Sėkmėsgarantas

Ne paslaptis, jog jau kelerius metus finansinėje krizėje, esančios euro zonos šalių padėtis nesikeičia, o turbūt tik blogėja. Jeigu pasižiūrėsime, ką prognozuoja didžiausių pasaulio investicinių bankų ekonomistai – eurozonos ekonomika ketvirtajame praeitų metų ketvirtyje turbūt susitraukė (neigiamas augimas), o pirmajam šių metų ketvirčiui prognozuojamas taip pat neigiamas augimas.

Šios prognozės tikrai nėra stebuklingos ar kažkaip pribloškiančios. Kodėl? Todėl, jog valstybėms mažinant valstybines išlaidas, o kitiems ekonominiams faktoriams išliekant nepakitusiems, visuotinė paklausa ekonomikoje sumažėja. Kad ta paklausa nesikeistų, reikalingas privataus sektoriaus įsikišimas – verslai ir namų ūkiai turėtų išleisti daugiau ir taip „užlopyti skylę“ visuotinėje paklausoje. Problema ta, jog valstybės savo išlaidas mažina ne iš gero gyvenimo. Tai matydami namų ūkiai ir verslai neskuba investuoti ir vartoti, todėl susikuria situacija, kai visuotinė pakausa susitraukė.

Prie viso šito vaizdo pridėjus tai, jog bankai euro zonos viduje neskolina dėl savų specfinių problemų, tikimybė, jog euro zonos ekonomika pradės augti – menka. Ekonomikai neaugant, o traukiantis, pasiskolinti iš rinkų tam, jog finansuoti praeityje akumuliuotas skolas – taip pat bus sudėtinga ir brangu.

Galiausiai atsiduriame į dugną vedančioje dinamikoje, kai šalių ekonomikos susitraukia (dažnai tai reiškia ir sumažėjusį mokesčių surinkimą, padidėjusias socialines išlaidas) ir augantys valstybės skolinimosi kaštai sudaro vis didesnę dalį šalies vidaus bendrojo produkto.

Skolinimosi kaštų padengimas nekuria jokios pridėtinės vertės. Aišku, galime modeliuoti situacija taip, jog skolos finansavimas gali turėti netiosiginių teigiamų aspektų ekonomikai, tačiau, jeigu apie skolą mąstysime „paprastai“, tai šalies ekonomika netenka kapitalo, kuris galėtų būti panaudotas šalies produktyvumo didinimui. (Vėlgi, kaip ir minėjau, į skolą šiuo atveju žiūriu „paprastai“, kadangi šalies skola, kurią finansuoja vietiniai gyventojai, yra kitokia. Pinigai šiuo atveju vidaus ekonomikos gali ir nepalikti, bet dabar ne apie tai).

Taigi, tokioje situacijoje tiek namų ūkių, tiek verslų lūkesčiai tampa pesimistiniais. Kyla naturalus klausimas – kaip ir kas tokią neigiamą dinamiką galėtų pakeisti?

Ne vienas ekonomistas ir analitikas sutinka su nuomone, jog šią dinamiką gali pakeisti Europos Centrinis Bankas (ECB). Kaip?

Jau turbūt ne kartą rašiau, nagrinėdamas šią temą, jog ECB gali panaudoti „quantitative easing“ monetarinį stimulą, kai centrinis bankas, kuria naujus pinigus ir tais pinigais perka šalies arba šalių obligacijas antrinėje obligacijų rinkoje. ECB tokiu atveju iš rinkos „iššima“ perteklinį obligacijų kiekį ir turi galimybę sumažinti šalies arba grupės šalių skolinimosi kaštus obligacijų rinkoje. Kai šie kaštai yra sumažinami, dažnai atsitinka taip, jog žemesni šalies skolinimosi kaštai leidžia šalies gyventojams taip pat pigiau skolintis iš bankų ir t.t. Taigi, kredito kaina šalyje taip pat gali nukristi.

Problema ta, jog ECB dėl daugybės priežasčių, kurių aš čia jau nevardinsių, kadangi jos daugiausiai politinės, nesiryžta šio monetarinio „ginklo“ panaudoti. Pagrindinė ekonominė priežastis – galima infliacija (Pagal vadovėlinę ekonominę logiką). Aišku, finansuojant šalių skolas susikuria ir „moral hazard“ problema, kai šalys gali pradėti skolintis nelimituotai, žinodamos, jog ECB visą perteklinę skolą monetizuos (supirks). Galiausiai, norint naudoti „quantitative easing“ programą reikia apsispręsti, ypatingai euro zonos atveju, kokių šalių ir kokiais kiekiais obligacijas pirkti. Norint paveikti euro zonos kaip visumos šalių skolinimosi kaštus, tektų pirkti ir Vokietijos obligacijos, Olandijos, Suomijos obligacijas, šalių, kurios ir dabar nesiskundžia savo skolinimosi kaštais, todėl toks stimulas joms nėra reikalingas. Perkant tik Italijos, Ispanijos, dabartinę rinkų nemalonę užsitraukusių šalių obligacijas, tai tik sustiprintų „moral hazard“ problemą, kai šalys teoriškai nebūtų suinteresuotos mažinti savo išlaidas.

Kokį kelią pasirinko ECB?

ECB pasirinko labai gudrų kelią ir prieš pat Kalėdas pasiūlė visiems euro zonoje esantiems bankams pasiskolinti iš ECB nelimituotus kiekius aktyvų trims metams už 1% metines palūkanas. Žodį nelimituotas reikėtų vertinti atsargiai, kadangi bankai, norintys pasiskolinti, privalo pristatyti užstatą ECB. Vėlgi ECB jau ne kartą mažino savo užstato kokybės reikalavimus, kad daugiau bankų galėtų pasiskolinti daugiau lėšų. Vėlgi, tai teoriškai gali reikšti, jog užstatas, kurį palieka bankai yra labiau rizikingas.

Kokį poveikį šios operacijos turi euro zonos šalių skolinimosi kaštams?

Tie skolinimosi kaštai pradėjo sparčiai mažėti. Vėlgi, ypatingai sumažėja trumpalaikių obligacijų grąžą (šalių skolinimosi kaštai) ir ypatingai tų obligacijų, kurių apmokėjimo trukmė tęsiasi iki 3 metų, dėl ECB paskolų termino, kuris yra 3 metai. Ilgailaikiai skolinimosi kaštai taip pat sumažėjo, bet ne taip žymiai kaip trumpalaikiai dėl akivaizdžių veiksnių. ECB likvidumo operacijos nesitęsia daugiau nei 3 metus.

Pamiršau paaiškinti kaip tie šalių skolinimosi kaštai yra paveikti. Pirmiausia, bankai turi finansuoti savo aktyvus ir tai dažnai daro tiek ilgalaikėmis paskolomis iš rinkų, tiek trumpalaikėmis. Problema ta, jog šiuo metu bankai negali pasiskolinti iš rinkų už priimtinas palūkanas be užstato. Investuotojai jiems nebeskolina taip, kaip skolindavo iki pasaulinės finansų krizės. Taigi, skolinimosi kaštai bankams išaugo. Išaugus bankų skolinimosi kaštams, teoriškai turėtų brangti ir kreditas ekonomikose arba kredito kraneliai turėtų užsisukti, ką ir matome šiuo metu ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje.

ECB šiuo atveju leidžia bankams pasikolinti už 1% metinių palūkanų. Bankai normaliomis rinkų sąlygomis ieško, kur šiuos aktyvus perskolinti brangiau. Normaliomis sąlygomis, tai gali būti paskolos namų ūkiams įsigyti būstą, automobilius ir t.t. Šios paskolos dažniausiai yra pačios pelningiausios, kadangi skolininkai moka didžiausius procentus. Uždirbamas procentas – kapitalo kaina = banko pelnas arba banko pelno spread“as.

Šiuo metu ne tik pelningumas arba pelno maksimizavimas yra pagrindinis rinkų variklis, bet ir kapitalo saugumas, tai yra, investuotojų, o tame tarpe ir bankų investiciniuose portfeliuose vis daugiau dėmesio yra skiriama aktyvų apasaugojimui. Taigi, rizikingų paskolų namų ūkiams nėra tiek daug. ECB tuo tarpu tikisi, jog bankai šiuos sąlyginai pigius aktyvus panaudos, investuodami į šalių obligacijas.

Teoriškai, šalys visada yra mažiau rizikingesnės nei namų ūkiai ar verslai, kadangi šalys teoriškai turi monopolinę galimybę tiek ir nustatyti mokesčius bei kai kurios šalys gali spausdinti piniginius aktyvus tam, jog kompensuoti savo įsipareigojimus.

Šiuo metu, tuo tarpu, kai kurių kompanijų balansai yra daug „sveikesni“ nei šalių, kuriuose jie veikia, todėl tokios kompanijos rinkose gali skolintis pigiau nei šalys.

Taigi, ECB tikisi, jog bankai eurozonoje investuos šiuos aktyvus į šalių obligacijas, kadangi aktyvų neinvestuodami, jie turės grąžinti ECB 1% metinių palūkanų, tai kaip ir būtų jų nuostolis. Jeigu pažiūrėsime į trumpalaikius šalių skolinmosi kaštus, ypatingai Ispanijos ir Italijos, tai ECB šiomis operacijomis pozityviai įtakoja šalių skolinimosi kaštus.

Be to, praeitą penktadienį, o ir šiandien viena iš kredito reitingų agenturų S&P sumažino aukščiausią kredito reitingą turinčių šalių euro zonoje, ypatingai Prancuzijos ir Austrijos bei bendro euro zonos gelbėjimo obligacijų reitingus, tačiau rinka į tai ypatingai negatyviai nesureagavo. Tikėtina, jog būtent gruodžio mėnesio ir jau paskelbta tokia pat operacija vasario pabaigai, turi įtakos tokiai rinkų reakcijai.

Be to, kaip ne vienas „rimtas“ rinkų žaidėjas teigia – kreditų reitingų agentūromis ir jų rekomendacijomis nėra pasitikima ir tiek investiciniai fondai, tiek bankai, naudoja savo metodikas tam, jog apspręsti kokio rizikingumo yra skirtingos šalys.

Kuo skiriasi ši ECB monetarinė operacija nuo „quantitative easing“?

ECB šiuo atveju pati šalių obligacijų neperka, tai daro bankai ECB kapitalu. Problema ta, jog ECB prisiima galbūt net didesnę kredito riziką, kadangi ECB priima įvairesnį užstatą paskoloms suteikti, tačiau toks ECB žingsnis politiškai yra mažiau kensmingas „stipriosioms“ euro zonos šalių vadovams.

Tai tiek.

Dažnai kyla klausimai – kokiais mokesčiais ir kas turi būti apmokęstintas? Kodėl šalies gyventojai turi mokėti mokesčius ir kokio dydžio jie turėtų būti?

Visi šie klausimai yra labai svarbūs, kadangi nesuprantat kodėl, kam ir kiek turime mokesčių mokėti, nepaskatins mus tapti „geresniais“ mokesčių mokėtojais.

Pabandysiu pratęsti seriją mūsų mokslinio ciklo, kur mes analizuojame 20 geriausių mokslinių publikacijų pasirodžiusių „American Economic Review“ moksliniame leidinyje. Mums padės du Nobelio laureatų Peter A. Diamond (viena iš jo darbų šis blogas jau analizavo) ir James A. Mirrlees darbai: „Optimal taxation and public production I: Production Efficiency“ ir „Optimal taxation and public production II: Tax rules“. Darbų detaliai tikrai neanalizuosiu, kadangi jie yra ypatingai techniški, o ir daugybė prielaidų mūsų į šviesos kelią taip pat neatves. Pasistengsiu pristatyti tik įdomesnius momentus ir logiką.

Taigi, ekonomistai siūlo į ekonomiką žiūrėti kaip į tris sektorius: valstybinį, privatų (verslai) ir privatų (namų ūkiai). Tokioje ekonomikoje, o tai yra reali kiekvienos pasaulio ekonomikos sudėtis: turime valstybinį sektorių, privačius namų ūkius ir privatų biznį.

Senovėj šalies vadovas, turbūt karalius, apmokęstindavo savo pavaldinius dažniausiai tam, kad galėtų finansuoti šalies organizuojamus karus. Vėliau, aišku, atsirado ir dar daugiau įvairių mokesčių už įvairias paslaugas. Visgi kas turėjo karinę jėgą, tas užsakė ir muziką. Dabar turime labai panašius scenarijus, tik ta karinė jėga transformavosi į privataus kapitalo jėgą .

Laikui bėgant žmonių pasaulio suvokimas keitėsi, na ir atsitiko galiausiai taip, kad mokesčius turime mokėti įvairius tam, kad galėtume naudotis įvairiomis valstybinėmis paslaugomis, o valstybė veiktų kaip tarpininkas tarp namų ūkių ir kapitalo (aišku, yra ir šalių, kur valstybė ir yra kapitalas – Kinija) tam, kad garantuotų tų paslaugų tiekimą. Valstybės teikiamos paslaugos skirtingose šalyse skiriasi, tačiau pagrindinės vėlgi būtų – šalies, sveikatos ir socialinė apsauga, išsilavinimas.

Turime situaciją, kai šalis turi tam tikras išlaidas ir norint tas išlaidas kompensuoti, reikia kažkaip prisitraukti lėšų. Paprasčiausia – apmokęstinti tam tikras šalyje vystomas veiklas, namų ūkius ir t.t.

Mano minėtieji ekonomistai ekonominį gyvenimą šalyje modeliuoja taip:

1. Ekonominiai agentai šalyje neįtakoja kainų, tai yra jiems kainos yra duotos
2. Šalyje produkcija kontroliuoja pati šalis (Aišku, kad tai nėra realu, bet kaip parodo mokslininkų darbas, modifikuojant tam tikrus parametrus, darbo išvados nesikeičia)
3. Šalyje yra tik dvi žaliavos – darbo jėga ir tam tikra žaliava arba prekė (Vėlgi toks pasaulio įsivaizdavimas nepakeičia rezultatų)
4. Šalis turi teisę nustatyti mokesčius

Taigi, šie ekonomistai teigia, kad šalis turėtų būti suinteresuota taip organizuoti pramonę/produkciją šalyje, kad šalis galėtų pasiekti maksimalų socialinį gerbuvį, ir tai nebūtinai reiškia, kad šalis turėtų pagaminti kiek įmanoma daugiau prekių ir paslaugų. Socialinis gerbūvis paliečia visus: ir tuos, kurie dirba ir užsidirba, ir tuos, kurie darbo neturi. Vėlgi, kiekviena šalis turi teisę pasirinkti skirtingus tikslus, tačiau iš ekonominės teorijos perspektyvos, šalys turėtų pasirinkti tokį tikslą, kuris leistų „iškepti“ didžiausią įmanoma pyragą ir tas pyragas būtū padalintas „teisingai“. Vėlgi, ekonominį „teisingumą“ kiekviena visuomenė interpretuoja savaip.

Taigi, mokslininkai siūlo taikyti kiek įmanoma paprastesnę mokestinę struktūrą. J9 modelyje tiek namų ūkiai, tiek verslai perka tam tikras medžiagas skirtingomis kainomis. Tarkim verslai perka kažkokias medžiagas, vėliau iš jų pagamina tam tikrą produktą, kuris vėliau yra apmokęstinamas tam tikru mokesčiu ir galutinė prekės ar paslaugos kaina turi sumokėti vartotojas. Mokslininkai siūlo apmokęstinti tik galutinius produktus, o ne medžiagas, kurias tarkim įsigijo verslai produktui pagaminti. Jeigu tiek verslai, tiek vartotojai būtų apmokęstinti, tai apsunkintų galimybę šaliai pasiekti optimalų ekonominį lygį.

Be to, jie identifikuoja skirtingas prekių grupes – vidutinio ir turtingesniojo gyventojo vartojimo krepšeliai (Taip pavadinau aš juos pats). Taigi, jeigu įmanoma pasiekti „teisingesnį“ ekonominio pyrago paskirstymą ekonomikoje apmokęstinant prekes, kurias vartoja turtingesni gyventojai – tai turėtų būti padaryta, padidinant mokesčius toms prekėms ar tarkim vienaip ar kitaip taikant progresinius mokesčius. Tuo tarpu, jeigu matomas kažkoks nepriteklius vidutinio gyventojo pajamose, tai šis nepriteklius gali būti kompensuojamas žemesniais mokesčiais arba kažkokiom tiesioginėm išmokom (Mokslininkai tiesioginių išmokų savo analizėje nemodeliavo, nors teigė, kad jos gali būti naudojamos). Vėlgi, realiaje ekonomikoje mokestinė sistema priklausys nuo to, kokie yra šalies socialiniai, ekonominiai ir t.t. tikslai. Kaip nuspręsti, kokio dydžio ar kokios prekės turėtų įeiti į vieną ar kitą krepšelį? Ar krepšeliai turėtų būti modifikuoti pagal gyventojo gyvenamą vietą, regioną? Jeigu kaip pavyzdį pabandysime analizuoti Lietuvą, tai klausimas, ar darbuotojas Lietuvoje gali pragyventi už minimalų atlyginimą? Taigi, labai svarbu turėti ne tik teorinius, kaip, kad Lietuvos atveju etalonus arba metrinę krepšelio sistemą, bet krepšelius ir ekonominę metrinę sistemą, kuri gali būti naudojama realiai ekonominei analizei. Lietuvos atveju sugrįžtame prie kaip anglai sako „back to basics“: kokie yra mūsų ekonominiai/socialiniai tikslai? Kaip juos pasiekti? Kaip juos pasiekti „ne ant popieriaus“? Ir t.t.

Ar mokslininkai pasisako už progresinius mokesčius? Nei taip, nei ne. Pagal jų modelį ir jų teorinės šalies tikslus, jeigu įmanoma pasiekti aukštesnį ekonominio optimumo lygį ir „teisingesnį“ ekonominio pyrago paskirstymą, tai progresiniai mokesčiai gali būti viena iš priemonių. Kita priemonė – aukštesni mokesčiai tam tikroms prekių/paslaugų grupėms arba mažesnės socialinės išmokos.

Pagrindinis mokestinės politikos tikslas turėtų būti – nemaišyti optimaliam resursų pasiskirstymui ekonomikoje, tai yra, verslams turėtų apsimokėti veikti, o darbuotojas eiti dirbti. Taigi, mokesčiai turėtų būti tokie teoriškai, kad tiek verslai, tiek namų ūkiai būtų patenkinti. Problema tik ta, jog nei vieni, nei kiti niekada nebus patenkinti, todėl ir turime skirtingas politines partijas ir skirtingas valdžias po rinkimų ir šie procesai vyksta ne tik Lietuvoje.

Galiausiai, mokslininkai teigia, kad šalies viduje ir išorėje vykstantis populiacijos judėjimas taip pat turi įtakos mokestinei sistemai arba tiksliau, turėtų turėti. Aišku, jog iš šalies išvykus tam tikram kiekui gyventojų, mokestinė sistema turėtų būti pakeista, kadangi mokesčių mokėtojų sumažėjo ir t.t. Tas pats turėtų vykti ir padidėjus gyventojų kiekiui. Aišku, jog mokestinė sistema turėtų keistis tik tada dėl šių priežasčių, jeigu kiti ekonominiai rodikliai būtų stabilūs ir nesikeistų. Jiems keičiantis atsiranda kitos papildomos dinamikos, kurios gali įtakoti šalyje esančia mokestinę sistemą.

Be to, nors ekonomistai savo publikacijose nemažai laiko skyrė analizuojant mokestinę sistemą planinėje ekonomikoje, kuri yra uždara, bet mokestinė sistema turi atsižvelgti ir į mokesčius, kurie yra kituose šalyse. Jeigu visiems produkcijos faktoriams esant tokiems patiems, bet skirtingose šalyse yra skirtingi mokesčiai, tai kaimyninės šalys prekes/paslaugas gali pasiūlyti labiau konkurencinga mažesne kaina ir taip negatyviai paveikti visaus gamintojus. Tokiu atveju, siūloma apokęstinti tokias importuojamas prekes tarifais arba sumažinti mokesčius, bet vėlgi viskas priklauso nuo to, kokio dydžio ekonominis pyragas liks po šitų pakitimų. Jis gali pasitraukti iš optimalaus lygio, kas prieštarautų mokslininkų logikai.

Galiausiai, mokslininkai nemodeliuoja mokestinės sistemos, kai tam tikrose rinkose tam tikros bendroves turi rinkos galią, tai yra, jos pačios nustato kainas už kurias parduodamos prekės ir paslaugos. Tai – monopolininkai. Vėlgi, žinant, kad tam tikroje rinkoje yra monopolijos/oligopolijos galima surasti priemones kaip jų išvengti – apmokęstinti aukštesniais mokesčiais, suteikti prielaidas konkurencijos atsiradimui ir t.t.

Pabaigai, su išsakytom mintim aš sutinku, kadangi man ekonominė logika yra artima, o kokio dydžio mokesčiais ir kas ir kaip juos turėtų mokėti nusprendžia kiekviena valstybė ir kiekvienas gyventojas individualiai.

Prieš kiekvienų metų pabaigą yra populiaru prognozuoti, kas atsitiks kitais metais. Nebandysiu pretenduoti į geriausio metų prognozuotojo titulą, tačiau noriu pasidalinti savo kitų metų įžvalgom. Be to, nebandau įpiršti savo nuomonė dėl vienos ar kitos investicinių aktyvų grupės ar regiono. Uždirbti investuojant galima tiek iš investicinio aktyvo kainos kilimo, tiek iš kainos kritimo, todėl mano pateiktas įžvalgas kiekvienas atskaymą turės rasti pats.

Taigi, kitais metais siūlau stebėti:

Valiuta: Doleris

Ekonomika: JAV

Regionas: Rusija

Žaliava: Gamtinės dujos

Investicinis instrumentas: Paprastosios akcijos

Industrija: Finansinis sektorius

Keletas nuomomonių (Atsakymai taip/ne):

Auksas? Ne. Per paskutinį pusmetį aukso kainos svyravymai ir skirtingos reakcijos/koreliacijos su kitais investiciniais aktyvais įnešė dar daugiau nežinomybės apie aukso, kaip investicinio aktyvo, funkcija investuotojų investiciniuose portfeliuose. Kai nebeaišku kokią funkciją atlieka vienas ar kitas investicinis vienetas jūsų investiciniame portfelyje, tada būtų išmintinga į tokį investicinį vienetą neinvestuoti.

Kinija? Ne.

Brazilija? Ne.

Indija? Ne.

Afrikos žemynas? Taip.

Euras? Ne.

Nafta? Taip.

Nekilnojamas turtas? Ne.

Aukštasis išsilavinimas? Taip.

Turbūt ir išreiškiau savo pastebėjimus apie svarbiausius investicinius regionus ir inveticinius aktyvus.

Visiems gerų naujųjų metų!!!

Norėčiau pasveikinti visus blogo skaitytojus su artėjančiom gražiausiom žiemos šventėm. Tikėkimės, kad Kalėdų senelis ir ateinantys naujieji metai Lietuvos žmonėms bus ekonomiškai šiltesni ir dosnesni bei sukels daugiau džiaugsmo ir šypsenų.

Su šventėm!!!

Dažnai skaitome/girdime, jog vienoje ar kitoje rinkoje formuojasi finansinių/fizinių aktyvų verčių (kainų) burbulai. Kas yra vertės (kainos) burbulas?

Dažnai su burbulu yra asocijuojama greita tam tikros rūšies aktyvų kainų kaita, kaip taisyklė, tų aktyvų kainos auga. Aktyvų kainų augimas yra įtakotas fundamentalių ir nefundamentalių priežasčių pagalba. Fundamentalios priežastys, kodėl tam tikros aktyvų grupės vertė auga – paprasčiausi paklausos/pasiūlos dėsniai, šalies/industrijos/kompanijos ekonominės gerovės augimas ir t.t. Nefundamentalios priežastys, tai tos priežastys, mano manymu, kurios negali būti paaiškinamos fundamentalinėmis priežastimis. Tarkim, kažkokia išgalvota istorija, psichologinės investuotojų būsenos, įvairių „ekspertų/guru“ pareiškimai ir t.t. Galiausiai, tam, kad būtų įmanoma įvertinti, ar aktyvų grupė yra kainų burbulo stadijoje, reikalingas ekonominis/finansinis modelis. Skirtingi ekonominiai/finansiniai modeliai gali privesti prie skirtingų išvadų kainų burbulų klausimu.

Žinant, kad aktyvų kainos yra įtakojamos tiek fundamentalių, tiek nefundamentalių faktorių, tampa aišku, jog investuotojai turėtų būti suinteresuoti augančiomis aktyvū kainomis, kurios nėra paaiūškinamos fundamentaliomis priežastimis. Būtent, mano manymu, esminis aktyvų kainų burbulų apibrėžimas – fundamentaliais faktoriais nepaaiškinamas aktyvų kainų augimas normaliomis ekonominėmis sąlygomis.

Kyla natūralus klausimas – ar valstybinės institucijos turėtų padėti investuotojams ir gyventojams identifikuoti besiformuojančius aktyvų burbulus? Be to, jeigu tokie burbulai yra identifikuoti, ką tokiu atveju turėtų daryti valstybinės institucijos? Ar jos turėtų leisti tokiems aktyvų burbulams plisti nekontroliuojamai? O galbūt identifikavus, pasinaudoti turimomis priemonėmis tam, jog tuos burbulus „išleisti“?

Kaip jau ne kartą minėjau savo įrašuose, šiuolaikinės ekonomikos pasaulyje yra valdomos monetarinės politikos pagalba, už kurią yra atsakingi centriniai bankai. Kyla klausimas, ar centriniai bankai turėtų įsikišti į besiformuojančius aktyvų burbulus?

Prieš gerus penketą metų atsakymas į šį klausimą, „vadovėlinės ekonomikos pagalba“ arba tiksliau vyraujančios ekonominės ideologijos pagalba – ne, centriniai bankai neturėtų kištis į besiformuojančius aktyvų kainų burbulus, tačiau, kainų burbulams pasiekus epogėjų ir subliūškant, centriniai bankai turėtų padėti rinkoms, naudodami ekspansinę monetarinę politiką, tam, kad burbulo subliuškimo efektas nebūtų toks „skaudus“ ekonomikai. Taigi, centriniai bankai neturėtų burbulų stabdyti monetarinės politikos pagalba, tačiau jiems subliūškant, monetarinė politika naudojama tam, kad sumažinti šį negatyvų efektą ekonomikai.

Paskutinė finansinė krizė ir keletas krizių prieš ją, mums leidžia įsitikinti, jog galbūt ši ekonominė ideologija nėra visai teisinga. Į šį sudėtingą klausimą mums padės atsakyti Nouriel Roubini 2005 metų darbas: „Why Central Banks Should Burst Bubbles“. Kaip jau anksčiau minėjau, būtent monetarinės politikos pagalba yra kontroliuojamos/įtakojamos ekonomikos.

Kaip jau ne viename savo įraše minėjau – centriniai bankai, kurie turi galimybę laisvai operuoti monetarine politika, dažniausiai naudoja „inflation targeting“ monetarinį režimą, tai yra, centrinių bankų pagrindinis tikslas – užtikrinti kainų stabilumą ekonomikoje, monetarinės politikos priemonėmis. Vėlgi, labai svarbu žinoti kokiais metodais vienas ar kitas centrinis bankas identifikuoja infliaciją, kaip jį skaičiuojama ir kas į infliacijos skaičiavimo metodiką yra įtraukiama. Tarkim, centriniai bankai vengia pasirinkti infliacijos skaičiavimo metodiką, kurioje yra prekių/paslaugų kurių kainos kaitaliojasi gana dažnai, tarkime kuro ir maisto. Centrinis bankas infliacijos rodiklius ir monetarines priemones pasirenka taip, jog infliacija būtų stabili ilguoju laikotarpiu, tai yra, centrinis bankas negali kaitalioti savo monetarinės politikos taip, jog reaguotų į kiekvieną kainų nuokrypį nuo pasirinkto rodiklio, todėl prekių/paslaugų kainos, kurios keičiasi dažnai, nėra įtraukiamos į infliacijos skaičiavimo metodikas, kuriomis vadovaujasi centriniai bankai. (Tai beje nereiškia, jog centriniai bankai neatsižvelgia į maisto ir kuro kainas pasirinkdami infliacijos rodiklį ir monetarines priemones jį pasiekti).

Dažnai pasigirsta pasiūlymų, jog aktyvų kainos, ypatingai finansinių aktyvų kainų pokytis, galėtų būti įtrauktas į infliacijos skaičiavimo metodikas. Jeigu finansiniai aktyvai figuruotų infliacijos rodiklyje, tai centrinis bankas, naudodamas dabar esančias monetarines priemones, galėtų įtakoti teoriškai infliacija tiek realioje ekonomikoje, tiek finansų rinkose. Gaila, bet finansinių instrumentų vertės svyruoja dažniau nei tarkim kuro ir maisto prekių, todėl įtraukti finansinių instrumenų kainų pokytį į infliacijos skaičiavimo metodiką nebūtų patartina, remiantis vyraujančia ekonomine ideologija.

Nouriel Roubini savo darbe teigia, jog centriniai bankai turėtų identifikuoti besiformuojančius aktyvų kainų burbulus ir stengtis įtakoti jų plitimą bei minimizuoti jų įtaką realiai ekonomikai. Profesorius Roubini teigia, jog yra dvi kainų burbulų rūšys – „exogenous bubble“ ir „endogenous bubble“. „Exogenous bubble“ – tai toks aktyvų kainų burbulas, kuris nėra įtakotas monetarinės politikos, tai yra, monetarinė politika nesukėlė šio burbulo. „Endogenous bubble“ – tai aktyvų kainų burbulas, sukeltas monetarinio stimulo pagalba. „Exogenous“ burbulai, neįtakoti monetarinės politikos pagalba, galėtų būti kontroliuojami arba jų efektas minimizuotas netiesiogiai monetarinės politikos priemonėmis. „Endogenous“ burbulai būtų tiesiogiai įtakojami monetarinėmis priemonėmis.

Kodėl vyraujanti ekonominė ideologija prieštarauja centrinių bankų intervencijai, kontroliuojant aktyvų kainas?

Pirmiausia, centriniams bankams yra sudėtinga identifikuoti aktyvų kainų burbulus kaip ir kitiems investuotojams. Teigiama, kad tiek centriniai bankai, tiek investuotojai neturi pakankamai priemonių tuos burbulus identifikuoti. Tačiau centriniai bankai dažniausiai samdo profesionalius ekonomistus ir jų ten – ne vienas. Be to, centriniai bankai turi daugiau informacijos apie ekonominę padėtį šalyje nei vidutinis investuotojas, todėl teigti, jog ir vieni ir kiti turi panašius sunkumus identifikuojant burbulus – juokinga.

Antra, atsiranda tokių ekonomistų, kurie teigia, kad burbulų subliuškimas neturi jokio poveikio ekonomikoms, todėl nereikėtų į šiuos burbulus reaguoti. Tuo pačiu metu, tie patys ekonomistai, teigia, jog burbulams subliuškus, norint pagyvinti ekonominį šalies augimą, reikalingas monetarinis stimulas. Tada kyla natūralus klausimas – ar tikrai burbulai neturi jokio poveikio realiai šalies ekonomikai?

Trečia, manoma, jog norint burbulo augimą sustabdyti, reikalingas ypatingai „stiprus“ monetarinės politikos instrumentas, tarkim greitas ir keletos ar kelesdešimties procentų palūkanų normos pakėlimas ekonomikoje, jog šis veiksmas turės pražūtingas pasekmes realiai ekonomikai.

Ketvirta, dėl to centriniams bankams yra patogiau „padėti“ ekonomikai, naudojant ekspansines monetarines priemonės, po burbulo subliuškimo, nei prieš burbului formuojantis.

Nourie Roubini pateikia šias priežastis, kodėl centriniai bankai turėtų kištis į burbulų formavimąsi:

1. Daugelis centrinių bankų ekonominių modelių naudoja aktyvų kainų pokyčius nustatant infliaciją ir šie modeliai sutampa su optimaliomis monetarinės politikos priemonėmis, norint sustabdyti burbulų formavimąsi. (Vėlgi, viskas priklauso nuo modelių)
2. Burbulus yra sunku identifikuoti, tačiau nežinomybė visada išlieka priimant betkokį sprendimą ekonominiai agentai, o ir ekonomistai, dažnai neturi visos galimos informacijos ir nežino norimo proceso rezultato, tačiau net ir esant šitai nežinomybei, priimami ekonominiai sprendimai. Kodėl aktyvų burbulų formavimąsis turėtų būti išskirtinis reiškinys?
3. Burbulų subliuškimas ir formavimąsis turi neigiamų pasekmių ekonomikai. Kodėl tada reikėtų ekonomikas „gaivinti“ po burbulų subliuškimų? (Šis argumentas taip pat yra paremtas empyriniais tyrimais)
4. Jeigu burbulai yra „endogenous“ tai centrinis bankas turi visas priemones, jog tą burbulą sugebėtų sukontroliuoti.
5. Empyriniai tyrimai rodo, kad norint burbulo augimą sustbadyti – staigus ir drąstiškas palūkanų normos pakėlimas nėra būtinas (Vėlgi, viskas priklauso nuo tyrimo metodologijos ir ekonominių kondicijų tuo metu)
6. Centriniai bankai į burbulus reaguoja asimetriškai, tai yra, burbulų augimas nėra įtakojamas, tačiau jų subliuškimas reikalauja monetarinio stimulo. Centriniai bankai sukuria vadinamąsias „moral hazard“ problemas finansų rinkose, kai investuotojai žino, jog subliuškus burbului, centriniai bankai šio burbulo efektą pasistengs „ištaisyti“, todėl rizikos įvertinimo ir geresnė disciplina finansų rinkose – tampa iškreipta. (Labai įtikinamas argumentas, mano manymu)

Pridėsiu, pasiremdamas Nouriel Roubini šeštąja priežastimi, jog disciplina finansinėse rinkose yra iškreipta. Kodėl? Jeigu žiūrėsime į tam tikrą aktyvų klasę, kaip minėjau yra fundamentalios priežastys ir nefunadamentalios, kurios įtakoja aktyvų vertę. Fundamentalias priežastis/rizikas galime išskirstyti į dvi rūšis – sistemines ir nesisteminės. Jeigu kaip pavyzdį paimsime kokią nors kompaniją ir jos akcijas, tai šios kompanijos ekonominės perspektyvos priklauso nuo sisteminių (bendros rinkos/ekonomikos padeties šalyje) ir nesisteminių, kompanijos specifinių priežasčių (kompanijos skolos lygis, našumas ir t.t.). Taigi, rinkoms krentant po burbulo subliuškimo, teoriškai sistemenė kompanijos akcijų vertės dalis turėtų sumažėti ir akcijų kaina nukristi, tuo tarpu, nesisteminė neturėtų keistis. Aišku, jog ekonomikai krentant, sisteminei faktoriai turės įtakos nesisteminiams kompanijos faktroius, tačiau trumpuoju laikotarpiu, tai neturėtų įvykti (Nepamirškime, kad akcijų/aktyvų kainos, dar yra įtakotos ir nefundamentalių priežasčių). Taigi, trumpuoju laikotarpiu, kompanijos akcijų kritimas turėtų teoriškai būti asocijuotas su sistemine rinkos dalimi, kurią vėliau, kaip minėjo profesorius Roubini, centriniai bankai pataiso monetariniais stimulais. Kodėl tai svarbu žinoti kiekvienam investuotojui? Todėl, jog pasirinkus „stiprias“ kompanijas, jų akcijų kainų kritimas nebūtinai yra asocijuotas su pačios kompanijos problemomis, bet su sisteminėmis problemomis, todėl likviduoti šių akcijų nevertėtų, žinant, jog centriniai bankai sisteminę akcijų kainos dalį dažnai pataiso. Klausimas – ar visada galima centriniais bankais ir jų monetariniais stimulais pasitikėti?

Galiausiai, sutikčiau su Nouriel Roubini, jog centriniai bankai turėtų stengtis kuo efektyviau identifikuoti besiformuojančius aktyvų burbulus. Tai nebūtinai turėtų būti kažkoks, monetarinės politikos priemonėmis, paremtas burbulo augimo stabdymas. Paprasčiausiai, visuomenė turėtų būti informuojama, jog pagal vieną ar kitą ekonominį/finansinį modelį vienos ar kitos aktyvų kainos pakito neįprastai.

Vėlgi, grįžtame prie mano minėtojo investuotojų išprūsimo. Viskas prasideda nuo to, kaip mes suprantame ekonomiką ir rinkas. Labai sudėtinga investuoti ir suprasti, kokios rizikos gali paveikti jūsų investicjas, jums neturing pakankamai ekonominių ir finansinių žinių.

Aktyvų kainų burbulai kaip ir vadinamosios „Ponzi finansinės piramidės“ gali tęstis ilgą laiką ir ne vienas racionalus investuotojas tuose reiškiniuose dalyvauja. Tačiau tie žmonės suvokia, kada jie yra burbulo stadijoje ir menkiausiai progai pasitaikius iš šios burbulo stadijos dingsta, o su nuostoliais lieka tie, kurie to burbulo neidentifikavo.

Bloge dažnai pakritikuoju Lietuvos valdžią ir ypatingai vyriausybę. Kritika kiekvieną priverčia tobulėti ir stengtis tos kritikos ateityje išvengti, bet jau taip mane veikia kritika. Tačiau labai svarbu už gerus darbus ir sprendimus – pagirti. Tai, mano manymu, skatina, mūsų tobulėjimą ir norą toliau tęsti sėkmingai pradėtus darbus.

Paskutiniame savo įraše rašiau, jog Lietuvos vyriausybės pasiūlymas didinti pridėtinės vertės mokestį šiuo šaliai sunkiu momentu nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas. Teigiau, kad kitas galimas būdas problemą išspręsti – išlaidų mažinimas arba pensijinių įsipareigojimų neatstatymas į buvusį lygį. Taip pat teigiau, kad vyriausybė nesiryš pensijų mažinti arba tiksliau negrąžinti į prieš tai buvusį lygį, tačiau paskutiniais duomenimis vyriausybė nusprendė pensijų į prieš tai buvusį lygį negrąžinti. Aš buvau neteisus, tačiau labai smagu, kai mano klaidinga hipotezė šiandien gali turėti pozityvių ekonominių pasekmių Lietuvos ekonomikai rytoj .

Visada nesmagu, kai pažadai nėra tęsiami ir aišku, kad dabartinė valdžia šiuo sprendimu praktiškai pasirašė suo nuosprendį kituose rinkimuose, o gal ir ne? Viskas priklausys turbūt nuo to, kas eis balsuoti: jeigu vėl dauguma rinkėjų – pensijinio amžiaus žmonės, tai rezultatas bus pakankamai aiškus, jeigu prisijungs daugiau dirbančijųjų ir jaunimo, tai, manyčiau, už gerus sprendimus ši vyriausybė turėtų susilaukti pozityvaus rezultato būtent iš šios rinkėjų grupės. Kodėl?

Jau ne kartą rašiau, jog politinės partijos priklauso nuo to, kokie rinkėjai už jas balsuoja. Nuo to priklauso ir kokią ekonominę politiką ir sprendimus viena ar kita politinė partija priims. Į šią problemą galima žiūrėti kaip į įtakingų politinių grupuočių arba socialinių grupių įtakos valstybėje pasidalinima. Vienai iš socialinių grupių/grupuočių laimėjus didesnę įtaką, tos grupuotės ekonominės programos turės įtaką ir šalies ekonominiai programai ir gyvenimui.

Socialines grupuotes aš skirstau labai paprastai – jaunimas (visi nejaunesni nei 18 metų piliečiai, turintys teisę balsuoti rinkimuose), dirbantieji (turbūt tų jaunesnių piliečių tėveliai) ir pensijinio amžiaus žmonės. Visų šių socialinių grupių interesai yra skirtingi, kadangi kiekvienos grupės turto lygiai, gyvenimo trukmė ir t.t. yra skirtingos. Taip pat labai svarbus suprasti, jog kiekvienas individas stengiasi elgtis savanaudiškai, tai yra jo interesai jam pačiam yra patys svarbiausi. Taigi turime visuomenę, kurioje skirtingos socialinės grupės kovoja arba turėtų kovoti už savo interesus ir įtaką visuomenėje.

Galimybė demokratinėje valstybėje įtakoti vienaip ar kitaip šalies ekonominę/politinę sistemą kiekviena grupė gali per rinkimus. Labai svarbu, jog kiekviena socialinė grupė turėtų labai aiškią viziją ko ir iš kurios politinės jėgos ji norėtų. Idealu, jog susikurtų nuomonės transmisijos mechanizmas, kai politinės jėgos, nesilaikančios duotų pažadų, kituose rinkimuose iš tos socialinės grupės, kurios pažadų nebuvo laikytąsi, balsų nesusilaiktų ir t.t. Taigi, kiekviena politinė jėga norėdama būti perrinkta kituose rinkimuose, turėtų laikytis savo duotųjų pažadų.

Vakarų europoje panašūs procesai: „senos“ partijos turi tam tikrą kiekį rinkėjų, kurių nuostatas partijos stengiasi įtvirtinti valstybės ekonominiame/politiniame gyvenime. Labai normalus procesas.

Lietuvoje tuo tarpu tai nevyksta. Galime girdėti žmonių teiginius, jog nėra už ką balsuoti, išrinksime tuos pačius „žulikus“ ir t.t. Kodėl? Na aš manyčiau, kad tokia situacija susidaro todėl, jog Lietuvoje pagrindinis rinkėjas – pensijinio amžiaus žmogus. Kadangi jis aktyviausias ir jis turi lemiamą balsą, o kiti visuomenės sluoksniai nėra suinteresuoti dalyvauti politiniame šalies gyvenime, tai šito socialinio sluoksnio poreikius ir reikia pirmiausia tenkinti. Kiekviena partija, kuri turėtų turėti skirtingą programą, stengiasi vienaip ar kitaip įtikti pagrindiniai rinkėjų grupei – pensijinio amžiaus žmonėms. Tokioje sistemoje, būti kitokiu ir atstovauti kitokius interesus – paprasčiausiai neapsimoka, kadangi kituose rinkimuose gali būti papraščiausiai neperrinktas, todėl politinės jėgos stengiasi „kosmetiškai“ skirtis nuo savo konkurentų ir turime situaciją, jog atrdoytų balsuojame už skirtingas partijas, tačiau turime labai panašų galutinį rezultatą. Rinkos instrumentai šioje politinėje sistemoje – neveikia.

Norint, kad į kiekvienos visuomenės interesus būtų atsižvelgtą, sprendimas turėtų būti labai paprastas – pradėkite aktyviau dalyvauti valstybės politiniame gyvenime, o svarbiausia – balsuokite. Juk balsuoti – nieko nekainuoja, o nebalsavus, skirtingos visuomenės grupės įves tokią tvarką, kuri jums gali kainuoti.

Taigi, esant tokiai politinei sistemai Lietuvoje, dabartinė dauguma pasielgė labai sakyčiau sąžiningai kitu visuomenės grupių atžvilgiu. Taip, mažos pensijos yra skaudi realybė Lietuvoje, bet taip pat ir mažos dirbančiųjų algos, o ir jaunimo perspektyvos Lietuvoje. Sakyčiau, labai neteisinga nuo šalį apėmusių problemų apginti vieną visuomenės dalį. Sunkumai paliečia visus, todėl ir ekonominiai sprendimai (ideliu atveju) turėtų paliesti kiekvieną visuomenės grupę vienodai. Nemanau, kad Lietuva turi galimybės šalyje turėti visuomenės grupes, kurios yra „lygesnės“ tarp „lygių“. Ekonominius šio sprendimo motyvus aš buvau aptaręs praeitame savo įrašė, todėl šiame nebesiplėsiu.

Norėčiau paliesti dar vieną temą, liečiančią pensijinio amžiaus žmonės. Mane stebina jų nesugebėjimas veikti rinkos ekonomikos sąlygomis. Taip, mes esame jauna valstybė, ir taip prisitaikyti nėra taip lengva, tačiau pensijinio amžiaus žmonės dažnai aktyvų turi daugiau nei kitos visuomenės grupės, tačiau jų panaudoti efektyviai – nesugeba.

Tarkime, vakarų Europoje, pensijinio amžiaus sulaukę žmonės, kurie negauna aukštos pensijos iš valstybės, stengiasi realizuoti savo nekilnojamąjį turtą, kurio išlaikyti jie nebegali. Pardavę didesnį/prabangesnį nekilnojamą turtą, jie pasirenka gyventi mažesniame/mažiau prabangiame būste ir likusią dalį realizacijos pajamų naudoja tam, kad pagerinti savo vartojimą ir t.t. Lietuvoje, tuo tarpu, labai retas, kuris pensijinio amžiaus žmogus apie tokią galimybę pagalvoja. Juk už didesnį nekilnojąmąjį turtą reikia mokėti ir didesnius komunalinius mokesčius ir t.t., o nekaupus pensijų pensijinių fondų pavidale, šiuos kaštus turi kompensuoti valstybinė pensija, kuri Lietuvos atveju yra finansuojama dabartinių dirbančiųjų sąskaita. Įvairiems kaštams augant, rekalingos aukštesnės pensijos ir t.t., tačiau kaip tas aukštesnes pensijas valstybei mokėti, jeigu viena visuomenės dalis nesugeba arba nenori keistis? O kam jai keistis, jeigu kitos socialinės grupės nesiekia, kad jos keistųsi, o politinės partijos pataikauja tik savo rinkėjams – pensijinio amžiaus žmonėms.

Klausimas – ar Lietuvoje turėtų atsirasti aktyvesnis judėjimas už tai, jog mokyti mūsų visuomenę, kaip efektyviai naudoti esamus resursus? O svarbiausia – kas už tai turėtų  būti atsakingas – valstybė ar privatus asmuo?

Kaip jau minėjau ne viename savo įraše, jeigu jūs neginsite savo interesų, savo interesus ir valią jums primes kažkas kitas. Dabartinis valdžios sprendimas naštą padalinti kiek įmanoma tolygiai tarp skirtingų socialinių grupių – sveikintinas ir prieštaraujantis politinei logikai.

Šiandien Lietuvos internetinėje padangėje pasirodė žinia, jog Lietuva su artėjančia ekonominee recesija (pažymėsiu, kad Svedbank analitikai dar prieš gerą pusantro mėnesio recesijos neprognozavo) pasiruošusi kovoti aukštesniu PVM (pridėtinės vertės mokesčiu).

Klausimas – ar nebūtų kažkokių subtilesnių ir „teisingesnių“ būdų kaip su ta recesija kovoti?

Mano manymu, jų tikrai nemažai, papraščiausiai tam tikros Lietuvos visuomenės grupės yra labiau saugomos nei kitos.

Taigi, dabar šiektiek apie PVM, o vėliau pasižiūrėsime, iš kur dar papildomų lėšų galėtume gauti.

PVM kaip mokestis, man labai patinka, kadangi jį labai paprasta surinkti, jis yra pakankamai „teisingas“ ta prasme, kad tokį pat mokestį moka visos visuomenės grupės. Ne viena šalis, tame tarpe ir Didžioji Britanija, su krize kovojo aukštesniais pridėtinės vertės mokesčiais – Didžiojoje Britanijoje jis buvo didinamas du kartus. Lietuvos problema ta, jog PVM mokestis jau ir taip yra aukštas, padidinus jį dar labiau, galimybė tuos mokesčius susirinkti yra labai abejotina. Žinant, kaip Lietuva kovojo su šešėline ekonomika krizės metu ir kokią įtaką PVM didinimas turėjo vidaus vartojimui – man labai keista, kad Lietuva pasirinko būtent PVM didinimą, kaip įrankį kovoti su recesija. Įdomu, ar buvo atlikta analizė, kaip Lietuvos prekės ir paslaugos sugebės konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis ir paslaugomis? Nes jeigu ir vėl nebuvo, tai turėsime tokį pat scenarijų, kai pusė Lietuvos važiuos prekintis Lenkijoje. Neigiamai įtakojus vartojimą, tą vartojimą reikėtų kažkaip kompensuoti, norint ekonomiką išlaikyti panašiame lygyje. To nepadarius – Lietuvoje ekonomikos augimas dar labiau sulėtės.

PVM mokesčio didinimas yra tikrai patogus įrankis kovoti su recesija dėl mokesčio paprastumo. Be to, recesijai įsibėgėjant atsiranda vadinamos delfliacinės jėgos (kainų mažėjimas), kurios mažina šalyje esančią infliaciją. Jeigu Lietuva yra komfortabili su dabar Lietuvoje esančia infliacija, tai esant recesijai, tam, kad infliacija šalyje nepakistų, PVM mokesčio didinimas prisidėtų prie infliacijos augimo ir neutralaus poveikio gyventojų realioms pajamoms. Tarkime, jeigu šalyje įsivyrauja defliacija ir kainos krenta, tai kitiems nežinomiesiems nekintant, gyventojų realiosios pajamos išauga ir namų ūkiai tampa turtingesni. Jeigu valstybė yra suinteresuota palikti namū ūkių pajamų lygį neutralų, tai neturėdama monetarinių instrumentų, su defliaciaja gali kovoti naudodama PVM mokesčio didinimą, kuris turės trumpuoju laikotarpiu įtaką Lietuvos infliacijai. Galiausiai, Lietuvos galėtų galėtų paskelbti, kad PVM mokestis didės laikinai ir pasaktyti datą, kada tas mokestis turėtų būti grąžintas į pradinį lygį – tai teoriškai galėtų tūrėti mažesnį neigiamą poveikį ekonomikai. Aišku, kad PVM mokesčiu didinimu, Lietuva vėlgi siekia trumpuoju laikotarpiu su recesija kovoti vidinės devalvacijos pagalba.

Kaip dar būtų galima kovoti su recesija trumpuoju laikotarpiu, kad PVM mokesčio didinti nereikėtų? Kaip jau sakiau, PVM mokestis yra pakankamai „teisingas“ ta prasme, kad tokį pat mokestį moka kiekvienas šalies gyventojas. Jeigu pasižiūrėsime, kaip kitos šalys kovojo ir kovoja su krize, tai aišku, kad uždirbantys daugiau prie bendros gerovės prisideda geriau – progresiniai mokesčiai. Lietuvoje progresinių mokesčių įdėja kažkaip tapo „palaidota“ ir galimybė tuos progresinius mokesčius įvesti – net nediskutuojama. Apie progresinius mokesčius aš jau rašiau, todėl čia nebesiplėsiu, tačiau viena iš galimybių, kaip su recesija kovoti – apmokęstinti tuos, kurie su ta recesija yra pasiruošę kovoti geriau.

Galima apmokęstinti ir kitą turtą, tarkim prabangų nekilnojamą turtą ir t.t., kas vėlgi leistų ekonominį šoką atlaikyti tų piliečių pagalba, kurie su tuo šoku yra pasiruošę kovoti geriau.

Dar viena įdomi galimybė, kaip prisitraukti papildomus mokesčius – apmokęstinti bankus didesniais mokesčiais. Jau rašiau apie indėlių draudimo įtaką/poreikį ekonomikai. Kaip minėjau, indėlių draudimas yra reikalingas tiek vartotojams, tiek bankams. Klausimas – kas už tą indėlių draudimą turėtų mokėti? Aš negirdėjau, kad Lietuvoje veikiantys bankai už šį jiems reikalingą draudimą mokėtų. (Ačiū komentatoriui Justui, kuris mano faktinę klaidą pataisė – Lietuvoje bankai į indėlių draudimo fondą mokesčius moka). Mokesčių mokėtojai jau ir dabar už jį moka, kadangi bet koks bankų bankrotas bus draustas mokesčių mokėtojų lėšomis – papildomų arba aukštesnių mokesčių pavidalu. Klausimas ar šis PVM didinimas nėra pirmas žingsnis visiems Lietuvos gyventojams „susimesti“, norint išspręsti banko Snoras bėdas.

Taip pat galima ir toliau karpyti vasltybines išlaidas – valdininkų ir žmonių dirbančių valstybiniame sektoriuje algas, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas pritaikyti 21 amžiaus ekonomikai, ne 20 ir t.t.

Galiausiai, Lietuva yra prisižadėjus sugrąžinti pensijas pensininkams į tam tikrą buvusį lygį. Klausimas, ar tik pensininkai turėtų mėgautis didesnėm pajamom – sudėtingas. Tai lyg ir būtų kažkoks fiskalinis stimulas ekonomikai, tačiau yra keletas „tačiau“:

1. Jeigu pensijinio amžiaus žmonės prisitaikė prie gyvenimo sąlygų su mažesne pensija, yra tikimybė, kad papildomas priedas bus sutaupytas ir neturės jokios įtakos vidaus vartojimui.
2. Vartojimas susideda iš importo ir vidaus rinkoje pagamintų prekių vartojimo. Tikėtina, kad dalis priedo bus panaudota importo prekių vartojimui skatinti, kas vėlgi nėra vyriausybės pageidautinas rezultatas.
3. Pensijos padidinimas viena ranka duotų pensininkams papildomų pajamų, kita ranka PVM padidinimas tas pajamas susigrąžintų.

Fiskalinio stimulo papildomo kaip ir nereikėtų tikėtis, tačiau „pagrindiniams“ rinkėjams duoklė Lietuvos vyriausybė yra pasiruošusi atiduoti. (Kiekvienas blogo skaitytojas, kuris turi teisę balsuoti, apie tai turėtų susimąstyti)

Galiausiai, Lietuva gali bandyti skolintis iš finansų rinkų arba TVF. Iš finansų rinkų skolintis būtų labai brangu o iš TVF turėtų būti pigiau. Jau rašiau šiame bloge, kodėl Lietuva dėl politinių priežasčių iš TVF nesiskolins. Aišku, kad TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas) pareikalautų aukštesnių mokesčių – nekilnojamojo turto ir t.t., galbūt neleistų didinti pensijų. Klausimas, ar tai blogai? Tai blogai vyriausybei, kadangi pagrindinės dvi grupės, kurios šiuo metu Lietuvoje „užsako muziką“ – stambus kapitalas (jame ir mūsų numylėti statybinių kompanijų vadovai su niekam nereikalingu, dulkes renkančiu nekilnojamu turtu, tokie pat bankai, su tuo pačiu nekilnojamu turtu) ir pensininkai – pagrindiniai rinkėjai, į kurių poreikius reikia įsiklausyti, norint išlikti valdžioje.

Mano pasiūlymas būtų labai paprastas – Lietuvai reikia pagerinti pajamų/išmokų perskirstymą ekonomikoje. Keletas pagrindinių taisyklių, kuriomis turėtų remtis vyriausybė:

1. Dirbti turi apsimokėti. Kam toks minimalus darbo užmokestis, kai vasltybė turi kompensuoti darbuotojams išlaidas už šildymą?
2. Mokintis turi apsimokėti. Kada nustosime „spausdinti“ diplomus ir pradėsime ruošti specialistus?
3. Be turtingesnio mažesnes pajamas uždirbančio visuomenės sluoksnio nebus ir didesnio aukštesnes pajamas uždirbančio sluoksnio. (Namas yra statomas nuo pamatų)
4. Kurti verslą turi apsimokėti. Lietuva turėtų sukurti lanksčiausią ir palankiausią mokestinę sistemą ir verslo aplinką mažam ir vidutiniam verslui. Pradėkime nuo to, kad naujos „mažos“ kompanijos pelno mokesčių išvis nemokėtų bent porą metų – tai vasltybei nieko nekainuoja.
5. Su ekonomine krize geriausiai pasiruošę kovoti yra tie, kurie turi šiektiek „šiltesnius kailinius“.
6. Nemokamų paslaugų nebūna – sveikatos apsauga, švietimas ir t.t., padarykime taip, kad tos paslaugos pradėtų nešti pridėtinę vertę.

Pabaigai, jeigu jūs nepriklausote vienai iš Lietuvoje saugomų grupių – stambiam kapitalui, kuris „užsako ekonominę muziką“ ir tuos užsakymus finansuoja arba nesate pensininkas, tai jūsų padėtis tikrai yra nepavydėtina. Norint, kad šioje dvipolinėje dinamikoje atsirastų trečiasis polis, reikia pradėti dalyvauti rinkimuose ir pagaliau atstovauti savo interesus. Kol jūs to nedarote patys, už jus tai padaro kiti

Kaip ir kiekvienam blogo kūrėjui (geresnio lietuviško atitikmens neradau ) visada įdomu sužinoti, ar bloge pateikiama informacija ir mintys jums įdomios ar ne. Gal turite kažkokių pasiūlymų/kritikos, ką reikėtų keisti, ko reikėtų daugiau/mažiau ir t.t. Vadinamą „feedback’ą“ visada smagu iš skaitytojų gauti tam, kad ir pačiam stengtis tobulėti ir dažniau rašyti blogą jums aktualiomis temomis. Gal blogas jums per lengvas, o gal kaip tik per sudėtingas, todėl būtų smagu, jeigu apie tai parašytumėte ir aš pasistengsiu į jūsų korekcijas atsižvelgti. Kitaip blogą pildysiu man aktualiomis temomis

Galbūt yra norinčių pasidalinti savo originaliomis mintimis. Jeigu toks poreikis yra, bet neturite, kur to padaryti, praneškite man ir mes jūsų mintis patalpinsime čia

Tai turbūt tiek. Visiems geros dienos ir gero skaitymo

Neseniai Lietuvoje praūžusi, o turbūt beūžianti banko Snoro krizė privertė visuomenę susimąstyti – kaip ir kokius kreditorius reikėtų kompensuoti, esant bankinei krizei?

„Vadovėlinė“ finansų teorija mums sako, kad pirmiausia turėtų būti kompensuojami obligacijų turėtojai, vėliau priviligijuotų akcijų turėtojai ir galiausiai „paprastieji“ akcininkai. Bankinis sektorius skiriasi nuo kito privataus sektoriaus, kadangi bankinio sektoriaus veikla ypatingai priklauso nuo valstybės reguliavimo, tai yra, valstybė garantuoja tam tikrą dalį banko aktyvų (indėlių) vertę, jeigu vienas ar kitas bankas susidurtų su problemomis. Šiuo atveju, Lietuvoje galioja indėlininkų draudimo įstatymas, kuris garantuoja, jog iki tam tikros sumos bankuose laikomi indėliai yra garantuoti valstybės (Lietuvoje indėliai iki 100 tūkstančių eurų yra draudžiami valstybės).

Kodėl tuos indėlius reikia drausti ir kam bankams valstybės pagalba? Na pirmiausia, ekonomikos teorija/ideologija teigia, kad gerai funkcionuojanti finansų sistema leidžia efektyviai paskirstyti kapitalą, tai yra, ekonominiai agentai, kurie turi gerų idėjų, bet neturi kapitalo gali rasti ekonominius agentus, kurie neturi gerų idėjų, bet turi kapitalą. Šis procesas leidžia paspartinti ekonominį augimą arba teoriškai turėtų leisti, todėl valstybės turėtų stengtis tobulinti savo finansinę sistemą. Be to, finansinės sistemos stabilumas, taip pat, leidžia namų ūkiams plauoti savo išlaidas ir ateities pajamas, kas vėlgi prisideda prie ateities lūkesčių stabilizavimo.  Galiausiai, kaip teigia R. C. Merton savo 1977m. darbe „An Analytic Derivation Of The Cost Of Deposit Insurance And Loan Guarantees” – namų ūkiams būtų per sudėtinga ir per brangu įvertinti kiekvieno banko rizika, todėl efektyvi indėlių diversifikacija būtų negalima arba labai brangi, todėl vasltybė turėtų įsikišti į šį procesą. Šiuo atveju valstybė – mokesčių mokėtojai, tai yra, bet kokios bankų griūties pasekmės būtų absorbuotos visuomenės.

Kaip parodė neseni įvykiai susiję su banku Snoru – kai kurios suinteresuotos grupės norėtų, jog valstybė prisiimtų ne tik indėlių draudimo įsipareigojimus, bet ir banko įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Ar tai teisinga? Na tai jau ne man spręsti – kiekviena visuomenė pati nusprendžia, kas yra teisinga, o kas ne .

Į klausimą, ar vasltybė turėtų drausti ne tik tam tikrą indėlininkų grupę, bet visus kreditorius, mums gali padėti atsakyti nesenai mano skaityta OECD studija. Sebastian Schich ir Byoung-Hwan Kim analizuoja šią problemą savo darbe „Guarantee Arrangements For Financial Promises: How Widely Should the Safety Nest be Cast“, publikuotame OECD Journal: Financial Market Trends (Issue 1, Volume 2011, June). Šis darbas analizuoja kaip ir kokius instrumentus turėtų/galėtų drausti vasltybė ir kaip įvairių instrumentų draudimas yra vykdomas skirtingose šalyse. Beje, skirtingose šalyse skirtingi investiciniai instrumentai yra draudžiami skirtingai. Tarkim, įdomu, jog prieš neseną finansų krizę, indėliai Australijoje nebuvo draudžiami, tai yra indėlių draudimo įstatymo ten nebuvo ir tik krizės metu šis įstatymas atsirado. Kituose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse šis įstatymas yra priimtas. Be to, įdomu, kokia vasltybių pozicija tarkim pensijinių fondų, gyvybės draudimo kompanijų, investicinių komapanijų turto (ne bankų) atžvilgiu? Kokie investiciniai instrumentai turėtų būti draudžiami? Kaip jau minėjau, į šiuos klausimus kiekviena valstybė atsako skirtingai.

OECD grupė pateikia labai paprastą pasiūlymą, kaip kiekviena valstybė turėtų žiūrėti į valstybės vaidmenį įvairių kompanijų ir instrumentų draudimo kontekste:

1. Pirmiausia, bet kokios valstybės finansinės garantijos turėtų būti reglamentuotos įstatymais. Neturėtų būti tokiu atveju, kai valstybė suteikia pagrindo ekonominiams agentams tikėti, jog tam tikros investicijos yra apdraustos valstybės. Jeigu vasltybė yra pasiruošusi drausti tam tikrų kompanijų ir investuotojų turtą, tai turėtų būti reglamentuota įstatymais.
2. Jeigu valstybė yra pasiruošusi drausti tam tikrus įsipareigojimus, tam turi būti sukauptos arba suplanuotos pajamos draudimui padengti. Jeigu vasltybė yra sukaupusi tam tikrą, nekintantį kiekį aktyvų draudimui, tai šis aktvyų puodas turėtų būti skirtas tik įstatymais reglamentuotų įsipareigojimų draudimui. Valstybė neturėtų drausti daugiau įsipareigojimų, jeigu aktyvų puodas nepadidėja. Drausdama daugiau įsipareigojimų ir nedidindama aktyvų tiems įsipareigojimams padengti, vasltybė sumažina bendrą aktyvų puodą įsipareigojimams padengti, kas gali prisidėti prie šalies finansinio stabilumo ir patikimumo sumažėjimo, kadangi valstybė pradeda drausti daugiau įsipareigojimų nei yra aktyvų tiems įsipareigojimams dengti.
3. Trečia, garantuojant tam tikrų instrumentų ir kompanijų veiklos draudimą, vasltybė turėtų nuspėti kaip šis draudimas paveiks šių investicinių instrumentų ir kompanijų veiklą. Apdrausdama tam tikras veiklą ar instrumentus, vasltybė gali sukelti netikėtas pasekmes tose rinkose. Pvz. draudimas tam tikrų investicinių vienetų (tarkim rizikingų) gali leisti ekonominiams agentams rizikuoti daugiau, kadangi šie aktyvai yra draudžiami, todėl valstybė privalo įvertinti draudimo pasekemes įvairiuose rinkose.
4. Galiausiai, valstybinės garantijos turėtų būti limituotos ir finansiškai prieinamos. Nelimituotos garantijos vėlgi turėtų efektą rizikos finansų rinkoje pasikeitimui, o jeigu jos dar ir valstybei finansiškai neprieinamos, tai ir vasltybės įvaizdžiui kreditorių akyse.

Nesenai praūžusi finansų krizė turėjo daug įvairių ir įdomių precedentų. Ne viena šalis pakeitė savo nuomonę kaip ir kokie finansiniai instrumentai bei veiklos turėtų būti reguliuojamos. Pastebėjau, kad šalys, kurios turi galimybę pačios kurti pinigus, krizės metu, pasiūlė nelimituotas garantijas ne tik indėlininkams, bet ir kitiems finansų rinkos žaidėjams. Šiais pasiūlymais ypatingai dosni buvo JAV, kadangi ji turi galimybę tuos įsipareigojimus įvykdyti dėl galimybės nepriklausomai vykdyti savo monetarinę politiką.

Lietuva šiuo atveju tokios galimybės nacionalizuoti visus bankinius įsipareigojimus neturi. Tam, kad garantuoti papildomus įsipareigojimus, reikalingas papildomas puodas aktyvų tiems įsipareigojimams padengti. Kaip tą papildomą puodą aktyvų atrasti? Na, turbūt yra keturi pagrindiniai būdai – privatizuoti vasltybės kompanijas, kurios dar nėra privatizuotas ir iš šitų lėšų grąžinti įsipareigojimus banko Snoras kreditoriams. Antras būdas, padiinti įvairius mokesčius šiandien. Trečias būdas – skolintis iš vidaus ir išorės finansų rinkų, kas yra ne kas kita, kaip galimi aukštesni mokesčiai ateityje. (Tie aukštesni mokesčiai gali ir nerealizuotis, bet tam reikalingas ypatingai spartus ekonominis augimas ir mokesčių surinkimas/valstybinių (socialinių) išlaidų mažinimas). Galiausiai, paskutinis būdas – sumažinti vasltybines (socialines) išlaidas šiandien.

Ar nors vienas iš būdų jums priimtinas? Į tai siūlyčiau atsakyti ne tik tiems, kurie nenukentėjo nuo banko Snoras krizės, bet ir tiems, kurie nukentėjo.

Kiekviena valstybė pasirenka savo unikalų finansinų rinkos valdymo modelį. Skirtingos kompanijos ir instrumentai taip pat gali būti draudžiami valstybės, viskas priklauso nuo visuomenės susitarimo ir nuomonės šiuo klausimu. O visuomenės nuomonė ir susitarimai yra išreiškiami per rinkimus, kur vėliau išrinkti politikai turėtų teoriškai tą visuomenės nuomonę ginti. Kažkokios panacėjos aš nesiūlau ir mokyti nesiruošiu, tačiau noriu parodyti, kad kiekviena visuomenė į šį klausimą gali atsakyti pati.

Šis įrašas toliau tęsia ekonomikos pamokų ciklą, pasiremiant 20 didžiausią įtaka ekonomikos moksle turinčių ekonomikos darbų iš mokslinio leidinio „American Economic Review“.

Šiandien pristatysiu Peter A. Diamond 1965 metais išleistą darbą – „National Debt in a Neoclassical Growth Model“. Peter A. Diamond kartu su Dale T. Mordensen ir Christopher A. Pissarides (kuris beje mokėsi tame pačiame universitete kaip ir aš ) yra 2010 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai. Tiesa, jų veikla, kuri buvo nominuota yra nesusijusi su dabar mano pristatytu darbu. Dar vienas įdomus faktas apie Peter A. Diamond yra tas, jog šiais metais jam buvo pasiūlyta tapti vieno iš JAV Federalio Rezervo padalinių, tačiau politikai Peter A. Diamond kandidatūra atmetė dėl to, jog neva jis neturi pakankamai patirties monetarinėje politikoje. Kaip matome, net ir Nobelio premija dar negarantuoja vietos ekonomistui JAV Federaliniame Rezerve.

Kas yra Noklasinė ekonomikos atšaka?

Į ekonomiką ekonomistai dažnai žiūri iš labai įvairių perspektyvų. Skirtingos prielaidos leidžia gimti skirtingoms ekonomikos šakoms, tačiau, ekonominiai dėsniai dažnai lieka pakankamai tie patys, tačiau jų vykdymas skiriasi nuo to, kokios ekonominės atšakos atstovai tuo metu gali tą vykdymą įtakoti.

Neoklasinės ekonomikos atšakos pagrindinės prielaidos yra šios:

1. Ekonominiai agentai turi elgiasi racionaliai. Tarkim, jeigu ekonominis agentas turi pasirinkimą iš tam tikrų trijų atvejų, kurie turi įtaką jo gerovės maksimizavimui, tai ekonomis agentas pasirinks tą atvejį, kur ta gerovės maksimizacija bus aukščiausia.
2. Namū ūkiai ir verslai siekia maksimizuoti savo gerovę.
3. Ekonominiai agentai elgiasi nepriklausomai ir turi informaciją apie juos dominančius reiškinius.

Į patį ekonominį modelį mes labai nesigilinsime, kadangi vidutiniam šio blogo skaitovui tai tikrai nebus įdomu, todėl aš paminėsiu tik įdomiausius analizės aspektus.

Taigi, Peter A. Diamond teigia, jog į valstybės skolos problemą ekonomikai ilguoju laikotarpiu galima žiūrėti per dvi prizmes. Pirma, jeigu šalis turi subalansuotą biudžetą, tai tą biudžeto balansą galima pasiekti per valstybinių išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą ir skolinimąsi. Antra, į šią problemą galime žiūrėti tik per skolos finansavimo prizmę – skolintis iš išorės (užsienio investuotojų) ar vidinėje rinkoje. Peter A. Diamond analizuoja antrąjį variantą – skolinimosi iš išorės ir vidaus efektus ilgalaikiam ekonominiam augimui.

Pats modelis yra paremtas tuo, jog palūkanos šalies viduje yra reguliuojamos aktyvų paklausos ir pasiūlos tarp skirtingų amžiaus grupių asmenų ekonomikoje. Jau minėjau viename iš savo įrašų, jog šalies „senėjimo“ efektas turi įtakos investicinių vienetų kainoms šalyje. Jauni asmenys – skolinasi, kadangi dar neturi sugeneravę pakankamai kapitalo, seni asmenys – skolina kapitalą jauniems, kadangi per visą savo darbingą gyvenimą jie sugeba sukaupti perviršinį kapitalą.

Labai svarbu paminėti dar vieną faktą. Pagrindiniai ekonominiai modeliai teigia, jog šalies ekonomikos augimo perspektyva ateityje priklauso nuo šalies taupymo lygio. Jeigu šalis sugeba sukaupti aktyvų, tai ateityje ji tuos aktyvus vienokiu ar kitokiu būdu galės investuoti ir taip padėti ekonomikai augti. Turbūt kertinis ekonomikos augimo modelis ilguoju laikotarpiu yra ekonomisto Solow pateiktas modelis – esant aukštam taupymo lygiu šalyje, šalis gali įsigyti daugiau kapitalo ir šis papildomas kapitalas leidžia šaliai augti ilguoju laikotarpiu. (Nepamirškime, kad yra ir alternatyvių ekonominių augimo modelių. Man labai įdomus – „endogenous growth“ ekonomikos augimo modelis apie kurį ateityje pasistengsiu pašnekėti.)

Pats darbas yra labai techninis, todėl pristatau tik išvadas. Taigi, turbūt ne paslaptis, jog šalies skola turi neigiamą poveikį šalies ekonomikai. Prie tos pačios išvados prieina ir Peter A. Diamond. Tačiau, kaip teigia ekonomistas, yra labai svarbu suprasti, kas į valstybinę skolą investuoją ir kokį efektą tai turi šalies ekonomikai.

Taigi, kaip jau minėjau, šalis gali skolintis iš išorės (kapitalo rinkų) ir vidaus (vietinių ekonominių agentų). Tiek viena, tiek kita skola turi neigiamą poveikį ekonomikai, tačiau skola į kurią investuoja vietiniai ekonominiai agentai (vidaus skolinimąsis) turi didesnę neigiamą įtaką ilgalaikiam ekonomikos augimui dėl „asset substitution“ ekonominio reiškinio investuotojų portfesliuose. Tai yra, vietiniai ekonominiai agentai gali skolintis ir investuoti į produktyvų kapitalą, kuris ekonominiams agentams leis ateityje uždirbti ir prisidės prie ekonominio augimo. Jeigu šalies ekonominiai agentai investuoja į valstybinę skolą, tai jiems lieka mažiau kapitalo tam, kad investuoti į produktyvų kapitalą, tai yra, valstybinė skola užima vidaus investuotojų kapitalo dalį ir todėl, vidaus ekonomikoje ekonominiai agentai neturi pakankamai papildomų resursų tam, kad atstatyti investicijų lygį į produktyvų kapitalą. Tokioje situacijoje pati šalis turėtų investuoti į produktyvų kapitalą tam, jog atstatyti privataus sektoriaus nepriteklių, tačiau, kaip žinome šalys labai retai elgiasi kaip investuotojai, dažnai papildomi biudžeto aktyvai yra išleidžiami socialinių išmokų pavidalu vartojimui.

Tuo tarpu, jeigu šalis skolinasi iš kapitalą iš išorės, tai ekonominiai agentai šalies viduje turi galimybę investuoti į produktyvų kapitalą daugiau nei tarkim, kai tie patys agentai investuoja į valstybinę skolą, ir todėl ekonomika optimumo taške auga greičiau.

Vėlgi, kiekvienas ekonominis modelis priklauso nuo pasirinktų prielaidų. Tiek skolinimąsis šalies viduje tiek išorėje turi ir pliusų ir minusų. Kaip rodo mūsų nesena patirtis, tai šalys, kurios priklauso nuo skolinimosi iš pasaulinių finansų rinkų, toms rinkoms ir turi atsiskaityti – Graikija, Airija, Portugalija ir t.t. Tų pliusų ir minusų yra tikrai daug ir ne vien makroekoniminių. Į juos aš šitame įraše nesigilinsiu, bet Peter A. Diamond pasiūlyta analizė yra tikrai įdomi ir vertinga.

Pabaigai, mes šią analizę pasiremdami, galime pasižiūrėti ir į Lietuvos skolinimosi alternatyvas. Šnekama, kad Lietuva gali skolintis tiek iš vidaus rinkos, tiek iš išorės kapitalo rinkų, tiek iš IMF. Šita analizė gali mums labiau padėti suprasti kaip skolinomosi būdas gali paveikti Lietuvos ekonomiką.

Labai įdomus faktas arba pastebėjimas yra tai, jog šalis, kuri ypatingai daug skolinasi iš vidaus rinkos yra Japonija, kuri jau eilę metų kenčia nuo defliacijos ir niekinio ekonominio augimo. Taip pat, Italija yra šalis, kuri skolinasi daug iš vidaus rinkos, ir kaip juokaujama finansų rinkose – Italija yra šalis, kuri esant ekonominiam bumui auga lėčiausiai, tačiau esant krizei jos ekonomika taip stipriai nekrenta. Šis pavyzdys parodo, jog skolinimąsis vidinėje rinkoje turbūt krizės metu turi pakankamai pozityvų poveikį ekonomikai. Aišku, jog šių pastebėjimų aš netikrinau ekonometriškai, tačiau šie pastebėjimai kaip „pastebėjimai“ yra labai įdomūs ir Peter A. Diamond analizė gali būti panaudota šiems reiškiniams tirti.