Praeitos savaitės numeryje The Economist parašė mažą straipsnelį apie hedge fondo vadova Ray Dalio, kuris uždirbo daugiau pinigų nei bet kuris kitas hedge fondo vadovas. Jis aplenkė visiems gerai pažįstamą arba girdėta George Soros ir tapo turbūt geriausiu hedge fondo vadovu.

Apie patį Ray Dalio nerašyiu. Prisipažinsiu, kad apie šį žmogų pirmą kartą sužinojau prieš gerus metus. Ray Dalio yra hedge fondo Bridgewater Associates vadovas. Šio fondo tinklapyje yra daug įdomios ir nemokamos informacijos.

Nesenai perskaičiau Ray Dalio gyvenimo ir vadovavimo principus (ši publikacija yra nemokama ir ją galite parsisiųsti iš čia). Siūlau paskaityti kiekvienam. Mano manymu, labai įdomus ir teisingi principai

Be to, tame pačiame tinklapyje galite rasti Bridgewater Associates ekonominės analizės/supratimo. Vėlgi tai nemokama informacija ir ją galite parsisiųsti iš čia. Jos perskaityti dar nespėjau, tačiau jau parsisiunčiau.

Tiems, kurie domisi investavimu, mano manymu, ši informacija turėtų būti labai naudinga, o ji dar ir nemokama

Prieš turbūt gerą mėnesį finansinių rinkų reguliatoriai abejuose pusėse Atlanto pradėjo tyrinėti, kaip yra skaičiuojamas Libor (London interbank offered rate)  – vidutinė tarpbankinių palūkanų norma, kuri parodo kokiu procentu bankai skolina vieni kitiems trumpuoju laikotarpiu įvairiomis valiutomis. Libor yra skaičiuojamas kiekviena dieną. Kompanija Reuters išsiunčia klausimyną bankams (apklausiami berods 25 bankai), kur tie bankai nurodo savo skolinimosi kaštus įvairiomis valiutomis, įvairiems laikotarpiams. Tada Reuters, gavusi visų bankų duomenis, atmeta 25% aukščiausių skolinimosi kaštų ir 25% – žemiasių, ir iš likusių paskaičiuoja aritmetinį vidurkį. Šie vidurkiai vėliau publikuojami, ir kaip teigia tiek The Economist, tiek The Financial Times 360 trilijonų JAV dolerių finansinių kontrkatų (5 kartus didesnis kiekis nei Pasaulio bendras vidaus produktas) yra paremta/įvertinta būtent šio finansinio mato pagalba.

Taigi, kokios problemos su Libor’u? Pirmiausia, aš apie Libor’o skaičiavimo metodiką sužinojau visai nesenai, o ji labai primityvi, nors geresnės praktinės alternatyvos turbūt būtų sunku surasti. Bankai nepasiremia kažkokiais rinkos rodikiais tam, jog nustatyti savo skolinimosi kaštus Libor’o skaičiavimui, jie paprasčiausiai teigia, jog jų skolinimosi kaštai viena ar kita valiuta yra tokio dydžio, tai yra, bankai spėja, kokie bus jų skolinimosi kaštai, pasiremdami įvairia esama informacija. Taigi, kiekvienas bankas gali nebūtinai atskleisti savo tikslius skolinimosi kaštus. Problema ta, jog turbūt būtų sudėtinga kiekviena dieną paskaičiuoti tikslius skolinimosi kaštus kiekvienam bankui, nors dabar reguliatoriai ir rinkos žaidėjai ieško naujesnių ir geresnių būdų, kaip sukurti geresnį skolinimosi standartą.

Kokios institucijos, žaidėjai išlošia dėl tokios skaičiavimo metodikos? Aišku, jog bankai. Kodėl? Todėl, jog jie gali publikuoti kokius nori spėjamas skolinmosi kaštus (aišku jie neturėtų būti ypatingai „nenormalūs), tačiau po finansų krizės išaiškėjo, jog suprasti kiekvieno banko operacijas, esamus, turimus ir būsimus įsiskolinimus kiekvieną dieną yra praktiškai neįmanoma. Praeitame mano blogo įraše mano minėta „shadow banking“ sistema tik prisideda prie didesnio chaoso. Aišku, jog sužinoti, kokie yra kiekvieno banko „tikrieji“ skolinimosi kaštai – praktiškai neįmanoma. Be to, bankai turėdami informaciją arba tiksliau nustatydami savo Libor parodymus gali informuoti kitus banko departamentus, pvz, tuos, kurie prekiauja įvairiais finansiniais instrumentais, ir taip tiems departamentams suteikti konkurencinį pranašumą. Galiausiai ir patys bankai gali susitarti, kokius skolinimosi kaštus publikuoti Libor apklausai, ir taip manipuliuoti rinka bei suteikti pranašumą savo departamentams, kurie prekiauja įvairiais finansiniais instrumentais. Kaip teigia reguliatoriai, taip ir įvyko.

Taigi, Finansinių rinkų reguliatoriai pastebėjo, jog Libor skolinimosi kainos matas pačiu intensyviausiu finansinės krizės metu – ypatingai nepakito. Tai prieštaravo ekonominei/finansinei logikai. Kodėl? Todėl, jog esant rinkos stresui finansinėse rinkose, rinkos žaidėjai dažniausiai pradeda nepasitikėti vieni kitais. Nepasitikėjimas priveda prie to, jog rinkos žaidėjai nebera linkę rizikuoti ir pradeda likviduoti savo instecinius portfelius ir grįžti prie „saugesnių“ finansinių instrumentų, tarkim grynųjų pinigų. Kai tokių rinkos žaidėjų atsiranda daug, tai yra neigiamai paveikiamos įvairių finansinių instrumentų rinkos kainos. Kaip ne vienas psichologinis tyrimas parodė, žmonės yra linkę pergyventi dėl nesėkmės daugiau nei dėl sėkmės, tai yra, jeigu įsivaizduosime, jog tam tikro finansinio instrumento kaina pakilo 10% vienu atveju ir kitu atveju nukrito 5%, tai žmogaus reakcija į tokius pokyčius nebus tolygi. Žmogus į neigiamą kainos pokytį, nors jis ir yra mažesnis, reaguos stipriau nei į didesnį teigiamą kainos pokytį. Taigi, esant tokiam rinkos stresui įvairių finansinių instrumentų kainos krenta, tuo pačiu ir užstatai atpirkimo sandorių rinkose ir t.t. Atpirkimo sandorių rinkoje ypatingai aktyvūs – bankai. Taigi, logiška, kad toks rinkos stresas turėtų sukelti didesnį nepasitikėjimą tarp bankų ir tai turėtų būti tarpbankinėje skolinimosi rinkoje, o tai parodytų išaugės Libor matas. Tuo tarpu, reguliatoriai pastebėjo, jog šis matas tokiu stresiniu laikotarpiu neišaugo, o liko praktiškai nepakitęs.

Tada, kilo klausimas, kas vyksta tarpbankinėje skolinimosi rinkoje? Ir prieita prie išvados, jog kai kurie bankai specialiai neskelbė rinką atitinkančių skolinimosi kaštų. Aišku, jog skirtingus bankus rinkos stresas paveikia skirtingai, o ir metodika Libor leidžia atmesti brangiausią skolinimąsi, tačiau ištyrus bankų apklausos, nusiųstas Reuters kompanijai, išaiškėjo, jog bankai nebuvo įtakoti bendro rinkos streso, kas prieštarauja ekonominei logikai.

Ar tai didelis bankų nusikaltimas? Na viena investicinė kompanija palaiko bankus, kurie neva gali būti susitarę ir siųsti teisybės neatitinkančią informaciją Libor apklausose. Kaip teigia kompanija, jeigu bankai pradės siųsti „tikrus“ skolinimosi kaštus, tai tarpbankinė skolinimosi sistema nebeveiks, tai yra, labai greitai bus identifikuoti „blogieji bankai“ (tie bankai, kurie negali pasiskolinti rinkos palūkanomis) ir „gerieji bankai“ (kurie skolinasi normaliomis rinkos palūkanomis). Taigi, investuotojų kapitalas paliks vienus bankus ir pereis į kitus bankus, o turbūt tiksliausia būtų teigti, jog kapitalas paliks visus bankus, ir buvę gerieji bankai taps blogaisiais, o pati bankinė sistema žlugs be valstybės įsikišimo.

Teisingas pamąstymas, tačiau rinkos žaidėjai, o ir kiekvienas investuotojas turėtų būti suinteresuotas, jog esantys finansiniai ir visi kitokie rodikliai yra tikslūs, kompanijos jų nemanipuliuoja. Pasiremdami šia informacija investuotojai gali priimti jų nuomone teisingus finansinius sprendimus. Jeigu ši informacija nėra teisinga, tai apie kokius finansinius sprendimus mes šnekame?

Aišku viena, jog finansinės rinkos ir pati finansinė sistema yra labai sudėtingos. Daug įvairių rūšių finansinės veiklos „paprastas“ investuotojas, o ir reguliatoriai paprasčiausiai nemato, todėl labai sunku susidaryti „tikrąjį“ finasinės rinkos sveikatos vaizdą. Sprendimas turbūt labai paprastas – kuo daugiau informacijos ir skaidresnės veiklos iš bankų. Ši informacija padėtų skirtingiems investuotojams įvertingi įvairių kompanijų būklę, bei informuoti kitus investuotojus per finansinių instrumentų kainų kaitą, jog viena ar kita kompanija yra finansiškai „nesveika“ ir t.t.

Pabaigai, rinkos žaidėjai buvo ypatingai susidomėję, kaip CDS (credit default swaps) rinka bus paveikta Graikijos valstybės skolos restruktūrizavimo. Skolos restruktūrizavimas gražiai šnekant reiškia bankrotą. Taigi, CDS, tai tokie instrumentai, kurie veikia kaip draudimas nuo bankroto. Jeigu jūs nusipirkote tam tikrą kiekį obligacijų, tai turbūt norėtumėte sumažinti savo portfelio riziką dėl obligacijų vertės kritimo jas apdrausdami. Tai rinkos žaidėjai daro CDS rinkoje, kur jie perka draudimą iš kitų rinkos žaidėjų tam tikram laikotarpiui. Obligacijų vertei krentant, ir galiausiai kompanijai/šaliai bankrutuojant investuotojai, nusipirkę draudimą (CDS kontraktus), gauna išmokas iš investuotojų, kurie šiuos kontraktus pardavė.

Graikijos atveju problema buvo ta, jog eurozonos šalys ir pati Graikija pasiūlė, jog Graikijos skolos restruktūrizacija yra savanoriška, tai yra investuotojai turėtų prisiimti obligacijų vertės kritimą (nuostolį) savanoriškai, kas reikštų Graikijos ir eurozonos šalių nuomonę – bankroto nebuvimą. Jeigu CDS rinkos prižiūrėtojai būtų nusprendę, jog rinkoje ištikrųjų bankroto nebuvo, tai kyla naturalus klausimas – kam reikalingi CDS kontraktai ir rinka, kuri turi veikti kaip draudimo mechanizmas obligacijų vertės kritimo atveju?

Jeigu CDS rinkos prižiūrėtojai būtų nusprendę, jog bankroto arba „credit event“ neįvyko, tai CDS rinka būtų praradusį savo paskirtį, kaip finansinių instrumentų, tiksliau obligacijų vertės kitimo, draudimo rinka. Taip laimei neįvyko ir Graikijos skolos restrukturizacija buvo paskelbta „credit event’u“ ir CDS kontraktų tūrėtojai gaus atitinkamas draudimo išmokas iš tų kontraktų pardavėjų.

Moralas labai papratas – kiekvienas finansinis rodiklis, indeksas turi atlikti savo darbą ir atitikti savo paskirtį. Kai tokiais rodikliais yra manipuliuojama arba keičiamos žaidimo taisyklės (Graikijos atveju) tai tokia rinka, instrumentai, rodikliai ir indeksai praranda savo vertę rinkos žaidėjų akyse. Tai neprisideda prie skaidresnės ir efektyviai veikiančios finansinės sistemos, o atvirksčiai – paverčia ją sudėtingesne.

Praeitos savaitės įraše šnekėjau apie investicinius instrumentus – ETF’us ir jų riziką. Dar viena ne ką mažiau svarbesnė pasaulinės finansų sistemos dalis – šešėlinė bankinė sistema arba „shadow banking“. Šiame įraše pabandysiu ją pristatyti, ir paiškinti jos atsiradimo priežastis.

Šešėlinė bankinė sistema – kas tai?

Pirmiausia turime suvokti, kas yra „paprastoji“ bankinė sistema. „Paprastoji“ bankinė sistema yra tokia sistema, kurioje dalyvauja trys dalyvių grupės: skolinantieji, besiskolinantys ir institucijos, kurios šias dvi grupes suveda – bankai. Taigi, „paprastojoje“ bankinėje sistemoje, bankai priima iš investuotojų (skolintojų) indėlius, kurie yra trumpalaikiai (dažnai iki 5 metų trukmės) ir šiuos indėlius perskolina tiems, kad reikalingas papildomas kapitalas. Dažnai paskolos, ypatingai namų ūkiams, kurie siekia įsigyti būstą, yra ilgalaikės (dažnai iki 25 metų). Taigi, ką šioje sąveikoje tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų atlieka bankas?

Bankas arba „paprastas“ komercinis bankas yra platforma, kuri leidžia investuotojams ir besiskolinantiems atrasti vieniems kitus. Be to, bankas šio proceso metu atlieka šias funkcijas:

1. Turto likvidumo transformaciją
2. Trukmės transformaciją
3. Kredito tėkmės ekonomikoje palaikymą

Aišku, jog bankai investuoja indėlininkų indėlius į ilgalaikius investicinius projektus, tuo pat metu, atlikdami visas tris mano minėtas funkcijas.

Labai svarbi „paprastosios“ bankinės sistemos savybė, ypatingai Lietuvoje po banko Snoro incidento – valstybinis arba mokesčių mokėtojų indėlių draudimas, „Paprastojoje“ bankinėje sistemoje valstybė (mokesčių mokėtojai) yra pasiruošusi padėti komerciniams bankams, susidurusiems su tam tikromis finansinėmis problemomis, tai yra bankų įsipareigojimai yra drausti valstybės (aišku ne visi).

Šešėlinė bankinė sistema atlieka ekonomikoje tas pačias funkcijas kaip ir „paprastoji“, tačiau, mokesčių mokėtojai nėra įpareigoti tokių šešėlinių bankų gelbėti, jiems susidūrus su finansinėm problemom.

Šešėlinė bankinė sistema yra ypatingai išplitusi JAV ir Vakarų Europoje, nors panašias charakteristikas, turinčių kompanijų yra visur.

Pasakodamas apie šešėlinę bankinę sistemą pasiremiu New York Federal Reserve banko ekonomistų Z. Pozsar, T. Adrian, A. Ashcraft ir H. Boesky darbu – „Shadow banking“. Autoriai identifikuoja šias kompanijas kaip šešėlinės bankinės sistemos atstoves:

• Finansų kompanijos arba tiksliau kompanijos, kurios finansuoja įvairių prekių įsigyjimą kredito būdų. Tarkim, lizingo kompanijos. Lietuvoje lizingu užsiiminėja bankai arba tiksliau finansavimą skiria bankai, tačiau pasaulyję yra kompanijų, kurios remiasi ne tik bankų parama.
• „Asset-baked corporate paper conduits“ (ABPS) – tai tokie fondai arba tiksliau finansinio turto struktūros, kurių vertė yra padengta tam tikru turtu. Šios struktūros buvo ypatingai naudojamos nekilnojamojo turto paskolų išvestinių produktų finansavimui JAV
• „Limited purpose finance company“ – tokios struktūros pačiam neteko girdėti, bet tai vėlgi bus kompanijos, kurios finansuoja tam tikrus nelikvidžius finansinius instrumentus
• „Structured investment vehicles“ – vėlgi kompanijos arba finansinė struktūra, kai kompanija išleidžia trumpalaikius vertybinius popierius tam, jog investuotų pritrauktas lėšas į ilgalaikius vertybinius popierius, ir taip užsidirbtų
• „Credit hedge funds“ – investiciniai fondai, kurie investuoja į įvairius kredito produktus
• „Money market mutual funds“ – pinigų rinkos fondai investuotojams
• „Securities lenders“ – kompanijos, skolinančios įvairius vertybinius popierius investuotojams
• „Government Sponsored Enterprieses“ – valstybinės kompanijos, tokios kaip Fannie Mae ir Freddie Mac – dvi JAV valstybinės kompanijos, kurios turėjo aktyviai veikti ir sukurti antrinę rinką JAV nekilnojamojo turto išvestinių produktų prekybai ir funkcionavimui

Taigi, matome, kad daugelio šių kompanijų Lietuvoje nėra, tačiau pasaulyje, o ypatingai JAV, kur financinės inovacijos labiausiai išplitusios, tokių kompanijų yra daug.

Kodėl šešėlinė bankinė sistema yra svarbi? Todėl, jog 2008 metais, šios sistemos pike, 20 trilijonų JAV dolerių kredito JAV ekonomikoje buvo išleista būtent šioje sistemoje, kai tuo tarpu „paprastojoje“ bankinėje sistemoje tik 12 trilijonų JAV dolerių. Paskutiniais duomenimis šešėlinės bankinės sistemos įtaką kredito tiekimui ekonomikai svarba mažėja, nors ji visdar yra svarbesnė nei „paprastoji“ bankinė sistema.

Kodėl šešėlinė bankinė sistema atsirado? Ji atsirado dėl vadinomojo „regulatory arbitrage“ arba reguliuojamojo arbitražo. Kaip matome, daugelis šių kompanijų – investicinės ir dažnai didelių bankų finansuojamos. Pagal Basel II bankinės sistemos reguliacijos nuostatus rizinkingos paskolos (turtas) turi būti dengtos bankiniu kapitalu, kuris yra brangus. Tam, jog išvengti šio reguliavimo, bankai ir ne tik sugalvojo sukurti įvairias finansines kompanijos, kurios kaip ir neturi nieko bendra su bankais ar institucijom, kurios norėtų investuoti į ypatingai rizikingus investicinius produktus. Tokios kompanijos nėra reguliuojamos taip, kaip bankai, todėl brangaus kapitalo eikvoti investicijų draudimui paprasčiausiai nebereikia. Tai tapo puikiu įrankiu finansinių rinkų žaidėjams sukurti kompanijas, kurios naudojasi šiuo reguliacijos stokos pranašumu.

Aišku, susikūrė ir kompanijų, kurios paprasčiausiai sugebėjo efektyviau veikti tam tikrose rinkos segmentuose nei bankai, tačiau pagrindinis šešėlinės bankų sistemos atstovų susikūrimas – reguliacinis arbitražas. Jeigu stebėsime, kas šiuo metu vyksta didžiuosiuose investiciniuose bankuose, tai vadinamoji „Volcker rule“, kuri draus investiciniams bankams naudoti savo kapitalą tam, jog jie galėtų prekiauti finansų rinkose, tai daugelis vadinamųjų „proprietary desks“ arba investicinių bankų padalinių, kurie užsiima prekyba vertybiniais popieriais, naudodami banko kapitalą, pasiruošę likviduotis. Vietoj jų susikurs mini hedge fondai, kurie galės prekiauti vertybiniais popieriais, o bankai aišku, jog galės tokius hedge fondus finansuoti. Tarkim, nebrangiomis paskolomis ir kredito linijomis

Matome, jog reguliacinis arbitražas yra labai svarbus. Darbo autoriai pastebi, jog ypatingai svarbu, jog finansų sistemos reguliacija būtų pasaulinė, tai yra taisyklės skirtingose šalyse turėtų būti panašios, o geriausiai identiškos. Matome, jog realybėje to nėra, ir vėlgi yra sukuriamos įvairiausios landos tam, jog susikurtų daugiau šešėlinės bankinės sistemos kompanijų, kurios šiomis landomis arba tiksliau reguliacijos trūkumais pasinaudotų.

Kitas įdomus klausimas – kaip tokios šešėlinės kompanijos veikia?

Veikia jos pakankamai paprastai. Ypatingai JAV finansinė sistema yra labai gera išplėtota. Investuotojai yra pamėgę pinigų rinkos fondus (trumpalaikės investicijos pinigų fonde), tie fondai tuo pat metu investuoja investuotojų jiems skirtas lėšas į įvairius dažnai rizikingesnius finansinius instrumentus, taip uždirbdami sau didesnę grąžą.

Mano minėtosios kompanijos, kaip tik ir naudojasi įvairių tokių piniginių fondų pagalbą tam, jog galėtų finansuoti nelikvidžius ir dažnai rizikingesnius vertybinių popierių portfelius. Jie išleidžia įvairiausio plauko trumpalaikius investicinius instrumentus į kuriuos investuoja pinigų rinkos fondai, kiti rinkos dalyviai (draudimo kompanijos, atpirkimo sandorių žaidėjai) ir t.t. Taigi, šešėlinės bankines sistemos atstovai turi galimybių dėl ypatingai likvidžios ir ištobulintos JAV finansinės sistemos pagalbos, finansuoti rikingesnius investicinius vienetus ir tai uždirbti. Problema ta, jog esant sisteminei krizei, kai ne tik tam tikros kompanijos ar finansinės institucijos susiduria su finansinėmis problemomis, bet kai visoje finansinėje sistemoje atsiranda daugiau streso ir mažiau pasitikėjmo tai, šios pinigų rinkos ir įvairiausi instrumentai nebeveikia. Tai yra, investuotojai nebeinvestuoja į trumpalaikius finansinius instrumentus dėl rinkos streso. Tada kompanijos, kurių biznio modelis yra paremtas tuo, jog būtų galima pasiskolinti pinigų rinkose trumpam lakotarpiui ir investuoti arba tiksliau pasinaudoti šiais aktyvais  finansuoti jau turimus nelikvidžius aktyvus, tampa nebetvarus, tokios kompanijos nebegali egzistuoti, o tik prideda dar daugiau streso finansinėms rinkoms, ir neigiamai įtakoja įvairių vertybinių popierių vertes.

Ar šešėlinė bankinė sistema turėtų būti uždrausta?

Tikrai ne. Yra kompanijų, kurios atlieka ekonomikai reikalingas funkcijas. Tarkim, tie patys hedge fondai dažnai rizikuoja tik savo kapitalu. Kaip minėjau, įdomų bus stebėti kaip hedge fondai, susikurę iš investicinių bankų „proprietary“ operacijų veiks ateityje. Svarbiausia šešėlinę bankinę sistema prižiūrėti. Turi būti sukurta atitinkama reguliacinė sistema, kuri leistų ne tik reguliatoriams, bet ir kitiems rinkos žaidėjams stebėti, kas šioje sistemoje vyksta. Šiuo metu ruošiamas „Dodd-Frank“ finansinių rinkų ir žaidėjų reguliacijos paketas, kuris turėtų prisidėti prie stabilesnės bendros finansinės sistemos ir rinkų sukūrimo.

Ne viskas, kas yra šešelis – blogai. Svarbu žinoti, kodėl ir kaip toks šešėlis susikuria.

P.S. tiems, kas nori giliau panagrinėti šią temą siūlau parsisiųsti mano minėtąjį darbą nemokamai. Stengiausi šią informaciją supaprasti tam, jog suprastų daugiau skaitytojų. Kitu atveju – suprasiu tik tai aš ir keletas gerą žinių ir patirties bagažą turinčių žmonių.

2011 metais įvairūs finansinių rinkų reguliatoriai identifikavo vieną iš investicinių produktų kaip ypatingai pavojingą, kadangi tam produktui reguliuoti seniau nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Koks tai finansinis intrumentas?

Tai ETF’ai (exchange-traded funds) arba fondai, kuriais prekiaujama įvairiuose finansinėse biržose. Dažniausiai ETF’as replikuoja arba imituoja tam tikro akcijų/obligacijų/žaliavų indekso pokytį. Tarkim, norėdami investuoti į S&P500 akcijų indeksą turėtumėte įsigyti visų kompanijų, kurios sudaro tą indeksą, akcijas bei įsigyti jų tik tam tikrais kiekiais, kadangi kiekvienos kompanijos akcijos kainos poveikis bendram indeksui – skirtingas. Taigi, „paprastam“ investuotojui, norinčiam investuoti į tam tikrą indeksą, reikėtų išleisti daugybė lėšų finansinių transakcijų mokesčiams, kadangi perkamos skirtingos akcijos ir skirtingais kiekiais. Tam, jog investuotojams taptų paprasčiau investuoti į tokį indeksą, didieji investiciniai bankai ir kitos didelės investicinės kompanijos sugalvojo sukurti investicinius vienetus (fondus), kurie leistų investuotojui investuoti į indeksą sumokėjus fondo valdytojui vieną mokestį. Taigi, investuotojams buvo pasiūlytas produktas, kuris leido jiems džiaugtis padidėjusią diversifikaciją, kadangi indekse yra daug kompanijų, ir mažesniais transakcijų kaštais. Kaip ir viskas paprasta ir gražu.

Kodėl investiciniai bankai ir kitos finansinės bendrovės tokias paslaugas teikia? Na pirmiausia jie gauna iš investuotojų užmokestį už tam tikro fondo administravimą ir valdymą. Be to, kiekvienas fondas, ypatingai vadinamieji „plain vanilla“ fondai, turi akcijų portfelius, kurie replikuoja vadinamąjį indeksą. Tas akcijų portfelis yra kaip užstatas ir jis „plain vanilla“ atveju turi būti toks pat kaip ir indekso, kurį fondas replikuoja. Šitos akcijos nėra paslėptos kažkokiame seife, jas fondų valdytojai skolina investuotojams ir tokiu būdu taip pat gauna papildomų pajamų.

Jau paminėjau, jog yra vadinamieji „plain vanilla“ fondai, kurie identiškai replikuoja tam tikro indekso vertės svyravymus. Be to, atsirado ir vadinamieji „synthetic“ arba sintetiniai fondai, kurie naudoja išvestinius produktus (derivatives) tam, jog garantuoti tam tikro indekso vertės svyravymus.

Tie patys sintetiniai fondai gali būti suskirstyti dar į keletą grupių. Tarkim, sintetinis fondas, kuris replikuoja S&P500 indeksą, gali būti toks, S&P500 indekso vertei padidėjus 1%, jūsų fondo vertė padidės 2%, tai yra dvigubai, ir toks fondas gali būti pavadintas – S&P500X2, tai yra fondo vertės kitimas yra padvigubinamas. Tai dažniausiai rizikingesnis fonda, kadangi kainų svyravymo poveikis jūsų investiciniam portfeliui yra padidinamas. Toks fondas taip pat turi turėti užstatą – portfelį akcijų, kurios replikuotų norimą indeksą. Šiuo atveju tai gali būti portfelis tam tikrų akcijų ir išvestinių produktų, kurie leidžia fondo vadovui pasiūlyti tokį indeksą.

Galiausiai, sintetinis fondas gali būti toks, jog jo užstatas neatitinka jums siūlomo indekso sudėties. Tarkim, investicinis bankas ar investicinė kompanija pasiūlo jums investuoti į S&P 500 indeksą, tačiau šio fondo užstatas nėra kompanijų, kurios įeina į šį indeksą akcijos, o tarkim Japonijos kompanijų akcijos ir JAV korporacijų obligacijos. Kaip tokie fondai atsiranda? Paprasčiausiai, fondo valdytojas yra atsakingas už fonde esantį užstatą ir jums parduodamas vieną fondo akciją su šiuo kapitalu gali daryti ką nori. Tarkim, turėdamas nelikvidžius finansinius instrumentus, jis suorganizuoja „SWAP“ operaciją arba lietuviškai turbūt apmainymo operaciją su kita finansine institucija, kuri turi reikiamo indekso ingridientus – akcijas. Aišku viena, jog dėl šių produktų mažos priežiūros gali atsitikti ir taip, jog jums parduoto ETF’o vertė yra dengta visiškai kitais investiciniais popieriais, tais, kuriuos tuo metu turi fondo valdytojas.

Taigi, į mano rankas jau senokai papuolė pakankamai trumpa Didžiosios Britanijos reguliatoriaus (Financial Stability Board) šių inveticinių produktų rinkos apžvalga ir galimos rizikos.

Pirmiausiai, kaip jau minėjau ypatingą riziką finasinės sistemos stabilumui kelią sintetiniai fondai, kadangi investuotojai nelabai supranta, kaip tas fondas veikia, todėl fondo verčių pokyčiai gali neigiamai įtakoti investuotojo kapitalą. Be to, kaip jau minėjau, finansinės institucijos gali „atsikratyti“ nelikvidaus finansinio kapitalo kaip užstato ETF’ų kūrimui.

Tarkim, jeigu investicinis bankas turi kažkokių paskolų, kurių rinkoje jis parduoti negali, tai jos pasiliks banko balanse ir bankas, norėdamas jas finansuoti, turės skolintis iš rinkų. Tuo tarpu, jeigu bankas siūlo klientams ETF’us, tai iš kliento yra gaunami grynieji pinigai ir šis nelikvidus turtas yra panaudojamas, norimo ETF’o užstato pavidalo. Taigi, „miręs“ kapitalas pradeda nešti grąžą.

Be to, ETF’ais galima laisvai prekiauti rinkoje. Tarkim, investuotojai, norėdami atsisakyti savo ETF’o gali tai dažnai padaryti akimirksniu ir fondo valdytojas privalo grąžinti kapitalą investuotojui. Jeigu atsitinka situacija, kai tokių investuotojų yra daug, o ETF’o užstatas nėra dengtas reikalingais investiciniais vienetais, tai ETF’o valdytojas susiduria su didelėm problemom, kurios vėliau paveikia visą finansų sistemą. Pamiršau paminėti, jog ETF’o „išgryninimas“ gali kartais vykty indeksą replikuojančiais finansiniais produktais arba tiesiog grynaisiais pinigais. Vienas ar kitas būdas vistiek sukeltų problemų ETF’o valdytojui.

Galiausiai, kaip jau minėjau, ETF’ų valdytojai skolina užstate esančius investicinius vienetus kitiems rinkos žaidėjams, todėl kažkokie finansiniai sutrikimai tų investicinių vienetų pirkėjų ar pardavėjų institucijose sukeltų didelių problemų visai finansiniai sistemai.

Nesenai per pasaulį nuskriejo žinia, jog vienas iš UBS banko darbuotojų padarė didelių nuostolių UBS bankui. Tas žmogus būtent buvo įsivėlęs į prekybą ETF’ais, o tiksliau ETF’ų užstato valdymu ir skolinimu. Investiciniai bankai buvo ir turbūt yra pamėgę naudoti šiuos finansinius produktus tam, jog atsikratytų nelikvidaus kapitalo ir tai viena iš didžiausių problemų, kuri kelia nerimą finansinių rinkų reguliatoriams.

Ką daryti finansinių rinkų reguliatoriams?

Akivaizdu – geriau prižiūrėti rinką. Be to, priversti ETF’ų tiekėjus teikti kuo daugiau informacijos apie tam tikro produkto užstatą ir to su tuo užstatu susijusias operacijas. Edukuoti ne tik kompanijas, kurios siūlo šį investicinį produktą, bet ir pačius investuotojus, kurie galėtų kritiškiau į šį produktą pažvelgti.

Nesakau, kad tai blogas finansinis produktas. Tikrai ne. Paprasčiausiai, investuotojams nereikėtų dėti pinigų į tokius fondus, kurių jie nesupranta, šiuo atveju – sintetinius. Paprastieji arba „plain vanilla“ fondai yra labai naudingi ir reikalingi investuotojams, kurie nori investuoti į tam tikrą suprantamą finansinį indeksą. Tai leidžia ne tik diversifikuoti jūsų esamą investicinį portfelį, bet ir tai pasiekti mažesniais kaštais.

Paskutiniame savo įraše minėjau, jog pradėsiu daugiau dėmesio skirti temoms, susijusioms su investavimu ir kapitalo rinkomis.

Viena iš labiausiai išplitusių ir turbūt vieną iš didžiausią perversmą finansų moksle padariusi teorija – „Efficient market hypothesis“ arba efektyvios rinkos hipotezė. Tai žymios Čikagos ekonomikos mokyklos Eugene Fama teorija. Paprasčiausia teorijos forma, teorija teigia, jog finansų rinkose esamos finansinių instrumentų kainos atspindi visą esamą ir investuotojams prieinamą informaciją apie tą finansinį instrumentą/kompaniją/šalį. Taigi, bet kokia nauja informacija apie finansinį instrumentą iškart įtakoja to instrumento kainą. Vėlgi, efektyvios rinkos hipotezės paaiškinimų yra keletas, o ir hipotezę galima interpretuoti keliais būdais, tačiau paprastąja forma ši hipotezė būtent teigia anksčiau mano minėtas išvadas.

Be to, jeigu tikėsime efektyvios rinkos hipotezę, tai investuotojams neverta samdyti investavimo specialistų tam, jog tie bandytų „nugalėti“ rinką, tai yra, uždirbti didesnę investicinę grąžą nei dabar siūloma paprasto akcijų indėkso. Investuotojai paprasčiausiai turėtų investuoti į tokį indeksą kaip S&P500 ir nemokėti investicijų patarėjams už jų teikiamą investicinę pagalbą, kadangi, kaip jau minėjau – visa investuotojams prieinama informacija jau atsispindi finansinių instrumenų kainose.

Nobelio laureatas profesorius Joseph Stiglitz vėliau šią teoriją sukritikuoja būtent dėl prieinamos informacijos prielaidos. Aišku, kad skirtingi investuotojai turi skirtingą priėjimą prie informacijos. Be to, nemaža dalis investuotojų informaciją perka. Taigi, jeigu rinka veiktų pagal efektyvios rinkos hipotezę, tai investuotojai informacijos nepirktų, kadangi visa informacija turėtų būti atspinda finansinių instrumentų kainose.

Turbūt viena iš svarbiausių teorijų arba tiksliau pastebėjimų prieštaraujančių efektyvios rinkos hipotezei – vadinamosios rinkos anomalijos. Kas tai?

Tarkim yra pastebima, kad saulėtomis dienomis rinkos auga, lietingomis – ne. Be to, šalies sportinės komandos laimėjimas taip pat pozityviai paveikia akcijų rinką, nors atrodytų, jog kažkokio bendro ryšio tarp akcijų rinos ir sportinių įvykių neturėtų būti. Taip pat, skirtingomis dienomis matomas skirtingas akcijų rinkų aktyvumas ir reakcija į skirtingas naujienas. Visų anomalijų čia neapžvelgsime, tačiau tokios anomalijos parodo, jog ne visa informacija, o tiksliau, yra ir pašalinių efektų, kurie paveikia finansų rinkas ir finansinių instrumentų kainas.

Naujas Europos Centrinio Banko ekonomistų M. Ehrmann ir D. J. Jansen darbas – „The Pitch Rather Than The Pit: Investor Inattention During FIFA World Cup Matches“ parodo, jog investuotojai reaguoja į pasaulio futbolo čempionate vykstančias futbolo rungtynes ir tai turi efektą šalių, kurių komandos tuo metu žaidžia Pasaulio futbolo čempionate, akcijų kainų formavimuisi.

Ekonomistai parodo, jog vykstant futbolo rungtynėms Pietų Afrikoje vykusiame Pasaulio futbolo čempionate, šalies, kurios komanda tuo metu žaidė, akcijų biržos sandorių kiekis ir vertė atitinkamai sumažėjo 45% ir 55%. Be to, rinkos veikla taip pat buvo įtakota futbolo rungtynių metu vykstančiais įvykiais – geltonomis/raudonomis kortelėmis, įvarčiais. Tarkim įvartis dar 5% sumažino prekybos aktyvumą akcijų rinkoje. Galiausiai, šalies akcijų rinkos veikla mačo metu 20% sumažino šalies ir pasaulio akcijų rinkų tarpusavio sąveiką, nors futbolo runtynių pertraukos metu, sąveika tarp šalies akcijų rinkos ir pasaulinės akcijų rinkos nepakito. Tai reiškia, jog investuotojai pasaulines rinkos naujienas pradėjo interpretuoti kitaip futbolo rungtynių metu ir tai turi įtakos šalies akcijų biržos akcijų kainų formavimuisi.

Ar šią informaciją verta žinoti? Būtina, nes rinkos anomalijos mums padeda geriau suprasti kartais nepaaiškinamus kapitalo rinkų judėjimus. Be to, žinant, jog investuotojai svarbių sportinių ir kitų įvykių metų praranda budrumą, galima pasipelnyti patiems neprarandant budrumo.

Įdomu būtų padaryti tyrimą, kokį efektą turėjo Lietuvoje vykęs Europos krepšinio čempionatas Lietuvos akcijų rinkos veiklai. Sakyčiau, labai įdomi bakalaurinio ar magistrinio darbo tema .

Gero skaitymo!

Jau keletą kartu klausiau blogo skaitytojų, apie kokias temas/reiškinius reikėtų rašyti daugiau, ir kokia informacija yra įdomesnė blogo skaitytojui. Susidariau įspūdį, jog daugiau reikėtų rašyti temomis, susijusiomis su investavimu.

Kiekvienas turbūt investavima suprantame savaip. Ėjimas į darbą kiekviena dieną – savo laiko investavimas, knygos skaitymas – vėlgi savo laiko investavimas, pasirinkimas siekti aukštojo mokslo – vėlgi savo laiko investavimas ir t.t. Aišku, jog skaitytojai nori daugiau sužinoti apie investavimą į finansinius instrumentus – akcijas, obligacijas ir t.t.

Taigi nusprendžiau pristatyi man patikusius ekonomistų empyrinius darbus, kurie mums padės geriau suprasti kompanijų, rinkos ir rinkos žaidėjų veiksmus finansų rinkose. Dar nenusprendžiau kaip dažnai šia tema rašysiu, tačiau prižadu, jog tokio pobūdžio diskusijų bus daugiau.

Yra daug teorijų, kurios paaiškina kompanijos akcijų kainų svyravymus. Tiems, kurie nori su tom teorijom susipažinti artimiau, siūlau, susirasti internete nemokamų mokslinių darbų, kuriuose visada yra skyrelis „Literature review“, kuriame galima rasti nuorodas su darbais apie jus dominančias teorijas. Perskaitę 3-4 tokius „Literature review“ skyrelius turėsite galimybę susidaryti gerą finansinių rinkų teorijos pagrindą.

Kas įtakoja kompanijos akcijų kainą?

Paprasčiausias atsakymas – daug faktorių. Turbūt lengviausia tuos faktorius būtų skirstyti į fundamentalius (kompanijos finansiniai rodikliai, bendras šalies/rinkų, kuriose veikia kompanija ekonomikos stovis ir t.t.) ir nefundamentalių (įvairiausi psichologiniai faktoriai rinkose, rinkų anomalijos (Sausio mėnesio efektas, saulėtos dienos efektas ir t.t.).

Įrašuose, kuriuos pristatysiu, stengsiuos šnekėti apie fundamentalius faktorius, nors nefundamentalūs faktoriai taip pat yra ypatingai svarbūs. Turbūt daugelis žino tokią finansų/ekonomikos šaką kaip – „behavioral finance“. Vėliau galbūt pabandysime pašnekėti ir apie šios šakos įdomesnius darbus ir vieną iš žinomiausių atstovų – Robert Shiller.

Taigi, kas įtakoja kompanijos akcijų kainą?

Kaip ir minėjau – daug faktorių. Tačiau, dažnai, ypatingai trumpuoju laikotarpiu, investicinių bankų analitikai ir kiti su investavimu susiję profesionalai dideli dėmesį skiria ketvirčio pajamų rezultatams, ir ypatingai pajamų augimo greičiams. Daugelis teigia, jog būtent šis trumpuoju laikotarpiu apsprendžia kompanijos akcijų kainos svyravymus. Taigi, yra sukurta daug modelių, kuriasi pasiremiant skaičiuojamos pajamos ir jų augimo greičiai.

Pradedant domėtis investavimu, būtina susipažinti su standartine savoka finansų/ekonomikos teorijoje – „risk-free rate of return“ – tai tokia grąža gaunama investuojant į finansinius aktyvus, kurie investuotojų manymu neturi rizikos. Prieš finanskrizę, tokia grąža buvo laikoma grąža gaunama, investuojant į trumpalaikes JAV obligacijas. Šiuo metu, kai daugelis šalių yra praradusios aukčiausios „kokybės“ kredito reitingus, terminas „risk-free rate of return“ pakeitė savo prieš tai turėtą reikšmę, kadangi, kaip daugelis įsitikino – nėra nerizikingų investicijų.

Artimesnį susipažinimą su investavimu ir finansinėm rinkom pradėsime Harvard Business School ekonomistų – F. Brochet, M. Loumioti ir G. Serafeim darbu: „Short-termism, Investor Clientele, and Firm Risk“.

Kaip žinia, praūžus nesenai finansų krizei, ir vienai dar beūžiant, politikai ir investuotojai prašneko apie kompanijų, investuotojų trumparegiškumą, tai yra, kompanijos, jų vadovai ir investuotojai yra suinteresuoti trumpalaikiais kompanijų rezultatais, o ne ilgalaikiais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog kompanijos nusprendžia neinvestuoti daug į plėtrą, technologijas, marketingą ir t.t., kadangi tai yra išlaidos, kurių vertės tolimoje ateityje negalima tiksliai apskaičiuoti. Tuo tarpu, geriau orientuotis į trumpalaikius rezultatus ir priimti tokius plėtros, marketingo ir technologijų investicijų sprendimus, kurie atneš kompanijai naudos čia ir dabar. Problema dar labiau paaštrėja, kai kompanijų vadovų alga yra susieta su kompanijos akcijų trumpalaike kaina. Aišku, jog daugelis vadovų yra suinteresuoti uždirbti daugiau, o žinant, kad vadovų darbo trukmė kompanijose vidutiniškai sumažėjo, tai tik prideda dar daugiau suinteresuotomu vadovams koncentruotis ties trumpalaikiais rezultatais. Kaip jau minėjau teorijų yra tikrai daug, bet šiuo metu vakarų spaudoje pagrindinės keliamos problemos – aukštos vadovų algos ir jų koncentravimąsis ties trumpalaike kompanijų sėkme.

Taigi, ekonomistai šiame darbe pateikia labai įdomių išvadų. Pirmiausia, kompanijos, kurios koncentruojasi ties trumpalaike sėkme taip pat turi ir investuotojus, kurie yra trumpalaikiai. Antra, kompanijų su trumpalaikiu veikimo planu ir investicijom akcijų kainos variacija yra aukštesni. Trečia, kompanijos su trumpalaikiu planavimu turi aukštesnes „betas“, todėl jų kapitalo kaina yra aukštesnė.

Pabandysiu šias išvadas paaiškinti. Vėlgi, kiekvienas tyrimas priklauso nuo to, kokią metodologiją naudoja mokslininkai. Tam, jog išsiaiškinti kokios kompanijos orientuojasi į trumpalaikius rezultatus, mokslininkai tiria kompanijų bendravimo su investuotojais ketvirčio rezultatų aptarimus, kurie yra publikuojami po kiekvieno rezultatų paskelbimo. Jeigu tokia išraše yra daugiau žodžių/frazių, kurios asocijuojasi su trumparegiškumu nei žodžių/frazių, kurios asocijuojasi su ilgesniu investavimu laikotarpiu, tai kompanija vadinama – trumparegiška ir t.t.

Žinome, jog kompanijos finansų rinkose dažnai turi pagrindinius investuotojus, kurie dažniausiai yra ir ilgalaikiai investuotojai. Mokslininkų metodiką parodo, jog trumparegės kompanijos turi daugiau trumpalaikių investuotojų, todėl ir kompanijos rezultatams keičiantis, kompanijų akcijos kaina krenta/auga greičiau, kadangi investuotojai parduoda/perka kompanijos akcijas pasiremdami trumpalaikia informacija.

Kodėl ši informacija yra naudinga?

Na žinodami, jog kompanija, į kurią investavote jūs, yra trumparegė ir turi daug trumparegių investuotojų, turėtumėte geriau suprasti trumpalaikius didesnius kompanijos akcijų kainos svyravymus, ir reaguoti į juos ramiau.

Labai įdomus paskutinis pastebėjimas – trumparegės kompanijos turi aukštesnes „betas“. Kas yra „beta“?

Beta koeficientu – dažnai išreiškiama kompanijos rezikia. Tai ne visai tikslus palyginimas. Paaiškinti, kas yra beta aš pasistengsiu pateikdamas pavyzdį. Betos koeficientas atsirado kartu su CAPM (capital asset pricing model) finansiniu modeliu. Rinkos beta koeficientas yra 1. Jeigu mes teigsime, jog S&P500 indeksas atspindi JAV ar pasaulio finansinę rinką, tai šis indekso beta koeficientas – 1. Indekso beta koeficientas bus sudarytas iš kompanijų beta koeficientų, kurios įeina į S&P500 indeksą. Kompanijos su didžiausia rinkos kapitalizacija (vertingiausios kompanijos) turės didžiasią svorį rinkos investiciniame portfelyje arba tiksliau indekse. Tarkim, Microsoft kompanijos beta koeficientas yra 0.9979. Kaip matome tai praktiškai S&P500 indekso beta koeficientas. Beta koeficientas parodo, kaip atskiros kompanijos akcijos kaina arba tiksliau grąža asocijuojasi su rinkos investicinius portfeliu – mūsų atveju indeksu. Be to, rinkos investicinis portfelis parodo rinkos rizika, tai yra sisteminę riziką. Tarkim, kiekviena kompanija turi saugotis nuo dviejų rizikų – sisteminės ir specifinės. Sisteminė rizika – rinkos rizika (bendras ekonomikos sulėtėjimas, investuotojų sentimento pablogėjimas ir t.t.), specifinė rizika – tai pačios kompanijos veiklos rizika (sumažėjęs kompanijos produktyvumas ir t.t.). Taigi, beta koeficientas parodo sąveika tarp kompanijos akcijų grąžos ir rinkos grąžos. Jeigu beta koeficientas yra didesnis už 1, tai kompanija yra rizikingesnė nei rinkos investicinis portfelis (indeksas), jeigu mažesnis už vienetą tai kompanija yra mažiau rizikinga nei rinkos investicinis portfelis.

Galiausiai beta koeficientas mums dažnai leidžia nuspręsti, kurios kompanijos yra „gynybinės“, kurios „augimo“. Kompanijos su mažesniu nei 1 beta koeficientu yra dažnai gynybinės, didesniu – augimo ir dažnai labiau rizikingos.

Taigi, trumparegės kompanijos turi aukštesnius beta koeficientus, pasiremiant mano minėtuoju darbu, todėl jos turėtų būti ir labiau rizikingos. Ką reiškia didesnis rizikingumas kompanijai? Tai reiškia aukštesnius skolinimosi kaštus, kadangi investuotojai norėtų būti kompensuoti geriau už papildomai prisiimtą riziką.

Pabaigai, matome, jog trumpalaikis komapnijų investavimo planavimas turi negatyvių efektų kompanijos kapitalo kainai. Be to, tokios kompanijos turi ir trumpalaikius investuotojus, kurie sėkmės/nesėkmės atvejais tik padidina kompanijos akcijų kainos svyravymus. Turėdami šią informaciją ir kažkiek susipažinę su finansų/ekonomikos teoriją bandysime tyrinėti ir kitus empyrinius darbus

Ekonomikos moksle yra priimta manyti, jog ekonominiai agentai (individualūs namų ūkiai, verslai ir t.t.) yra racionalūs. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, jog ekonominis agentas, turėdamas galimybę pasirinkti tarp skirtingų alternatyvų, pasirinks tą, kuri jam yra naudingiausia. Aišku, jog racionalumas turi būti išreikštas kažkokia forma, tarkim pinigine.

Pavyzdžiui, jeigu manysime, jog vartotojo racionalumas gali būti išreikštas mažesnėmis išlaidomis pirkiniams, tai vartotojas, kuris turi galimybę rinktis tarp apsipirkimo skirtingose parduotuvėse išsirinks tą parduotuvę, kurioje jo bendras pirkinių krepšelis bus pigesnis. Tarkim, jis nekreips dėmesio į patogumą, tai yra, jeigu parduotuvė, kurioje apsipirkti yra pigiau yra šiektiek tolėliau nei ta, kurioje apsipirkti yra brangiau, vartotojas eis į tą parduotuvę, kurioje apsipirkti yra pigiau. Taigi, pagal mūsų racionalumo matą teigsime, jog vartotojas, išleidęs mažiau pirkiniams, yra racionalus.

Kodėl racionalumo savoka yra svarbi?

Pirmiausia, centriniai bankai dažnai komunikuoja savo monetarinę politiką (ateities trumpalaikių palūkanų normos perspektyvas ir t.t.) manydami arba tiksliau tikėdamiesi, jog ekonominiai agentai yra racionalūs, ir supratę centrinio banko komunikavimą elgsis taip, kaip jiems yra racionaliausia.

Be to, valstybės įvairiausiomis išmokomis nori įtakoti tam tikrą savų piliečių elgesį. Tarkim, aukštesnis akcizas taikomas rūkalams, turėtų sumažinti rūkalų vartojimą, kadangi rukyti ekonominiams agentams taptų brangiau. Arba subsidijos „žaliam“ kurui turėtų padidinti automobilių pritaikytų tokiam kurui gamybą ir paklausą ir t.t. (Tai tik paprasti pavyzdžiai, į mano teiginių realumą nereikėtų kreipti dėmesio).

Taigi matome, jog racionalumas ir jo išreiškimo forma yra labai svarbūs reiškiniai ekonomikoje.

S. Choi, S. Kariv, W. Muller ir D. Silverman, akademiniai ekonomistai, savo darbe – „Who is (More) Rational“ analizuoja, kas gali įtakoti ekonominių agentų, o šiuo atveju – namų ūkių, racionalumo lygius.

Pačios tyrimo eigos nepasakosiu, tačiau ji tikrai įdomi, ir tiems, kurie ateityje nori/turi daryti diplominius darbus ir t.t. vertinga tokius tyrimus perskaityti ir pasižiūrėti, kaip atliekami profesionalūs ekonomistų darbai.

Pasakysiu tik tiek, jog tyrime dalyvavo Olandijos namų ūkiai. Kiekvienam namų ūkio nariui buvo pateikti 25 klausimai, kurie leido nariui pasirinkti tarp skirtingų prekių pirkimo. Kiekvienu atveju jo pasirinkimas buvo įvertintas. Vėliau rezultatai buvo sumuojami ir nusprendžiami, kuris narys yra racionalus.

Svarbiausia šio bandymo esmė ta, jog racionalūs ekonominiai agentai turėtų palaikyti racionalumą, atsakydami į visus 25 klausimus, norėdami maksimizuoti savo naudą, tai yra būti racionaliais. Žmonės, kurie į visus arba beveik visus klausimus atsakė maksimizuodami naudą sau – racionalūs ir atvirkščiai. Taigi, racionalumo lygiai per 25 užduotus klausimus neturėtų labai kisti yra išlikti panašūs.

Kokius pastebėjimus atrado ekonomistai?

Jie rado sąryšį tarp racionalumo lygių ir ekonominių agentų turto bei išsilavinimo lygio. Jų duomenys parodė, jog ekonominiai agentai, turintys daugiau turto ir esantys labiau išsilavinę, į 25 klausimus atsakinėjo labiau tolygiai racionaliau nei asmenys, neturintys tiek turto ir išsilavinimo. Be to, vyrai į klausimus taip pat atsakė nuosekliau racionaliai nei moterys. Galiausiai jaunesni asmenys į klausimus atsakė nuosekliau racionaliai nei vyresni asmenys.

Įdomu, jog mokslininkai taip pat rado teigiamą ir staitstiškai svarbų sąryšį tarp ekonominių agentų turto ir racionalumo lygio. Tai yra, racionalesni ir tolygiau į klausimus atsakinėję ekonominiai agentai yra vidutiniškai turtingesni, net esant tų ekonominių agentų panašiam išsilavinimo lygiui ir dabartinėms pajamoms.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, jog racionalesni ir nuoseklesni asmenys (asmenys į klausimus atsakę nuosekliai racionaliai) daro mažiau klaidų, priimdami įvairiausius sprendimus ir taip užsidirba papildomą racionalumo premiją.

Aišku, jog kaip ir kiekviename tyrime, tyrimo rezultatai labai priklauso nuo tyrimo pradžioje prisiimtų prielaidų, tačiau šis pastebėjimas yra tikrai įdomus ir turbūt logiškai paaiškinamas. Juk dažnai (tikrai ne visada) išsilavinę asmenys sprendimus gali „pasverti“ geriau nei mažiau išsilavinę. Be to, visame pasaulyje parduodama aukštojo mokslo idėja ir vertė yra paremta duomenimis, jog asmenys, turintys aukštojo mokslo diplomą, vidutiniškai uždirba daugiau nei asmenys jo neturintys.

Labai įdomus darbas, dar kartą parodantis, jog ekonomika mokslas nėras toks „sausas“. Jo pagalba galima atrasti atsakymus į įvairius, kartais net su ekonomika, nesusijusius klausimus.

Nesena pasaulio finansinė krizė leido suabejoti ekonomistų galimybėmis nuspėti ateitį. Šiektiek juokinga, jog būtent ekonomistai turėtų turėti galimybę tą ateitį nuspėti geriau nei kitų profesijų atstovai. Pasigirdo šnekų, kad ekonomistų modeliai nesugeba paaiškinti nesenai vykusių ekonominių procesų, todėl praktinė jų vertė yra labai menka. Jeigu ekonomistai turėtų geresnę galimybę nuspėti ateitį, tai turbūt visi jie jau dabar būtų milijonieriai. Gaila, tačiau net ir turėdami technines žinias ir įrankius tam, jog sukonstruoti modelį ir pagerinti prognozės galimybės, ekonomistai nesugeba nuspėti ateities. Kodėl? Turbūt todėl, kad gyvenimas kaip ir finansinės rinkos nėra paremtos vien tik matematika. Yra psichologiniai aspektai, kurie paveikia žmonių sprendimų priėmimo procesą, ir tie sprendimai nevisada yra racionalūs ir t.t. Taigi, bet kuris reiškinys ir reakcija į jį gali būti paaiškinta tiek racionaliais skaičiavimais, tiek psichologinė įtaka ir t.t.

Aišku, jog vieni modeliai vienu metu yra geresni, kitu – blogesni, tačiau žinojimas kada ir kokį modelį panaudoti, mums leidžia suprasti problemą geriau.

Nesenai teko skaityti straipsnį Financial Times, kuriame išsakoma nuomonė, jog ekonomistų modeliai neveikia, kadangi jie apibūdina ekonomikas ir ekonomines struktūras, kurios vyravo prieš gerus 30 metų. Šiuo metu daug kas pasikeitė – technologijų pasikeitimas, pakeitė ne tik žmonių gyvenimą, bet įmonių ir industrijų likimus. Galbūt ir taip, tačiau ekonomistai stengiasi pasiremti naujausiomis technologijomis tam, jog jų darbai ir prognozės turėtų didesnę galimybę nuspėti/prognozuoti įvykius. Be to, daugelis modelių yra peržiūrima, kai pamatoma, jog atsiranda kiti faktoria, kurie įtakoja tam tikrus rezultatus, todėl su teiginiu, jog ekonomistų modeliai yra pasenę ir neturi galios paaiškinti šiuo metu vykstančius procesus, nesutinku.

Kodėl ekonomistams į pagalbą ateina Google? Kaip žinoma Google turi ir valdo daug informacijos apie žmones, kurie naudojasi kompanijos paslaugomis. Taigi, kompanijos Google duomenų bazės yra ypatingai naudingos kompanijoms, kurios nori geriau suprasti savo klientų poreikius ir elgesio savybes.

Ekonomistai yra vieni iš tos profesijos atstovų, kurie savo teiginius bando pagrįsti būtent naudodami įvairius duomenis.

F D’Amuri, J. Marcucci, Italijos centrinio banko ekonomistai, savo darbe „“Google it“ Forecasting the US Unemployment Rate with a Google Job Search index“ parodo, jog naudojant kompanijos Google paiškos sistemos duomenis galima geriau nuspėti JAV ateities nedarbo lygį. Kaip kertinį žodelį paieškos sistemoje jie pasirenka „job – darbas“, kurio pavartojimo dažnumas paieškos sistemoje leidžia geriau nuspėti JAV ateities nedarbo lygį.

Kaip žinia, yra daug įvairių surašymų/apklausų, kurios yra vykdomos reguliariai tam, jog būtų galima susidaryti kažkokį vaizdą apie ekonomikos padėtį. Ekonomistai palygina įvairių tokių apklausų galimybės nuspėti JAV ateities nedarbo lygį su kompanijos Google paieškos sistemos duomenimis. Išvada – paieškos sistemos duomenys leidžia geriau nuspėti JAV ateities nedarbo lygį.

Kaip matome, paieškos sistemų duomenys gali pagerinti mūsų bandymus nuspėti ateitį.

Be to, Didžiosios Britanijos Centrinis bankas jau keletą metų naudoja kompanijos Google paieškos sistemą tam, jog galėtų geriau įvertinti ekonominę padėtį šalyje. Tarkim, kaip kodinius ž0delius jie vartoja – „nedarbo užmokestis“, „namų kainos“ ir t.t. Turbūt ne vien Didžiosios Britanijos Centrinis bankas naudoja paieškos sistemas.

Galiausiai, tas pats Didžiosios Britanijos Centrinis bankas nesenai pakeitę prekių ir paslaugų konstrukciją CPI (consumer price inflation) infliacijos apskaičiavimo metodikoje. Įdomu, jog viena iš naujų prekių „infliacijos krepšelyje“ – mėnesinė registracijos kaina viename iš meilės pažinčių socialiniame tinkle.

Matome, kad ekonomistai ir institucijos, kurios yra atsakingos už ekonominės politikos priežiūra taip pat domisi, kas vyksta pasaulyje ir atitinkamai naudoja naujus įrankius informacijai gauti ir prognozėms vykdyti.

Be to, Financial Times Alphaville bloge prieš gerus pusę metų (gal daugiau) buvo pasirodę labai juokingų paieškos sistemos rezultatų. Tarkim, kylant sidabro kainai, atsirado daugiau paiekų paieškos sistemoje su fraze „sidabro kaina“ ir t.t. Taigi, kiekvienas iš mūsų – esamas ar tik būsimas investuotojas, galim panaudoti naujas technologijas – paieškos sistemos rezultatus tam, jog galėtume susidaryti geresnį pasaulio ir šalies ekonominį paveikslą.

Turbūt kiekvienas iš mūsų vaikystėje buvo sulaukęs klausimo – “ Kuo norėtum būti užaugęs?“. Aišku, jog vaikystėje rimtai į tokį klausimą atsakyti sudėtinga, tačiau atsakymą daugelis radome. Aišku ir tai, jog vaikystės svajonės keičiasi, ir ne kiekvienas iš mūsų tapome ar tampame tuo, kuo norėjome tapti vaikystėje.

Kaip nuspręsdavome, kuo norime tapti? Dažniausiai prisižiūrėję daug televizijos ar susipažinę su perskaitytų knygų herojais, galvodavome, jog būtų neblogai tapti panašiais į juos. Herojai tiek televizijoje, tiek knygose būna žmonės, kurie išsiskiria iš kitų knygos veikėjų – jie būna drąsesni, greitesni, vikresni protingesni ar gražesni. Taigi, jie būna -esni už bet kurį vidutinį knygos/filmo herojų.

Galima sakyti, kad jie yra eskpertai, tai yra žmonės, kurie atlieka savo darbą geriau nei kiti kolegos (Mano apibūdinimas nėra tikslus, bet esmė turėtų būti aiški). Jeigu remsimes K. A. Ericsson, M. J. Prietula ir E. T. Cokely Harvard Business Review 2007 metų darbu – „The Making of an Expert“, tai jie tam tikros ekspertą apibūdina taip:

• Tam tikros srities ekspertas pastoviai pasiekia geresnius rezultatus savo srityje nei kiti tos srities atstovai
• Tikras ekspertas pasiekia konkrečius rezultatus, kuriuos galima pamatuoti ir palyginti
• Eksperto pasiekimas gali būti atkartotas laboratorijoje (tyrimo sąlygomis)

Turbūt daugelis iš mūsų norime tapti ekspertais savo pasirinktoje srityje. Dažnai galime išgirsti nuomonių/pamastymų, jog vienas ar kitas žmogus, pasiekęs ypatingus rezultatus sporte, versle ar mene – gimė su talentu. Kaip teigia šis darbas ir begalės kitų, kuriuos man teko perskaityti, tai ekspertais tampama, o ne gimstama.

Šis darbas teigia, jog norint tapti ekspertu žmogui teks praleisti apie 10 metų ar 10 tūksatančių valandų praktikuojant tam tikrus reikalingus įgūdžius. Be to, šis įgūdžių tobulinimas tik tada bus sėkmingas, jeigu žmogus siekti suprasti dalykus, kurių jis iki šiol nesuprato, tai yra, žmogus stengsis spręsti vis sudėtingesnes problemas. Jeigu jūs praleisite 10 metų spręsdami problemas, kurias sugebėjote išspręsti po vienų metų aktyvaus mokymosi, tai jūsų geresniu ekspertu nepadarys.

Ar yra kažkokių pavyzdžių, jog ekspertais tikrai nėra gimstama?

Darbas, kurį paminėjau, pavyzdžiu renkasi vyno testavimo renginį 1960 metais, kai Prancūzijos vyno degustatoriai testavo Kalifornijos ir Prancūzijos vynus. Yra manoma, jog prancūziški vynai yra geresni. Degustavimo metu degustatoriams nebuvo atskleista, kur vynai buvo pagaminti. Taigi, degustavimo pabaigoje degustatoriai nusprendė, jog vynai iš Kalifornijos yra geresni nei iš Prancūzijos, nors pagal visų įsitikinimus ir pačių degustatorių – prancūziški vynai yra geresni .

Labai įdomus ir jau keliose mano skaitytose knygose pasitaikantis pavyzdys – šachmatų žaidėjų pasirodymai. Daugelis mano, jog žmonės su aukštesniu IQ turėtų šachmatais žaisti geriau, kadangi tai „protinis“ žaidimas. Įdomu tai, jog daugelis studijų neatranda sąryšio tarp žmogaus IQ ir jo mokėjimo žaisti šachmatais. Tyrėjai kartą leido „paprastiem“ stebėtojams įsidėmėti 30 šachamatų lentų su skirtingai išdėstytom figūrom ir tokį pat bandymą atliko su profesionaliais šachmatų žaidėjais. „Paprasti“ stebėtojai sugebėjo prisiminti vidutiniškai 5 lentų figurų išsidėstymą, tuo tarpu profesionalūs šachmatų žaidėjai pasirodė kur kas geriau, tiksliai atkartodami kiekvienos lentos išsidėstymą. Tuo tarpu, kai abiejoms grupėms buvo liepta įsidėmėti „paprastas“ skaičių sekas – abejos grupės pasirodė labai panašiai. Bandymo vadovai priėjo išvados, jog šachmatininkai šachmatų lentas įsivaizduoju visiškai skirtingai nei „paprasti“ žaidėjai, todėl po daugelio metų sunkių treniruočių šachmatų lentas atkartoti jiems nėra sudėtinga.

Galiausiai, viename iš savo įrašų pasakojau apie nuostabią J. Foer knygą – „Moonwalking with Einstein: The Art and Science of Remembering Everything“. Šioje knygoje pats J. Foer, žurnalistas, nusprendžia sužinoti kaip treniruojasi JAV geriausios atminties čempionatų dalyviai. Vėliau jis pats nusprendžia per metus pasiruošti ir sudalyvauti tokiame čempionate. Sudalivavęs, jis tampa JAV geriausios atminties čempionato nugalėtoju. Apie pačią knygą nešnekesiu, bet knygoje pateikiamos metodikos ir pasakojimai kaip „paprasti“ žmonės tampa „nepaprastais“. Kaip jie lavina atmintį ir kaip kartais mums atrodantys neįprasti sugebėjimai yra tiesiog sunkaus darbo ir pastangų vaisius.

Kodėl šiame įraše kalbu apie ekspertus ir kaip jais tapti? Todėl, jog ekonominė globalizacija reikalauja kiekvieno iš mūsų, norinčio užsigarantuoti gražesnį ir geresnį rytojų, stengtis ir tobulėti.

Dažnai girdime, jog politikai, ekonomistai ir verslininkai teigia, jog Europa nėra konkurencinga. Jeigu į konkurenciją žiūrėsime iš sportinės perspektyvos, tai greičiausi, stipriausi atletiškiausi ir protingiausi dažniausiai laimi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog tampant greitesnius, protingesniu ir t.t. padeda nugalėti konkurencinėje kovoje. Gaila, bet kai šnekama apie vieno ar kito ekonominio regiono konkurencingumą omenyje yra turimi visai kiti konkurencingumo kriterijai.

Jeigu sutiksime su mano teiginiu, jog „stipriosios“ Azijos šalys yra technologiškai išsivysčiusios panašiai kaip ir Vakarų Europos šalys, ypatingai kalbant apie prekių gamybą. Galima sutikti, jog daugelis staklių abejuose regionuose panašios, tai yra, nėra kažkokio ypatingai didelio skirtumo tarp staklių Vakarų Europoje ir tarkim Kinijoje. Taigi, technologinis našumas yra labai panašus. Galima teigti, jog Azijos šalių gyventojai yra darbštesni – dirba ilgesnes valandas, dirba uoliau ir t.t. Taigi, jie yra kažkiek našesni (vėlgi našumo palyginimas yra labai man nepatinkantis kriterijus, kadangi šiais duomenimis ir skirtingom metodikom galima ypatingai manipuliuoti), todėl ir Vakarų Europiečiams reikėtų tapti našesniais.

Ko nepasako tie patys politikai, ekonomistai ir verslininkai, tai jų konkurencingumo įsivaizdavimas yra šiektiek kitoks. Kaip kitoks? Jeigu sutiksime su mano teigimu, jog technologinis išsivystymas gamyboje tarp Azijos ir Vakarų Europos šalių yra panašus, tai vienintelis būdas tapti konkurencingesniais – tapti pigesniais. Tai yra, darbo užmokestis „paprastų darbuotojų“ turi mažėti ir taip Vakarų Europos ekonomikos, ypatingai sektoriai, kurie vysto gamybą, taps labiau konkurencingi.

Tokį konkurencingumą galima pasiekti dviem būdais – darbuotojų darbo užmokesčio mažėjimas („vidinė“ devalvacija) arba infliacijos išaugimas, kuris sumažins realų darbo užmokestį. Antras variantas nėra labai priimtinas kitoms Vakarų Europos šalims, todėl konkurencingumas turėtų ateiti per pirmąjį būdą. Aš nesakau, jog vienas ar kitas būdas, ar konkurencingumo išaugimas yra blogas/geras, kiekvienas į šį klausimą galime turėti savo atsakymą.

Kaip matome, „paprasto“ darbuotojo ateities perspektyvos, kalbant apie dabo užmokestį, yra nelabai palankios, todėl norint aukštesnio darbo užmokesčio ateityje yra vertinga pagalvoti apie tai, kaip tapti ekspertais tam tikroje pasirinktoje srityje. Ar apsimoka tapti ekspertais?

Nesenai teko skaityti straipsnį apie Didžiosios Britanijos kompanijų, kurios įeina į FTSE 100 indeksą, vadovų ir „paprastų“ darbuotojų algų augimo greičius (Kalbame ne apie vadovų algų dydžius, bet algų augimo greičius) 2011 metais. Taigi, vidutionio darbuotojo nominalus darbo užmokestis 2011 metais išaugo apie 2-3% (dabar jau tiksliai nepamenu, bet analizės esmės tai nepakeičia), o tuo tarpu vadovo darbo užmokestis augo daugiau nei 40%. Kaip matome skirtumas tarp darbo užmokesčio augimų greičių – stulbinantis. Jeigu teigsime, jog kompanijų vadovai yra ekspertai, tai matome, jog šiuo metu ekspertais būti apsimoka. Panašios tendencijos beje matomos ir kitose šalyse.

Pabaigai, dirbkime, mokykimes ir tobulėkime ir gal vieną dieną tapsime savo srities ekspertais ir apie blogą rytojų net nepagalvosime

P.S. pridedu kelių kitų mokslinių darbų (kurių pats neskaičiau), susijusių su šia tema pavadinimus. Visus darbus ir mano minėtąjį galite parsisiųsti iš interneto nemokamai:

1. „The Role of Practice in Chess: A Longitudinal Study“
2. „Does Chess Need Intelligence? – A Study with Young Chess Players“
3. „An Expert Performance And Deliberate Practice Analysis of Open Sport Referees“

Dar gruodžio mėnesį šis blogas buvo pakviestas į diskusiją apie vaikų finansinio išprūsimo gerinimą. Gaila, diskusijoje apsilankyti neteko, tačiau kompanija Tele2, kuri beje ir inicijavo šią diskusiją, pasidalino Lindos Leitz knyga – „Tėvai, vaikai ir pinigai“ su šiuo blogu. Blogas reiškia jiems, nors ir pavėluotai, padėką.

Kas liečia pačią knyg ir problemą, tai vaikų, o turbūt ir jų tėvų finansinio išprūsimo skatinimas turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų auginant „žinių ekonomiką“.

Kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną susiduriame su finansiniais sprendimais, kartais to net nesuvokdami. Jeigu mes, suagę, nesugebame teisingai planuoti ir elgtis su mūsų turimu kapitalu, tai kokį pavyzdį mes perteiksime savo vaikams? Juk jie kaip „kempinės“ įsisaviną viską ką jiems sako ir rodo tėveliai.

Skaitydamas šią knygą, kuri beje labai lengvai skaitosi, ir pats susidomėjau technikomis ir būdais, kuriais galima pasinaudoti, norint išugdyti finansiškai išprusiusius jaunuosius piliečius.

Knygoje akcentuojama, jog vaikų finansinis išprūsimas prasideda vaikams, esant penkerių ar šešerių metų amžiaus, kai vaikai pradeda gauti pirmuosius kišenpinigius. Nuo šios pradinės atžymos ir prasisdeda vaikų kontaktas su pinigais. Būdų ir pavyzdžių, kaip vaikus mokyti elgtis su pinigais nekomentuosiu – geriau perskaitykite knygą, bet keletą esminių faktorių pakomentuosiu.

Pirmiausia, autorė akcentuoja, jog kiekvienas vaikas turi savarankiškai apsispręsti ką ir už kiek pirkti, kaip taupyti, kaip užsidirbti ir t.t. Logika paprasta – kuo jus anksčiau leisite savo vaikams sprendimus priimti patiems, tuo jie greičiau suaugs ir taps atsakingi, o tai turėtų tėveliams sumažinti rūpesčius ateityje, kai pirkiniai ir sprendimai yra pinigine prasme „brangesnis“. Juk yra skirtumas, tarp vaiko noro įsigyti saldainį ir paauglio noro įsigyti automobilį. Jeigu vaikas nebus finansiškai išprusęs, tai suaugęs darys neatleistinų klaidų, kurios su kiekvienu suaugusiųjų pirkiniu bus vis brangesnės.

Antra, autorė akcentuoja, jog turi būti nubrėžtos aiškios taisykles, ką už savo biudžetą vaikas turėtų įsigyti – kas leistina, kas ne. Kiekviena šeima turi savo vertybių skalę, todėl ir leistini/neleistini pirkiniai taip pat bus skirtingi.

Galiausiai, autorė akcentuoja vaikų namuose atliekamo darbo apmokęstinimą. Tai yra, vaikai turėtų gauti tam tikrą užmokesti už tam tikrus atliekamus darbus tik tada, jeigu šeima planuoja tam darbui atlikti samdyti įmonę ar papildomą darbuotoją. Vėlgi, atsiras žmonių, kurie su šiuo požiūriu nesutiks, tačiau viena iš galimybių vaikus sužažindinti su pinigų uždirbimu ir valdymu yra būtent tokios sistemos/tvarkos įvedimas ankstyvoje jaunystėje.

Aš šioje knygoje nieko naujo nesužinojau, juk ji skirta mokyti vaikus , tačiau metodikos pasirodė tikrai įdomios ir aiškios. Manyčiau, vidutiniam Lietuvos tėveliui/mamytei tai būtų labai vertingas skaitinys ne tik mokant vaikus elgtis su pinigėliais, bet ir patiems pagalvoti apie savo šiuo metu vykdomą finansų planavimą. Ši knyga tikrai bus vertinga ne tik vaikų finansinio išprūsimo gerinimui Juk kartais įstringame nenorimamoje profesijoje/darbe, būste, geografiniame regione dėl to, jog nemokėjome teisingai įvertinti savo finansinių galimybių ir numatyti ateities piniginių srautų.

Gero skaitymo!