Visuomenės senėjimo efektas vertybinių popierių kainoms

Tomas S.

Praeitos savaitės The Economist skyrelyje „Economic Focus“ nagrinėjama labai įdomi tema – kokį efektą vertybinių popierių vertėms turi visuomenės senėjimo efektas. Kad šią temą būtų galima pagvildenti ir kažkiek susipažinti turime įsiaiškinti, kaip ekonominiai agentai taupo, kas įtakoja jų taupimą, kada jie skolinasi ir t.t.

Jeigu žiūrėsime iš Keynes perspektyvos, tai vartojimo funkcija, į kurią galima žiūrėti kaip į taupimo funkciją tik su priešingu ženklu, priklauso nuo dabartinių namų ūkio ar makro lygiu – šalies pajamų. Žmonės priima taupymo/vartojimo sprendimus, naudodami savo dabartinį pajamų lygį. Ar toks supratimas yra teisingas? Na pasiskaičius finansinės spaudos ir kai kurių ekspertų – tai šis taupymo/vartojimo modelis yra teisingas – taupymo/vartojimo sprendimai yra apriboti tuo kiek žmogus/valstybė uždirba dabar. Gal ir teisingai, nes prognozės, tuo pačiu ir orų, nėra visada teisingos, todėl galima sakyti, kad žmonių taupymo/vartojimo sprendimai yra apriboti dabartinių pajamų. Keynes modelis yra dažnai naudojamas uždaroms ekonomikoms ( Ką reiškia uždara ekonomika? Tai tokia ekonomika, kuri nevykdo jokios prekybos su užsienio šalim. Visas ekonominis gyvenimas vyksta uždaroje erdvėje). Be to, šis Keynes modelis, bent jau „paprastajame“ kontekste, turi tokią prielaida – namų ūkiai negali skolintis, tai yra – jie negali vartoti daugiau nei uždirba.

Vis dažniau tenka paskaityti įvairių komentarų, kad tarkim bankai – blogis, kreditas – taip pat. Baisiausia, kad tokie pasisakymai pasigirsta iš žmonių, kurie gali formuoti visuomenės nuomonę. Ar bankai yra blogis? Viskas priklauso nuo banko ir kokia veikla jis užsiiminėja. Paprasčiausia prasme, bankas priima trumpalaikius indėlius, kas yra banko įsipareigojimai, ir vėliau juos perskolina verslams ir namų ūkiams ilgesniam laikui ir už didesnes palūkanas. Bankas šiuo atveju atlieka kapitalo alokaciją tarp namų ūkių/verslų, kurie turi kapitalo perviršį ir nežino, kur jį investuoti, namų ūkiams/verslams, kurie neturi kapitalo, bet žino kur tą kapitalą panaudoti naudingiau. Labai paprasta funkcija, kuri yra esminė gerai rinkos ekonomikos veiklai palaikyti. Aš nesigilinsiu į dabartinių bankų kitas funkcijas, nes šis įrašas ne apie tai.

Ar kreditas yra blogai? Vėlgi, jeigu namų ūkis/verslas turi puikią idėją, kaip gauti didelę grąžą, bet neturi kapitalo, tai kapitalo pritraukimas, prisiimant kreditą – labai sveikintinas ir rinkos ekonomikai būtinas įrankis. Kaip jau ne kartą minėjau – reikia kiekvieną reiškinį, situaciją įvertinti kritiškai – pasakymas, kad bankas ar kreditas – blogis, iš esmės nieko informatyvaus nepasako, tačiau dažnai žmonės, kurie neturi jokio finansinio/ekonominio žinių bagažo „pasigauna“ šitą teiginį ir bando įtikinti, kad bankai ir kreditas – blogis.

Taigi, jeigu išsiaiškinome, kad bankai ir kreditas nėra jau toks blogis, tai prieinami prie Marco Modigliani „life cycle hypothesis of consumption“ arba kitais žodžiais – namų ūkiai priima taupymo/vartojimo sprendimus ne tik pasiremdami savo dabartiniu pajamų lygiu, bet jie pasiremia viso savo gyvenimo pajamų lygiu. Dar paprasčiau – žmogaus taupymo/vartojimo sprendimas priklauso nuo to, kiek tas žmogus uždirbs per visą savo gyvenimą. Vėlgi prognozės nėra labai „rimtas“ įrankis, tačiau jau ne viename moksliniame darbe randamas tiek statistiškai, tiek ekonomiškai svarbus skirtumas tarp viso gyvenimo pajamų žmonių su aukštuoju išsilavinimu ir be. Žmonės, turintys aušttąjį išsilavinimą, uždirba per visą savo darbingą laikotarpį, nei žmonės, kurie jo neturi. Vėlgi, šioje analizėje gali sužaisti ir kiti faktoriai ne tik išsilavinimas, kuris lemia šį pajamų skirtumą, tačiau daugelis sutinka, kad aukštasis išsilavinimas leidžia žmonėms uždirbti daugiau.

Kas yra aukštasis išsilavinimas? Žmogiškasis kapitalas. Žmogus, kuris siekia aukštojo išsilavinimo, investuoja į savo žmogiškąjį kapitalą, gaišdamas laiką prie knygų (praranda pajamas dėl negalėjimo dirbti), pirkdamas knygas, mokėdamas už mokslą in general. Tai yra investicija ir ne kiekvienas gali taip invesuoti pasiremdamas savo ar tėvų finansiniais ištekliais. Ką daro tokie studentai? Skolinasi. Dažnai studentams, neturintiems nei finasinių pajamų, nei užstato, valstybės ir bankai skolina tam, kad jis tą išsilavinimą įgytų. Valstybė/bankai numato, kad ateityje besiskoinantysis sugebės tą paskolą grąžinti, nes jie tiki pajamų premija, kurią įgyja žmogus turinti aukštąjį išsilavinimą. Lietuvoje aš pasigendu diskusijos apie žmogiškąjį kapitalą, kaip investicijos suvokimą. Dažnai teigiama, kad aukštasis išsilavinimas turi būti nemokamas ir t.t., tai yra, tai nėra investicija per se, tai daugiau privalomas dalykas. Kai toks privalomas dalykas „tikrai“ tampa privaloma – darbo rinkoje pajamų premija tarp turinčių ir neturinčių aukštąjį išsilavinimą sumažėja, kas vėliau turi įtakos žemesnėms algoms ir augantiems darbdavių reikalavimams. Toks kertinis finansinis modelis kaip CAPM (capital asset pricing model) gali būti paremtas ne tik finansinėm investicijom, bet ir investicijom į žmogiškąjį kapitalą, tai yra, vakaruose aukštasis išsilavinimas – investicija, pas mus bandoma primesti nuomone arba galbūt buvo – būtinas.

Taigi, kodėl šneku apie aukštąjį išsilavinimą? Šneku todėl, kad noriu parodyti, kad aukštasis išsilavinimas – investicija ir žmonės, kurie jo siekia, bei žmonės/institucijos, kurie jį padeda įgauti (skolindami finansinius išteklius) priima šiuos sprendimus, pasiremdami ne tik dabartiniu namų ūkių pajamų lygiu, bet ir ateities.

Taigi grįžkime prie visuomenės senėjimo ir kokį efektą šis reiškinys turi vertybinių popierių kainoms. Jeigu tikėsim Modigliani teorija, tai darbingo amžiaus žmonės taupo, bet tas taupymas ateina per skolinimąsi praktikoje. Kaip? Na žmonės, kurie dirba ir uždirba skolinasi tam, kad įsigyti būstą, išsilavinimą, jie akumuliuoja turtą. Ta turto akumuliacija ateina per skolinimąsi, tačiau tai tai tuo pačiu metu yra ir taupymas, kadangi namų ūkiai, negalintys įsigyti tarkim būsto dabar už savas pajamas – skolinasi. Tai yra, jie sutinka vartoti mažiau arba nesuvartoti visko, ką uždirba dabar, bet moka bankui palūkanas ir taip taupo senatvei. Turtingesni namų ūkiai taip pat investuoja į finansinius investicinius vienetus. Taigi, per darbingą amžių žmogus/namų ūkis akumuliuoja turtą, tam, kad išėjus į pensiją galėtų šį turtą parduoti tam, kad išlaikytų panašią pragyvenimo kokybę. Taigi, šalyje esant daug dirbančio amžiaus žmonių, šalies taupymo lygis turėtų pakilti, kadangi namų ūkiai akumuliuoja tiek fizinius, tiek finansinius išteklius. Kokį poveikį tai turėtų turėti nekilnojamojo turto, finansinių išteklių ir t.t. kainoms? Na kainos turėtų išaugti. Ir tikrai, ne vienas mokslinis darbas ( The Economist pateikia nuoroda, kur tie darbai randasi) randa sąryšį tarp vertybinių popierių verčių ir šalies dirbančiųjų skaičiaus. Dažniausiai konstruojami vadinamieji rodikliai – kiek vienam dirbančiajam tenka pensininkų. Jeigu vienam dirbančiajam pensininkų tenka mažiau – namų ūkiai akumuliuoja daugiau turto ir įvairių investicinių vienetų kainos auga, jeigu vienam dirbančiajam tenka daugiau pensijinio amžiaus žmonių – namų ūkiai makro lygiu taupo mažiau ir tai turi neigiamos įtakos investicinių vienetų kainoms, kadangi daugiau pensijinio amžiaus naudoja savo turtą vartodami, o ne taupydami.

Tarkim Japonija, šalis, kuri jau dabar turi demografinių problemų, kadangi pensijinio amžiaus žmonių atsiranda vis daugiau, o dirbančiųjų mažiau, tai jeigu pažiūrėsime tiek į akcijų rinkos vertes, tiek į nekilnojamojo turto – jos yra nukritusios tikrai daug, kas patvirtintų šitą visuomenės senėjimo poveikį vertybinių popierių vertėms.

Hipotezė tikrai įdomi ir manyčiau, tikrai turi kažkiek pagrindo. Kaip jau ne kartą minėjau – hipotezių yra labai daug ir vienu atveju viena, kitu – kita, gali būti teisinga, bet kuo daugiau jų mes žinosime, tuo geriau suprasime finansinės ir fizinio kapitalo rinkas.

#Ekonominiai agentai #grąža #vertybiniai popieriai

Skaityti toliau

Skaitytojų komentarai