.

P.S. įdomu kaip šita euro krizė išsispręs, nes tik skolindamiesi tikrai nieko neišspręsime. Kita problema, ar sugebėsime skolintis iš rinkų bent iki Kovo mėnesio? Tarkim vakar, 10 metų Graikijos obligacijų grąža pasiekė rekordines aukštumas, nors nepasirodė jokios neigiamos informacijos apie eurozoną, o ir pasaulio ekonomiką.

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai